1007> A Star Is Born / Taip gimė žvaigždė (2018)


Esu mačiusi ne vieną ir ne dvi dešimtis muzikinių filmų ar miuziklų, daugelis jų aptarti šiame tinklaraštyje. Tačiau neteko matyti nė vienos A Star Is Born versijos (o jų dabar iš viso keturios). Daug kalbų, pagyrų arba kritikos skambėjo apie šiam filmui, Shallow kelissyk buvau perklausiusi (o dabar skamba jau nesuskaičiuojamą kiekį kartų, nors bendrai daina nėra įspūdinga, bet kai kurios atkarpos – puikios). Galop įsijungiau gal todėl, kad užsinorėjau dar vieno iš serijos ,,talentinga, bet nepripažinta atlikėja įsiveržia į populiarumo aukštumas + meilės istorija“ filmo. Na, ir buvo panašiai.

Taigi, filmo siužetas – gan paprastai skambantis. Jau daug metų metų koncertuojantis Džeksonas gyvena nuo vieno koncerto iki kito, nors karjera vis dar sėkminga, jaunesni braunasi vis labiau į priekį, šalia to, visas laisvas laikas skiriamas alkoholiui. Vieną vakarą bare jis susipažįsta su talentinga, bet niekam nežinoma mergina ir pasikviečia ją į savo koncertą.

Kalbant apie tai, kas patiko, tai pirmiausia parašysiu, kad sutinku, jog siužetas nėra itin išskirtinis, tad suprantu, kodėl daug kas stebisi, kas skatina kritikus taip girti šį filmą. Kita vertus, originalų siužetą rasti ne taip ir paprasta, o ir ne visada reikia, kad filmas pasirodytų geras. Lady Gaga specialiai nesidomiu, muzikos nesiklausau, nebent retkarčiais viena kita daina ar video pakliūva į akiratį, tačiau jau iki filmo man ji atrodė kaip verta dėmesio, turinti ką parodyti ir neprastais vokalo sugebėjimais galinti pasigirti atlikėja. Taip, galbūt nebuvo filme kažkokių didelių dramų ar itin sudėtingo emociškai vaidmens, tačiau, nekalbant apie muzikinius pasirodymus, kuriems priekaištų neturiu, žiūrint sklido iš jos natūralumas, apskritai, dialogai tarp jos veikėjos ir B. Cooper vaidinamo personažo buvo žemiški, nedirbtini – tas ir paperka. Pats B. Cooper sužibo visai kitomis spalvomis – niekaip negaliu atsistebėti kai kurių aktorių gebėjimu taip neprastai dainuoti. Taip pat, jam teko kur kas sudėtingesnis dramine prasme vaidmuo, kadangi veikėjas kovojo su savimi, priklausomybėmis, menkėjančia šlove. Tad pagrindinė aktorių pora – verta pagyrų. Pats filmas atrodė kokybiškai ir tvarkingai pastatytas (o tokius visokie apdovanojimai ir mėgsta), gebantis ir linksmesniu pabūti, ir dramą išspausti, kai kur net ir tragikomiškų vaizdų pateikti. Pabaiga – ne visai standartiška, pagavau save netgi nenorinčią būtent tokios, nors jei būtų kitokia, tikriausiai irgi būčiau zyzusi. Bet šiaip nuspėti apie tokią pabaigą jau buvo galima prieš kurį laiką.

Kas nepatiko? Trukmė. Gerokai per ilgas ir ištemptas, tokiai trukmei reikalingas kur kas sudėtingesnis ar dinamiškesnis siužetas. Antra, man kiek keistokas pasirodė Ally ėjimas žvaigždžių link. Net ir B. Cooper’io vaidinamas personažas jai nesyk kartojo apie tai, kaip svarbu likti savimi, auditorijai kalbėti/dainuoti nuoširdžiai, kai ji, rodos, kuo toliau, tuo labiau pasiduodavo vadybininko norams. Bet gal tik aš nesupratau, kad ji būtent tokios karjeros / pasirodymų / kostiumų ir norėjo.

7/10 ir jau darausi nuo Shallow priklausoma.

Tiesa, įsivaizdavau, kad ši daina bus finalinė ar bent jau antrojoje filmo daly skambės, o pasirodo, klydau. Vėliau skaičiau, kad pats režisierius (B. Cooper) pradinėj versijoj irgi galvojo apie Shallow kaip apie finalinę dainą.

1006> A Simple Favor / Nedidelė paslauga (2018)


Vieniša mama Stefani, kurianti tėvams skirtą vlogą, susipažįsta su sūnaus bendraklasio mama Emile – visai kitokiame pasaulyje nei Stefani gyvenančia, pasiturinčia, stilinga moterimi. Netrukus Emilė dingsta, o Stefani pasiryžta išsiaiškinti, kur dingo jos naujoji draugė.

Šio filmo privalumas – tai, kad kino juosta yra ne tik trileris, bet ir komedija. Kūrėjai, žaisdami su keliais žanrais, ne taip rizikavo ,,susikirsti“ pateikdami tokį melodramišką siužetą, kuris netiktų rimtam detektyviniam filmui. Todėl lipo iš rėmų ir pačios pagrindinės veikėjos, vietomis dalyvaudamos draminėse situacijose, o kitur besielgdamos visiškai kvailai, keistai ir neapgalvotai.

Tiesa, aktorės liko ištikimos sau, dėl to vaidmenys gan nuspėjami, nieko naujo neparodantys. Blake Lively – aplinkinių dėmesį ir pavydą kelianti gražuolė, jai pakanka tiesiog pasirodyti ekrane su dar vienu jai tobulai tinkančiu kostiumu, ir daugiau kaip ir nieko nereikia daryti. Tuo tarpu Anna Kendrick vaidinama veikėja – labiau priskirtina komedijiniam žanrui, naivoka ir šaržuota tipiškos supermamytės versija.

Filmas tikriausiai patiks mėgstantiems estetiką – itin stilingai pastatytas, ne tik kalbant apie veikėjų kostiumus (nors Blake Lively čia – stiliaus ikona, bet geriau įsižiūrėjus, tai ir A. Kendrick apranga itin apgalvota), bet ir aplinką, scenas.

Tad žiūrėjau, mėgavausi geru vaizdu, kai kada įtariai žvelgiau į kai kurias siužetines linijas, buvo, kas nepatiko, kas prajuokino, kai kada nežinojau, ar juokas ima, nes juokingas humoras, ar dėl to, kad taip kvailai viskas vyksta. Bet kažkaip atrodo, kad toks ir buvo sumanymas. Ir sakyčiau, kad sugalvota gan neblogai. 7/10

2018-ųjų apžvalga


Kiek keista daryti metų apžvalgą, kai jau kone du mėnesiai praėjo naujų metų. Bet prisiruošiau tik šiandien, kai pagaliau kažką turiu papasakoti ir apie šiuos metus. Šiandien peržiūrėjau vos antrą filmą šiemet, tad kaip ir suprantu, kodėl ir prisėdau uždaryti 2018-ųjų tik šįvakar. Tokios apžvalgos man ir pačiai būna įdomios, nes metai eina, maišosi, tad kai kada ir pati nustembu, kad visa tai buvo vos pernai, o ne, kaip atrodo, kur kas seniau matyta.

Nebuvau itin aktyvi, bet tą rodo ir pernai peržiūrėtų filmų skaičius – 42 filmai. Iš jų neaptarti du (Home Alone ir Captain America: The First Avenger). Pirmasis – nes jau daug sykių matytas ir nieko naujo nepasakysiu, antrasis – nes matytas antrąsyk ir nuomonė išliko ta pati, kaip ir žiūrint pirmąjį kartą.

Kalbant apie serialus, situacija irgi liūdna – vos 5 buvo ilgiau ar mažiau prikaustę prie ekrano. Ne visus esu aptarusi, todėl bent keliais žodžiais aprašysiu kiekvieną iš jų žemiau.

Filmai

Metų geriausias:

Blue Valentine

Viskas surašyta nuorodoje, žiūrėčiau dar nesyk, o rekomenduotinas rimtų dramų mėgėjams (jei dėl kažkokių priežasčių nematėte).

Metų superherojų filmas:

Avengers: Infinity War

Ne paslaptis, kad pastaruosius porą metų superherojai gan žymią peržiūrimų filmų dalį užima. Visgi nepasakyčiau, kad žiūriu viską iš eilės, o ir nesu ta, kuri baisiai svaigsta dėl visko (beveik), kas su jais susiję. 2018-aisiais peržiūrėjau Thor’o trilogiją, X-Men: Apocalypse, o taip pat ir tris Avengers dalis. Labiausiai patiko trečioji, o dabar nekantrauju sulaukti ir paskutinės dalies.

Metų komedija:

The Disaster Artist

James Franco pasidarbavo puikiai, čia – ir komedija, ir parodija, ir drama, vienas malonumas buvo žiūrėti.

Metų siaubo filmai:

norisi paminėti du: The Woman ir A Quiet Place. Abu netobuli, bet geriausia, ką pernai mačiau. Ir ne, tęsinio A Quiet Place nereikia. Palikite gerus filmus be tęsinių.

Kiti verti paminėjimo:

žanrai mišrūs, teks atsirinkti – Perfetti sconosciuti, Captain Fantastic, Mad Max: Fury Road, Nocturnal Animals, Grave.

Serialai

Kaip jau užsiminiau, serialų beveik nežiūrėjau. Galimai šalia žemiau išvardintų penkių ir viena kita Modern Family serija buvo matyta, bet bijau, kad dabar tektų pavargti, kol prisiminčiau, ties kuriuo sezonu ir kuria serija baigiau žiūrėti.. Ar žadu grįžti? Tikriausiai, ypač kai kitas sezonas, rodos, bus jau paskutinis. O dabar apie tai, ką žiūrėjau kur kas rimčiau:

Dark (2017-…)

Pirmas sezonas, nekantrauju pamatyti antrąjį. Taip ir neprisiruošiau aprašyti, tad tikriausiai dabar tik po antrojo tai padarysiu. Tiesiog įsimylėjau aš jį, panašu į Stranger Things, tad su šiek tiek paranormalių reiškinių, nepaprastai įtraukiantis, įdomiai ir patraukliai pastatytas, kuriam laikui pamiršau visas kitas laisvalaikio veiklas.

Mindhunter (2017-…)

Šį dar sugebėjusi buvau aprašyti, tad paspaudus atsidarys mano parašyta nuomonė apie pirmąjį sezoną. Susidūrimas su serijiniais žudikais, paremtas realiai egzistavusių žudikų portretais, irgi laukiu nesulaukiu antrojo sezono.

The Handmaid’s Tale (2017-…)

Du sezonai, aprašyti neprisiruošiau irgi. Pasidaviau visuotinei manijai, įsijungiau, pradžioje įtraukė, po to jau kaip užtaikydavau: tai mažiau įdomu, tai labiau, o antrojo sezono pabaiga galutinai sunervino, nes atrodo, kiek galima tempti gumą ir suktis tame pačiame rate. Bet kaip jis gražiai ir estetiškai pastatytas! O ir trečiojo sezono anonsas sudomino, tad tikrai nežadu mesti.

Younger (2015-…)

Esu aprašiusi tik pirmą sezoną, o žiūriu jau penktąjį (šiemet pasirodys 6-asis). Perskaičiusi tai, ką kalbėjau apie pirmąsias serijas, galiu pasakyti, kad serialas kai kuriais atžvilgiais nemenkai pasikeitęs, jaunystės atributai (hashtag’ai ir pan.) nebėra tiek akcentuojami, po truputį jau lenda ir Lizos slepiamos paslaptys (būtų nemenkas minusas, jei tai nevyktų), Kelsė lygiai taip pat erzina, rodos, jos personažas nė kiek nesikeičia bėgant sezonams, tuo tarpu Liza bei kiti ryškesni personažai vis dar patraukia dėmesį. Lengvas, lėkštokas, bet tos serijos po 20 minučių taip smagiai susižiūri, kad nėra daugiau ko ir kabinėtis, nes tokia ir serialo paskirtis – trumpas, daug galvoti neverčiantis, atpalaiduojantis serialas, kurį žiūrint kai kada vis tiek pavyksta jaudintis dėl personažų likimo.

Gilmore Girls (3 sezonai)

Žinoma, sezonų yra kur kas daugiau, bet būtent trečiajame atsisveikinau su šiuo serialu. Mielas, labai gerietiškas, veikėjų tarpusavio santykiai visada keldavo šypseną, jaukus ir drąsiai visai šeimai skirtas. Visgi tęsti nebesinori.

Tokie trumpi metai. Kokie bus 2019-ieji, sunku pasakyti. Kaip ir negalėčiau atsakyti, kodėl tiek mažai bežiūriu kino ar serialų. Kai įsijungiu, tai atrodo, ir patinka, ir galėčiau rinktis, žiūrėti ir neatsižiūrėti, bet pats prisiruošimas kažką įsijungti – kažkoks netikėtai sau pačiai sudėtingas ir vis atidėliojamas.

1005> Puncture (2011)


Tai buvo paskutinis filmas 2018-aisiais, aprašyti jį po beveik trijų mėnesių (įrašas įkeltas, pakeitus datą) ganėtinai nelengva, nors štai, jau po truputį atgaminu, kaip ten viskas baigėsi..

Tai tikrais faktais paremta istorija (imdb) apie nuo narkotikų priklausomą teisininką Maiką, kuris su draugu ir bendradarbiu Polu imasi itin rizikingos bylos. Į juos kreipėsi medicinos seselė, kuri prieš kurį laiko sužinojo susirgusi AIDS praėjus kiek laiko nuo tada, kai agresyvus pacientas ją užpuolė su užkrėsta adata. Tokių kaip ji – daug. Moteris parodo, kad yra sukurta saugi adata, tačiau jos kūrėjas niekaip nesugeba jos parduoti, nes viską užvaldžiusi kita medicinos prekių tiekimo įmonė.

Pamenu, kad tikėjausi kažko ganėtinai paprasto, paviršiumi praeinančio pro nagrinėjamas temas filmo, bet gavau išties įtraukiantį siužetą. Tiesa, pradžioje jis lėtas ir nuobodokas, reikėjo palaukti, kol įsibėgės ir jau nebesinorės atsitraukti, bet kai tai nutiko, visai nesigailėjau, kad pagaliau prisiruošiau jį pažiūrėti. Ir neslėpsiu, kad viena pagrindinių priežasčių, kodėl įsijungiau Puncture, buvo filme vaidinantis Chris Evans – karts nuo karto pagalvoju, kad tokie, rodos, kvailoki argumentai pažiūrėti kažką, nes ten vaidina koks nors aktorius, neretai padeda surasti įdomius ir mažiau žinomus filmus. Kabina rimtas temas, dramos vyksta ir asmeniniame pagrindinių veikėjų gyvenime (ypač Maiko, kuriam priklausomybė ima trukdyti atlikti savo pareigas), tačiau, be abejo, daugiausiai minčių sukelia būtent bylos nagrinėjimas ir tai, kaip visi ima trukdyti siekti teisingumo, net ir suvokdami, kad tai, ko nori Maikas ir Polas, yra teisinga. Korporacija užvaldžiusi viską, teisininkai – kur kas labiau patyrę, daugiau uždirbantys ir galintys kelti bet kokias sąlygas, kai tuo tarpu pagrindiniai veikėjai dėl šios bylos turi rizikuoti karjera, pajamomis, laviruoti tarp noro padėti į juos besikreipiantiems, įrodyti tikrąją tiesą ir žinojimo, kad tai lyg kova su vėjo malūnais.

Daviau 7/10, tai tiek ir liks.

1004> Chocolat / Šokoladas (2000) (2)


Nesu iš tų žmonių, kurie dažnai žiūri filmus iš naujo, nors kai kada ir pasiduodu staiga kilusiam norui ar susiklosčiusioms aplinkybėms. Keletas filmų ir šiame tinklaraštyje paminėti nesyk, nors yra tokių, kurių minėt darsyk poreikio nejutau (po keleto metų pertraukos vėl žiūrėjau Home Alone prieš šventes, rugsėjį netyčia užtaikiau ant Captain America pirmos dalies, bet nieko naujo nepasakyčiau, tai ir nemačiau reikalo darsyk rašyt). Visgi apie Chocolat, kurį aptariau ,,gūdžiais“ 2011-aisiais (vos 54 aptartas filmas jis buvo), norisi pakalbėti, nes anuomet jis man pasirodė ,,nuostabus“ (kiek toje apžvalgoje aikčiojimų), o šįkart likau nemenkai nusivylusi.

Lieku prie nuomonės, kad Juliette Binoche – ideali šiam vaidmeniui, kad sukurta atmosfera, aplinka – jaukios, patrauklios akiai, tikrai norisi ten atsidurti, pasisvečiuoti toje jaukioje šokoladinėje. Johnny Depp’o fazė jau užsibaigusi, tad žymiai ramiau jį stebėjau, nekėlė itin didelių emocijų jis man, nors pats jo personažas, santykis su J. Binoche vaidinama veikėja, tikrai yra stipri šio filmo pusė.

Bet šįkart už akių kliuvo ne tik visiškai nebūtini, bet reikšmingi pakeitimai, lyginant su romanu (taip, čia tas atvejis, kai ,,knyga geriau už filmą“, nors iki šios peržiūros sakiau, kad abu labai faini), iš dalies tai siejasi ir su kita problema: per daug įvykių. Atrodė, kad viskas vyksta vienu metu, visos nelaimės užgriuvo vos per kelias dienas, nesijautė laiko tėkmės, jei ne tam tikros šventės, atrodytų, kad viskas vyksta kur kas trumpiau. Toks gan chaotiškas siužetas, nors gerumo, gražių norų, minčių, santykių filme nemažai.

7/10

1003> Bohemian Rhapsody / Bohemijos rapsodija (2018)


Mano nuomonė bus nepopuliari, o ir iš karto sakau, kad filmą žiūrėjau žinodama vos kelis pagrindinius faktus apie F. Mercury gyvenimą, po peržiūros praėjo kiek daugiau nei mėnuo, per tą laiką skaičiau ir girdėjau nemažai įvairių žmonių (tiek tokių kaip aš – mažai žinojusių apie grupės istoriją, tiek ją žinojusių) nuomonių, o ir neatrodo, kad liko daug žmonių, kurie šito filmo nebūtų matę, tad pernelyg nelįsiu į detales, tik paminėsiu pagrindinius dalykus, kurie patiko ir kurie ne, kas galop ir nulėmė ne per geriausią (7/10) vertinimą.

Kas patiko? Be abejo, muzikinis takelis. Kažkuriuo metu visai klausiausi Queen’ų, tad nemažai jų repertuaro žinojau dar prieš filmą, filme muzikos, Queen pasirodymų netrūko, be abejo, finalinis pasirodymas vertas išskyrimo iš kitų. Pagyros lekia ir aktorių vaidybai, tiesa, kai kurie antraeilius personažus (nes kad ir kiek kalbėta apie tai, jog norėta, kad filmas būtų apie Queen, vis vien gavosi apie Freddy, tad jį ir vadinčiau pagrindiniu veikėju) vaidinę aktoriai net ir labiau patiko už taip visų giriamą R. Malek. Jokiu būdu nesakau, kad jis blogas, jau minėtas finalinis pasirodymas, kur viskas iki menkiausių detalių atidirbta, vien ko vertas, bet kartais man atrodė net ir persistengta, tas jausmas nedingo ir kai grįžusi peržiūrėjau nemažai visokių video (tikiu, kad ne viena puoliau youtubėj ieškoti koncertų įrašų ar kitokios filmuotos medžiagos), bet kritikai ir daug žmonių sako, kad viskas su juo labai gerai, žada apdovanojimus, tai gal tik noras kabinėtis atsiradęs buvo. Na, ir dar patiko tos scenos, kai buvo rodyta apie Freddy vienatvę, kai kur taip stipriai, įtikinamai ir prikaustančiai dėmesį, kad sėdėjau kino salėj ir galvojau, oho. Kai kur įterptas humoras irgi tiko, buvo suprantamas (t.y. prajuokinantis).

Tačiau buvo ir ,,ne oho“. Tą ,,ne oho“ apibūdinčiau taip: siužetas sudėliotas kaip kas antras muzikinis filmas ir, ką supratau iš tų, kurie žino apie Queen’ų istoriją, šito panašumo būtų buvę galima išvengti, jei nebūtų kiek iškraipytos istorijos detalės. Tiesiog per daug sutapimų ir klišių (tas ,,akių atvėrimas“ lietuje, pasiekta viršūnė -> susipykimas -> susitaikymas -> kaip tik tuomet atsiradęs pasiūlymas dalyvauti didžiulio masto koncerte, kuris vėl iškelia juos į viršų ir kt.), o juk gyvenime kiek kitaip būna, kur kas sunkiau taikytis, sunkiau keltis nuslydus žemyn, kovoti su priklausomybėm ir t.t., lygiai taip pat ir su pabaiga: viskas iš principo su ja gerai, tas koncertas, žinia apie Freddy ligą, jų pasiekta sėkmė, tačiau vėlgi būčiau nieko prieš, jei būtų parodyta kiek tolesnė Queen’ų veikla, sekusi po rodyto koncerto, daugiau gylio/dramos.

Bet šiaip džiugu, kad filmas su tokia gera muzika pritraukė šitiek žiūrovų vien Lietuvoje.

Tiek išliko praėjus mėnesiui. Filmo imdb čia.

1002> In den Gängen / In the Aisles / Krautuvų valsas (2018)


Matytas ,,Scanoramos“ metu (imdb nuoroda čia), bet mačiau, kad ir dabar jį galima dar pamatyti kine. Iš gausybės rodomų filmų išsirinkti vieną filmą ne taip ir paprasta, tad kas nulėmė, kad nuėjau būtent į šį? Pasirodė, kad bus ir romantinės linijos (kuri man nebūtina filmuose, bet ėjau ne viena, tad reikėjo kompromisų ieškoti), ir rimtesnės idėjos (ir dar patogus rodymo laikas buvo, tad tokiu būdu didžioji dalis festivalio filmų ir atkrito).

Kristianas įsidarbina prekybos centre dirbti krovėju. Čia susipažįsta ne tik su tą patį darbą dirbančiais vyrais, bet ir su saldumynų skyriuje dirbančia Marion, taip pat po truputį gilinasi į savo pareigų ypatumus, galiojančias taisykles.

Dvejopi jausmai. Viena vertus, man patiko, kad buvo išlaikyta pusiausvyra tarp komedijos ir dramos. Vienur juokas ima, kitur jau norisi ašarą braukti, dar ir vartotojiškumo blogybės apkalbamos, gyvenimo beprasmiškumas, rutina, skaudžios temos paliečiamos. Visiškai neprailgo, žiūrėti buvo įdomu. Bet po peržiūros iš visų tų gerų dalykų atsiskyrė veikėjai – Marion ir Kristianas. Marion buvo pernelyg aktyvi, netgi erzino tuo savo lindimu, juokais, vaizdavimu, kad ji yra kažkuo ypatinga (nors vėliau atsiskleidžia kaip visai kitokia), tuo tarpu Kristianą apibūdinti net ir sudėtinga. Kuklus? Pasimetęs? Nedrąsus? Galbūt, bet vaidyba buvo perspausta, net nemaloni, sukelianti daugiau klausimų apie jo charakterį/būseną nei duodanti aiškių atsakymų apie tai. Buvo ir vienas kitas nustebti (nemaloniai) privertęs siužetinis sprendimas. Viską labai gelbėjo Kristiano kolega Bruno, įdomiausias, giliausias personažas, kurio istorija, gyvenimas, kasdienybė buvo dėliojama iš nuotrupų, užuominų, todėl pabaiga įstrigo ir nemenkai palietė, dar po filmo eidamos kalbėjomės apie jo siužetinę liniją.

Ir dar labai patiko muzikinis takelis. Labai geras.

7/10