Ojing-eo geim / Squid Game (2021-…) (1 sezonas)


Kai imdb.com žymėjau vertinimą, dar buvo vadinamas tik mini serialu, o dabar jau ir data nukreipia į ateitį. Ne veltui, kadangi netyla kalbos apie antrąjį sezoną. Tik ar jo tikrai reikia?

Aišku, daugelis norėjusių jau peržiūrėjo, tad ir mano šita rašliava jau pavėluota, bet kad jau vis dar miniu viską, ką žiūriu, tai keletą žodžių skirsiu ir šiam serialui, kuriam pasirodžius kalbėjo visi. Pati pažiūrėjau gal po savaitės nuo pasirodymo ir lygiai taip pat savo aplinkos žmonėms rekomendavau. Nes užkabina, nepaleidžia ir trukdo eiti miegoti laiku. Labai retai serialus peržiūriu taip greitai, nesu iš tų, kurie visą dieną gali kaboti prie ekrano prilipę. Kaboti gal ir galėčiau, bet dėmesio išlaikyti nebepajėgčiau, jau nekalbant apie akis. Šiek tiek varčiau akis, kai visi kalbėjo apie serialo žiaurumus, na, nes taip gali sakyti tik tie, kurie apskritai nežiūri jokių filmų ir serialų, kuriuose yra smurto. Pati ilgus metus buvau kraujo siaubo filmuose gerbėja, tad esu mačiusi daug ko, tikriausiai todėl Squid Game pasirodė eilinis ir niekuo nešokiruojantis. Taip, tema gera ir tokia, kuri pavyktų ir realiame gyvenime, nes ko tik gyvenime nebūna ir kam tik kai kurie žmonės nėra pasiryžę dėl pinigų. Tad galima baisėtis tikroviškumu, bet neturėjau tam laiko. Labiau domino visos serialo peripetijos, personažai, intrigavo būsimos užduotys. Kodėl pradžioje suabejojau dėl antrojo sezono? Nes kelios paskutinės serijos buvo nuviliančios, kai kada – gan stipriai. Kas už viso to slypi – atspėjau nesunkiai kur kas anksčiau nei buvo atskleista, nepatiko finalistų pasirinkimas, nes vėlgi nuspėjama, na, ir pati pabaiga nesužavėjo. Todėl 8/10.

1140> Reality Bites (1994)


Antrasis, kuriuo nesusižavėjau – Reality Bites, kuriame, kaip ir Heathers, vaidina Winona Ryder. Pats siužetas fainas ir iš tų, kuriuos mėgstu – po mokslų laikotarpio jauni žmonės bando atrasti save, savo vietą pasaulyje. Viskas, aišku, ne taip paprasta kaip atrodė, ne visiems reikia talentų, kuriais veikėjai jaučiasi, ne visiems paprasta išsakyti tikruosius jausmus, atlaikyti kitų spaudimą ir t.t. Bet vėlgi, negalėjau ramiai žiūrėti, kai ėmiau pastebėti, ties kuo linksta veikėjų santykiai, kaip yra bendraujama. Ethan Hawke vaidinamas personažas, galvojau, mane pribaigs tiek, kad išjungsiu, taip ir nesulaukusi pabaigos. Viena yra negebėti išsakyti jausmų, bet visai kas kita – elgesys, kuris buvo itin nemalonus, na, toks toksiškų santykių variantas, kuris vaizduojamas kaip visiškai normalus ir pateisinamas, bet man kažkaip jau buvo viso to per daug, net nejauku žiūrėti. Beje, įdomu buvo pamatyti B. Stiller, kuris ir režisavo šį filmą, ir pats jame vaidino.

4/10

1139> Heathers (1988)


Kažkada su malonumu žiūrėdavau senesnes romantines komedijas ir dramas, tad šį rudenį prisiminiau ir susiradau porą vis išnyrančių soc. tinkluose. Tai ir nežinau, ar aš jau tiek pasenau, ar jos ir prieš dešimtmetį man būtų atrodžiusios taip pat, bet nė nežinau, kuri iš jų blogesnė. Tad pirmoji – Heathers.

Mokykla, populiarūs vs nepopuliarūs ir visa kita. Populiariųjų grupelėje visos vadinamos tuo pačiu vardu – Heather. Į jų būrį bandanti įsilieti Veronika susipažįsta su akį jai merkiančiu ir pasitikinčio savimi šypsena besidabinantį atsiskyrėlį J. D. O tada ir prasideda visokios nesąmonės. Kadangi siužeto nežinojau, tai kai kurie posūkiai nustebino, neslėpsiu, be to, veikėjų stilius traukė akį. Bet tai vargu, ar pakelia filmo lygmenį, kai pagrindinės poros santykiai atrodė tokie nelogiški, neaišku kuo paremti. Netgi netiktų kvaila jaunų žmonių meilė, nes man jos ten nė lašo nebuvo. Tai vien už tą originalesnį siužetą, kad truputį kitokios dramos priežastys nei įprasta, galima kelis balus duoti, bet bendrai – nežinau, kodėl jis cituojamas ir tiek visur kišamas.

Ir visai nepažinau jaunos Shannen Doherty (ji yra ir nuotraukoje).

4/10

1138> Spiral: From the Book of Saw / Spiralė (2021)


Naujausia Pjūklo dalis, tik šįsyk – kiti aktoriai, kiti personažai. Pasirodžius pirmajam anonsui nustebau, kad čia vaidins ir Samuel L. Jackson, ir Max Minghella – ne tie aktoriai, kurių tikėčiausi tokiame filme. Tiesa, nepasakyčiau, kad M. Minghella įspūdį buvo palikęs (iki The Handmaid’s Tale jau senokai nebeprieinu), bet vis tiek – per daug matytas veidas tokiam filmui. Bet niekas neišgelbėjo šio filmo. Kadangi daugelis ankstesnių Pjūklo dalių man visai patiko, tikrai neturėjau kažkokio išankstinio nusistatymo, tikėjausi pramogos. Tikriausiai labiausiai man trukdė Chris Rock, kurio tiesiog negalėjau pakęsti viso filmo metu. Na, ir pats siužetas negelbėjo padėties. Dabar jau menkai detales beprisimenu, bet niekaip sau neįrodžiau, kad man jis nors kiek patiko.

Įvertinau 2/10.

1134-1137> Nepatogus kinas 2021. II dalis


Dar keletas filmų iš spalį vykusio festivalio.

4. Nesibaigianti pamaina / The Gig is Up (2021)

Filme kalbama apie maistą vežiojančius kurjerius, Uberio ir kitų panašių įmonių taksistus bei tuos, kurie užsidirba, atlikdami įvairius smulkius darbus internete (pavyzdžiui, anketų pildymas, dirbtinio intelekto padarytų klaidų taisymas Amazon puslapyje ir kt.). Kažkas dėl teisių kovoja (šiek tiek viso to vyksta ir Lietuvoje), kažkas skundžiasi per mažu atlyginimu, dar sušmėžuoja nuo loterijos bilietų priklausoma kalbančiojo mama, samprotavimai apie ateities prognozes – ir gaunasi visai neblogas, vėlgi akiratį praplečiantis ir požiūrį formuojantis filmas.

5. Šnipas Šiaurės Korėjoje / The Mole: Undercover in North Korea (2020)

Šį rekomenduoja daugelis mačiusių. Išties, atrodė, kad visai ne realybę, o kokį nors veiksmo filmą žiūrėčiau, nes kai kada buvo tiesiog sunku patikėti, kad tai – ne fikcija. Šiuo atveju faktas, kad filmas pasakoja apie realius įvykius, o dalis filmuotos medžiagos buvo gauta filmuojant tiesiog gaunant žodinį sutikimą (tiesa, leidimą davę asmenys nežinojo, kur tai bus panaudota), padaro didelį poveikį. Nuostaba mainėsi su juoku, o absurdo tiek, kad nebebūdavo aišku, kaip apskritai bereaguoti į siužetinius vingius. Režisierius yra pasižymėjęs savo dokumentika apie Šiaurės Korėja, o peržiūrėjus šį – paaiškėja, kad ne veltui. Tikiuosi, ateity bus proga pažiūrėti The Red Chapel.

6. Kaip aš noriu / As I Want (2021)

Egipto aktualijos. 2011 m. revoliucijos metu buvo nuverstas ilgametis šalies diktatorius, tačiau viską užvaldė Musulmonų brolija. Po dvejų metų pažymint antrąsias revoliucijos metines, moterys buvo prievartaujamos ar prie jų priekabiaujama tiesiog aikštėje, kur buvo susirinkę krūvos žmonių. Šių įvykių liudininke tapusi režisierė nusprendžia parodyti, kaip įsigalėjusi prievarta ir priekabiavimas prieš moteris. Na, tokia tema filmų buvo nemažai, man gal tik šiuo atveju sužaidė tas momentas, kad Egiptas – baisiai populiari turistų šalis, bent seniau vietinių vyrų dėmesys būdavo pateikiamas kaip kažkoks ypatingas dėmesys, bet žiūrint šį filmą visi tie kadaise girdėti neutralūs ar pozityvūs turisčių pasisakymai visai kitomis spalvomis nusispalvino. Be abejo, baisiausia vieta – būtent revoliucijos metinių minėjimas. Be šito, dar įsiminė režisierės sprendimas filmuoti vaizdą prieš save, pavyzdžiui, einant gatve, kai vyrai ne tik nulydi ją žvilgsniu dėl atviresnės aprangos, bet ir pačių įvairiausių frazių mesteli. Ir teigia, kad viskas su tuo gerai, nes ji pati savo apranga prašosi viso to. Tiesa, komentarai po kai kuriais straipsniais Lietuvoje rodo, kad ir vietinių, kurie panašiai mąsto, turim sočiai.

7. Rašymas ugnimi / Writing with Fire (2021)

Apie Indijos kastas nelabai teko domėtis, žinojau, kad jos egzistuoja, ir tiek. Filmo centre – neliečiamųjų kasta, kurią diskriminuoti jau kurį laiką draudžia įstatymas, tačiau realybė – kiek kitokia. Šiai kastai priklausantys žmonės vis dar nesulaukia pagalbos, yra neklausomi, nuvertinami, ignoruojami. Tad neliečiamųjų kastai priklausančių moterų laikraštis priimamas kaip visiškai nelogiškas ir niekam nereikalingas leidinys, nes reportažus rengiančios moterys – visiškai nereikšmingos. Filmas įdomus dėl gan plataus temų spektro. Viena vertus, tai – vietinė kultūra, kastos, vietinės problemos ir sunkumai (darbdavių nesiskaitymas su darbuotojais, vaikų išnaudojimas, kenksmingos ir pavojingos darbininkų darbo sąlygos, prievarta prieš moteris ir kt.). Tačiau svarbi ir paties moterų laikraščio tema: pasakojama, kaip jis kūrėsi, rodoma, kaip darbuotojos privalėjo prisitaikyti prie besikeičiančių technologijų, mokytis naudotis telefonais, kurti video ir pan. Įdomiausia, kad kai kurios darbuotojos savo namuose neturi elementarios elektros (buvo iškelta ir lauko tualeto tema), kad galėtų pasikrauti savo dabartinę darbo priemonę.

_____

Šiek tiek gaila, kad festivalis vyko vos dvi savaites. Pirmąją gan intensyviai žiūrėjusi filmus, antrąją savaitę prisiverčiau jau sunkiau, nes norėjosi ir kažką kitą paveikti arba tiesiog noro nebuvo kažką žiūrėti. O per mėnesį tikriausiai būtų buvę galima ir pažiūrėti, ir pailsėti, ir vėl įsijungti ką nors. Na, bet kitais metais, manau, atkreipsiu dėmesį į šį festivalį vėl.

Zoey’s Extraordinary Playlist (2 sezonai) (2020-2021) – bendra serialo apžvalga


Pirmąsyk apie šį serialą rašiau 2020-ųjų gruodį, kai peržiūrėjau pirmą sezoną:

Anuomet užteko pamatyti, kad Jane Levy vaidina, jog įsijungčiau naują serialą, nors turiu milijoną taip ir neužbaigtų (ok, ne milijoną, bet vis tiek).

Zoey pradeda girdėti žmonių emocijas, kurios perteikiamos dainomis. Įdomu tai, kad ji ne tik girdi dainą, kuri galėtų atspindėti to žmogaus jausmus, bet ir prieš akis mato visą pasirodymą. Kadangi niekas be jos to nemato, situacijos, kuriose ji atsiduria, būna ne visuomet tokios, iš kurių paprasta išsisukti neapsikvailinus. O ir girdėti kitų mintis, kad ir abstrakčiai perteikiamas muzikos kūriniu, pasirodo, ne visada taip stipriai norisi.

Tai ir komedija, ir drama, ir miuziklas. Žanrų kratinys, bet rezultatas – visai fainas, po darbo įsijungti keletą serijų būdavo pats tas. Yra hiperbolizavimo, yra klišių, kurios kiek pabodę, bet kažkaip viskas susideda į bendrą vientisą vaizdą, tai stipriai tie minusai ir netrukdo. Šiek tiek romantikos, meilės trikampių, ofiso darbo ir komandinio darbo pašiepimo, liūdesio – spalvingas, mielas serialas

Įdomu buvo stebėti, kokios dainos parenkamos, kai kurie pasirinkimai buvo labai taiklūs, o įvairovė gan nemaža – nuo pripažinimą ir klasikos statusą užsitarnavusių kūrinių iki šių dienų populiariosios muzikos. Na, lyg koks Glee, tik suaugusiųjų aplinkoje (beje, vieną iš veikėjų vaidinantis Alex Newell Glee irgi buvo, tik va liūdna, kad ir ten, ir čia jo vaidmuo kone identiškas). Tik tiek, kad minėtame Glee pasirodymai buvo lyg veiksmo dalis, kurią matydavo ir priimdavo kaip įprastą elgesį visi, o čia yra labai nenormali Zoey gyvenimo dalis. Stipriais balsais ne visi gali pasigirti, bet dabar galvoju, kad čia yra pliusas – juk dauguma visai nesvajoja apie dainininkų karjeras, o tik Zoey galvoje atlieka dainas.

Antrąjį sezoną peržiūrėjau 2021-ųjų spalį. Man patinka Jane Levy, tad vien dėl jos tikriausiai ir dar penkis sezonus būčiau peržiūrėjusi. Tačiau turiu pripažinti, kad antrasis sezonas buvo silpnesnis. Atliekami muzikiniai pasirodymai išlaikė panašią kokybę, bet pats siužetas… Tiesą pasakius, reikia labai stengtis, kad prisiminčiau, kas ten buvo ir kaip apskritai baigėsi. Bet sužiūrėjau greitai, nuovargio, kad dar sezonas nesibaigia, nebuvo, tad nebuvo taip blogai, kaip gali pasirodyti.

Po antrojo sezono serialas buvo atšauktas. Gal ir gerai? Nes dar vieną sezoną rodyti apie plius minus tą patį tikriausiai nelabai verta.

imdb

Po pirmo sezono rašiau 8/10, po antrojo – 7/10

1131-1133> Nepatogus kinas 2021. I dalis


Spalis, atrodo, bus skirtas serialams ir Nepatogaus kino festivaliui. Apie serialus parašysiu bei atnaujinsiu senus įrašus kitąsyk, o dabar – apie spėtus pamatyti Nepatogaus kino filmus. Nutariau nedaryti kiekvienam naujo įrašo. Nežinantiems – Nepatogus kinas yra dokumentinių filmų festivalis, kasmet vykstantis Lietuvoje. Šiemet yra galimybė filmus žiūrėti arba kino teatruose (bilietų kaina – nuo 1 ct, jei perkate gyvai), arba namuose, įsigijus bilietą ar neribotą kiekį peržiūrų suteikiantį pasą. Dokumentikos nesiryžtu vertinti balais (pasitaiko išimčių).

  1. Būsiu su tavim (2021)

Policijos pareigūnė kartu su psichologe susivienija tam, kad sumažintų savižudybių skaičių Kupiškyje – mieste, kuris ilgus metus užimdavo pirmąją vietą pagal savižudybių skaičių Lietuvoje. Filme bandoma parodyti šių moterų kasdienybė, pokalbiai su vienišais žmonėmis, nuotrupos iš pokalbių, kuriuose galima išgirsti gyventojų požiūrį į savo gyvenimą, specialistus ir bandymus jiems padėti atrasti įkvėpimo kasdienybėje. Jautri tema, atsigręžiama į kaimuose, atokiai nuo kitų gyvenančius, vienišus, kai kada fizinę negalią turinčiuosius bei tuos, kurie neturi tiek priemonių sužinoti ir suvokti apie emocinę sveikatą, kuo ji svarbi ir kaip sau padėti ją pagerinti. Žiūrint ir jau peržiūrėjus kilo dvejopos mintys. Kad ir į kai kuriuos pokalbius kreivokai žiūrėjau (pavyzdžiui, skatinimas susirasti kokią moteriškę senam vyriškiui, kuris ir vos paeina, ir daugiau nei dvidešimt metų vienas pragyveno), kad ir asmeniniai vienos iš pagrindinių “veikėjų“ asmeninio gyvenimo intarpai (kodėl tik vienos?) atrodė nereikalingi, o ir pati tikrai ne visų žmonių gyvenimuose (ne šio filmo, bet apskritai) įžvelgiu prasmę gyventi, tad visokie “baik taip kalbėti“ visad kelia norą prieštarauti, bet bandymas sukurti bent kažkokį emocinės paramos prieinamumą, sveikintinas.Tik įdomu, ar išliko koks nors tęstinumas? Viena vertus, filmas patiko mažiausiai iš trijų žiūrėtų, bet pati tema ir parodymas, kokių elementarių žingsnių reikia, kad nors kažkiek žmonės pasijaustų rūpintys kažkam, yra be galo svarbu ir vertinga.

2. Daina pavadinimu neapykanta / A song Called Hate (2020)

Islandų grupės Hatari pasirodymas Eurovizijos konkurse sukėlė neblogą skandalą – jie tiesioginio eterio metu, atsisukus kamerai į juos, išsitraukė Palestinos vėliavėles ir užrašu Palestine. 2019-aisiais konkursas vyko Tel Avive, Izraelyje, kuriame Palestinos vėliava yra draudžiama. Filme, kuris buvo kuriamas visos Hatari kelionės į Izraelį metu, atsiskleidžia visa istorija, kurios finalu ir tapo minėtas išsišokimas finalo metu. Pasirodo, islandai apskritai norėjo boikotuoti tų metų Euroviziją, nes jie – vieni iš nedaugelio europiečių, pripažįstantys Palestiną. Todėl Hatari, nuo pat pradžių atvirai ne tik dainų tekstais, bet ir interviu metu išsakantys savo pažiūras į politiką, kapitalizmą ir kt., kurį laiką buvo smerkiami savo tautiečių dėl pasirinkimo rodytis Izraelyje. Įdomiai sukurtas filmas – nuo pat idėjų, su kuriomis prasidėjo jų grupės pradžia, kuo pagrindė savo dalyvavimą Eurovizijoje, iki apsilankymų įvairiose Palestinai turinčių priklausyti teritorijų, pokalbių su vietiniais, diskusijų apie tai, kiek Eurovizija yra apolitiška, įvairių perspėjimų ir draudimų, kurių netrūko Hatari, ruošiantis pasirodymams, dalinant interviu. Sakyčiau, kad filmas – ne kiek apie Palestinos ir Izraelio situaciją, o kiek apie žodžio laisvę, dvigubus standartus, meno persipynimą su politika. Labai patiko.

3. Jokių smurto žymių / CBC Docs POV epizodas Above the Law (2020)

Filmas (nors anot imdb – laidos epizodas) pasakoja apie Kalgario policijos tarnybą Kanadoje, kuri jau kurį laiką pasižymi didesniu nei daugelyje kitų Kanados vietų ar netgi JAV miestų, tokių kaip Čikagos ir Niujorko, pareigūnų rankomis nužudytų žmonių skaičiumi. Filmas buvo kuriamas penkerius metus, kalbinant keletą nukentėjusiųjų nuo žiaurių ir visai nereikalingų, tačiau daug žalos pridarančių, pareigūnų smurto proveržių. Yra parodomi keli video, užfiksuoti saugos kamerų ar kieno nors telefonu, kur talžomi visai nesipriešinantys pagauti žmonės, pasakojamas atvejis, kai penki pareigūnai, įsiveržę į viešbučio kambarį patikrinimui, kažkokiu būdu nesugeba suvaldyti ten buvusio beginklio žmogaus ir nepraėjus nė kelioms minutėms, tas žmogus jau guli su 4 kulkomis. Emociškai sunkus filmas, daug teisingų minčių pasakyta apie tai, kad kitąsyk, nutikus nelaimei, nukentėjusiojo artimieji suabejotų, ar tikrai gali kreiptis į policiją, lygiai kaip ir tie, kurie buvo sumušti pareigūnų, bet sugebėjo išgyventi. Dar, žinoma, kalbama apie metų metus besitęsiančias bylas ar atvejus, kai nukentėjusysis turi teisme įrodinėti, kad ne jis, o pareigūnas kažką blogo darė. Teisybės nėra, daug liūdesio, beprasmiškumo, pykčio. Ir čia kalbama ne vien apie rasistinius atvejus, nes nukentėjusiais tampa ir baltieji (kad skirtingai įvertinami skirtingų rasių žmonių pareiškimai – jau atskira kalba). Apie nenusakomą žiaurumą ir galimybę pasiteisinti, kad viskas daroma taip, kaip jie buvo mokomi, ir tas buvo daroma tarnybos metu. Ir jei tarnybos metu nužudomas įtariamasis, nužudžiusiam pareigūnui leidžiama laisvai toliau dirbti savo darbą. Jovalas. Bet tuo dokumentiniai ir geri – truputį nustumia iš susikurto burbulo ribų.

1130> Black Panther / Juodoji Pantera (2018)


Rugsėjį prisiminiau, kad metų pirmoje pusėje buvau užsimojusi peržiūrėti likusius Marvel filmus. Ta proga įsijungiau kažkada daug liaupsių sulaukusį Black Panther. Šiaip jau didžiausia problema, kad prisėdu paminėti filmų prėjus minimum porai savaičių, o visokie panašūs filmai mano galvoje neužsilaiko (kaip tik jau kurį laikąą vis užklumpa mintis, ar nereiktų apskritai sustoti). Man tokie filmai – pramoga dienai, o vėliau jau smegenys viską ir pratrina. Siužetą daugmaž atsimenu, bet sudėtingiau dėlioti argumentus, kodėl 7, o ne 10. Kaip bebūtų, 7 rodo, kad tai buvo vienas iš geresnių Marvel filmų, tačiau ne toks įspūdingas, kaip galima buvo tikėtis iš kadaise sklandžiusių pagyrų. Visgi galima pagirti, kad kaip filmas, pristatantis konkretų personažą, buvo dinamiškesnis, palyginus su daugeliu, kurie tik vėlesnėse dalyse galėjo pasigirti veiksmo įvairove. Tik atrodo, kad vietomis visų siužeto vingrybių ir giminės medžio peripetijų man buvo per daug.

7/10

imdb

1129> Soul / Siela (2020)


Džo, pagaliau sulaukęs savo šlovės valandos muzikinėje karjeroje, patenka į nelaimingą atsitikimą. Jo siela pakliūva į tarpinę erdvę tarp gyvųjų pasaulio ir pomirtinio gyvenimo. Čia jis ne tik sužino, kas vyksta anapus, kaip sielos atkeliauja ir iškeliauja, bet ir sutinka visai nemotyvuotą gyvenimui žemėje sielą. Jei būčiau skaičiusi anotaciją ar daugiau pasidomėjusi, greičiausiai filmo peržiūrą būčiau atidėjusi, nes tikėjausi kiek kitokio siužeto. Gal dėl to, o gal ir dėl kitų priežasčių, bet Soul man pasirodė blankokas ir neįtraukiantis manęs filmas, kuris greit išgaravo iš galvos. Graži animacija vizualiai, idėjos tinkamos tokiam žanrui, bet šįsyk likau nepaliesta.

7/10

imdb

1128> Little Miss Sunshine / Mažoji Mis (2006)


Neturėjau didelių lūkesčių, o buvo išties labai daug gražių emocijų dovanojęs filmas. Apie mergaitę, kuri su šeima iškeliauja dalyvauti grožio konkurse. Mergaitė – visai nepanaši į tokių konkursų dalyvę, o jos šeimoje – daug nesutarimų, nutylėjimų, nesusikalbėjimų. Tad kelionė – dinamiška, kai kada net ir per daug nenuspėjama (nesu tikra, kiek buvo reikalingas vienas iš svarbiausių įvykių kelionės eigoje), o istorija – įtraukia ir sukelia daug emocijų. Itin gerietiškas, mielas filmas. Žiūrėčiau dar ne sykį, užsinorėjus ko nors panašaus. Net pačiai keista, kad iki šiol taip ir nebuvau prisiruošusi jo peržiūrėti.

8/10

imdb