985> Mommy / Mamytė (2014)


493467.jpg-r_640_600-b_1_D6D6D6-f_jpg-q_x-xxyxxRež.: Xavier Dolan
Vaidina: Anne Dorval, Antoine-Olivier Pilon, Suzanne Clément
2014 m., Kanada, 139 min
Žanras: drama
imdb nuoroda čia.

Mommy ,,Kino pavasaris” pasirinko kaip atidarymo filmą, o pati sekiau, kada jis pasirodys dar prieš tai. Nors prieš tai nebuvau mačiusi nė vieno šio režisieriaus filmo, nusprendžiau, kad ši juosta bus puiki pradžia.

Vieniša mama augina smurtaujantį sūnų. Pažintis su neseniai atsikrausčiusia kaimyne jai suteikia viltį, kad galbūt sūnus gali pasikeisti į gerąją pusę.

Spėju per daug nesiplėsiu, tačiau įvardinsiu tai, kas atrodo svarbiausia. Trukmė – ilga, tačiau nė minutei neprailgo. Būčiau ir dar ilgiau stebėjusi trijulės santykius. Muzikinis takelis – puikiai derėjo prie filmo nuotaikos. Režisūra be priekaištų kaip ir kinematografinė pusė. Toji vieta, kai ekranas praplatėja, maloniai nustebino ir taip harmoningai buvo suderintas su siužetu. Scena, kur jie visi trys šoka – kažkas nuostabaus. Rodos, ir pati jutau tą atmosferą. Charakteriai išplėtoti kaip reikiant. Smurtaujantis sūnus, mama – irgi savotiška bei ne pačių geriausių manierų, siekianti geresnio gyvenimo ir gražesnio santykio su sūnumi. Nors kita vertus, kalbant apie jų santykius, jų meilė jautėsi stipriai ir nesyk kartotas ,,mes dviese prieš visus” buvo tiesiog visų jų santykių apibendrinimas. Žiūrėdama ir pykau, ir džiaugiausi, ir ašaras liejau. Pradžioje šlykštėjausi sūnaus elgesiu, vėliau ėmiau žiūrėti į jį kitaip ir nejučia tas klausimas vis sukosi galvoje – kaip viską pakeisti į gerąją pusę? Ir skaudžių kritimų nemažai, ir malonių kilimų, o pabaiga – slogi, sunki, nemaloni.

Neskaitant mamos ir sūnaus santykių man buvo įdomi ir jų kaimynė. Pažintis su žmonėmis, kurie tarsi iš kito pasaulio, atveria jai naujas emocijas ir išgyvenimus. Ji po truputį vėl grįžta į normalų gyvenimą, ima gebėti kalbėti sakiniais, nors jau keletą metų sunkiai ir sakinį pasakydavo. O jau Toji jos ir vaikino scena – ar tik ne stipriausia visame filme?

8/10

Glee / Choras (1-6 sezonai) (2009 – 2015) – bendra viso serialo apžvalga


Tai bendra serialo apžvalga, kurioje galbūt ir pasitaikys vienas kitas spoileris, bet jokių esminių ar svarbių – todėl saugu skaityti ir nemačiusiems ar mačiusiems tik keletą sezonų.

Kai žiūrėjau penktąjį sezoną, džiaugiausi, kad šeštasis bus ne tik sutrumpintas, bet ir finalinis. Tašką šiame seriale reikėjo dėti jau po trečiojo sezono ar bent jau ketvirtojo. Tačiau žiūrėdama paskutinį sezoną sau tyliai liūdėjau, nes, neskaitant erzinančių dalykų, be kurių šis serialas tikriausiai neegzistuotų, tai buvo visiškas grįžimas prie ,,šaknų”. Tačiau apie viską po truputį. Nes dėkoti šiam serialui yra už ką, net jei minusų yra ne taip ir mažai.

Viskas prasideda, kai į atsikūrusį mokyklos chorą (ar tiesiog Glee klubą) susirenka pirmieji nariai. Didžioji dalis – nepritapę niekur kitur, neturintys draugų, kenčiantys patyčias, kita dalis – populiarūs ir dėl savo užmačių prisijungę prie choro. Tačiau visus juos vienija noras dainuoti, pasirodyti, būti įvertintiems. Taip prasideda kelionė ne tik svajonių link, bet ir ištisas mokymasis būti vieningiems, mylintiems ir mylimiems. Chorui vadovauti imasi ispanų kalbos mokytojas Vilas Šusteris.

Veikėjų yra daug. Nors greitai pasidaro aišku, kad didžioji žvaigždė šiame seriale bus Reičelė, nemažai kitų užima tikrai dideles pozicijas, o netrukus tie kiti, rodos, antraeiliai, tampa daug mylimesni už ryškiausius. Bėgant sezonams kai kurie antraeiliai atsiduria centre, kiti pasirodo tik retkarčiais, o vietoj jų atsiranda nauji. Kaip vėliau paaiškės, naujų narių atsiradimas, kaip ir senųjų sekimas jiems baigus mokyklą, nebuvo geriausias kūrėjų sprendimas. O tiksliau, gal tai ir būtų neblogas pasirinkimas, bet kaip visa tai buvo plėtojama labiau erzino nei leido mėgautis naujais balsais.

Serialo auditorija – jaunimas, o tai ryškiai atsispindi siužete. Siužetas pakankamai didaktiškas, tačiau šiuo atveju tai yra gerai. Atkreipiamas dėmesys į tai, kokie yra įvairūs žmonės tiek savo išvaizda, tiek vidumi. Visame seriale pažymima, kad svarbiausia siekti savo svajonės (ne veltui Journey ,,Don’t Stop Believin’ ” tapo kone Glee himnu) ir būti savimi. Seksualinės mažumos, nemokėjimas šokti ar dainuoti, patyčios, neprisitaikymas, meilės santykiai, seksas, neplanuotas nėštumas, nesėkmės, netektys – visa tai yra paliečiama. Galbūt tai neretai daroma primityviai (iš atminties išnyra epizodas, kai serija buvo skirta moksleivei, grasinančiai iššaudyti mokytojus ir moksleivius mokykloje – ypač aktuali tema, bet pateikta taip, kad vertė raukytis), tačiau šiuo atveju norisi tikėtis, kad yra nemažai žiūrovų, kuriuos šis serialas paskatino keisti požiūrį į save, į kitus, būti tolerantiškesniems ir to, kad viskas yra įmanoma, nors ne visada lengvai pasiekiama.

Žinoma, yra ir momentų, kurie kėlė klausimų. Sue – merginų palaikymo komandos trenerė (vėliau – ir ne tik trenerė) – seriale lyg kokia ragana iš pasakų, kuri daro tiek daug blogybių, kurios dažniausiai atrodo kaip patyčios, neretai fizinis ir psichologinis smurtas, jau nekalbant apie niokojamą turtą. Ir paskutiniame sezone man darėsi tikrai pikta, kadangi nelogiška, jog niekas negalėjo sustabdyti jos. Juk realybėje iš karto būtų pristatytos vaikų teisės, policija. Bet prisipažinsiu, kartais jos netikėti ir itin hiperbolizuoti išpuoliai prajuokindavo (taip, juodasis humoras), tačiau neretai jų būdavo tiesiog per daug. Ir tai kiek prieštaravo visai serialo koncepcijai, nes lyg ir rodoma, kad viskas turi būti sprendžiama, kad patyčioms, netolerancijai ir kt. turi būti užkirstas kelias, bet tuomet atsiranda Sue, kurios niekas nesustabdo.

Seriale dainuojama daug, todėl neverta net pradėti žiūrėti, jei nepatinka muzikiniai filmai ir serialai. Glee dėka sužinojau nemažai geros muzikos, žiūrėdama miuziklus galvodavau, kad vieną ar kitą dainą jau klausiau ne kartą, nes, pasirodo, girdėjau seriale ir ji man patiko. Kažkuriuo metu mano playlist’ą sudarė būtent šiame seriale išgirsti cover’iai, last.fm skaičiuoja, kad jų dainas esu perklausiusi keletą tūkstančių kartų. Ir nors paskutinius tris sezonus žiūrėdama kai kuriuos kūrinius persukdavau, tačiau lieku prie nuomonės, kad, nepaisant tų kūrinių, kurie man labai nepatiko (pvz.: Bastille ,,Pompeii” perdirbinys), Glee sugebėdavo net visiškai neklausomus kūrinius padaryti vienus mėgstamiausių. Manau, kad seriale buvo neprastai išlaviruota tarp rimtų miuzikluose skambančių kūrinių, jau klasika tapusių grupių (Queen, The Beatles, Journey) iki šiuolaikinės pop muzikos.

Dabar norisi grįžti prie siužeto ir kaip jis keitėsi kasmet. Nors nežinau, gal ir nesikeitė, gal aš augau ir keičiausi. Juk pradėjau jį žiūrėti berods tada, kai dar tik porą sezonų buvo parodyta. Man norėjosi, kad serialas augtų kartu su žiūrovais, bet buvo toks jausmas, kad jis kaip užsitrigęs, taip užstrigęs. Lygiai kaip ir personažai, kurie net baigę mokyklą į ją grįždavo ir grįždavo. Tai erzino ir nervino, nes gal jau laikas atsiplėšti nuo mokyklos? Nors kita vertus, tai, kaip veikėjų gyvenimai ėjo jiems baigus mokyklą, rodė, kaip sudėtinga yra pradėti naują savarankišką gyvenimą, suvokti, ko išties nori iš gyvenimo. Bet neretai priemonės, kaip tai parodyta, atrodė komiškos. Juk Semas bėgant laikui tapo tikra parodija ir tik šeštajame sezone lyg ir subrendo. Kone stabiliausias personažas (nors irgi mėtėsi nemažai) ir mėgstamiausias buvo Kurtas. Tuo tarpu kai kurie kiti, kuriuos pradžioje lyg ir mėgau, buvo visai nelaukiami, nes žinodavau, kad vėl tik kažkokią neigiamą emociją sukels – tai ir ta pati pernelyg savimi pasitikinti Reičelė, ir Bleinas, ir Mersedes. Kai kurie siužeto nelogiškumai ir kvaili įvykiai imdavo paskutiniuose keliuose sezonuose mane ir piktinti, o bendrą nuomonę sušvelnindavo tik puikūs pasirodymai ar viena kita įdomesnė ir jautresnė scena.

Atskiros kalbos verta ir tai, kad bėgant metams keičiasi glee klubo sudėtis, o siužetas suskyla į dvi dalis – viena Niujorke, kita – mokykloje. Geriausia būtų buvę prieš tą skylimą ir užbaigti serialą. Arba, jei nuspręsta tęsti, atsisveikinti su tais, kurie išvyksta, ir likti mokykloje, kur nauji personažai, nauji santykiai ir naujos problemos. Tas jungimas, kuris baigdavosi tuo, kad visi vienas prie kito prilipę, kas kelios serijos grįžtantys į mokyklą, atrodė visiškai nenaudingas. Absurdiškiausiai atrodė penktasis sezonas, kur nauji veikėjai, pasirodę dar ketvirtajame, atrodė ganėtinai perspektyvūs, tačiau jų siužetinės linijos buvo tragiškos, o galiausiai su jais pasielgta taip, kad tiesiog kraujas užverda gyslose. Kai žiūrėsite šeštąjį sezoną, suprasite apie ką aš.

Penktasis sezonas neatsiliko – ten man patiko vos trys serijos, iš kurių viena buvo skirta vieno iš pagrindinių aktorių Cory Monteith atminimui (aktorius mirė prieš porą metų). Tai buvo itin jautri serija, kurią žiūrint nesigraudinti buvo sunku. Ir tai buvo dar viena priežastis, dėl kurios nesinori ,,nurašyti” Glee, nes jie nebijo stiprių temų. Šeštajame sezone tikriausiai stipriausia tokia linija – vieno veikėjo noras pasikeisti lytį.

Na, ir kadangi įspūdžiai apie šeštąjį sezoną šviežiausi, galiu pasakyti, kad po dviejų visiškai neįdomių sezonų serialas sugebėjo įtraukti taip kaip pirmuosiuose. Jaučiau nostalgiją, liūdesį ir šios emocijos mainėsi žiūrint. Vienu momentu galvojau, kad vėl grįš prie nesąmonių, nes jų netrūksta ir šiame sezone, bet ne. Po truputį vystomas siužetas tapo ilgu atsisveikinimu. Kažkur skaičiau, kad žinodami, jog tai paskutinis sezonas ir dar įdėtas į nepatogų laiką, todėl tikriausiai atsipalaidavo ir sukūrė geriausia, ką galėjo. Jautėsi ta pati atmosfera, kokia buvo pradžioje (beje, priešpaskutinėje serijoje rodomi įvykiai serialo pradžioje – todėl buvo dar liūdniau), o nauji glee nariai pasirodė tokie pat įdomūs, kokie būtų, jei tai būtų buvęs pirmas sezonas. Tačiau laiko jiems buvo mažai beskirta, bet tai normalu – juk reikia sudėlioti visus taškus senbuvių gyvenimuose. Ir taip serija po serijos galiausiai viskas buvo sudėta į nuostabų finalą ir finalinį pasirodymą. Žinau, kad daug kas nesitikės, kad Reičelė liks su būtent tuo veikėju, bet man tai buvo pati maloniausia staigmena. Nedaug trūko, kad susigraudinčiau. Ir net sunku kažkokį balą rašyti, nes jaučiuosi šiuo metu visiškai šališka.

Tad gal palieku tokį pat įvertinimą, kokį buvau parašiusi iki tol. Liūdni tie atsisveikinimai.

7/10

Kūrė: Ian Brennan, Ryan Murphy, Brad Falchuk, vaidina: Cory Monteith, Dianna Agron, Lea Michele, Chris Colfer, Darren Criss, Kevin McHale, Heather Morris, Amber Riley, Naya Rivera, Mark Salling, Chord Overstreet, Jane Lynch, Jayma Mays, Matthew Morrison, Harry Shum Jr., Jonathan Groff, Idina Menzel, Jenna Ushkowitz, Gwyneth Paltrow , 2009- 2015 m., JAV, anglų k., 44 min

984> The DUFF (2015)


wordRež.: Ari Sandel
Vaidina: Mae Whitman, Bella Thorne, Robbie Amell, Allison Janney
2015 m., JAV, 101 min
Žanras: komedija
imdb nuoroda čia.

Vieną dieną kaimynas Veslis Biankai atskleidžia tai, ko ji iki tol nebuvo supratusi – ji savo draugių grupelėje yra DUFF – pažodžiui: stora, baisi draugė, o paprasčiau – silpnoji savo išvaizda grandis, kurią turi kiekviena grupelė. DUFF yra naudingas ir reikalingas žmogus grupelėje, nes per ją kiti asmenys gali bandyti sužinoti žinių apie gražiąsias jos drauges (Biankos atveju, nes apskritai DUFF etiketė galioja ir vyrams) ar net susisiekti. Iš pradžių neigusi tai vėliau ji suvokia, kad taip ir yra – ji DUFF, kurios niekas nepastebi, nes visi mato tik jos gražiąsias drauges. Bianka nusprendžia nenorinti būti DUFF ir paprašo savo kaimyno pagalbos.

Jei kartais teko skaityti knygą (kiek žinau, ji nėra išleista lietuviškai, tačiau juk yra kas skaito ir anglų ar kitomis kalbomis, ar ne?), tai nusivylimas ekranizacija bus didelis. Nes iš knygos paimti tik personažų vardai, DUFF idėja ir vienas kitas epizodas. Na, ir Biankos mamos veikla. Viskas. Visa istorija beveik nieko bendro neturi su knygoje pateikta, kas atrodo neteisinga. Vietoj autorės net sutikimo nebūčiau davusi kurti ekranizaciją. Bet kita vertus, juk pinigai byra. Tačiau po perskaitytos knygos žiūrėjau darsyk anonsą (ką jau buvau seniau dariusi ir miglotai prisiminiau, kad turiniai lyg ir nelabai atitinka), todėl žinojau, kad turiu tikėtis visiškai ko kito nei gavau knygoje. Taigi, pasistengiau atsiriboti nuo romano.

Ar pavyko? Vietomis. Nes tikrai buvo pikta, nes knygoje daug svarbių dalykų vyko, iš kurių būtų galima sukurti gerą paaugliams skirtą dramą. Juk ,,The Perks of Being a Wallflower” sugebėjo suburti didelę gerbėjų minią su išties puikiai sudėliotu turiniu, kur ir dramos, ir komedijos netrūksta. Tai kodėl to nebuvo galima padaryti su ,,The DUFF”?

O filmas, manau, patiks visiems high school’inių filmų mėgėjams. O kadangi aš irgi juos mėgstu, visai fainas ir šis man pasirodė. Buvo keistų, išpūstų, banalių, standartinių epizodų, ne visi juokai buvo išties juokingi, nors kažkas kurdamas pagalvojo, kad juos žiūrėdami žmonės juoksis. Tačiau buvo ir aiškių idėjų, kurios galbūt paaugliams prasiskverbs į smegenis ir iš to padarys kažkokią išvadą, buvo mielų scenų, naivių, nuoširdžiai juokingų epizodų. Kad ir nesimpatiškas man pagrindinis aktorius (jau tooks standartinis saldainis paimtas), kad ir kai kurie įvykiai pernelyg greitai įvykdavo, sunkumai išsispręsdavo, vis vien likau patenkinta galutiniu rezultatu.

Skaldė kalbos, kad ,,The DUFF” – tarsi ,,Mean Girls” pamaina. Kiek apie šį filmą kalbės ateity pamatysime, bet visai smagu sulaukti tokio tipo kino juostų.

6/10

983> Miss Julie (2014)


miss-julie-618x400Rež.: Liv Ullmann
Vaidina: Jessica Chastain, Colin Farrell,
2014 m., Norvegija, Didžioji Britanija, Kanada, JAV, Prancūzija, Airija, 129 min
Žanras: drama
imdb nuoroda čia.

Pasakojama apie aristokratę Džiuli, kuri vieną vidurvasario naktį paskatina pasiuntinuką ją suvedžioti.

Žiūrint nedingo mintis, kad žiūriu spektaklį. Po peržiūros atkreipiau dėmesį, kad išties pirminis šios istorijos variantas ir buvo pateiktas pjesės forma. Iš ko jautėsi, kad tai teatras? Iš itin aiškių ir ryškių emocijų, daugybės dialogų, kurie ir yra svarbiausia filmo dalis. Abu pagrindiniai aktoriai kaip individualūs personažai pasirodė išties ryškiai ir efektingai, tačiau man trūko kai kuriuose momentuose daugiau aistros. Visai nesijautė ugnelės tarp jų, toks jausmas, kad vienas sau, kitas sau.

Personažai visiškai nesimpatiški (ne apie išvaizdą aš), gal todėl ir filmą buvo sudėtinga žiūrėti? Nesupratau aš jų motyvų daugelyje atvejų, manipuliacija ir išraiškos buvo tokios įvairios ir viskas keitėsi jų emocijose taip greitai, kad jaučiausi lyg stebėdama visišką balaganą. Veiksmo minimaliai, toks jausmas, kad viskas neskaitant to, ką girdime, yra tik fonas. Ir tik pačioje pabaigoje esanti scena buvo ta, kuri leido pailsėti ausims ir pasigerėti vaizdu, o ne garsiniu emocijų ir minčių dėstymu.

Kam patinka dialogais paremti filmai, siūlau atkreipti dėmesį. Tai, kad man nepatiko, nereiškia, kad ir jums nepatiks.

5/10.

982> The Disappearance of Eleanor Rigby: Her (2013)


James-McAvoy-Jessica-Chastain-in-The-Disappearance-of-Eleanor-RigbyRež.: Ned Benson
Vaidina: Jessica Chastain, Nina Arianda, Viola Davis, James McAvoy
2013 m., JAV, 100 min
Žanras: drama
imdb nuoroda čia.

Kai visi kalbėjo apie Boyhood, stebėjausi, kad tiek mažai kalbama apie kitą įdomų projektą – The Disappearance of Eleanor Rigby. Autorius sumanė pateikti tą pačią istoriją iš dviejų žmonių perspektyvos. Taip gimė filmai Her (iš moters perspektyvos) ir Him (iš vyro). Na, ir bendra istorija, kuri galbūt skirta tiems, kurie nenori aukoti keturių valandų – Them. Buvo smalsu pamatyti, kas iš to išėjo, ar tai apskritai naudingas sumanymas (nes kritikai nesužavėti, kaip supratau), todėl planuoju peržiūrėti visus tris filmus, o šiandien dalinuosi neseniai baigtu pirmu filmu, kuriame istorija pasakojama iš moters perspektyvos.

Po vaiko netekties Eleanora bando gyventi toliau. Žengusi baisiausią žingsnį ir grįžusi iš ligoninės ji apsistoja tėvų namuose, ten po truputį stengiasi atsigauti, tačiau atsitiktinai sutiktas vyras vėl sugrąžina prisiminimus.

Filmas lėtas, vietomis – net ir pernelyg. Skausmas, apatija pajaučiama taip, kad nė nesupratau, ar man sunku žiūrėt dėl krūvos neigiamų jausmų, kuriuos jaučia pagr. veikėja, ar dėl to, kad jis nuobodus. Lyg ir nieko ypatingo nevyksta, rodomas moters gyvenimas, jos santykis su namiškiais, bandymas atsigauti po netekties, apie kurią prakalbama negreitai, o ar tik ne praėjus pusei filmo pagaliau parodomas ir vyras, tuomet ir prisiminimai jos galvoje ima atgimti apie turėtus santykius, jų pradžią. Tik kažkaip gal kiek keista, nes skausmas susijęs su vaiku, bet apie jį – beveik jokių pokalbių, nulis prisiminimų. O argi žaizda gyja tik bandant negalvoti apie netekusį vaiką? Juk kaip tik tai, kad ji bandytų galvoti apie jį, prisimintų, kiek gražaus patyrė jau esant vaikui, galėtų rodyti, jog ji susitaiko pamažu ir gali būti tiek stipri, kad jį prisimintų. Nes dabar tik pabaigoje pakabinama nuotrauka rodo, jog tas susitaikymas šioks toks jau yra.

Slogus, niūrus, vietomis nuobodus, į pabaigą visai neišlaikęs dėmesio. Bent tiek, kad aktoriai parinkti talentingi – tai ir Jessica Chastain, ir James McAvoy, todėl pažiūrėti tikrai yra į ką, o ir vaidyba neerzina bei atrodo įtikinama. Muzikinis takelis neblogas – tai ypač pajaučiau filmui einant į pabaigą.

6/10, įdomu, kokį įspūdį paliks kiti filmai.

Neradau atskiro anonso būtent ,,Her” daliai, todėl atkreipkite dėmesį, kad dedu bendrą abiem

981> Monster / Monstras (2003)


monster_2003_film_nothing_you_cant_doRež.: Patty Jenkins
Vaidina: Charlize Theron, Christina Ricci, Bruce Dern
2003 m.,JAV, Vokietija, 107 min
Žanras: biografinė kriminalinė drama
imdb nuoroda čia.

Tai filmas, paremtas Aileen Wuornos – prostitutės, vėliau tapusios serijine žudike – gyvenimu. Taigi, filmo esmę maždaug ir galima suprasti iš to sakinio, bet kad kitaip jo pristatyti ir nesinori. Tačiau mėgautis filmu tikrai įmanoma net žinant šį pagrindinį faktą.

Pradėsiu nuo to, kas šiame filme yra neabejotinai svarbiausia. Charlize Theron. Ne tik jos išvaizda radikaliai buvo pakeista šiai kino juostai (taip, nuotraukoje yra ji), bet ir jausmų, elgesio, mimikų ir gestų perteikimas buvo įtikinamas ir šiuo atveju įsikūnijimas gali būti vertinamas tik aukščiausiais balais. Aktorė gavo ir keletą svarbių kine apdovanojimų (Oskarą, Auksinį gaublį, BAFTA nominaciją). Būna, kai tie apdovanojimai pilasi vienas po kito vien dėl numesto / priaugto svorio, bet šįsyk fiziniai pasikeitimai buvo tokie pat ryškūs kaip ir vaidyba, todėl džiugu, kad ji buvo įvertinta.

Siužetas kėlė dviprasmiškus jausmus. Iš vienos pusės – tai pasakojimas apie serijinę žudikę. Šaltakraujiškumas būtinas tokioje ,,veikloje”. Tačiau viskas, ką galima pamatyti – moterį, kuri nebeturi ko prarasti ir kurios gyvenimas toks nenusisekęs, kad net neaišku, kodėl ji dar neprigėrusi upėje ar jos galva – ne virvės kilpoje. Gal skamba žiauriai, bet tokios mintys natūraliai kilo tiek stebint siužetą, tiek klausantis apie jos praeitį. Taip, ji bandė kilti aukštyn, tvarkytis gyvenimą ir atsiriboti nuo buvusiojo, bet tai tampa beveik neįmanomu ir neįveikiamu veiksmu. Tiek dėl aplinkinių, kurie nenori žiūrėti į patirties visiškai neturinčią moterį, tiek dėl jos pačios požiūrio į pinigus.

Daug dėmesio skiriama ir jos santykiams su Selbe, kurie ir skatino moterį keistis. Nors žiūrint man buvo pikta ir ant pačios Selbės, kuri buvo visiška maža mergaitė, turinti savo principus ir norus, kuriuos kažkas kitas (šiuo atveju Aileen) turi pildyti. Net pikta buvo matant, kad kol Aileen vaikščiojo ieškodama darbo, Selbė laukė, kol pinigai jai pateks į rankas ir galės juos išleisti gėrimams ar kitoms pramogoms.

Pabaigoje buvo liūdna. Liūdna dėl tokio baisaus gyvenimo, iš kurio išsikapanoti, mano nuomone, nebelabai buvo kaip. Kai gyvenime darytos klaida po klaidos ir nepriimtas nė vienas geras sprendimas (nors… Kas paneigtų, kad pirmasis vyras nenusipelnė to, ką gavo? Tad šis sprendimas kaip ir geras), tos klaidos susideda į krūvą ir gauname vieną apgailėtiną, tragišką gyvenimą su ne ką geresne baigtimi.

Filmas ganėtinai įdomus, tačiau pernelyg užtęstas. Galvoju, kad per daug užsižaista su Selbe bei per daug dėmesio sutelkta į veiklą, kuri nedarė įtakos esminiams įvykiams.

Ateity planuoju žiūrėti ir dokumentinę juostą apie šią serijinę žudikę. Norisi pamatyti tikroviškesnį jos veidą.

7/10

980> A Bear Named Winnie (2004)


a-bear-named-winnie-5-1Rež.: John Kent Harrison
Vaidina: Michael Fassbender, Aaron Ashmore
2004 m., Kanada, 90 min
Žanras: karinė drama
imdb nuoroda čia.

Tai filmas apie meškutę Winnie, kuri yra realiai egzistavusi – pasirodo, net kelios skulptūros jai pastatytos, negana to, ji įkvėpė vieną knygų seriją.

Jaunas kareivis, kuris turi įgimtą gebėjimą bendrauti su gyvūnais, nusiperka mažytę meškutę, taip išgelbėdamas ją iš mirties. Tačiau tuomet iškyla dilema – kur ją padėti. Valdžia liepia kuo greičiau ja atsikratyti, o kareiviai vis labiau prisiriša prie meškutės, o ji – prie jų.

Tai filmas, kurį paprastai galima įvardinti kaip šeimai skirtą, vieną tų, kuriuos rodo savaitgalio rytais. Paprastas, šiltas filmas apie santykį su gyvūnais, apie stiprią draugystę. Dar, žinoma, įterpiama peripetijų, susijusių su valdžia, kareivių tarpusavio santykiais.

Lyg ir nebuvo nuobodus, tačiau baigusi peržiūrą susimąsčiau: tai visgi, kas jame tokio buvo rodoma? Nieko. Taip, meškutė itin protinga ir žavi, gražiai perpinta draugystės tematika šioje istorijoje. Bet nėra nieko, kas paskatintų užbaigus šią juostą kada nors vėl ją prisiminti. Visgi negaliu nuneigti, kad tai be galo mielas filmas

Nors spėju, jei kada nors per tv jį rodytų ir aš būčiau ten, kur toks daiktas kaip televizorius yra, ir neturėčiau ką veikti, tai įsijungčiau ir darsyk pažiūrėčiau.

6/10

Trailer’io neradau, dalinuosi visa kino juosta. Tiesa, prastokas įrašas, nes muzika garsiau skamba nei balsai.

 

Prenumeruoti

Būkite informuoti apie kiekvieną naują įrašą el. paštu