989> Mamma Mia! Here We Go Again / Mamma Mia! Štai ir mes (2018)


Šiame tinklaraštyje yra begalė miuziklų ir muzikinių filmų. Išties, keletą metų buvau nemenkai pasinešusi ant jų, tačiau jau kurį laiką jų nebežiūriu. Gavusi pasiūlymą pažiūrėti antrąją Mamma Mia dalį (pirmąją esu aptarusi čia) iš pradžių kiek raukiausi, nes išlikęs nekoks įspūdis apie pirmtaką, bet galop pasidaviau galimybei praleisti vakarą kine. O gal ir visai linksma bus?

Filme rodomos dvi siužetinės linijos. Pirmoji – po penkerių metų nuo pirmojo filmo įvykių. Po mamos mirties Sofija nusprendžia atkurti viešbutį ir ruošiasi jo atidarymui. Antroji siužetinė linija nukelia į praeitį, kur Sofijos mama Dona – jauna, vėjavaikiška ir savo vietos po saule ieškanti, ką tik mokslus baigusi mergina.

Kaip galima suprasti, praeities istorija – tai Donos pažintis su visais trimis vyrais. Ši dalis visai kelianti susidomėjimą, ypač smagu matyti, kaip pavaizduoti jauni Sofijos tėvų atitikmenys. Tačiau dabarties linija – itin skurdi, dirbtina, į pabaigą viską sugadinti turėjęs įvykis taip ir lieka gal porą minučių visiems gadinęs nuotaiką, nes po to – vėl viskas kaip buvę ir užmiršta. Didesnės, įtikinamesnės dramos norėjosi, o filme jos visiškai nebuvo. Aišku, čia miuziklas – o jiems neretai sunku su dramomis, kurios neužsibaigtų daina, po kurios viskas susitvarko.

Muzikos daug, yra neprastų pasirodymų, Abbos dainos dažniausiai nuotaikingos, tai kaip ir linksma. Kaip ir, nes bendras įspūdis vis vien išliko toks ,,meh“.

4/10

Reklama

988> Final Destination 5 / Galutinis tikslas 5


Kažkada (imdb sako, kad birželio pradžioje) užtikau, kad dar nesu mačiusi paskutinės dalies, tuomet supratau, jog tai puiki proga ją ir pažiūrėti.

Kalbėsiu trumpai. Jei dėl siužeto negaliu labai pykti, nes žinojau, kad bus ta pati formulė kaip ir ankstesnėse dalyse, o kai kurios žūtys visai įdomios, tai pastatymo kokybė yra tokia tragiška, kad nesuprantu, kaip išsėdėjau iki galo. Aktorių vaidyba, specialieji efektai – tai, kas tikrai neprisideda prie to, kad filmas bent kiek pakeltų ūpą žiūrint penktą tą patį siužetą turintį filmą.

2/10

987> Ôdishon / Audition (1999)


Šiais metais vyrauja pas mane arba Marvel, arba siaubo filmai (ir sunku pasakyti, kada ateis kita fazė). Tačiau kalbant apie pastaruosius, jau kurį laiką esu išsigryninusi, kokių noriu, nebesijungiu kiekvieno iš eilės. Be abejo, kartais paeksperimentuoju, bet atrodo, kad vis dažniau pataikau ant gan neblogų – vadinasi, kažkaip jau atidžiau renkuosi. Audition ilgai buvo tarp norimų, bet kiek baisu buvo, kad arba labai daug kraujo bus, arba nuobodus pasirodys, arba viskas kartu.

Centre – pusamžis našlys, kuriam draugas surengia asmeninę moterų atranką. Jos galvoja, kad eina į atranką dėl aktorės darbo, o iš tiesų yra atidžiai stebimos ir vertinamos kaip būsimos potencialios žmonos. Greitai iš visų išsiskiria nuolanki, maloni, kukli, simpatiška ir tinkamo amžiaus Asami. Tačiau greitai ima aiškėti, kad ji – ne tokia ir patikima bei miela, kokia atrodo.

Nemažai kas patiko šiame filme. Tai – ir keista, niūroka atmosfera, ir pati Asami, nuo pat pradžių kažkokia nemaloni, dirbtina. Giriu ir pasirinkimą žiūrovams kur kas greičiau parodyti tikrąjį Asami veidą nei pačiam veikėjui, tokiu būdu sukuriama įtampa ir kyla daug spėlionių, kada prasidės veiksmas, kas vyks (aišku, galvoje besisukantis iki skausmo žinomas plakatas su mergina, laikančia švirkštą, irgi leidžia pasireikšti vaizduotei), kokios priežastys ir kokia pabaiga lauks. Tos scenos, kai Asami laukia skambučių, iš viso prikaustančios dėmesį ir išliekančios atminty ilgai. Tikriausiai vos tik kas paminės šį filmą, iš karto atminty būtent minėtos scenos ir iškils. Kulminacinė dalis, kai visi smagumai prasideda ir pasibaigia, intensyvi, todėl stebėti įdomu (kad ir skausminga dėl pasirinktų smurtavimo būdų).

Bet sugebėjau tik 4/10 įvertinti, nes trukmė, labai lėtas veiksmo vystymas ir į pačią pabaigą sudėtos svarbiausios scenos, tikrai prikankino nemenkai, net ir išjungti norėjosi, nes vietomis dėmesys jau klaidžiojo prie visai kitų dalykų, kurie nesusiję su filmu, buvo nuobodu, o dar kai jau kurį laiką gan greit sugebu užsnūsti ar bent pasijausti, kaip stipriai norisi užmerkti akis minutei (mhm, kelioms valandoms, ne minutei), šis filmas vietomis buvo kankynė, kad ir tiek neprastų momentų jame yra, ką ir norėjau parodyti ankstesnėje pastraipoje. Per ilgas, viską kur kas glausčiau būtų buvę galima padaryti. Nemalonus, bet toks ir žanras – jis turi palikti panašų jausmą.

Anonsas sukurtas puikiai, bet ir kaip dažniausiai – parodantis įdomiausias scenas ir nepaliekantis intrigos.

986> The Perfect Score (2004)


Šeši abiturientai susivienija tam, kad pavogtų baigiamojo testo atsakymus ir tokiu būdu pasiektų aukščiausius rezultatus bei tokiu būdu pasiektų savo norimus tikslus. Taip, siužetas – kaip vieno tų filmų, kuriuos rodydavo (o gal ir dabar rodo) paauglystėje savaitgaliais dienos metu per televizorių. Ir tikrai nebūtų jis pakliuvęs į mano akiratį, jei ne jame vaidinantys Chris Evans ir Scarlett Johansson (prisiminkime Tha Nanny Diaries, Avengers – visai nemažai jie turi bendrų filmų).

Kaip ir galima nuspėti, siužetas paprastas ir nuspėjamas, šiokie tokie moralai pabaigoje, toks teisingas, nudailintas, pamokantis, su šiek tiek humoro, toks, kurį pamačius per televizorių neišjungsi, bet ir tikriausiai įbedęs į ekraną akis nesėdėsi, o šalia ką nors spėsi nuveikti – ar apsitvarkyti, ar pavalgyti.

Žiūriu, 5 jam parašiau, matyt, todėl, kad mielas buvo ir neerzinantis, tad tiek ir palieku. 5/10. Imdb nuoroda čia.

985> Badlands (1973)


Pažiūrėjusi Knight of Cups, užsinorėjau dar kokio nors T. Malick filmo, tik šįsyk rinkausi iš senesniųjų. Tokiu būdu peržiūrėjau daugelio gerai įvertintą Badlands, imdb vidurkis netgi 7,9, kas yra išties nemažai (taip, žinau, kad toli gražu ne visada verta pasikliauti įvertinimais).

Lyg ir romantinis, lyg ir kriminalinis, lyg ir brendimo, savęs ieškojimo drama. Tiek visko telpa į šią istoriją apie paauglę, kuri susidraugauja su vietiniu blogiuku ir galop, neapsikęsdami draudimų būti kartu, jie nusprendžia pabėgti.

Pamėgau šį žodį, bet kad ir šitas filmas – keistokas. Nors yra romantikos, bet viduje kažkaip tuščia, ir atrodo, kad tuščia todėl, kad ir veikėjų viduje – tuštuma, kurią jie bando kaip nors užpildyti. Todėl ir jų nusikaltimai tokie gan keisti, kai atrodo, jog jiems žudymo veiksmas nesukelia jokios emocijos, tai žiūrint nepavyksta nei jų gailėti, nei jų kaltinti – keistas pojūtis nebūti kurioje nors pusėje, bet iš tiesų tesinorėjo stebėti, kaip vyksta ir kokios išvados bus galiausiai padarytos. Veikėjų santykių meile nepavadinčiau, labiau susižavėjimas, noras turėti žmogų ir tikėtis, kad pagaliau su juo pasijaus suprasta (-as) ir padės užpildyti bent dalį tos tuštumos.

Visa bėda, kad jis baisiai nuobodus ir per ilgas (o gal per ilgas, nes nuobodus?). Bet T. Malick braižas jau matosi.

5/10

984> Calvaire / The Ordeal (2004)


Žiūrėdama į pavadinimą visiškai neprisiminiau, apie ką filmas, tik tiek, kad prancūzų kalba ir rastas viename filmų sąraše, kuriame buvo vardijami baisiausios, kaip aš sakau, realistiškos (t.y. ne kur vaiduokliai lankosi, o kur žmogus žmogui vilkas) kino juostos. Visgi balandį jis peržiūrėtas. Tačiau pakako įsijungti imdb puslapį ir visas siužetas iškilo atminty.

Pagrindinis veikėjas Markas – keliaujantis atlikėjas, Kalėdoms grįžtantis iš paskutinio pasirodymo namo. Tačiau, kaip jau galima numanyti, nelemta jam ten pasirodyti. Avarija, sugedęs automobilis ir keistuolis, nuvedęs jį pas vietinį, kur galėtų apsistoti – tik nieko gero nežadanti pradžia.

Visapusiškai keistas filmas. Pirmosiomis minutėmis vykstantis jo pasirodymas senelių (slaugos?) namuose jau yra kiek keistokas, nes tai, kaip jį įsižiūrėjusi slaugė, seilę varvina senos moteriškės, primena ne kiek komediją, o groteską, buvo nemalonu žiūrėti. Bet galbūt ir buvo toks tikslas.

Lygiai toks pat nemalonus jausmas tęsėsi ir žiūrint likusį filmo dalį, kai pagrindinis veikėjas laikomas įkaitu, o vyriškis jį laiko ir visaip kankina (visgi pati priežastis, dėl ko Markas laikomas, tos priežasties beprotiškumas bei personažo nenuspėjamumas sukelia daugiausiai nemalonių pojūčių, o ne kokie nors kankinimai).

Pažymėjau vos 4/10, nes nepaisant idėjos, beprotiškumo, kurio čia apstu ir vien dėl kurio siūlyčiau į jį atkreipti dėmesį, nemažą dalį filmo buvo nuobodu, neišlaikė dėmesio, tik pabaigoje vėl kiek pagerėjo situacija.

983> Knight of Cups (2015)


T. Malick – viskas, ką reikia žinoti, prieš įsijungiant šį filmą. Daug tylos, tobulas vaizdas, kiekviena scena atidirbta iki smulkmenų, net ir aktorių vaidyba atrodo kažkokia specifinė būtent šio režisieriaus filmuose. Apie vienatvę, emocijas, santykius su savimi ir kitais, laiko tėkmę – gal skamba abstrakčiai, bet būtent taip norisi apibūdinti ne vieną jo filmą dėl lėto veiksmo (tiksliau – jo beveik nėra). O dar kokia nuostabi aktorių komanda surinkta – mano mylimas Christian Bale, dar ir Natalie Portman, Cate Blanchett, Antonio Banderas, Freida Pinto ir taip toliau.

Visgi ne taip įsirėžęs į atmintį, mažiau patikęs, lyginant su To the Wonder ar Life of Tree.

6/10