1017> Trouble Every Day (2001)


trouble+every+day1Rež.: Claire Denis
Vaidina: Vincent Gallo, Tricia Vessey, Béatrice Dalle
2001 m., Vokietija, Prancūzija, Japonija, 101 min
Žanras: siaubo trileris, drama
imdb nuoroda čia.

Vakar vakare pažiūrėjau dar vieną filmą, kurio niekaip nesinorėjo vertinti daugiau nei 1/10.

Sudominęs pagyromis režisierei, tuo, kad prie šio siaubo žanro filmo prisidėjo prancūzai ir japonai (vokiškų siaubo filmų nemačiau ir negirdėjau, tad ir susidomėjimo jie nekėlė), o ir pats filmas įvertintas žmonių ne taip ir blogai imdb.com – 6/10. Kaip siaubo žanrui – gan neprastas balas. Peržiūrėjusi kritikų recenzijas, pastebėjau tendenciją: arba labai patinka, arba visiškai nepatinka. Tad gal taip ir turėjo būti, kad ir aš prisidedu prie vienos iš pusių – tų, kuriems visiškai nepatiko.

Tai nuobodus filmas. Žiauriai nuobodus. Lėtos scenos, kai kurios iš jų įdomiai atrodo nufilmuotos, tad tai nėra iš esmės blogai pastatytas filmas. Tai yra filmas, kurio siužetas pasirodė betikslis, nesupratau minties, kurią kūrėjai norėjo parodyti. Pusę filmo neaišku, ką apskritai rodo. Pradžioje – moteris, pasigavusi auką (vyrą) ir jį sukandžiojusi. Toliau rodoma pora, švenčianti medaus mėnesį. Visi kalbasi beveik be žodžių. Per pirmas 20 minučių buvo pasakyti gal trys sakiniai. Nemažai sekso. Nemažai nepavykusio sekso. Mat susijaudina vyras ne nuo žmonos, o nuo keistų fantazijų, kurios išsipildys kiek vėliau. Ir nesupratau, kaip jie apskritai iki vestuvių nuėjo. Ar ta meilė apskritai buvo. Nors gal buvo – jis juk savo fantazijų neišpildė su ja. Tuomet – vėl toji moteris, rodyta pradžioje. Suprantame, kad jai kažkas negerai, bet daug neaiškinama. Aš nesakau, kad buvo būtina filmą perpildyti dialogais. Ypač, kai dažnas siaubo filmas yra pripildytas banalių dialogų. Bet nors šiek tiek daugiau. Tam, kad būtų nors kiek aiškiau. Antroje filmo pusėje aiškumo padaugėja, bet ar nuo to geriau? Dviejų pradžioje atskirai rodytų personažų susidūrimas sukelia tik dar daugiau klausimų – viskas taip greitai kaip prasidėjo, taip užsibaigia. Tiesiog taip paprastai. Į pabaigą viskas tik dar labiau kelią dviprasmiškus jausmus – šuniuko parvežimas, susitaikymas. Nežinau, kam tai, kodėl taip. Šlykščių scenų filme nėra daug, bet ir tos esančios – nemalonios. Iš to nuobodulio paskutinę kanibalizmo sceną prasukau – neturėjau noro dar keletą minučių gaišti žiūrėdama šį filmą ir į rodytą šlykščią sceną. Aktorių vertinti net nesinori – visų mimika ta pati – skausminga, liūdna. Tad tokią nuotaiką perteikė neblogai, bet kadangi visas filmas kėlė nonsensą, tai nepadės ir aktoriai.

Tiesiog ne.

1016> The Descendants / Paveldėtojai (2011)


DescendantsRež.: Alexander Payne
Vaidina: George Clooney, Shailene Woodley, Amara Miller, Judy Greer
2011 m., JAV, 115 min
Žanras: komedija, drama
imdb nuoroda čia

Meto žmona – komoje. Todėl jis turi išmokti gyventi su dviem paauglėmis dukromis. Vyresnėlė pasikviečia pasisvečiuoti draugą. Dar Metas yra vienas iš žemės paveldėtojų ir turi nuspręsti, kam parduos žemę. Netrukus paaiškėja, kad žmona jam buvo neištikima ir kad pakilti iš lovos jai nebėra jokios vilties.

Tiesą pasakius, ta paveldėtojų siužetinė linija man šiame filme kaip šuniui penkta koja. Galbūt buvo tikslas įnešti daugiau sumaišties ir linksmesnių situacijų (na, nes tie visi pusbroliai, su kuriais Metas dalijasi paveldėjimo teisėmis, stengiasi palenkti jį į savo pusę), tačiau kuo daugiau galvoju apie tai, tuo labiau esu įsitikinusi, kad nesugebėjo jie mane prajuokinti. Daug linksmesnės ir nuoširdesnės, neperspaustos situacijos susijusios su Metu ir jo dukromis, dukros draugu, susidūrimais su žmonos tėčiu ir ta beprotiška idėja, kurios imamasi ir apie kurią sukasi antroji filmo pusė.

Ir humoras tampa atsvara liūdnai temai, kuri išlieka pagrindinė – susitaikymas su būsima netektimi, kova tarp prieštaringų jausmų (pykčio ir liūdesio), kurią išgyveno ne tik Metas, bet ir kiti personažai, turėję priežasčių pykti ant komoje esančios ir paskutines dienas skaičiuojančios moters, bet tuo pačiu ir liūdintys dėl netekties, nes ji buvo mylima. Todėl nepavyksta filmo vadinti niūriu – ne, kaip tik jis šviesus, sukeliantis teigiamų emocijų. Nors buvo ir liūdesio – skaudu matyti tą sceną, kai jaunesnei dukrai buvo sakoma tikroji tiesa apie jos mamos būklę.

Aktorių komanda pasirodė neprastai. Tai, beje, tas filmas, po kurio sušvito dabar dažnos viešnios kine Shailene Woodley žvaigždė. Jos veikėja – maištinga, daug skaudulių turinti, drąsi mergina, kuri gan greitai užmiršta maištauti. Žavi mažesniąją dukrą vaidinanti Amara Miller nori nenori tampa kone mėgstamiausiu personažu. Na ir George Clooney, kuris čia pagrindinį vaidmenį vaidina. Ir neblogai su juo susitvarko.

Filmas ramus, kartais daugiau stimuliavimo norėjosi, nes darydavosi nuobodu, bet visumoj pats kelias susitaikymo su žmonos / mamos mirtimi parodytas įtaigiai. Nereikėjo jokių draskymųsi – jų čia ir nebuvo. Veiksmo vieta – Havajai – graži, ten, kur, kaip pradžioje buvo sakyta, atrodo, jog visi gyventojai laimingi, jų nekausto jokie rūpesčiai. Deja, tokį rojaus kampelį, kur žmogus galėtų gyventi be rūpesčių, vargu ar rasti būtų įmanoma.

7/10

1015> A Midsummer Night’s Dream (1999)


Midsummer-Night-Dream-1999Rež.: Michael Hoffman
Vaidina: Kevin Kline, Michelle Pfeiffer, Rupert Everett, Stanley Tucci, Calista Flockhart, Anna Friel, Christian Bale, Dominic West, David Strathairn, Sophie Marceau, Sam Rockwell
1999 m., Italija, JAV, Didžioji Britanija, 116 min
Žanras: fantastinė romantinė komedija
imdb nuoroda čia.

Pagal V. Šekspyro ,,Vasarvidžio nakties sapnas” sukurtas filmas mano sąraše atsidūrė, žinoma, kaip vienas tų, kuriuose vaidina Ch. Bale ir todėl tiesiog privalau jį anksčiau ar vėliau pažiūrėti. Jei ne šis aktorius, kažin, ar galiausiai nebūčiau jo ištrynusi nė nebaigusi – kažkada ištvėriau keturiasdešimt minučių ir pažadėjau, kad grįšiu kada nors. Nes tai Ch. Bale filmas ir aš noriu pamatyti visus filmus, kuriuose jis vaidina. Iki galo. Žinau, kad tai gali skambėti kvailai, bet taip jau būna, kai norisi mylimo aktoriaus visas kino juostas pamatyti.

Galiausiai, po nežinau kiek mėnesių, įsijungiau jį prieš porą dienų ir, nors prireikė poros vakarų, kad įveikčiau, galiu pasakyti, kad laukti, kol filmas pagaliau įtrauks, buvo verta. Nors laukimas vietomis atrodė varginantis, o ir senovinė anglų kalba (buvo cituotos eilutės iš kūrinio) neprisidėjo prie kiek malonesnės peržiūros pradžioje. Po ilgo laiko užsinorėjau lietuviškų titrų, bet tokių ir su žiburiu nerasi, tad kai kurios eilutės taip ir liko neaiškios. Laimei, laikui bėgant nebereikėjo žiūrėti taip įsitempus – pripratau prie dažnai kartojamų įvardžių ir kitų sakinio dalių, kurios kiek skiriasi nuo dabartinės kalbos, ėmiau suvokti jų prasmę, tad peržiūra tapo lengvesnė. Negana to, ir pats siužetas tapo vis įdomesnis: buvo įdomu, kaip pasisuks viskas su įsimylėjėlių ketveriuke, ko pridarys nežemiškos būtybės, kokie dar kuriozai įvyks su aktorių grupe, o dar kažkaip pripratus, kad Šekspyras tragedijas rašo, nejučia mirčių ėmiau tikėtis, nors vis dėlto Vasarvidžio nakties sapnas – visai ne tragedija. Galiausiai likau ne tik sudominta, bet ir prajuokinta – pabaigoje rodytas spektaklis, virtęs parodija (ironijos taip pat rasti galima), sukėlė tiek daug teigiamų emocijų, kad net norėjosi numoti ranka į sunkią pradžią. Visgi, kai spektaklio įspūdžiai kiek sumažėjo ir galėjau objektyviau žiūrėti į tai, kaip patiko šis filmas, galutinis rezultatas liko toks, koks kokį parašysiu pabaigoje.

Kūrinio siužetas perkeltas į XIX a., todėl išvysite tai, ko Šekspyro laikais dar nebuvo – modernesnės technikos, dviračius. Tekstas sakomas eiliuotas, tad kalbai netrūksta teatrališkumo. Vaidyba – nebloga, nors ne visi personažai įtikino. Iš ryškesnių – Stanley Tucci paliko gerą įspūdį. Žiūrint į jo vaidmenis, atrodo, kad nėra nieko, į ką jis negalėtų įsikūnyti. Mano minėtas Ch. Bale šiame filme atliko Dimitrijaus – vieno iš įsimylėjėlių – vaidmenį. Atmosfera sukurta įdomiai, fantastika – lengva, neperspausta, pritaikytas muzikinis takelis, gražūs kostiumai, netrūko spalvų.

Viską susumavus, A Midsummer Night’s Dream yra neblogas filmas, kuriame yra išties smagių scenų, dėl kurių yra aišku, kad komedijos žanras priskirtas neatsitiktinai. Simpatiški personažai, graži aplinka, kalbėjimas Šekspyro žodžiais – tai daro šią ekranizaciją išskirtinę iš eilinių romantinių komedijų. Visgi sudominęs tik maždaug po valandos filmas kelia dviprasmiškus jausmus, o kai kurių vidutinė vaidyba (ypač kliuvo Oberoną vaidinęs aktorius) prisidėjo prie to, kad negaliu šio filmo vertinti aukščiau nei 6/10.

1014> Cyberbully (2015)


cyberbullyRež.: Ben Chanan
Vaidina: Maisie Williams, Ella Purnell, Wilson Haagens
2015 m., Didžioji Britanija, 62 min
Žanras: drama, mistinis trileris
imdb nuoroda čia.

Tik nemaišykite su kitu, kiek anksčiau pastatytu to paties pavadinimo filmu.

Šis vos valandos trukmės televizijai skirtas filmas atkreipia dėmesį į patyčias internete. Į rašomus šiurkščius komentarus, dedamus video su pašiepiančiomis pastabomis ar intarpais apie video esančius žmones ir pan. Į tai, kad neretai nė nesusimąstome esantys tais, kurie skatina ir prisideda prie patyčių – juk taip lengva pasislėpus po slapyvardžiu įdėti video, kuriame esanti mergina nemoka dainuoti (ir tai aišku tikriausiai visiems išskyrus jai pačiai), ar po tuo video pakomentuoti, pašiepti ,,kvailus” (kabutėse – nes tiems, kurie tuo užsiima, tikriausiai neatrodo kvaila) užsiėmimus ir nė nesusimąstyti, kad visi tie komentarai – tai patyčios. Ir kad galbūt tas žmogus, kuris pašiepiamas, skaito komentarus. Ir kad nepradeda skaudėti tol, kol pats savo kailiu nepatyri patyčių.

Visas filmas ir jo sėkmė priklauso būtent nuo pagrindinės aktorės – juk vos ne visą ekrano laiką būtent ji ir yra rodoma, nepaisant intarpų, kai kamera nusukta į kompiuterio ekraną ar kai rodomas vaizdas ekrane su kalbančiais kitais aktoriais (kas vyksta vos kelias minutes). Ir Maisie Williams, Game of Thrones gerbėjams žinoma kaip aktorė, vaidinanti Ariją, padaro viską, kad būtų sunku atsiplėšti nuo ekrano.

Siužetas – gan suktas. Pradžioje atrodė bus viena tema, po to (ir labiau vystoma) antroji tema, o galop viskas užsisuka į lyg ir trilerį. Ir liūdniausia, kad nuo kažkurios minutės (praėjus daugiau nei pusė filmo ir spėliojant, kaip viskas pasibaigs) pradedama važiuoti žemyn: protu nesuvokiami reikalavimai, matymas, kad taip ir nebus gauta jokio realaus ir logiško atsakymo į kodėl? tikrai nuvylė ir sugadino bendrą įspūdį.

Atkreipiau dėmesį ir į muzikinį takelį – paaugliškas, visai tinkamas kuriamai atmosferai. Na, ir visgi buvo smalsu, kaip pasikeitė ji pati ir kaip įvykiai, nutikę filme, pakeitė jos santykius su kitais.

Ir galiausiai – manau, kad tai galėtų būti neblogas prevencinis filmas. Nebūtinai rodyti visą, užtektų ir tam tikros dalies.

P.S. teigiama, kad filme remiamasi ne viena realia istorija, pavyzdžiui, Amandos Todd. Nors iš esmės nė nėra svarbu, ar tai paremta tikrais įvykiais – statant tokios tematikos filmą, gali sukurti kone patį banaliausią siužetą ir numanyti, kad kažkas tokio tikrai yra įvykę.

Patiko. Jei nebūtų  į pabaigą nusivažiavęs, balas būtų šoktelėjęs į viršų labiau.

7/10

1013> Beginners / Pradedantieji (2010)


beginnersRež.: Mike Mills
Vaidina: Ewan McGregor, Christopher Plummer, Mélanie Laurent
2010 m., JAV, 107 min
Žanras: romantinė komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Tiesą pasakius, širdis džiaugėsi žiūrint šį filmą. Iki tobulumo jam trūko (bet šiemet apskritai man sunku įtikti), bet vis vien – tai tokia kino juosta, kurią su malonumu pažiūrėčiau ir darsyk.

Vyras, išgyvenantis tėvo netektį. Tėvo gyvenimas iki jam mirštant. Iš vienos vietos į kitą persikelianti ir aktorių peržiūrose dalyvaujanti moteris. Vienišumas ir noras jo nejausti. Ai, dar kalbantis šuo (neįkyriai ir ne taip, kaip šneka įprastuose filmuose).

Šviesus ir kartu liūdnas. Šiltas, mielas, o tuo pačiu – visur jaučiamas vienišumas, iš kurio žmogui ištrūkti nelengva. Meilė gyvenimui, meilė žmogui, noras džiaugtis gyvenimu iki paskutinės minutės – taip, pozityvumo irgi rasite. O kur džiaugsmas, ten ir skausmas. Ir todėl žiūrėdama tai šypsojausi, tai graudinausi.

Natūrali, neperspausta vaidyba. Christopher Plummer vaidmuo apskritai toks stebuklingas – net sulaukus septyniasdešimties pasiryžęs suspėti pagyventi taip, kaip visą gyvenimą norėjo (ta proga, kad mirė jo žmona, su kuria gyveno ne vieną dešimtį, jis prisipažino esąs gėjus ir dabar nori santykių būtent su vyru), kova su negailestinga liga, ironija ar tiesiog humoras, po kuriais paslėptas skausmas, galop – ligos neigimas ir stengimasis gyventi taip, lyg gyvenimas būtų šventė. Ir lyg kiekviena diena būtų paskutinė. Ewan McGregor ir Mélanie Laurent vaidinami personažai kalba ne tik lūpomis – kalba ir akimis, žvilgsniais. Viskas taip švelnu, jauku, gal net kažkas panašaus į Lost in Translation.

Toks pat kaip siužetas, švelnus ir muzikinis takelis – lengvas, derantis prie personažų žingsnių, judesių, žvilgsnių. Ir prie liūdesio, kuriuo persmelktas visas filmas.

Sunku kalbėti apie filmą, kuriame įspūdį daro ne siužetiniai vingiai, o kuriama atmosfera, personažų būsena, charakteriai.

Net gaila, kad anksčiau nepažiūrėjau.

8/10

1012> Nightcrawler / Nakties klajūnas (2014)


nightcrawlerRež.: Dan Gilroy
Vaidina: Jake Gyllenhaal, Rene Russo, Bill Paxton
2014 m., JAV, 117 min
Žanras: kriminalinis mistinis veiksmo trileris
imdb nuoroda čia.

Na taip, užtenka Jake Gyllenhaal pavardės, kad būtų galima numanyti, jog filmas bus vertas dėmesio. Bet nesitikėjau, kad toks geras.

Filmas pasakoja apie Luisą, desperatiškai ieškantį darbo. Kartą jis išvysta naujienų reporterį, dirbantį ,,sau” ir pirmiau už kitus pasirodantį įvykių vietose bei po to filmuotą medžiagą parduodantis kuriai nors televizijai. Luisas susidomi šia veikla ir pradeda brautis į vis kruvinesnių įvykių vietas, nepaisydamas žurnalistikos etikos ar moralės normų.

Jake Gyllenhaal vaidyba – puiki, kone be priekaištų. Įtikinamai suvaidintas šaltas, nemalonus, bet kokiomis priemonėmis siekiantis tikslo sociopatas, kuriam neįmanoma simpatizuoti. Kažkiek priminė American Psycho, bet daugiau todėl, kad tiek viename, tiek kitame filme yra puikiai įkūnyti pagrindiniai veikėjai, kurie yra blogiukai ir ko nors gero juose kaip ir sunkoka rasti. Ir tai toks vaidmuo, kurio sunkiai aktorius nusikratys, nes tikiu, jį pamačiusi dar kurį laiką atminty matysiu kai kurias filmo scenas. Bent iki kitos kino juostos, kurioje jis vaidins taip pat įtikinamai.

Antraeiliai personažai, galima sakyti, nėra svarbūs, nes visa ,,scena” priklauso J. Gyllenhal vaidinamam personažui. Todėl jie atrodo blankokai, sunku išskirti kurį nors kaip atlikusį kiek įsimintinesnį vaidmenį.

Siužetas šiuo atveju yra pagalbininkas, atskleidžiant pagrindinio veikėjo charakterį. Atmosfera – tamsi, niūri, tačiau įtraukianti. Įdomu stebėti reporterių darbą, stengimąsi būti pirmiems, konkurenciją, darymo viską, kad tik didėtų laidos ar televizijos reitingai, nepaisant, kokiomis aplinkybėmis nufilmuota medžiaga. Keliaujant gatvėmis su Luisu, klausant jo dialogų su kitais personažais buvo nejauku, smalsu, o paskutinį filmo pusvalandį jaučiau tokią įtampą, kokios senokai žiūrint filmą neteko pajusti.

O ir nepavyksta man nesimpatizuoti šiam filmui dėl jo kokybės ir tokio beprotiško, vos ne apsėsto tuo, ką daro, veikėjo turėjimo.

9/10. Kol kas vienas geriausių šiemet.

1011> Aileen: Life and Death of a Serial Killer (2003)


aileenRež.: Nick Broomfield, Joan Churchill
2003 m., JAV, Didžioji Britanija, 93 min
Žanras: kriminalinė dokumentika
imdb nuoroda čia.

Po Monster susidomėjau Aileen Carol Wuornos istorija. Ji – žudikė maniakė, nužudžiusi septynis vyrus vienerių metų laikotarpyje. Už šešias žmogžudystes (matyt dėl to, kad pirmoji žmogžudystė buvo priskirta savigynai) ji buvo nuteista mirties bausme.

Dokumentiniame filme pateikiami vaizdai iš teismų, taip pat – filmo kūrėjo imti interviu iš pačios Aileen. Todėl galima pažinti šią nusikaltėlę taip, kaip nepažintume, jei filme būtų pateikiami tik interviu su ją pažinojusiais žmonėmis (ko buvo ir šioje dokumentikoje). Atsiskleidžia Aileen portretas, kurio perkąsti nepavyksta. Iš vienos pusės – ji žmogžudė, iš kitos – nepavyksta negailėti, girdint jos gyvenimo istoriją. Vaikystėje gyveno su seneliais, buvo išprievartauta giminaičio, ankstyvoje paauglystėje tapo nėsčia, po gimdymo, kai vaikas buvo atiduotas įsivaikinti, ji buvo išvaryta iš namų, keletą metų gyveno miškuose, yra tekę miegoti ant sniego. Ir tuomet kažkaip nebestebina nei tai, kad ji užsiėmė prostitucija, nei tai, kad galop ji pratrūko. Ne, aš jos nepateisinu ir nenurašau to, ką ji padarė, jos praeičiai. Visgi ji suaugusi moteris, turinti galvą ant pečių. Ir visgi nebuvau aš šalia, kai ji žudė vieną ar kitą, tad, kokie tikri jos motyvai buvo, ką jautė žudydama, galima tik spėlioti. Filmas duoda galimybę pamatyti, kas dedasi žmoguje, kai artėja bausmės įvykdymo laikas. Paskutinis interviu – vos trims dienoms likus iki egzekucijos. Žiūrint, kaip ji kalba, kokie jausmai iš jos plūsta, taip pat virė dviprasmiškos mintys. Vietomis primindavo velnią (dėl akių, juoko (bet juokas tikriausiai atrodytų niekuo neišskirtinis, jei tai nebūtų įkalinto, nuteisto žmogaus juokas. Tačiau ar tai, kad jos dienos suskaičiuotos, atima iš jos galimybę juoktis? Ir apskritai – kas slepiasi po tuo juoku? Juk neretai po tokia kauke žmonės slepia visiškai priešingus jausmus)), vietomis – viltį praradusią, liūdną moterį.

Filme svarbi ne tik Aileen gyvenimo istorija, bet ir Aileen kartoti kaltinimai teisėsaugai, žiniasklaidai, kurie pelnėsi iš jos istorijos pinigus (kiek supratau, pirmasis režisieriaus filmas apie Aileen pastarąją temą išplėtė labiau, tik paradoksalu – juk pats režisierius iš jos pasipelnė nemažai), jos teigimas, kad, jei būtų norėję, jau po pirmosios žmogžudystės (kuri įvertinta kaip savigyna) būtų ją pagavę, keliami klausimai apie mirties bausmės prasmę ir svarstymas, kaip būtų buvę, jei ji būtų turėjusi normalų advokatą (jo ji atsisakė po kažkurio teismo, kai ėmė visiškai nebepasitikėti teisėsauga, naujo turėti nesutiko). O galiausiai – klausimas, ar paskutinėmis dienomis ji buvo emociškai stabili. Paskutiniame interviu ji tokia visiškai neatrodė, o atitinkami specialistai užtruko vos penkiolika minučių, kad nustatytų, jog ji stabili. Šis klausimas, pasirodo, yra svarbus, nes mirties bausmė įvykdyta gali būti tik tuomet, kai žmogus yra emociškai stabilus. Ir čia viskas ,,užsisuka” – tai kiek tos korupcijos, kiek noro pasirodyti prieš rinkėjus, kiek tiesos?

Jautėsi režisieriaus empatija Aileen, ji irgi tikėjosi, kad jis savo filmuota medžiaga galės padaryti kažką, kas jos bausmę palengvintų ar išteisintų. Aišku, kiek toji empatija suvaidinta (kad Aileen atsivertų per interviu), kiek tikra (per paskutinį jų pokalbį ištartas jo ,,I’m Sorry” skambėjo išties liūdnai ir nuoširdžiai) – neaišku.

7/10

Prenumeruoti

Būkite informuoti apie kiekvieną naują įrašą el. paštu