895> The Dark Knight / Tamsos riteris


Heath-Ledger-and-Christian-Bale-in-The-Dark-Knight-2008-Movie-ImageRež.: Christopher Nolan
Vaidina: Christian Bale, Heath Ledger, Aaron Eckhart, Michael Caine, Maggie Gyllenhaal, Gary Oldman, Morgan Freeman, Cillian Murphy
2008 m., JAV, Didžioji Britanija, 152 min
Žanras: veiksmo kriminalinė drama, trileris
imdb nuoroda čia.

Iš tiesų, šį filmą jau buvau mačiusi. Tai buvo pirmasis Ch. Nolano trilogijos apie Betmeną filmas, kurį žiūrėjau. Pirmasis žiūrėtas filmas su Ch. Bale. O gal net ir su H. Ledger, tik nepamenu, nes galbūt prieš jį ,,Candy” jau buvau žiūrėjusi (o gal ir po jo). Bet tai buvo senokai, tad norėjau prisiminti. Buvau pasiplanavusi, kad per vasarą visą trilogiją peržiūrėsiu, bet galop nusprendžiau, kad kol kas pakaks tik dar kartą pasidžiaugti nuostabiuoju Joker’iu.

Ir taip, Joker’is iš tikrųjų yra šio filmo žvaigždė. Jo juokas tobulas. Net ir įprotis laižytis lūpas (skaičiau viename straipsnyje, kad toks įprotis atsirado lyg ir dėl to, kad H. Ledger buvo paprasčiausiai nepatogu su grimu) gerai derėjo ir nė kiek neerzino. ,,Why so serious?” frazė jau tapo neatsiejama nuo Joker, bet ją matyti ne kokiam 9gag ar panašiam puslapy, o išgirsti iš paties personažo lūpų – visai kas kita. Taigi, Heath Ledger vaidyba man paliko puikų įspūdį ir ,,Oskaras” buvo pelnytai laimėtas. Apskritai, ši trilogijos dalis gavo/buvo nominuota didžiausiu kiekiu apdovanojimų iš visų trijų.

Kaip ir būdinga šiuolaikiniams veiksmo filmams, netrūksta nei veiksmo, nei puikių specialiųjų efektų. Taigi, visa tai mėgstantys turės į ką paganyti akis. Siužetas įtraukia iš karto, vėliau susidomėjimas blėsta, bet po to vėl atsigauna ir toliau jau be problemų išlaiko dėmesį. Briusas, besislepiantis po Betmeno kauke, sulaukia nemažai išbandymų, bene didžiausias – toks, kad jis yra skatinamas atskleisti, kas yra iš tikrųjų. Kaip ir kitose dalyse, taip ir šioje įdomu žiūrėti, nes Betmenas – tik žmogus, kurį galima fiziškai sužeisti, kuris nori geresnio pasaulio, kuriam nereiktų jokio supeherojaus. Tačiau nusikaltimų nemažėja, o realaus žmogaus, kuris stotų į kovą su nusikalstamumu neatsiranda, tad nebelieka kito pasirinkimo.

Jaučiuosi kaip maža mergaitė, žiūrėdama ir vos ne krykštaudama per kai kurias scenas.  8/10.

Kol kas į kitus superherojus kreivai žiūriu, bet ateity planuoju susipažinti bent jau su Thor (nors labiau domina visur internete šmėžuojantis Loki) ir Iron Man.

894> West Side Story


west_1Rež.: Jerome Robbins, Robert Wise
Vaidina: Natalie Wood, George Chakiris, Richard Beymer
1961 m., JAV, 152 min
Žanras: romantinė kriminalinė drama, miuziklas, trileris
imdb nuoroda čia.

Dar vienas klasikinis filmas, o dar ir mano mėgstamo – miuziklo žanro. Tai istorija apie nuolat konfliktuojančias dvi grupes: niujorkiečių Jets ir puertorikiečių Sharks. Visai to nenorėdami į jų nesantaikos sūkurį patenka tik atvykusi puertorikietė Marija, Sharks lyderio sesuo, ir Jets nario brolis Tonis, įsimylėję vienas kitą iš pirmo žvilgsnio.

Šį filmą rekomenduoju tik miuziklo žanro mėgėjams, nes kitu atveju įdomu, ar visą ištversite. Ne, dainuojama mažiau nei kokiame nors ,,Les Miserables”, tačiau nuo pat pradžių yra nemažai šokama, netgi eidami ar mušdamiesi personažai juda taip, lyg tos muštynės ar ėjimas būtų tik dar vienas šokis. Iš tikrųjų, žiūrisi įdomiai, plastiški judesiai priduoda žavesio. Po kiek laiko šokių judesius užgožia dainos – nė neabejojau, kad po filmo dar nesyk klausysiu nuostabiosios ,,Tonight”, ,,Maria” ar ,,A Boy Like That/I Have a Love”. Ir darsyk belieka dėkoti serialui Glee, kuris kad ir su primityviu siužetu, bet prieš kiek laiko supažindino mane ir su West Side Story dainomis. Tiesa, pagrindiniai veikėjai dainuoja ne savo balsais, tačiau iš tikrųjų tai nė kiek nesvarbu. Žiūrint į Tonį, dainuojantį ,,Maria”, atėjo mintis, kad jis ten kone sudievintai parodytas.

Siužetas įtraukė ne nuo pradžių, o įdomumą pajaučiau (neskaitant patikusios choreografijos ir dainų) tik paskutinę valandą. Viena kita yra ir liūdnesnė scena, taigi, tai nėra filmas iš serijos ,,mūsų dienos kaip šventė”, pati tema sudėtinga, aktuali iki šių dienų. Tai ne tik kova tarp rasių, bet ir neprisiėmimas atsakomybės už veiksmus, pasekmių nematymas, o tiksliau pamatymas, kai jau būna per vėlu. Kuo daugiau galvoju dabar, tuo siužetas išties atrodo vis stipresnis.

Filmas pasižymėjęs ir tuo, kad sugebėjo net dešimt ,,Oskarų” laimėti. 7/10

893> The Birds / Paukščiai


Birds-3Rež.: Alfred Hitchcock
Vaidina: Tippi Hedren, Rod Taylor, Jessica Tandy
1963 m., JAV, 119 min
Žanras: siaubo trileris
imdb nuoroda čia.

Žymiojo A. Hitchcock filmas ,,The Birds” prasideda kaip dar viena, kone eilinė meilės istorija. Tačiau pačioje pradžioje, kol rodomi titrai, klykavę paukščiai nuteikia ne itin smagiai. Taigi, iš to galima spręsti, kad žiūrovas ruošiamas ateičiai, kuri šio filmo personažams nebus tokia graži, kaip gali pasirodyti.

Veiksmas juda lėtai, vietomis atrodo tempiama guma, bet kuo toliau, tuo siužetas tampa ,,smagesnis”, prasidedantis viena kita, rodos, pečių gūščiojimą personažams keliančia situacija, kai atrodo, jog paukščiai elgiasi ne taip kaip įprasta. Bet juk visko pasitaiko, ar ne? Vėliau atsiranda kur kas drastiškesnių ir kraupesnių scenų – aišku, ne vienam šiuolaikiniam žiūrovui gali kilti ne kiek baimė, o juokas ar ironiška šypsenėlė stebint anuometinius vaizdo efektus. Tačiau įsijautimas yra būdas nekreipti dėmesio į tokius dalykus, ir žiūrėdama nejučia pagalvodavau, kad visai nenustebčiau, jei po šio filmo į didesnius paukščių būrius imsiu žiūrėti įtariai.

Filme daug stiprių scenų. Tikriausiai vizualiai įsimintiniausia yra scena prie mokyklos, kur įtampa kilo tiesiog sekundžių greičiu. Įdomiausius dialogus išgirsti galima, kai rodomi kavinėje susirinkę žmonės: iš tikrųjų, kai kurių veikėjų ten pasakyti žodžiai verčia susimąstyti apie kai kurias tiesas, kurių apmąstymui nelabai kas skiria laiko (o gal tiesiog net neateina į galvą, kol va taip tiesiai nepasako). Aktorių vaidyba verta dėmesio, pakankamai natūrali ir įtikinanti. Tiesa, apie tai, kiek teko iškęsti Tippi Hedren vaidinant šį vaidmenį, galima rasti internete įdomių detalių, pavyzdžiui tai, kad jai buvo pažadėta, kad nereiks vaidinti su tikrais paukščiais, tačiau galop ji buvo priversta vaidinti su tikrais paukščiais, vienas jų ją buvo ir sužeidęs.

Filmas pastatytas pagal Daphne Du Maurier kūrinį ,,Paukščiai”.

Patiko, bet ne tiek, kiek pvz. Rebecca ar Rear Window. 7/10 .

892> Secretary / Sekretorė


secretaryRež.: Steven Shainberg
Vaidina: James Spader, Maggie Gyllenhaal, Jeremy Davies
2002 m., JAV, 104 min
Žanras: romantinė komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Šią savaitę pasirodė garsiojo romano 50 Shades of Grey ekranizacijos pirmasis trailer’is. Kodėl apie jį prakalbau? Matyt todėl, kad ,,Sekretorė” įtartinai atrodo kaip knygos autorės įkvepėja. Romaną ir filmą sieja ne tik šiokie tokie siužeto panašumai (apie tai sprendžiu tik iš keliasdešimties skaitytų puslapių ir nuogirdų), bet ir bendrapavardis pagrindinis veikėjas – Mr. Grey.

Grįžtant prie Secretary, jame pasakojama apie jauną moterį Li, kuri tik neseniai paleista iš psichiatrinės ligoninės, kur gydėsi dėl dažno noro save žaloti. Tačiau grįžusi į tėvų namus, ji mato tas pačias nedingusias problemas, kurios ir skatina ją žalotis. Vieną vakarą ji nutaria susirasti darbą ir štai, kitą dieną ji jau tampa teisininko sekretore. Netrukus jų santykiai ima keistis.

Ir keičiasi į keistąją pusę. Tokią, kuri kažką galbūt sutrikdys, kažkam atrodys juokingai. Bet iš esmės, to sadistinio ar mazochistinio elgesio yra ne tiek daug, kad nusibostų ar atrodytų, kad išėmus jas nieko tam filme neliktų. Čia dėmesys skiriamas Li, jos keitimuisi. Savęs žalojimo pakeitimą į boso keliamą fizinį ar psichologinį skausmą. Todėl šioje vietoje galima dvejopai mąstyti apie Li jausmus. Iš vienos pusės, ji galėjo būti dėkinga, kad Grėjus ją darė stipresnę, labiau savimi pasitikinčią, bet iš kitos pusės, vienoks savęs žalojimas pakeičiamas kitokiu – ar tai rezultate nėra tas pats? Nors vėliau jos noras, kad Grėjus ir toliau ją muštų/verstų atlikti užduotis neįprastu būdu man atrodė labiau kaip dėmesio troškimas… Taigi, kaip supratote, pamąstymams vietos palikta (nors gal tik man vienai?).

Vis dėlto, ypač pirmoje filmo dalyje svarbūs yra pačios Li išgyvenimai, jos santykiai su šeima, aplinkiniu pasauliu. Baikšti, susilenkusi, kenčianti dėl padėties namuose. Patiko man M. Gyllenhaal vaidyba, įtikino mane jos personažas, tik, dėl anksčiau minėtų priežasčių, antroje filmo dalyje iškilo daugiau klaustukų, kuriuos bandau sau atsakyti ir susidėlioti atsakymus į vietas taip, kaip man atrodo geriausia. James Spader vaidinamas Grėjaus personažas pasirodė keistokas, jo elgesys filmo metu kinta, tas kintamumas visai įdomiai žiūrėjosi.

Pabaiga gali kažkam ir nepatikti, bet man ji pasirodė puiki. Pradedant ,,delnai ant stalo”, baigiant pabaigos titrais. Jau nekalbant apie tai, kad visas filmas daugiau mažiau yra išlaikantis dėmesį, tai pabaigoje man ir įtampa jautėsi. Pastatymas ganėtinai malonus akiai, nuogumo nedaug (kaip galbūt buvo galima pagalvoti), įtraukiantis, įdomūs personažai. Tik pati tema man tokia +/- . Bet kuriuo atveju, kūrėjai išspaudė iš šio siužeto daugiau nei būčiau galėjusi tikėtis.

6/10

891> Swing Time


swing-time-astaire-rogers-meeting-13Rež.: George Stevens
Vaidina: Fred Astaire, Ginger Rogers
1936 m., JAV, 103 min
Žanras: romantinė komedija, miuziklas
imdb nuoroda čia.

Šio filmo pagrindiniai aktoriai – Fred Astaire ir Ginger Rogers – yra suvaidinę kartu dešimtyje kino juostų, tačiau bene geriausia daugelis kritikų ir žiūrovų laiko Swing Time.

Šokėjas Lucky kartu su lošėju iškeliauja į Niujorką, nes jam reikia 25000 $ tam, kad galėtų vesti sužadėtinę. Atsitiktinė pažintis su gražuole šokėja, atveria jam kelius į greitesnį tikslo pasiekimą, tačiau yra viena problema…

Siužetas išties nepasižymi nei originalumu, nei sudėtingumu. Istorija žinoma ir nuspėjama kaip du kart du. Tačiau žiūrėti visai įdomu. Yra nemažai juokingų scenų, dėl kurių filmas nenuobodus, nespėja nusibosti. Muzikinių pasirodymų yra keletas, ne visi pasirodė verti dėmesio, bet visų jų metu pagrindiniai aktoriai parodė turintys itin gerus gebėjimus šokiui, klausytis jų dainuojant buvo taip  pat malonu kaip ir stebint vaidybą. Ypač patiko, kaip sugalvota ,,apjungti” pradžią ir pabaigą (jei žiūrėsite, pamatysite, ką noriu pasakyti), o kalbant apie atomazgą – senokai tiek besijuokiau žiūrėdama filmą. Tuo labiau, kad juokas ėmė ne kiek iš situacijos, o iš to, kaip juokėsi personažai. Tiesa, pradžia suerzino (Lucky kolegų elgesys man neatrodė linksmas, nors tikiu, daug kam jis galėjo/galėtų toks pasirodyt), bet toliau buvo vis smagiau.

Ir žiūriu, kad nespalvotas ekranas kažkaip ramina akis ir net nebūna įdomu, kaip viskas atrodytų, jei būtų spalvota.

7/10

890> Rebecca / Rebeka


still-of-joan-fontaine-and-laurence-olivier-in-rebecca-(1940)Rež.: Alfred Hitchcock
Vaidina: Laurence Olivier, Joan Fontaine ir kt.
1940 m., JAV, 130 min
Žanras: drama, mistinis trileris.
imdb nuoroda čia.

Po keleto gan vidutiniškai įvertintų filmų grįžtu su Alfredu Hitchcocku, kuris ir vėl nenuvylė.

Pagal Daphne Du Maurier to paties pavadinimo romaną pastatyta ekranizacija pasakoja apie tai, kaip vos ištekėjusi moteris atvyksta į savo vyro namus. Tačiau priprasti prie gyvenimo permainų jai labiausiai trukdo aplinkiniai, nuolat užsimenantys apie tai, kokia nuostabi buvo pirmoji jos vyro Maksimo žmona Rebeka.

Romano nemačiau, siužeto nežinojau (naiviai tikėjausi, kad Rebeka – tai pagr. veikėjos vardas), bet žanras žadėjo visai ne klasikinę meilės istoriją – tai intrigavo. Nereikėjo laukti, kol siužetas ,,užkabins”, kadangi įtraukė nuo pat pradžių. Pradžia šviesi, su humoru, o ir pagrindiniai veikėjai simpatiški – ko gi daugiau reikia. Tačiau netrukus nuotaika visiškai pakinta, atsiranda vis daugiau mįslių, kurios neduoda ramybės ne tik pagr. veikėjai, bet ir man, žiūrovei. Nejučia imu spėlioti, kaip viskas pasisuks ir apskritai, kas galėtų netikėtai išaiškėti, bet tiesa – visai ne tokia paprasta kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

A. Hitchcock moka kurti įtampą taip, kad su kiekviena minute vis labiau jaučiausi įsitraukusi į siužetą. Nemažai netikėtų siužeto posūkių, įdomūs personažai, daug paslapčių, o dar toji Misis Danvers, tiesiog verianti savo žvilgsniu. Patiko kuriama atmosfera, aktorių vaidyba, charakterių plėtojimas. Iš tikrųjų, buvo gera pažiūrėti filmą, prie kurio nelabai ir turiu kaip prisikabinti.

9/10

889> Girl Walks Into a Bar


maxresdefaultRež.: Sebastian Gutierrez
Vaidina: Carla Gugino, Alexis Bledel, Rosario Dawson, Danny DeVito, Josh Hartnett, Zachary Quinto, Aaron Tveit, Kevin Zegers
2011 m., JAV, 80 min
Žanras: komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Grupelė nepažįstamų žmonių, 10 skirtingų barų, vienas vakaras Los Andžele. Taip būtų galima apibūdinti šį filmą.

Tai filmas tiems, kurie mėgsta, kai kino juostoje vyrauja dialogas. Nes čia veikėjai kalba ir kalba. Iš tikrųjų, po dvidešimties minučių buvo noras išjungti ir ištrinti jį iš kompiuterio, nes bandymų žiūrėti jį buvo ne vienas, tačiau vis ,,paslysdavau” ties dialogais: greitakalbė reikalavo nemažo suklusimo, buvo sunkoka gaudyti kiekvieną žodį ir dar iš karto mintyse verstis į lietuvių kalbą, kad tik ko nepraleisčiau: bet aišku, taip yra dėl nepakankamų anglų kalbos įgūdžių. Bet nepasidaviau, užsidėjau angliškus titrus ir po truputį ,,įsivažiavau”, priprato ausys prie nuolatinio greito kalbėjimo.

O dialogų pro ausis praleisti nesinori, nes jie aštrūs, žavūs, pasakantys viską, ką žiūrovui reikia žinoti apie vieną ar kitą veikėją, sukuriantys tarp jų ryšius. Ryškesnių veikėjų yra keletas, dauguma pasirodo vos vienam ar keletui epizodų. Karts nuo karto ekrane pasirodo vieno ar kito baro aplinka, kuri, beje, ne itin nulemia veikėjų nuotaikas. Toji aplinka ir lieka fonas, nes viskas, kas čia svarbiausia, yra, kaip ir minėjau, dialogai.

Nieko panašaus nebuvau mačiusi, taigi, originalumą norisi pagirti. Už minimalų biudžetą sukurtas filmas, tikiu, kad randa savo žiūrovą. Iš tikrųjų, man pačiai gaila, kad jis įtraukė mane tik praėjus kiek daugiau nei pusei trukmės, o tuomet filmas ėmė ir pasibaigė. Nė pusantros valandos netrunkanti kino juosta sugeba sutalpinti nemažai personažų, ne vieną jų vaidina žymūs aktoriai, o man pačiai įdomiausia buvo pamatyti dar tik kylantį ekrano veidą Aaron Tveit, kuris visiškai savo balsu pakerėjo Les Miserables. Nors be abejo, šio filmo ašis – Carla Gugino, vaidinusi drąsią, savimi pasitikinčią ir žodžio kišenėje neieškančią moterį.

6/10

Sekti

Gaukite kiekvieną naują įrašą į savo dėžutę.