982>Perfetti sconosciuti / Perfect Strangers / Tobuli melagiai (2016)


Grupė draugų susitinka vakarienės vieno iš jų namuose. Besišnekučiuojant gimsta idėja: visi turi sudėti savo telefonus ant stalo ir, jei tik kas parašo ar paskambina, būtina perskaityti žinutę garsiai/atsiliepti prie visų. Prasidėjusi visai nekaltai pramoga ima atskleisti daug paslapčių, kurios saugomos ir nuo pačių artimiausių žmonių.

Seniai jau buvau susidomėjusi šiuo filmu, bet nei ūpo, nei dar kažko nebuvo žiūrėti, tada ir primirštas buvo, o galop vėl pamačiau ir supratau, kad kada, jei ne dabar. Lieka prisidėti tik prie pagyrų – ir smagus, ir liūdnas, ir įtraukiantis. Po to rekomendavau kitiems žmonėms, kas peržiūrėjo, tai dėkojo už rekomendaciją.

Be abejo, dėl savo tematikos jis ir aktualus, ir realistiškas. Ko tik neturime savo telefonuose, apie ką tik nesusirašinėjame ar dėl kokios priežasties tik nesusiskambiname. O kiek visko girdėję (o kai kas gal ir patyrę) esam apie tai, kaip nepasitikintys artimieji tikrina telefonus, ieško įtartinų susirašinėjimų, telefono numerių, nuotraukų. Kadangi tai filmas su ribotu laiku (viena vakarienė), šiek tiek hiperbolizuokime viską (t.y. padarykime taip, kad tų paslapčių būtų užtektinai intrigai išlaikyti) ir gausime Perfect Strangers.

Įdomu stebėti personažų bendravimą, jų reakcijas, kai kurių netgi skausmingą buvimą tarp žmonių, tarp kurių nesijaučia gerai. Paslapčių vis daugėja, jos tampa vis didesnės, emociškai stipresnės, vis labiau skaudinančios kitus žmones, o pabaiga – puiki, kad ir po to pagalvojau, jog visai norėtųsi visgi kitokios, bet labiau dėl to, kad gaila man tų veikėjų buvo.

8/10

Reklama

981> Avengers: Infinity War / Keršytojai. Begalybės karas (2018)


Minčių kratinys apie šiandien matytą filmą. Sudėlioti į normalų tekstą poreikio šiuo metu nejaučiu.

Pustrečios valandos pralėkė labai greitai ir kur kas geriau nei buvo galima pagalvoti. Veiksmo buvo per akis, šokinėjimo per planetas, keliavimo kosmosu – tiek kad draugė net sakė, kad vienu metu jautėsi lyg Star wars žiūrėdama. Nors kovų daug, o bendravimo tarp superherojų, kuris man patikdavo kai kada net labiau nei pačios kovos, itin minimaliai, bet šįsyk visai nejaučiau nuobodulio, kuris nesvetimas man, kai ekrane visi tik mušasi ir daugiau nieko neveikia.

Taigi, superherojai, kurių surinkta daugybė ir net ne visi vieni kitus sutinka, kovoja prieš didįjį priešą – Thanos. Jam pasipriešinti – kur kas sunkiau nei prieš kitus, o kad kažkam negerai baigsis, sklandė kalbos jau ilgą laiką. Neslėpsiu, ėjau su baime, kad žus minimum vienas mano mėgstamas veikėjas. Pirmosios rimtesnės mirties sulaukiama gan greitai, todėl ji kiek nustebina (nes atrodo, kad standartiškai turėtų palaukti kokios nors finalinės kovos tokios mirtys. Bet finalinę kovą išvysti turėtume tik kitame filme.). O ir be abejo, gaila paties personažo, kuris buvo vienas iš labiausiai mėgstamų. Po to praradimų buvo keli, bet jie man nekėlė kažkokių didelių jausmų.

Didžiausia filmo žvaigždė, neskaitant priešo, buvo, be abejo, Toras. Jis užėmė bene daugiausiai eterio, bet skųstis tuo visai nesinori, nes jis per daug stiprus kaip personažas ne tik dėl savo asmenybės, bet ir dėl to, kad kaip kovotojas jis turi ką parodyti ir nuveikė filme ne tiek ir mažai.

Thanos, kaip jau teko skaityti ir kitų atsiliepimus, yra išties gerai išplėtotas blogiukas, kadangi jį matyti galima ne tik kaip žudymo mašiną, kuri tą daro visiškai nemąstydamas ir kai kada, rodos, net be kažkokios didelės priežasties. Anaiptol, jis parodomas ir kaip šiokią tokią širdį turintis (bet tai nereiškia, kad sulauks kas nors pasigailėjimo) personažas, todėl jis nespraslysta pro akis kaip dar vienas ,,iš tų“ ir tampa gan įsimintinas blogasis veikėjas.

Jei žiūrint Thor: Ragnarok humoro kai kada buvo ir ne visai vietoje, ir ne visai juokingo, šioje Avengers dalyje jis būdavo laiku, vietoje ir išties prajuokinantis kai kada net iki ašarų.

Kiek baisu buvo dėl gąsdinimų, kad baisiai daug personažų žada dalyvauti šiame Infinity war. Baisu, nes ne tiek daug ir mačiusi aš kino juostų apie superherojus, tik tuos, kurie labiausiai domino, dar dalį Guardians of Galaxy ir tiek. Bet atrodo, kad visų bazinių žinių, kurias turėjau, pakako ir įdomumas nuo to nenukentėjo.

Atskiras žodis apie Hulk – jis šįsyk, kaip ir Ragnarok žiūrint, gan smagiai vėl pasirodė. Pasirodo, veikėjas turi gan neblogą potencialą.

Captain America – dar labiau suvyriškėjęs, surimtėjęs, bet išlaikęs savo kovos dvasią.

Na, ir pabaiga. Kas per velniava įvyko. Tiek kovų, veiksmo, specialiųjų efektų, greičio ir, rodės, tikslaus ėjimo link kažko finalinio, o pabaigą padarė tokią gan nykią. Aišku, intrigos sukėlė, o ir tai – puiki įžanga kitai Avengers daliai, tačiau realiai tikėtasi buvo kažko įspūdingesnio.

Visgi man tai labiausiai patikusi dalis. 8/10.

978-980> Thor / Thor: The Dark World / Thor: Ragnarok (2011-2017)


Kaip kažkada užsiminiau, dar planavau šį bei tą pažiūrėti iki naujausios Avengers filmo dalies peržiūros. Suspėjau tik visus tris filmus apie Torą pažiūrėti, bet tiesą pasakius be jo gal tik Doctor Strange nebent dar būčiau norėjusi suspėti pamatyti. Aptarsiu visas dalis be didelių spoilerių.

Pirmoji dalis – Thor / Toras (2011) – yra gan standartinė pirmoms dalims būdinga istorija, kurios metu sužinomi pagrindiniai faktai apie herojų. Jei nebūtų patikusi ši dalis, tikrai nebūčiau žiūrėjusi kitų, tad jau vien tai rodo, kad man pasirodė visai verta žiūrėjimo kino juosta. Iki šiol pernelyg nekreipdavau dėmesio į Torą, bet šiandien žiūrint trečiąją Avengers dalį teko Captain America dalintis dėmesiu su juo, kadangi personažas pasirodė ir mielas, ir gan smagus (arogancija kai kada būna ir neatstumianti, pasirodo), o ir, neslėpsiu, Chris Hemsworth balsas yra toks, kurio galėčiau klausytis visą laiką. Žinoma, yra ir meilės istorijos kažkiek, čia ir Natalie Portman sutinkama, bet jos istorijoje nieko ypatingo nemačiau, o pats personažas, kad ir bandantis kažką savito parodyt, bet galiausiai liekantis skystokas ir neišplėtotas. Ir o taip, Loki – blogiukas, kuriuo negalima nesižavėti. 7/10

Iš karto po pirmosios dalies įsijungiau antrąją – Thor: The Dark World / Toras 2: Tamsos pasaulis (2013). Ir teko nemenkai nusivilti, nes ši dalis pasirodė nuobodi. Vietomis net suprasdavau, kad kažkur ne ten žiūriu ir ne tą galvoju, nes nebesuprasdavau, kas vyksta. Bet Loki ir Toras vis vien sugebėdavo atkreipti į save dėmesį ir toliau kurti simpatiškus ir smagius personažus. 5/10

Na, ir trečioji dalis – Thor: Ragnarok / Toras. Pasaulių pabaiga (2017), kuri kėlė nemenkai lūkesčių, nes daug kas ją labai gyrė. Čia nebelieka vietos meilei (šios trilogijos atveju – ir puiku), tačiau netrūksta veiksmo ir humoro. Atrodo, kad nuomonės dėl pastarojo dalyko – humoro – išsiskiria. Vieniems kaip tik atrodė jis – didelis filmo pliusas, kitiems – kad jo buvo per daug ir dėl to kino juosta atrodė labiau kaip komedija. Man pačiai kai kada irgi atrodė pernelyg perspausta, net ir nejuokinga, nors kaip ir turėtų būti juokinga, bet kita vertus, vietomis humoras buvo kaip tik smarkiai prajuokinantis. Nemažai dėmesio skiriama ir vienam nuobodžiausių (man) superherojų Hulk’ui, kuris šįsyk visai praskaidrino bendrą atmosferą. C. Blanchett vaidinta blogiukė priminė A. Jolie vaidintą personažą vienoje pasakoje, bet šiaip jau gan neblogai pasirodžiusi. Žymiai geresnė dalis už antrąją, čia net klausimų nekyla. Bet kad būtų absoliučiai sužavėję, irgi nepasakyčiau. Smagi pramoga ir tiek, ko daugiau iš tokių filmų tikėtis. 7/10

977> Raw / Grave / Šviežiena (2016)


Ką aš galiu pasakyti. Sėkmingi metai, kai kalbu apie peržiūrėtus siaubo filmus. Dar vienas to pavyzdys – Raw (imdb). Net nepasakysiu, kas būtent pagaliau privertė susirasti jį ir peržiūrėti, bet džiaugiuosi, kad pagaliau tai padariau.

Filmas apie tėvų augintą kaip vegetarę merginą, išvykusią studijuoti ir ten per krikštynas priverstą suvalgyti gabalėlį mėsos. Ir tuomet prasideda visa velniava, nes ji supranta negalinti gyventi be šviežios mėsos. Ir ne bet kokios, o žmonių.

Kaip daug kur teko skaityti, tai ne tik siaubo filmas, bet ir paauglės brendimo drama. Justine išvyksta studijuoti, apsigyvena studentų bendrabutyje. O čia žmonės gyvena linksmai (įsivaizduokite stereotipinį barako vaizdą, tik gal dar kelissyk padidintą. Nors kas žino, gal kitur, kur man neteko gyventi, ir taip pasitaikydavo/pasitaiko), dalijasi gyvenamąja erdve su biutioku gėjumi, baliai festivaliai, noras pritapti prie kitų, priklausyti masei, kad tik ramiau gyventi būtų ir kt. Tad nenuostabu, kad žiūrint ne tik pasišlykštėjimas kyla, bet ir kiti jausmai, susiję su veikėjų neteisingais pasirinkimais, net ir liūdna vietomis.

Apie tai, kad bijantiems visokių mėsiškų vaizdų žiūrėti neverta, tikriausiai nereikia sakyti, nes iš aprašymo aišku, apie ką filmas. Nors. Tai ne ta kino juosta, kuriai svarbu parodyti visko kuo daugiau, kuo atviriau ir kuo baisiau. Daug reikšmės čia turi pati istorija, jos vystymas, kuriama keistoka, šiokią įtampą laikanti nuotaika. Tiesa, kai kada ir nuobodoka pasidarydavo, bet gal tiesiog ne mano skoniui n laiko filmo metu stebėti vakarėlyje šokančius žmones, na, ir jei nebūtų visos tos esminės situacijos, tikriausiai nebūtų labai į ką ir žiūrėti, nes erzino sesers požiūris, pamokslai į viską.

Kulminacijos laukti baisiai nesmagu, nes kai nujauti, kas galop įvyks, bet visai to nenori, tai ir norisi kuo toliau nustumti, kad tik kuo mažiau emocijų būtų, bet kur jau – įvyksta tai, kas turėjo įvykti, emocijos irgi ima veržtis, bet kas belieka – tik stebėti atomazgą, gal dar kiek paburbėti, imti galvoti apie kiek nelogiškus momentus, bet galop pasakyti, kad o taip, man patiko. Pavadinimas šviežiena – lyg ir apie mėsą, bet man ir pats filmas – šviežiena, kažkas kiek kitokio, bet užtat ir patraukiančio dėmesį.

7/10

976> Not Another Teen Movie / Kitoks parodijų filmas (2001)


Negaišiu laiko daug kažko vardindama, nes nelabai jau ką ir pamenu iš jo, o ir nevertas jis ilgo teksto. Filmas parodijuoja paaugliškus filmus (The Breakfast Club, Mean Girls, 10 Things I Hate About You ir kt.), na, o tokie dažniausiai juk yra paprasčiausios romantinės komedijos. Tai kaip tik tokią, tik su ,,kažkur matyta/girdėta“ neapleidžiančiu jausmu, neretai daug kas perspausta, hiperbolizuota, prasta vaidyba, na, ir Chris Evans, kuris ir buvo priežastis, privertusi įsijungti šį filmą, priešaky.

2/10

Kategorijos:Chris Evans, Joel Gallen Žymos:, ,

975> The Promise / Pažadas (2016)


Dramų gerbėjams. Atrodo, reikia jau tą pabrėžti, kai retai ką rimtesnio įsijungiu (bus dar ir T. Malick, taip kad visai dar neapleidau ir tokio kino).

Istorinė drama apie vykdytą armėnų tautos genocidą. Pasirodo, iki dabar turkai nepripažįsta to, todėl daug visokio šaršalo galima rasti, susijusio su šiuo filmu. Tai paveikė ir imdb vertinimą – pamenu, filmas buvo parodytas dar tik festivaliuose, o imdb puikavosi jau kelios dešimtys vertinimų ir dauguma jų – vienetai. Po to, be abejo, daugelis vien dėl atsvaros įvertino dešimtukais (apžiūrėti galima čia) ir taip įvertinimas tapo maždaug toks, kokį ir norėtųsi duoti man pačiai. 6/10.

Solidi aktorių komanda (Christian Bale, Oscar Isaac), graži vizualinė pusė (vaizdai, kostiumai) – tai neabejotinas pliusas. Visgi pati istorija – pernelyg ištempta ir neretai užgožiama skysto meilės trikampio. Ir tik antroji filmo pusė, kai jausmai, kiek įmanoma (taigi, ne visai), nustumiami į šoną, o pirmą planą pastatoma istorinė filmo dalis, kuri skaudi, emociškai sunki, galop galima lengviau atsipūsti ir stebėti kur kas įdomesnę siužetinę liniją. O ir pabaiga patiko kur kas labiau, nes jau bijojau Pearl Harboro lemties.

Kiek blankokas, kad ilgiau atminty pasiliktų. Ir kas įdomiausia – ne pagrindiniai veikėjai labiausiai įstrigo, o O. Isaac vaidinto personažo draugas turkas.

Tai ir rekomenduočiau – istorinių dramų, kur visai dėmesio skirta romantiniams jausmams, mėgėjams.

974> Avengers: Age of Ultron / Keršytojai: Altrono amžius (2015)


Man šie filmai – kai tam kartui praplauna smegenys, prajuokina, o po savaitės ir pamiršti. Tokia buvo ir antroji Avengers dalis (imdb) (trečioji jau visai netoli, tad galimai dar keletą filmų pagal Marvel komiksus pažiūrėsiu, kad geriau pažinčiau kai kuriuos superherojus). O kadangi žiūrėtas jau prieš kokį mėnesį, jei ne dar seniau, tai ir mažai galvoje teišlikę.

Siužeto pasakoti tikriausiai nereikia, nes ir taip aiški esmė – anksčiau ar vėliau laukia didžiulė kova, pilna spec. efektų. Bet man ne ką mažiau patinka šalutinės scenos, kuriose – veikėjų santykiai. Captain America – asmeninis favoritas, todėl, žinoma, akys būdavo nukreiptos į jį, vos tik proga pasitaikydavo. Pagaliau pamačiau ne vieną sceną, kuri jau puikiai žinoma buvo iki tol dėl internetų. Dar suprantu, kad Iron Man – gal net nemėgstamiausias superherojus (dar yra tokie, kurie tiesiog neįdomūs, bet šis tai ir antipatiją sukelia). Yra šiek tiek ir emocijų, jausmų, bet apskritai vis vien koncentracija yra visa sudėta į veiksmą, tad kažkokio gylio ieškoti neverta.

6/10