Pushing Daisies / Kelias per ramunes (2007-2009) (1-2 sezonai) – bendra viso serialo apžvalga


imagesKūrėjas: Bryan Fuller
Vaidina: Lee Pace, Anna Friel, Chi McBride, Ellen Greene, Swoosie Kurtz, Kristin Chenoweth
2007 – 2009 m., JAV, 44 min X 22 epizodai
Žanras: fantastinė mistinė romantinė komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Bryan Fuller gyriau jau ne kartą: aprašydama tobuląjį ,,Hanibalą” bei nutaikingąjį ir įžvalgų ,,Wonderfalls”. Pushing Daisies – jau po Wonderfalls ir Dead Like Me (kurio pirmąjį sezoną jau esu peržiūrėjusi, bet atsiliepimą rašysiu tik po antrojo) sukurtas serialas, kuriame rasite būtent tai, ko iš šio B. Fullerio būtų galima tikėtis.

Nedas – pyragų kepėjas, turintis antgamtišką galią. Jis gali prikelti iš numirusiųjų bet ką: žmones, sugedusius maisto produktus ir pan. – jam tereikia paliesti pirštu. Tačiau antras prisilietimas vėl ,,nužudo”. Vieną dieną Nedas sužino, kad jo vaikystėje mylėta mergina Šarlotė (ar tiesiog Čak) buvo nužudyta, tad jis sugalvoja ją prikelti. Negana to, jis užsiima su privačiu detektyvu Emersonu Kodu žmogžudysčių tyrimais, mat prikėlus iš numirusiųjų auką galima sužinoti vertingų faktų.

Jei prieš ,,Hanibalą” būčiau mačiusi ,,Pushing Daisies”, tikrai nebūtų reikėję stebėtis, kaip nuostabiai gali atrodyti nužudytieji. Nes jau šiame seriale buvo išties nemažai mirčių, kurios pateiktos itin gražiai, visiškai nešlykščiai, o netgi taip, kad neįmanoma atitraukti akių dėl to, kaip puikiai sugalvota. Kiekviena serija – tai vis naujas žmogžudystės tyrimas. Nustebsite matydami, kokie keisti, vietomis nerealūs, bet tuo pačiu ir žavūs žudikų scenarijai būna sugalvoti.

Vizualinis grožis apima ne tik žmogžudysčių vietas ar sukurtus žmogžudysčių scenarijus. Jis apima visą šį serialą. Ryškios spalvos, gražiausi lyg nulieti pyragai, dinamika, neįkyrios fantastinės detalės bei puikūs kostiumai – būtent tai irgi neleidžia atitraukti akių kiekvienoje serijoje. Toks jausmas, lyg žiūrėtume pasaką, tad jei žiūrėsite nusiteikę, kad ,,realybėje taip nebūna”, gal apskritai vertėtų nutraukti šio serialo žiūrėjimą.

Svarbi siužetinė linija išlieka ir meilės: kažkas myli be atsako, kažkas myli be prisilietimo, o kažkam galbūt trūksta meilės… O gal viskas kartu. Ir vis tik, sudėliota siužete viskas taip, kad tos meilės nebūtų per daug, nes visuomet judėjimas, veiksmas, netikėti posūkiai.

Svarbų vaidmenį atlieka ,,balsas už kadro” – arba kitaip, naratorius. Neįkyrus, malonus ir tinkantis tokio pobūdžio serialui balsas mums pasakoja apie tam tikrus praeities įvykius, kurie bus aktualūs tam tikroje serijoje, primins ankstesnius įvykius ar tiesiog supažindins su veikėjais, užsiims žmogžudysčių scenarijų išaiškinimu ir taip toliau. Jis tapo visiškai neatsiejama šio serialo dalimi, be jo ,,Pushing Daisies” prarastų dalį savitumo.

20uzucw

Pagrindiniai veikėjai yra keturi: Nedas, Čak, Emersonas ir Nedo padėjėja ,,Pyragų skylėje” (bežiūrėdama fantazavau apie tai, kaip būtų įdomu tokioje apsilankyti realybėje) Oliva. Aprašydama Wonderfalls jau buvau užsiminusi, kad Lee Pace vaidinamas Nedas yra keistokas, neįprastas pagrindinis personažas, tačiau galbūt todėl ir žavintis bei traukiantis dėmesį. Neretai susimąstęs, susigėdęs, savo didžiąją dalį emocijų rodantis antakiais – visuomet sukeliantis teigiamų emocijų, kurios pasiekdavo mane vos jį išvydus. Čak veikėja gal ir ne visuomet patikdavo, bet iš esmės, man ji be proto graži pasirodė, rengimosi stilius ganėtinai primena Zooey Deschanel seriale ,,New Girl”, tad belikdavo tik grožėtis naujomis dailiomis suknelėmis ar sijonukais. Emersonas – rimtas ir tikriausiai dėl to tampantis kone juokingiausiu personažu šiame seriale. Na, ir galop Oliva: vienas spalvingiausių ir geriausiai perteiktų personažų, o negana to, kelissyk jos balso galimybės visai neblogai buvo galima išgirsti (ją vaidina Kristin Chenoweth, tad užsidengti ausų tikrai nereikės klausant). Be šių dar iš didesnių vaidmenų yra dvi Čak tetos, bet prisipažinsiu, netapau jų fane ir jų siužetinė linija man beveik niekuomet neatrodė įdomi.

aeddcfaf3eea0947_daisies.208.1

Kiekvienas personažas turėjo savo nišą ir atrodė, kad be kurio nors negalėtų vykti visas siužetas. Per abu sezonus jų veikėjai išvystyti taip, kad pažintume juos labai gerai: žinotume ne tik apie jų dabartį, bet ir praeitį nuo pat ankstyvos vaikystės. Perėjimai iš dabarties į praeitį gražūs, nėra kažkokio priverstinio perėjimo, scenos keisdavosi visiškai natūraliai, lyg būtų savaime suprantama, kad būtent tai turi dabar būti rodoma.

Patiko pabaiga tuo, kad visi taškai daugiau mažiau sudėlioti, neliko daug neaiškumų, kuriems paaiškinti reiktų dar bent vieno sezono. O ir užsibaigė, manau, pačiu laiku, nes vietomis antrąjį sezoną žiūrėdama jau jausdavausi ,,persivalgiusi”, nors pradžioje po 3-4 serijas be pertraukos peržiūrėdavau. Atsirado monotoniškumas, tad smagu, kad buvo nuspręsta užbaigti būtent tuomet. Nors visgi turiu pripažinti, kad pati kokybė nesumažėjo iki pat pabaigos – išliko toks pats malonumas tiek akims, tiek ausims iki pat galo.

Kadangi serialas man pasirodė gan specifinis, manau, patiks ne kiekvienam, bet kam pirma serija pasirodys verta dėmesio, tai ir kitos lygiai taip pat gerai turėtų būti įvertintos. Kiek supratau iš vieno įrašo socialiniame tinklapyje, gal net netolimoje ateity Lietuvos žymiausias ir tikriausiai geriausias blogeris apie serialus Telemanas pateiks savo nuomonę apie šį serialą.

8/10

936> Smashed / Apgirtę (2012)


smashed-movie-poster-7Rež.: James Ponsoldt
Vaidina: Mary Elizabeth Winstead, Aaron Paul,
2012 m., JAV, 81 min
Žanras: komedija, drama
imdb nuoroda čia.

James Ponsoldt The Spectacular Now, pamenu, visai neblogą įspūdį paliko (nors vėliau visgi kiek apmažėjo jis, pasimatė minusų). Smashed  – filmas, kuriame alkoholio tematika paliečiama kur kas stipriau nei prieš tai paminėtoje kino juostoje. Tiesą pasakius, alkoholizmas ir yra pagrindinė tema.

Keitė – jauna moteris, dirbanti mokykloje mokytoja, o laisvu laiku su vyru leidžianti laiką baruose ar namuose, pilname alkoholio. Tačiau po to, kai ji apsivemia pamokos metu ir pameluoja to priežastį ne tik vaikams, bet ir mokyklos vadovei, ji ima susimąstyti, kad gal reiktų pradėti kitokį gyvenimą.

Taigi, ji pradeda lankyti anoniminių alkoholikų susirinkimus, tačiau grįžusi namo ji tebemato, kaip jos vyras ir toliau skandina save alkoholyje. Negana to, ji vis vien tempiasi su savimi problemas, iškilusias dėl jos girtavimų, nes metus gerti jos niekur nedingo. Susirinkimai jai padeda geriau pažinti tai, ko ji nori iš gyvenimo, kaip nori gyventi. Filmo metu laikas eina pakankamai greitai, jame padeda susigaudyti dialoguose minimos laiko nuorodos.

Patiko man šis filmas. Net nežinau kodėl, bet norisi apibūdinant filmą pavartoti žodį švelnus. Rodos, tokia skaudi tema, bet pasakojama šiek tiek su humoru, šiek tiek su ašarom – juk ir pats gyvenimas tragikomiškas, tad nėra čia reikalo perspausti į vieną ar kitą pusę. Nerodoma, kaip sunku veikėjai buvo atsisakyti alkoholio, kokius ji skausmus ir dvejones kentė, iš skausmo perkreipto veido aktorei nereikėjo rodyti. Tačiau tai netrukdė tam, kad būtų pasiųsta toji paprasta žinutė: viską darome tik dėl savęs, kiekvienas nusprendžiame, kaip norime elgtis toliau, o jau tada ir sprendžiame, ar ieškotis pašalinių pagalbos, ar bandyti pačiam kapstytis, ar likti toje pačioje duobėje. Šen bei ten pamaišoma gražių poros bendravimo / užsiėmimo bendra veikla vaizdų, kai tiesiog idealiai viskas atrodo, kai džiaugiamasi vienu kitu ir to alkoholio nė nereikia. Bet tuomet vėl ateina toji pati realybė: pustuščiai buteliai ant stalo ir spintelėse, paslėpta automobilyje gertuvė su viskiu, rytai neaiškiose vietose, visiškas atsiribojimas nuo problemų, kurios prasiblaivius vėl ateina į galvą, tad ratas apsisuka ir tam, kad jos užsimirštų, vėl imamasi to, kas jas ir sukėlė.

Su kuo kalbėjau, tiems labai gražiai pagrindinė pora atrodė. Breaking Bad žvaigždutė Aaron Paul bei ne viename filme matyta Mary Elizabeth Winstead sudarė puikų duetą: neerzinantį, skatinantį ,,sirgti” už juos, kad tik viskas išsispręstų. Nors pabaiga tai neaiški ir laisva interpretacijoms. Bet gal ir gerai. Nes jei būtų tas visiškas happy end’as, būtų kažkaip pagadinęs įspūdį, jei visiškai nenusisektų jiems abiems – vėlgi kažkokie neigiami jausmai, liūdna pasidarytų. O dabar – kaip norim, taip ir kurkim savo ateitį. Nes tik patys už ją esame atsakingi.

Humoras dažnai ne toks, koks man patiktų, bet iš kitos pusės, jo buvo ne tiek daug, kad užknistų.

Aš už tai, kad pažiūrėtumėte. Nors gal visgi labiau moteriškai auditorijai jis, bet kas žino, gal patiks ir vyrams. Nes pati neužmėtyčiau akmenimis to, kuris priverstų jį pažiūrėti darsyk.

7/10

935> Pafekuto Buru / Perfect Blue (1997)


1786643,rXpgP_r_L6be78CnwTYeO9pbcLpuGlzl6VFRMvScsMDmOvDCIhA8eJb9VYk07slF9LKwH7nqK0wtezfD1sLLjw==Rež.: Satoshi Kon
Įgarsina: Junko Iwao, Rica Matsumoto,
1997 m., Japonija, 81 min
Žanras: animacinis siaubo mistinis trileris
imdb nuoroda čia.

Animaciją žiūriu retai, o šis į mano akiratį papuolė visai seniai, kai radau komentarą, kad Black Swan yra tik skurdi šio japonų filmo kopija. Taigi, kam patiko pastarasis filmas arba bet kuris kitas, rodantis apie asmenybės susidvejinimą, pamišimą ir pan., rekomenduoju atkreipti dėmesį ir į šį.

Mima nusprendžia imtis aktorės karjeros, todėl palieka muzikinę pop grupę, kurioje dainavo keletą metų. Tuo pat metu ji sužino, kad kažkoks pamišęs gerbėjas ją stebi ir rašo jos dienoraštį internete bei deda nuotraukas iš jos kasdienybės. Tačiau pamažu Mima ima nebesuvokti, kur jos realus pasaulis, o kur – tik fantazijos, kai įrašai tinklaraštyje tampa melagingi, o ją ima persekioti šmėkla (galbūt tinkamiausias būtų žodis) iš jos praeities.

Pradžia tokia neypatinga, gal todėl pirmąsyk jį išjungiau ir pasilikau geresniems laikams, bet šiandien, nutarusi nebeišjungti, likau išties patenkinta. Įtampa kuriama po truputį, jei pradžioj dar atrodo, jog suvokiau, kas čia vyksta, žinojau, ko galima būtų tikėtis, bet kuo toliau, tuo riba tarp tikrovės ir fantazijos vis mažėjo, pradėjau lygiai kaip ir veikėja nebepasitikėti niekuo, kas rodoma, nes kas čia žino, kas išgalvota, o kas ne.

Tai nėra vaikiškas animacinis filmas: jame netrūksta brutualumo, žiaurumų, kraujo, nuogybių. Viena scena, kuri, kad ir žinojau, jog tik filmuojama, atrodė taip pat kraupiai, lyg ji būtų vykusi iš tikrųjų. Įdomu, kad pavyksta taip tikroviškai viską pateikti nepaisant to, kad pati pateikimo forma – animacija.

Kad ir tarp žanrų yra įvardintas siaubo, išsigąsti nemanau, kad teks kam nors. Bet užtat pasukti galvą galėsite, ypač, kai net ir pačią pabaigą, kiek teko žiūrėti, daug kas interpretuoja skirtingai. Na, ir nemalonių šiurpuliukų visgi pasitaikė, ypač kai filme nieko šviesaus nėra.

8/10

Gaila, kad režisierius tiek nedaug spėjo palikti savo darbų, bet kiti sudomino, tad ateity ketinu žiūrėti.

934> Mar Adentro / The Sea Inside / Jūros gelmėse (2004)


jbardem_maradentro_001Rež.: Alejandro Amenábar
Vaidina: Javier Bardem, Belén Rueda, Lola Dueñas
2004 m., Ispanija, Prancūzija, Italija, 125 min
Žanras: biografinė romantinė drama.
imdb nuoroda čia.

Ramonas Sampredo yra paralyžuotas, jis tegali pajudinti kaklą ir galvą. Nuo įvykio, pakeitusio jo gyvenimą praėjo 28-eri metai. Jį prižiūri jo brolio šeima. Tačiau Ramonas siekia teisme pasiekti tai, kad būtų įteisinta eutanazija ir jis galėtų palikti šį pasaulį.

Įsijungiau ir supratau, kad negalėsiu jo išjungti neužbaigusi, nors planavau kitaip. Tokia skaudi tema, tiek daug pateikiama argumentų ,,už” ir ,,prieš”. Ramonas net ir nėra kažkokiuose slaugos namuose, jį myli ir prižiūri jo artimieji. Tai ko jis čia skundžiasi ir trokšta mirti? Bet juk žmogui neužtenka vien to, kad juo kažkas rūpinasi. Ramonui padeda advokatė, kuri turi savo priežastį jam padėti, o ta priežastis sukelia ne ką mažiau neigiamų emocijų. Ašarojau viso filmo metu ne kartą. Rodos, taip nesunkiai šiam filmui pavykdavo sukelti kažkokias emocijas: šypsnį, ašaras. O dar daugiau sukeldavo minčių, kurios nepalieka iki dabar, praėjus dienai po peržiūros. Kėliausi mintyse su šiuo filmu, manau, kad dar ilgai ir nepradings iš galvos man jis. Net nesvarbu, kad turėjau savo nuomonę eutanazijos klausimu jau prieš įsijungdama, tai netenka prasmės, nes žiūrėk, tuoj pat susimąstai, kad gal visgi mano toji nuomonė yra klaidinga? Ir visgi, filmui baigiantis galutinai suvokiau, jog nežinau, kas turi nutikti, kad mano nuomonė pasikeistų kitaip.

Gražus filmas apie talentingą žmogų, kuris, beje, gyveno realiai. Įdomus, prikaustantis prie ekrano, nori nenori imi ,,sirgti” už veikėjus, taip norėjosi, kad jiems sektųsi. O paskutinį pusvalandį vietomis vos mačiau vaizdą, nes pro ašaras tiesiog sunku buvo įžiūrėti. Taip, emocionali aš.Bet ir kino juosta būtent tokia: stipri, emocionali, turinti spalvingus veikėjus. Ir galiausiai, klausimas: jei tu myli žmogų, ar padėtum išpildyti jo didžiausią troškimą?

9/10

933> The Texas Chain Saw Massacre / Kruvinosios skerdynės Teksase (1974)


Texas-Chainsaw-ChronologicalRež.: Tobe Hooper
Vaidina: Marilyn Burns, Teri McMinnl, Gunnar Hansen, Edwin Neal
1
974 m., JAV, 95 min
Žanras: siaubo
imdb nuoroda čia.

Nuo kriminalinių pereinu prie siaubo klasika tikriausiai jau tapusių Kruvinųjų skerdynių Teksase. Pripažinsiu, visai traukė pažiūrėti remake’ą (2003 m.), bet kadangi jau ne kartą esu įsitikinusi, kokie šaunūs buvo tam laikotarpyje siaubo filmai, įsijungiau būtent originalą.

Daug spiegimo, klykimo, šiek tiek bėgimo, kraujo – minimaliai, gal tik pabaigoje daugiau. Užtat veikėjų charakteriai spalvingi, blogiukai – tikri pamišėliai, kurių juokas išgąsdintų kiekvieną, o ir ,,geriečiai” nepasakyčiau, kad labai teigimai parodyti: kažkas supykęs dėl vieno, kažkas dėl kito. Kaip įprasta, siužeto centre – grupelė jaunuolių, tik, kaip bebūtų keista, vienas iš jų – net ir neįgalus. Toliau – apleistas namas, daug krūmų, žolės, namai vienas nuo kito toli, o dar ir nelabai aišku, ką juose rasi: ar žudiką maniaką, ar lavoną, ar dar ką nors. Taigi, bet ką, tik ne pagalbos.  Čia iš tų filmų, kur žudoma tiesiog tam, kad žudyt. Jokio paaiškinimo, tiesiog susitaikykite su tokiu faktu, kad tai yra daroma ir neklauskite kodėl.

Nereikalingi veikėjai pražudomi gan greitai. Kai kurie netgi labai greitai. Bet svarbiausia tai, kad dauguma jų miršta (tiksliau – nužudomi) taip, kad net nespėji sureaguoti: štai jie dar tik ėjo, o staiga išlindo žudikas, gerai trenktelėjo ir viskas. Laukiame kitos aukos pasirodymo. Todėl žiūrėti buvo nuobodoka, įtampa visiškai nekuriama, neaišku nei kodėl taip vyksta, net ir veikėjai kai išeidavo vienas po kito, tai darydavo kažkaip be jokių didesnių paaiškinimų, nesijautė laiko tėkmės, nes atrodė, vieni vos išėjo, o kiti likę jau po minutės išsigandę išeina jų ieškot.

Įdomesnės gal 15-20 paskutinių minučių, kai galime susipažinti su tuo, kas žudo. Beje, sakyčiau negerai, kad kažkaip visada į viešumą išeina Leatherface, o tai, kad yra šiame filme ir tai, kas be jo žudo, mažai kur akcentuojama. Taigi, bus žudikų ne vienas, o svarbiausia, kad jie visi keisti, pamišę ir įdomūs.

Antroji dalis, kiek mačiau, jau prirašyta ne tik prie siaubo, bet ir komedijos žanro. Iš tikrųjų, ir šioje dalyje komedijos elementų yra nemažai. Vietomis balsu kvatotis norėjosi.

Bet jei taip vertinant bendrai, man filmas pabodo ganėtinai greitai, nelabai ką įdomaus mačiau iki tų paskutinių 15 minučių. Nors žinoma, kaip siaubo filmą, galima jį pagirti už įdomesnius žudikų charakterius, siaubo varymą ne kažkokiais kraujais besitaškančiais, o blogiukų siaubingu juoku, erzulį variusiu merginos nesibaigiančiu klykimu.

5/10

932> To Catch A Thief / Pagauti vagį (1955)


To catch a thief, Kelly kissing Grant's fingersRež.: Alfred Hitchcock
Vaidina: Cary Grant, Grace Kelly, John Williams
1955 m., JAV, 106 min
Žanras: kriminalinis mistinis romantinis trileris
imdb nuoroda čia.

Džonas praeity buvo garsus juvelyrinių dirbinių vagis. Tačiau dabar, prasidėjus dažnoms vagystėms viename viešbutyje, jis yra pagrindinis įtariamasis. Džonas pasiryžta pats sugauti tikrąjį vagį.

Šį kartą nebūsiu tokia entuziastinga kaip aprašydama anksčiau matytą A. Hitchcock filmą. ,,To Catch a Thief” man pasirodė gal netgi prasčiausias šio režisieriaus filmas iš tų, kuriuos mačiau. Man pritrūko tos taip puikiai ne viename filme kurtos įtampos, kai nerimastingai laukdavau, kaip viskas pasisuks ar baigsis. Aktoriai, kurie jau gerai žinomi iš ne vienos matytos juostos, kad ir nepasakyčiau, jog vaidino blogai, bet įspūdžio nepaliko, jie buvo tiesiog gražūs žmonės. Siužetas taip ir nesudomino manęs iki pat pabaigos, nebuvo jokios intrigos (išskyrus tą vienintelę: kas tas vagis? Nes atspėti man nepavyko), gal taip nutiko todėl, kad šiame filme, kitaip nei kituose, itin daug dėmesio skiriama romantinei siužeto linijai, todėl atrodo, lyg būtų nukentėjusi pagrindinė siužetinė linija – vagies gaudymas.

Žinoma, pati atmosfera sukurta visai neblogai. Kostiumai, vizualinė dalis – verti pačių geriausių žodžių. Grace Kelly keitė rūbus ne kartą, bet svarbiausia, kad kuo beapsivilktų, visur atrodė tokia pat žavinga. Cary Grant žavesio irgi netrūko. Bet kaip minėjau, jų vaidyba šįsyk liko man kažkokia blanki.

Na, nėra šis filmas prastas. Tikrai ne. Vietomis ir prajuokindavo, o ir vakaro praleidimui jo visai pakako. Paskutinės 10 min buvo ir pakankamai įtemptos. Bet įspūdžio nepaliko labai gero. Gal kad pernelyg išlepino mane ponas Hitchcock ir užkėliau jam kartelę nemažą.

6/10

931> Dial M for Murder / Įvykus žmogžudystei skambinkite M (1954)


do-you-really-believe-in-the-perfect-murderRež.: Alfred Hitchcock
Vaidina: Ray Milland, Grace Kelly, Robert Cummings
1954 m., JAV, 105 min
Žanras: kriminalinis trileris
imdb nuoroda čia.

Vyras Tonis planuoja savo žmonos nužudymą. Tačiau viskas klostosi ne taip, kaip suplanuota. Visgi, jis nepasimeta ir imasi plano B.

Jei sekate mano atsiliepimus šiame tinklaraštyje, tai tikriausiai pasirodys, kad kartojuosi, bet nieko naujo išties ir nepasakysiu šįkart. A. Hitchcock ir šioje kino juostoje parodo visą savo meistriškumą, tad man nieko kito neliko, tik gėrėtis siužeto vingiais, jaudintis dėl personažų likimo ir stebėtis vykdomo plano genialumu.

Kaip ir rašoma anotacijoje, vyras suplanuoja žmonos nužudymą. Aišku, į kalėjimą sėsti jis nenori, tad skrupulingai sukuria tiesiog puikų planą, kuriame, rodos, nėra nė vienos menkiausios klaidos. Vėliau viskas klostosi visgi ne taip, kaip buvo planuota, bet geriausia tai, kad Tonis nė sykio nesutrikdavo, kai nutikdavo kas nors nenumatyta. Šaltakraujiškumas, akylumas ir neieškojimas žodžių kišenėje – stipriosios jo pusės.

Įtampa išlaikoma viso filmo metu iki pat paskutinės sekundės. Todėl sėdėjau kone visą laiką ir vis kilnodavau antakius besiklausydama dialogų, nes viskas atrodė taip puikiai suregzta, kiekvienas siužeto vingis atnešdavo vien tik teigiamus jausmus ir nekantravimą, kaip galiausiai pasibaigs. Na, jei nuoširdžiai, kas nutiks personažams, nuspėjau greitai, bet man buvo įdomu būtent kaip tai bus pateikta. O logiškų išvadų šioje kino juostoje yra ne viena, logikos netrūksta ir pabaigoje, tad liko tik džiaugtis, jog ji nesugadino bendro vaizdo.

Vaidyba gera, vėl smagu pamatyti gražiąją Grace Kelly, kuri šiame filme atskleidžia labiau savo aktorinius gebėjimus nei Rear Window (nors kas paneigs, kad ir jame ji nebuvo puiki?). Kiti du pagrindiniai aktoriai iki šiol lyg ir nebuvo matyti, bet manau, ateity dar juos pasiseks išvysti.

Siužetas vyksta vėlgi, kaip jau minėtame Rear Window, vienoje patalpoje, tik viena kita scena vyksta už jos ribų. Įtampa kuriama dialogais, nes ne kartą, rodos, žinau, kas įvyks, nes tai buvo aptarta, bet vis vien iki paskutinės sekundės sėdėjau užgniaužusi kvapą, kol tas apkalbėtas įvykis įvykdavo.

Vienas malonumas jį žiūrėti. Ir ne kitaip. 9/10

Sekti

Gaukite kiekvieną naują įrašą į savo dėžutę.