919> La Cara Oculta / The Hidden Face / Paslėptas veidas (2011)


8b3fd584e4e67cb4342b0e65d3eef538Rež.: Andrés Baiz
Vaidina: Quim Gutiérrez, Martina García, Clara Lago
2011 m., Ispanija, Kolumbija, ispanų k., 97 min
Žanras: mistinis trileris, drama
imdb nuoroda čia.

Aš manau, kad bent jau girdėję apie šį filmą esate. Milijoną kartų minėtas vienoje facebook filmų grupėje kaip viena geriausių, įdomiausių kino juostų, dar ir aplinkinių siūlytas ne kartą – tai, kaip neretai būna, mane ilgą laiką skatino vengti šio filmo. Juolab, kad žinojau, jog geriausia nieko (ar beveik nieko) nežinoti apie siužetą, o deja deja, nemaža dalis komentatorių vis užsimiršta ir parašo: ,, tai koks gi ten filmas, kuriame…” ir t.t. Bet pagaliau ir aš būsiu jį pamačiusi.

Nieko nereikalingo nespoilindama pasakysiu, kad pradžia atrodo kaip koks kone siaubo filmas. Po to, kai su vyru išsiskiria jo mylima moteris tiesiog palikdama vaizdo įrašą, jis po kiek laiko užmezga naujus santykius. Naujoji simpatija vyriškio namuose ima girdėti keistus garsus, matyti, rodos, neįmanomus reiškinius.

Taigi, gal būtų buvęs didesnis ,,vau”, jei nebūčiau tos svarbios paslapties žinojusi, bet kita vertus, tai skatino mane tik dar labiau spėlioti, kaip viskas pasibaigs, kurti įvairius scenarijus. Idėja puiki, nėra čia ko ir kalbėti apie tai. Įdomi, vis šis tas naujo ir nematyto, tiesa, turėdama pakankamai lakią vaizduotę po pusės filmo visiškai nuspėjau pabaigą – bet kino juostai pasibaigus tiesiog liko džiaugtis, kad būtent šį pabaigos variantą pasirinko, nes nesakykit, ji puiki.

Visgi pats siužeto vystymas man nebuvo kažkoks didelis tobulas dalykas. Pats siužeto išdėstymas rodant nenuosekliai man patiko, taip sukuriama ir įtampos, ir mįslių, ir daugybę klausimų apie tai, kas čia vyksta. Visgi, nežinau, gal tik mane vieną, bet nuoširdžiai erzino naujoji to vyro mergina, kuri beveik visą laiką prausėsi/maudėsi/vaikščiojo su rankšluosčiu ir šlapiais plaukais. Argi nėra kitos veiklos, kuria galima užsiimti? Kitas minusas – visiškai nepajutau laiko tėkmės. kiek laiko truko ši istorija? Apskritai, kaip čia taip lengvai toji naujoji mergina atsikraustė kone kitą dieną po susipažinimo? Ar po keleto dienų tai įvyko? Kažkaip tas laikas paskendo rūke. 7/10

Ir dar, kadangi filmas vyksta ispanų kalba, siūlau rinktis kad ir angliškus titrus, kurie, manau, bus daug tikslesni nei mėgėjiškas lietuviškas vertimas, kuriame nelogiškumų tiek daug, kad nė nesuvokiu, kaip įgarsinantys (lygiai taip pat tie, kurie titrus kuria) nepastebi, kad logikos trūksta ne tik tame, kad skiriasi lietuviško ir ispaniško žodžių reikšmė (nors ji turi reikšt tą patį), bet ir kai kuriuose sakiniuose, kur bandai pagauti mintį, bet taip ir nesiseka.

918> The Giver / Siuntėjas (2014)


GiverStarbucks002Rež.: Phillip Noyce
Vaidina: Brenton Thwaites, Jeff Bridges, Meryl Streep, Alexander Skarsgård, Katie Holmes, Taylor Swift
2014 m., JAV, 94 min
Žanras: mokslinės fantastikos drama
imdb nuoroda čia.

Visiškai šviežias filmas, kurio internetuose normalios kokybės surasti dar kurį laiką nesitikėjau. Su ,,Siuntėju” susipažinau kažkada vaikystėje, perskaičiusi knygą – ji man patiko, bet siužetas visiškai buvo pamirštas. Taigi, nors pačioje pradžioje gali atrodyti, kad nukopijuota nuo Divergentės, jei taip ir yra, tai nebent atvirkščiai. Nors spėju, pasiknisus gal dar senesnę knygą su panašiais elementais pamatytume (kalbu apie tas scenas, kur jaunuoliai būdavo paskirti tam tikroms pareigoms likusiame gyvenime užimti).

Filme rodomoje visuomenėje nėra skausmo, karo, kančių, skirtumų, pasirinkimų. Kiekvienas vaikas, tapęs atitinkamo amžiaus, yra paskiriamas darbui, kurį turės atlikti visą likusį gyvenimą. Džonas tampa išrinktuoju – jis turės lankytis pas siuntėją, kuris jam perduos surinktus prisiminimus  – jų neturi nė vienas šios visuomenės gyventojas. O prisiminimai – nuo sniego iki karo, nuo džiugių emocijų iki beprotiško skausmo.

Didžiausias šio filmo minusas man pasirodė vaidyba. Gal tik kino senbuvis Jeff Bridges vertesnis dėmesio, nes visi kiti nesužibėjo. Net ir M. Streep šiame filme man nepatiko, nors talentu skųstis ji negali. Kalbant apie pagrindinius veikėjus (tris jaunuolius, atsiduriančius visko centre), tai jie atrodė visiškai niekuo neprisidėję, kad jų vaidinami personažai atrodytų nors kiek labiau įdomesni.

Siužetas nėra itin originalus, ypač, kai panašių filmų jau prikepta, bet vis vien norisi pažymėti, kad pati idėja įdomi. Jos pateikimas neprastas, už kinematografiją – pliusas nemažas. Gražu žiūrėti buvo, išdailinta viskas kaip reikiant. Dar, kas man patiko siužete, buvo tai, kad meilės linija visiškai minimali, taigi, dūsavimų, žvilgsnių, ašarų (nors ašaros spėju irgi nėra šios visuomenės dalis, nes jei nėra emocijų, tai ir ašaros nereikalingos) buvo nedaug. Dabar tik pamačiau, kad yra iš viso keturios knygos išleistos (deja, lietuvių kalba tik pirmoji pasirodžiusi), tai numanau, ateity tų meilių gali būti žyyymiai daugiau. Bet norisi tikėti, kad tęsinio nebus. Kino juostoje koncentruojamasi į esmę, nenukrypstant į nereikalingus pokalbius.

Visgi, tai vienas tų filmų, kurie yra pernelyg blankūs, kad ilgam užsiliktų atminty. Rodos, pabaigiau žiūrėti ir vos išjungusi jau visiškai nebegalvojau apie jį.

6/10

917> Centurion / Centurionas (2010)


4287362,vADbWDL43NRAF3Y53Z1Pp1Z76LkGhMHep_p_6W7601FwpWgi6UYEvgJgPeOS3+TzP7qqwCcLyODdR79920XjOw==Rež.: Neil Marshall
Vaidina: Michael Fassbender, Dominic West, Olga Kurylenko, Ulrich Thomsen
2010 m., Prancūzija, Didžioji Britanija, 97 min
Žanras: veiksmo nuotykių istorinė karinė drama, trileris
imdb nuoroda čia.

Šis filmas nukelia į Senovės Romą – ten kovos, į kurių sūkurį patenka Centurionas, ištikimas karys, kovojantis iki galo. Deja, sėkmė jo legionui nesišypso. Kadangi turėjau įtarimą, kad šis, kaip ir 300, greičiausiai nepatiks. Nors M. Fassbender pavardė aktorių sąraše dažniausiai žada gerą filmą.

Taigi, būsiu subjektyvi kaip niekad (nors visi mano atsiliepimai subjektyvūs) ir pasakysiu, kad galutinai suvokiau, jog šis laikotarpis ir pusantros valandos kovų su ietimis, kardais ir panašiai manęs tiesiog nedomina. Žiovulį greičiau jau kelia nei susidomėjimą. Tik kas blogiausia, 300 bent jau turėjo vertą dėmesio kinematografinę pusę, o Centurion neturi net ir to. Žiaurumų netrūksta, kapojamos galvos, kūnai, kraujas laistosi, tik jau toks kompiuterinis tas kraujas, kad net ir čia tikroviško įspūdžio nė trupučio nebuvo. Vaidyba – nieko įspūdingo, veikėjai nykūs ir neįsimintini (tai galioja ir jau minėtam M. Fassbender), o galutinė scena – subanalinta kaip tik buvo begalima – tad ir paskutinė viltis buvo prarasta.

Kam patiks? Na, matyt tokios tematikos gerbėjams. 4/10

916> Begin Again / Dar kartą, iš naujo (2013)


Keira Knightley and Mark Ruffalo in "Begin Again"Rež.: John Carney
Vaidina: Keira Knightley, Mark Ruffalo, Adam Levine, Catherine Keener
2013 m., JAV, 104 min
Žanras: romantinė muzikinė drama, komedija
imdb nuoroda čia.

Genialumas slypi paprastume – būtent taip trumpai galėčiau apibendrinti ,,Once” režisieriaus naująjį darbą ,,Begin Again”, kuriame pasakojama apie ne pačius geriausius laikus gyvenančio muzikos prodiuserio jaunos dainų kūrėjos pažintį.

Laukiau šio filmo dar tuomet, kai imdb.com šis filmas buvo pristatomas Can a Song Save Your Life pavadinimu. Bet aišku, Begin Again kompaktiškesnis, lengviau įsimenantis pavadinimas, tad tebūnie toks. Nors pirmasis pavadinimas man vis vien gražesnis.

Taigi, nuo ko pradėti? Muzika. Ji čia itin svarbi, užima nemažą dalį filmo. Dainuoja K. Knightley ir dar karts nuo karto išgirstame Adam Levine balsą. Kad A. Levine dainuoja, žinojau seniai, nes juk jis ir yra dainininkas, o vaidinti pradėjo neseniai ir turi vos keletą vaidmenų. Tačiau išgirsti K. Knightley dainuojančią buvo šis tas naujo. Žinoma, gal ji ir neišdainuotų sudėtingesnių melodijų, tačiau jokios vingrybės čia nebuvo reikalingos. Malonus, ausies nerėžiantis balsas ir pataikymas į taktą – to visiškai užteko. O skambanti muzika (tiek atliekama minėtų atlikėjų, tiek ta, kurios veikėjai klausė ar tiesiog buvo grojama fone) – graži, tobulai atitinkanti filmo atmosferą. Žadu susirasti muzikinį takelį, nes tikiu, kad klausysiuosi ne kartą.

Vaidyba. Natūralumas. Turint tokį siužetą ir jo pateikimą, tai yra svarbiausias reikalavimas, kurį galėčiau kelti. Ir natūralumo išties netrūko. Žinau, kaip daug kam nepatinka K. Knightley vaidyba, bet man ji tokia žavi (norisi lyginti šį vaidmenį su jos pasirodymu Seeking a Friend for the End of the World ). Mark Ruffalo sugebėjo atskleisti savo charakterį netgi geriau nei tikėjausi – vaidyba stipri, įtikinamai parodanti Daną su visokiomis jo fizinėmis ir emocinėmis būklėmis. Adam Levine, beje, irgi kad ir trumpai pasirodantis, bet visai neblogai pasirodė.

Siužetas. Iš pažiūros paprastas: meilė asmeniui, meilė muzikai, bandymas pradėti naują etapą, kilimai ir nuosmukiai, tikslo siekimas, darymas to, kas miela ir t.t. Taigi, norint galima pamatyti daug prasmės šiame filme, o ir pateikimas toks, kad tiesiog negalėjau neįsimylėt jo. Šilta, nuoširdi, itin jauki, muzikali kino juosta, kurią žiūrėdama pagaudavau save besišypsančią. Užsikrėčiau geromis emocijomis kaip niekad.

Žiūrėčiau dar kartą. Ir dar kartą. Ir dar kartą. Aišku, nemanykit, kad tai kažkoks šedevras – ne, nėra nei jis super intelektualus, nei gilus, tačiau be galo gražus. Čia kas mėgstat įsisupę į pledus, apklotus su arbata/kava žiūrėt romantines komedijas ar šiaip kokius lengvesnio turinio filmus, tai aš šiuo metu įsivaizduoju, kaip ir aš kada nors būtent taip žiūrėčiau Begin Again vėl.

9/10

915> Frank (2014)


Frankweb_2795601bRež.: Lenny Abrahamson
Vaidina: Michael Fassbender, Domhnall Gleeson, Maggie Gyllenhaal
2014 m., Didžioji Britanija, Airija, 95 min
Žanras: mistinė drama, komedija
imdb nuoroda čia.

Šį mėnesį tai tik antrasis matytas filmas – kažkaip pristabdžiau visus žiūrėjimus. Frank mane domino kaip šių metų naujiena, kuriame vaidina M. Fassbender. Kažkaip nešmėžuoja jis niekur kol kas, sakyčiau, nepelnytai nepastebėtas, o pati visai atsitiktinai prisiminiau, kad jis kaip ir turėtų greit pasirodyti,  ir nutariau patikrinti, ar jau yra jis internete. Ir ne veltui.

Džonas – jaunas žmogus, trokštantis būti visiems žinomu muzikantu. Jo gyvenimas ima keistis, kai jis sutinka prisidėti prie muzikos grupės, kurios lyderis – ekscentriškas Frankas, visuomet savo veidą slepiantis po kauke.

Tai nėra filmas masėms. Ir todėl tikrai ne kiekvienam patiks. Tai lėta, mažai veiksmo turinti kino juosta, kurioje vyrauja savęs pažinimas, įdomūs dialogai ir išties nemažai muzikos. Jos tiek, kad norisi, jog prie žanrų būtų muzikinis paminėtas. Kalbant apie žanrus, bent man tai atrodo kaip kuo tikriausia drama, mistikos čia jokios nėra (ta mistika matyt dėl kaukės, bet kad paaiškinimas, kodėl nešioja, visiškai paprastas ir nuspėjamas), komedijos – irgi nelabai, gal tik viena scena buvo itin smagi. Vaidyba paprasta, bet neprasta, personažai – keisti, gan uždari, todėl pažinti juos sudėtinga. Bet visi kartu jie sukuria tokią harmoniją, kad rodos, kiekvienas veikėjas reikalingas, net ir vos kelis žodžius ištariantis grupės narys. Nes be jo jau kažko trūksta.

Taigi, taip trumpai aš apie jį. Šiaip jau patiko. Vis kažkas naujo. 7/10

P.S. O iš Michael Fassbender lūpų sklidusi vokiečių kalba (ten labai trumpai), kurios šiaip jau nemėgstu, skambėjo kaip kokia prancūzų.. Reiktų šio aktoriaus filmografijoje labiau pasiknaisioti. Dargi ne viską peržiūrėjusi esu

914> An American Crime / Amerikietiškas nusikaltimas (2007)


tumblr_mn7t0rEOHn1ssppvlo1_500Rež.: Tommy O’Haver
Vaidina: Ellen Page, Hayley McFarland, Catherine Keener, James Franco
2007 m., JAV, 98 min
Žanras: biografinė kriminalinė drama
imdb nuoroda čia.

Peržiūrėjusi The Girl Next Door užsinorėjau pažiūrėti šį filmą, kur, anot komentarų, ta pati istorija perteikiama realistiškiau, naudojama žymiai daugiau tikrų faktų. Tikrosios istorijos darsyk skaityti nebesinorėjo, tad nedėliojau pliusų prie to, kas tikra.

Kaip ir šioje nuotraukoje pagrindinė veikėja Silvija, kuri sako nesuprantanti, taip ir aš bei, norisi tikėti, visi kiti žmonės nesupranta, kaip galima iki tiek nueiti. Lygiagrečiai rodomas teismo posėdis, kuriame apklausiami visi labiau pasižymėję veikėjai, bei pasakojama istorija apie dvi paauglės, kurios kuriam laikui apsistoja namuose moters (Gertrūdos), turinčios šešis vaikus ir skaičiuojančios kiekvieną centą. Po truputį rutuliojama istorija, kuri išties verta to, kad ją ekranizuoja, apie ją kalbama ir rašoma.

Toji idėja su teismu – išties vykusi ir įdomi. Ypač nežinantiems, apie ką šis filmas, tai turėtų kelti šiokią tokią intrigą: tai kas gi vis dėlto nutiko? kaip užsibaigė? Be to, teismas leido žiūrovui išgirsti, ką apie visą įvykį jau po to šneka jame dalyvavę asmenys, kaip vertina, kokios mintys kyla žiūrint į tai, kas buvo, jau po visko.

Kita, didžiąją laiko dalį užimanti siužetinė linija po truputį pasakoja istoriją, kurią jau daugmaž žinojau. Buvo įdomu žiūrėti į skirtumus, bet tuo pačiu nejučia suvokiau, kad yra, kas patiko tiek vienam, tiek kitam filme, o tuo pačiu – ir kas nepatiko. Iš tikrųjų, galvoju, kad kaip nors apjungus abu filmus ir gautųsi puiki kino juosta. Gal esu įpratusi, kad žiaurumai rodomi atvirai ir ,,visa jėga”, todėl An American Crime šiuo atžvilgiu man atrodė per silpnas. Suprantu, kad tai ne tas žanras, kad reiktų suteikti žiūrovams šoką rodant visas baisybes, kurių The Girl Next Door netrūksta, bet kad jų reikėjo kiek daugiau – faktas. Tiesiog mane labiau paveikė ir paskatino gailėtis pagrindinių veikėjų siaubo filmas, o ne ši kriminalinė drama. Tiesa, dar viena ,,o jeigu” mintis atėjo: gal visai kitaip reaguočiau, jei nebūčiau mačiusi to siaubo filmo, istorija dar būtų buvusi nauja, taigi, ir sukrėstų labiau nei kad dabar, kai jau turėjau pakankamai laiko susitaikyti su visu tuo, kas nutiko Silvijai. Filme visi įvykiai bėgo gan greitai, buvo sunku pajausti laiko tėkmę, didžioji dalis smurto likdavo neparodyta. Visgi pavyko ir šiam filmui vienu momentu mane sugraudinti, tik gaila, kad tuomet kai kas paaiškėjo ir pasidarė tik dar liūdniau.

Vaidyba. Catherine Keener, sukūrusi Gertrūdos vaidmenį, pasirodė išties verta dėmesio. Tiesa, iš pradžių kiek sutrikdė tai, kad šiame filme Gertrūda visai kitokia nei kad jau nesyk šiame atsiliepime minėtoje kino juostoje. Ellen Page, kurią jau senokai mačiau ekrane, šįsyk sukūrė kiek blankoką, mano nuomone, personažą. Norėjosi joje daugiau ,,spalvų”, daugiau atsivėrimo, nes dabar atrodė visiškai užsidariusi, visą skausmą, mintis palikusi kažkur giliai savyje, taip giliai, kad neretai jos buvimas ekrane nesukeldavo jokių emocijų. Iš mažesnių vaidmenų atlikėjų įsiminė vieną jauniausių Gertrūdos vaikų vaidinęs berniukas, kuris atrodė kaip kuo tikriausias psichopatas – į jį buvo bene baisiausia žiūrėti. Kiti – daugiau mažiau ne itin įsimintini ar pasižymėję.

7/10.

913> Melancholia / Melancholija (2011)

rugpjūčio 31, 2014 Parašykite komentarą

melancholia1Rež.: Lars von Trier
Vaidina: Kirsten Dunst, Charlotte Gainsbourg, Alexander Skarsgård, Charlotte Rampling, Stellan Skarsgård, Kiefer Sutherland
2011 m., Danija, Vokietija, Švedija, Prancūzija, 136 min
Žanras: drama, mokslinė fantastika
imdb nuoroda čia.

Ta proga, kad šiandien užėjo kažkokia niūri nuotaika ir visus norėjosi vyti šalin, suvokiau, kad pagaliau turiu pažiūrėti vieną paskutinių Lars von Trier darbų – Melancholia. Tai filmas apie dvi seseris. Džastina turėtų išgyventi pačias geriausias nuotaikas: šiąnakt ji susituokė, ta proga buvo surengta didžiulė šventė. Tačiau ji jaučiasi visiškai priešingai. Tuo tarpu jos seserį Kler kamuoja baimė, kad mėlyna planeta Melancholija, turinti praskristi visai šalia žemės, susidurs su Žeme ir įvyks katastrofa.

Kristen Dunst, vaidinanti Džastiną, šiame filme atliko tikriausiai vieną rimčiausių vaidmenų savo karjeroje. Ir pasirodė ji išties gerai, atskleisdama savo puikias galimybes vaidinti ne tik romantiniuose ar komedijinio žanro filmuose. Tik gaila, kad po šio filmo nieko rimto ji kol kas nebesuvaidino. Kler vaidmenį atlikusi Charlotte Gainsbourg, tikriausiai nesumeluosiu sakydama, yra L. von Trier tikrų tikriausia mūza, atlikusi kokį nors vaidmenį ne viename šio režisieriaus filme. Kiek mažesnius vaidmenis atlieka jau šešiuose L. von Trier filmuose suvaidinęs Stellan Skarsgård bei jo sūnus Alexander Skarsgård, taip pat aktorius, kuris po truputį kyla karjeros laiptais ir bando (bent taip manau) atsikratyti vampyro iš serialo True Blood įvaizdžio išties neprastais vaidmenimis. Tik tiek, kad šiame filme nė vienam iš jų abiejų reikštis nebuvo daug vietos.

O pats filmas – kone šedevras, kalbant apie vizualinę jo pusę. Kiekviena scena- užburianti, verta būti paveikslu, atidirbta kiekviena detalė, tikras rojus akims. Jei paskutiniuose matytuose buvo sudaromas buitiškumo vaizdas, čia jo visai nėra: atsiduodama spalvoms, plastiškiems, lėtiems judesiams, ,,sustok akimirka žavinga” – taip norisi ir pasakyti, kai žiūrėdavau į sulėtintas veikėjų akimirkas.

Siužetas – lėtas, veiksmo nedaug, todėl tikiu, kad kažkam atrodys nuobodus, kažkas gal ir nusnaust spės. O man šis lėtumas patiko, geriau leido įsijausti į veikėjų nuotaikas, jų būsenas, emocijas. Ir nors visgi ne iki galo susigyvenau su veikėjų išgyvenimais ir nevisiškai pajutau tai, ką jos jautė, bet kiekviena filmo minutė man atrodo reikalinga kaip niekad, nė vienoje vietoje nėra ištempta, nebuvo nė minties, kad jis galėtų būti trumpesnis. Ir, o taip, eilinį sykį nebuvo prašauta pro šalį renkant muzikinį takelį – jis puikus.

Šis filmas priklauso ,,Depresijos” trilogijai, į kurią dar įeina Antichrist bei Nymphomaniac, kuri dar laukia savo eilės, bet vieną dieną tikrai bus pažiūrėta.

 7/10. nors jei vertinčiau tik vizualinį vaizdą, būtų dešimtukas ir ne kitaip.

Sekti

Gaukite kiekvieną naują įrašą į savo dėžutę.