1020> Infancia clandestina / Clandestine Childhood (2011)

rugpjūčio 17, 2015 Komentarų: 2

infancia

Intarpas prieš atsiliepimą apie paskutinį matytą filmą. Pasirodo prieš keletą dienų šiam tinklaraščiui suėjo ketveri. Ketveri metai, kiek daugiau nei tūkstantis įrašų – negaliu sakyti, kad tinklaraštis apleistas. Ir visgi per artimiausius kelerius metus neplanuoju naujo tūkstančio prirašyti. Sulėtėjo filmų žiūrėjimo tempai. Bet smagu, kad kažkas užsuka ir be manęs perskaito įrašus. Nors seniausius norisi slėpti po devyniais užraktais. Bet juk senstame ir mokomės.

Rež.: Benjamín Ávila
Vaidina: Natalia Oreiro, Ernesto Alterio, César Troncoso
2011 m., Argentina, Ispanija, Brazilija, 112 min
Žanras: drama
imdb nuoroda čia.

2013-ais Argentina šį filmą siuntė kaip pretendentą į Oskaro statulėlę užsienio filmo kategorijoje. Filmas į trumpąjį sąrašą nepakliuvo, tačiau savo šalyje jis, anot Wikipedijos, labai populiarus. Tai istorinė drama, nukelianti į 1979-uosius. Sukilėliai, revoliucionieriai nusiteikę prieš Argentinos diktatūrą yra gaudomi, o vėliau – kankinami arba žudomi. Pagrindinis veikėjas, iš kurio pozicijos viskas ir rodoma – berniukas, kuris su tėvais turi slėptis po netikromis tapatybėmis ir saugotis aplinkinių. Filme parodomas šeimos gyvenimas, berniuko blaškymasis tarp tiesų, kurios sakomos jo šeimoje ir to, kas teigiama ar ko reikalaujama mokykloje, dar įsimaišo vaikiška meilė.

Iš esmės filmas neblogas. Paliko gerą įspūdį kai kurie techniniai sprendimai, kinematografija pasirodė gan stipri. Siužetas visgi vangokas ir nuspėjamas. Nieko naujo neparodyta, sudėliotas kaip eilinis istorinis filmas panašia tematika, vietomis nuobodokas, vietomis įtraukiantis.

Jei kas skaitote ir pagrindinę informaciją, kurią pateikiu pradžioje, greičiausiai nustebsite išvydę Natalijos Oreiro pavardę. Aišku, jei dabar esate paaugliai ar vaikai, ši pavardė jums nieko nesakys, bet mano kartai (man dvidešimt su trupučiu) ji kelia nostalgiją. Ką čia nostalgiją – mano namuose yra krūva jos plakatų ir netgi kompaktinis diskas. Iki šiol ji man viena gražiausių moterų, o šiame filme paaiškėja, kad tas grožis vis dar išlikęs. Tad kodėl turėtumėte nustebti? Nes paprastai ji matoma muilo operose. Nors praeity esu mačiusi keletą vaidybinių filmų (kodėl, tikriausiai jau supratote, plius, jie buvo netgi per televizorių rodomi. Kas yra kiek keista, nes neholivudą rodo retokai), bet dabar suaugėliškom akim galėjau įvertinti jos vaidybą. Ir man ji patiko, nepastebėjau, kad kas kliūtų. Berniuką vaidinęs aktorius ne visada įtikindavo, o labiausiai patiko jo dėdę vaidinusio aktoriaus vaidyba (nors ne tik vaidyba, bet ir personažas).

Daugiau nelabai ką turiu pasakyti apie šį filmą. Toks išsitrinantis iš atminties jau po dienos ar dviejų.

5/10

Orphan Black (1-3 sezonai) (*papildyta 3 sezonu)

rugpjūčio 15, 2015 Parašykite komentarą

orphan_black_bbc_a_lRež.: John Fawcett, Graeme Manson
Vaidina:
Tatiana Maslany, Dylan Bruce, Jordan Gavaris, Kevin Hanchard, Michiel Huisman, Maria Doyle Kennedy
2013 – … m, JAV, Kanada, 44 min X 30 ep.
Žanras: veiksmo drama, mokslinė fantastika
imdb nuoroda čia.

Veiksmo centre atsiduria Sara Maning: priešais jos akis nusižudo moteris, atrodanti lygiai taip pat, kaip Sara. Norėdama pabėgti nuo savo praeities Sara nusprendžia pasisavinti savižudės Betės tapatybę. Netrukus ji išsiaiškina tai, kad tiek ji, tiek Betė yra klonai.

Aišku, geriausia, jei apskritai nežinotumėte, kad filmas apie klonus, bet kitaip man būtų sunku šnekėti apie šį serialą. Nors daugiau spoilerių pasistengsiu išvengti. Pirmąją seriją pažiūrėjau dar pernai, kai buvo rodomas pirmasis sezonas, bet, kad ir patiko, jį visiškai apleidau, tad dabar įsijungiau nuo pat pirmos serijos ir visą savaitę gyvenau kone vien šiuo serialu.

Didelis privalumas, kad žiūrėjau šį serialą ne ,,kartu su visais”, o tik dabar, yra tas, kad antrasis sezonas prasideda būtent toje vietoje, kur pirmasis užsibaigė, taigi, galėjau nieko nelaukdama vos užbaigusi pirmąjį (su puikia pabaigoje palikta intriga!) imtis antrojo. Aišku, antrasis užsibaigė ne ką prasčiau, paliko daug neatsakytų klausimų, taigi, laukimas iki kitų metų prailgs.

Orphan Black gali pasigirti turįs gerai ,,sukaltą”, įdomų siužetą. Tokį, kad pažiūrėjus vieną seriją iš karto norisi įsijungti kitą. Ypač pradžioje netrūksta netikėtumų, o kuo toliau, tuo labiau į kiekvieną personažą žiūrėti ėmiau su įtarumu. Nes jei ne vienoje, tai kitoje serijoje išaiškėdavo, kad veikėjas, kuriuo, rodos, Sara gali pasitikėti, iš tikrųjų yra dar viena viso plano dalis. Sarai lipa ant kulnų ne tik žmonės, susiję su klonais, bet ir policija, kuri nori sudėlioti keleto žmonių žūčių bylose visus taškus ant i. Tačiau visų taškų sudėlioti negalėtų net ir Sara, net ir po dviejų sezonų, nes nauji faktai atskleidžiami vos ne kiekvienoje serijoje. Bėgimo, paieškų, paslapčių ir jų aiškinimosi čia apstu, kraujo ir mirčių taip pat bus. Tai trikdo, tai juokina, tai stebina, bet vos ne visada priverčia jaudintis dėl veikėjų.

Didžiausia šio serialo žvaigždė – Tatiana Maslany. Įsikūnyti į tiek daug skirtingų personažų tikrai galėtų ne kiekvienas aktorius. Ne kartą likdavau nustebinta jos vaidyba. Ypač jos gebėjimas greitai ,,pereiti” į kitą personažą pasimato, kai pagrindinė jos vaidinama veikėja Sara turėdavo prieš kitus veikėjus apsimesti esanti kitu asmeniu. Jos staigus kitokių, neįprastų Sarai manierų perteikimas vis iš naujo priversdavo prisiminti, kad kiekvienas personažas – itin savitas, turintis savo kalbos, elgesio manieras. Tobuliausia buvo šokių scena antrojo sezono pabaigoje, kuri darsyk įrodė, kokios skirtingos kiekviena iš svarbiausių kol kas seriale esančių klonų yra.

tumblr_inline_mv6p9kkCIK1rd9t4l

Veikėjus, kurie nieko gyvenime nėra nuskriaudę/nužudę, galima tikriausiai suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, o pati žaviausia ir įdomiausia ,,blogiukė” šiuo metu yra Helena. Kiek nepatinka, kaip paskutiniu metu vystėsi siužetas su ja, tačiau kol kas tikėjimo ja nepraradau. Įdomu į ją žiūrėti, netikėtas, neretai beprotiškas ar brutualus elgesys jai nesvetimas, tačiau ji puikuotųsi mano nematomame mėgstamiausių personažų sąraše.

Vienintelė serija, kuri man nepatiko, buvo antrojo sezono septinta, kurioje pasirodė dar vienas klonas. Net nebesvarbu, kad neįprasta jo išvaizda, svarbiau tai, kad jis buvo visiškai nereikalingas ir netgi nepasakyčiau, kad naudingas. Jau nekalbant, kad kaip netikėtai pasirodė, taip pat netikėtai ir dingo. Nors nežinia, ar vėl nepasirodys.

——————————————-

Papildymas apie 3 sezoną.

Orphan Black man yra vienas tų serialų, kuriuos galiu žiūrėti non stop. T.y. net ir peržiūrėjusi 2 – 3 serijas nesijaučiu nuo jo pavargusi ir norisi žiūrėti tolesnes serijas. Tad sužiūrėjau šį sezoną labai greitai ir net gaila. Taip gaila, kad toks jausmas, jog su malonumu vėl įsijungčiau ir peržiūrėčiau visus tris sezonus iš naujo. Nes ketvirtasis (o jis, spėju, bus) dar toli, o aš jau dabar, praėjus vos parai, spėjau pasiilgti. Kaip ir praėjusiems, šiam sezonui netrūko veiksmo – jo tiek daug, kad pakartotinė peržiūra išliktų tokia pati įdomi ir leidžianti ,,sugaudyti” visus niuansus. Dar daugiau klonų, dar labiau įsimintinesnė T. Maslany vaidyba (ir pagaliau – Emmy nominacija!), dar daugiau intrigos ir detektyvo elementų. Po šio sezono daugiausiai aplodismentų skiriu Helenai ir Alison – komplikuotos, bet įdomiausi personažai iš tų, kurias vaidina T. Maslany. Sara – pernelyg pilka, vis ieško teisybės, vaidina drąsią ir pasiaukojančią – na, plius minus standartinė pagrindinė veikėja, tik tiek, kad ji vis vien yra kieta ir nepasiduoda verkšlenimams. Kozimai atitenka mažiausiai gerų žodžių – turėjo potencialą tapti mėgstama nemažą, bet kiša koją visokios meilės linijos netgi labai. Iš tikrųjų nustebino šis sezonas tuo, kad bus praradimų, kurių dar bent kurį laiką nesitikėjau, bet galbūt taip ir geriau. Dar norisi pagirti Delfiną – ši veikėja, kad ir antraeilė, bet ekrane mane visada sužavėdavo jos elegancija. Kažkas puikaus!

Taigi, gal ateity dar pridursiu vieną kitą sakinį, o kol kas galiu teigti, kad tai originalų ir neįprastą siužetą turintis serialas, įtraukiantis nuo pat pradžių, sudominantis ne tik savo siužetiniais vingiais, bet ir puikia pagrindinės aktorės vaidyba.

10/10

1019> The Romantics / Romantikai (2010)


romanticsRež.: Galt Niederhoffer
Vaidina: Katie Holmes, Anna Paquin, Josh Duhamel, Malin Akerman, Adam Brody, Dianna Agron, Jeremy Strong, Candice Bergen, Elijah Wood,
2010 m., JAV, 95 min
Žanras: romantinė komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Tomo ir Lilos vestuvių išvakarės. Atvažiuoja geriausi jų draugai. Tarp jų yra Laura, kuri praeity ketverius metus buvo pora su Tomu, kol galiausiai jie išsiskyrė, o Tomas liko su Lila. Įtampa tarp personažų kyla, ją bandoma užmaskuoti alkoholiu, atsiribojimu ir spontanišku elgesiu.

Net nežinau, ko iš šio filmo tikėjausi, bet ne visai to, ką gavau. Maloniai nustebino pats pastatymas – toks visiškai paprastas, ne visai holivudiškas, priminęs dažno nepriklausomo filmo braižą. Ir tai yra gerai! Siužetas iš esmės neoriginalus, tačiau patiko, kaip filme orientuotasi į čia ir dabar. Nesvarbu, kas bus po to, kai prabėgs paskutinės filmo minutės veikėjų gyvenime, nesigilinama į pasekmes, nes personažai kalba apie tai, kas šiuo metu neramina jų gyvenime, emocijos siejasi su dabartiniais įvykiais, nors momentais prisimenamos ir senesnės nuoskaudos.

Aktorių komanda – gal ir ne A lygio, bet daug pažįstamų veidų. Tokių, kurie dar nepabodo, kurie dar nėra nusitrynę dėl dažno kišimo į ekraną. Anna Paquin galbūt garsiausia. Ir palikusi šiame filme mažiausią įspūdį. Jos vaidmuo bejausmis, šaltas – o taip norėjosi emocijų. Gerai, ji toji, kuri emocijas stengiasi kontroliuoti, bet tos scenos, kur kambary ji rodoma viena, tiesiog reikalavo iš jos daugiau nei to bejausmio veido, kurį gauna žiūrovas. Nes kyla klausimas, kam tuomet apskritai ji buvo rodyta.

Kitų vaidmenys irgi nėra ryškūs, tačiau santykiai tarp personažų pateikti įdomiai. Dialogai, apsikeitimai poromis, spontaniški veiksmai, naktis, kai galima viskas, kai atskleidžiamos toliausiai nustumtos nuoskaudos ir paslaptys, kai tiek į kitą, tiek į save pažiūrima kitu kampu – visa tai paliko gan neblogą įspūdį.

Filmas lėtas, muzikinis takelis visai glostė ausį, atmosfera – pats tas tokiam siužetui. Įsivaizduoju, kad daug kam gali nepatikti tempas, gali atrodyti visiškai be veiksmo, nuobodus – tačiau žiūrint šįvakar tyloje netgi labai gerai šis ramumas susižiūrėjo.

Ir pabaiga – labai tinkama tam čia ir dabar. Bijojau, kad tik nesugadintų ji įspūdžio, bet likau patenkinta.

6/10

1018> What a Girl Wants / Ko nori mergina (2003)


whatagirlwantsRež.: Dennie Gordon
Vaidina: Amanda Bynes, Colin Firth, Kelly Preston, Jonathan Pryce, Christina Cole
2003 m., JAV, 105 min
Žanras: romantinė komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Šiandien per tv rodė filmą, kurį rodė daugybę kartų, bet taip ir neprisiminiau, ar esu žiūrėjusi šį ar tik kokį kitokį, nes tokiu siužetu paaugliams skirtų filmų prikurta krūvos, tad natūralu, kad nepavyksta prisiminti.

Amanda Bynes vaidina paauglę, kuri nori susipažinti su tėčiu, kurio niekad nematė. Jis – garsus politikas. Vieną dieną ji nusprendžia pati nuvykti pas savo tėtį. Ten jos laukia nemažai išbandymų.

Tėtis – Colin Firth. Vertėjai nepavyko užgožti jo balso, tad turėjau kuo mėgautis. Vaidyba – vidutiniška, tačiau būtent jo žavesys buvo tas filmo varas, kuris neleido visiškai nutraukti žiūrėjimo. Amanda Bynes vaidybos įvertinti nelabai galima, nes ji tiesiog turėjo dorotis su tuo, ką gavo. Jos kratymąsi, šokimą pačiose įvairiausiose situacijose galima išvysti ne viename filme, kuriame ji vaidina, tad atrodė, kad jau kaip ir kartojasi. Dar vidury filmo pradėjau juoktis, kad šią kino juostą žiūrint reikia skaičiuoti kiek kartų A. Bynes vaidinamas personažas nugrius. Vieną kartą – dar visai nieko, bet ji kritinėjo ir kritinėjo, tad ėmė erzinti. Ypač, kai tie kritimai dar ir nuspėjami. Ir nebejuokingi. O veikėja – eilinė, niekuo neišsiskirianti iš kitų pagrindinių, kurios veikia panašaus tipo filmuose. Siužetas – nuspėjamas, humoras neretai perspaustas. Paaugliška meilė įkišta be reikalo, nes nėra laiko jai vystytis, skubota. Pabaiga – nieko naujo, nors kažko kito tikėtis ir neverta.

3/10

1017> Trouble Every Day (2001)


trouble+every+day1Rež.: Claire Denis
Vaidina: Vincent Gallo, Tricia Vessey, Béatrice Dalle
2001 m., Vokietija, Prancūzija, Japonija, 101 min
Žanras: siaubo trileris, drama
imdb nuoroda čia.

Vakar vakare pažiūrėjau dar vieną filmą, kurio niekaip nesinorėjo vertinti daugiau nei 1/10.

Sudominęs pagyromis režisierei, tuo, kad prie šio siaubo žanro filmo prisidėjo prancūzai ir japonai (vokiškų siaubo filmų nemačiau ir negirdėjau, tad ir susidomėjimo jie nekėlė), o ir pats filmas įvertintas žmonių ne taip ir blogai imdb.com – 6/10. Kaip siaubo žanrui – gan neprastas balas. Peržiūrėjusi kritikų recenzijas, pastebėjau tendenciją: arba labai patinka, arba visiškai nepatinka. Tad gal taip ir turėjo būti, kad ir aš prisidedu prie vienos iš pusių – tų, kuriems visiškai nepatiko.

Tai nuobodus filmas. Žiauriai nuobodus. Lėtos scenos, kai kurios iš jų įdomiai atrodo nufilmuotos, tad tai nėra iš esmės blogai pastatytas filmas. Tai yra filmas, kurio siužetas pasirodė betikslis, nesupratau minties, kurią kūrėjai norėjo parodyti. Pusę filmo neaišku, ką apskritai rodo. Pradžioje – moteris, pasigavusi auką (vyrą) ir jį sukandžiojusi. Toliau rodoma pora, švenčianti medaus mėnesį. Visi kalbasi beveik be žodžių. Per pirmas 20 minučių buvo pasakyti gal trys sakiniai. Nemažai sekso. Nemažai nepavykusio sekso. Mat susijaudina vyras ne nuo žmonos, o nuo keistų fantazijų, kurios išsipildys kiek vėliau. Ir nesupratau, kaip jie apskritai iki vestuvių nuėjo. Ar ta meilė apskritai buvo. Nors gal buvo – jis juk savo fantazijų neišpildė su ja. Tuomet – vėl toji moteris, rodyta pradžioje. Suprantame, kad jai kažkas negerai, bet daug neaiškinama. Aš nesakau, kad buvo būtina filmą perpildyti dialogais. Ypač, kai dažnas siaubo filmas yra pripildytas banalių dialogų. Bet nors šiek tiek daugiau. Tam, kad būtų nors kiek aiškiau. Antroje filmo pusėje aiškumo padaugėja, bet ar nuo to geriau? Dviejų pradžioje atskirai rodytų personažų susidūrimas sukelia tik dar daugiau klausimų – viskas taip greitai kaip prasidėjo, taip užsibaigia. Tiesiog taip paprastai. Į pabaigą viskas tik dar labiau kelią dviprasmiškus jausmus – šuniuko parvežimas, susitaikymas. Nežinau, kam tai, kodėl taip. Šlykščių scenų filme nėra daug, bet ir tos esančios – nemalonios. Iš to nuobodulio paskutinę kanibalizmo sceną prasukau – neturėjau noro dar keletą minučių gaišti žiūrėdama šį filmą ir į rodytą šlykščią sceną. Aktorių vertinti net nesinori – visų mimika ta pati – skausminga, liūdna. Tad tokią nuotaiką perteikė neblogai, bet kadangi visas filmas kėlė nonsensą, tai nepadės ir aktoriai.

Tiesiog ne.

1016> The Descendants / Paveldėtojai (2011)


DescendantsRež.: Alexander Payne
Vaidina: George Clooney, Shailene Woodley, Amara Miller, Judy Greer
2011 m., JAV, 115 min
Žanras: komedija, drama
imdb nuoroda čia

Meto žmona – komoje. Todėl jis turi išmokti gyventi su dviem paauglėmis dukromis. Vyresnėlė pasikviečia pasisvečiuoti draugą. Dar Metas yra vienas iš žemės paveldėtojų ir turi nuspręsti, kam parduos žemę. Netrukus paaiškėja, kad žmona jam buvo neištikima ir kad pakilti iš lovos jai nebėra jokios vilties.

Tiesą pasakius, ta paveldėtojų siužetinė linija man šiame filme kaip šuniui penkta koja. Galbūt buvo tikslas įnešti daugiau sumaišties ir linksmesnių situacijų (na, nes tie visi pusbroliai, su kuriais Metas dalijasi paveldėjimo teisėmis, stengiasi palenkti jį į savo pusę), tačiau kuo daugiau galvoju apie tai, tuo labiau esu įsitikinusi, kad nesugebėjo jie mane prajuokinti. Daug linksmesnės ir nuoširdesnės, neperspaustos situacijos susijusios su Metu ir jo dukromis, dukros draugu, susidūrimais su žmonos tėčiu ir ta beprotiška idėja, kurios imamasi ir apie kurią sukasi antroji filmo pusė.

Ir humoras tampa atsvara liūdnai temai, kuri išlieka pagrindinė – susitaikymas su būsima netektimi, kova tarp prieštaringų jausmų (pykčio ir liūdesio), kurią išgyveno ne tik Metas, bet ir kiti personažai, turėję priežasčių pykti ant komoje esančios ir paskutines dienas skaičiuojančios moters, bet tuo pačiu ir liūdintys dėl netekties, nes ji buvo mylima. Todėl nepavyksta filmo vadinti niūriu – ne, kaip tik jis šviesus, sukeliantis teigiamų emocijų. Nors buvo ir liūdesio – skaudu matyti tą sceną, kai jaunesnei dukrai buvo sakoma tikroji tiesa apie jos mamos būklę.

Aktorių komanda pasirodė neprastai. Tai, beje, tas filmas, po kurio sušvito dabar dažnos viešnios kine Shailene Woodley žvaigždė. Jos veikėja – maištinga, daug skaudulių turinti, drąsi mergina, kuri gan greitai užmiršta maištauti. Žavi mažesniąją dukrą vaidinanti Amara Miller nori nenori tampa kone mėgstamiausiu personažu. Na ir George Clooney, kuris čia pagrindinį vaidmenį vaidina. Ir neblogai su juo susitvarko.

Filmas ramus, kartais daugiau stimuliavimo norėjosi, nes darydavosi nuobodu, bet visumoj pats kelias susitaikymo su žmonos / mamos mirtimi parodytas įtaigiai. Nereikėjo jokių draskymųsi – jų čia ir nebuvo. Veiksmo vieta – Havajai – graži, ten, kur, kaip pradžioje buvo sakyta, atrodo, jog visi gyventojai laimingi, jų nekausto jokie rūpesčiai. Deja, tokį rojaus kampelį, kur žmogus galėtų gyventi be rūpesčių, vargu ar rasti būtų įmanoma.

7/10

1015> A Midsummer Night’s Dream (1999)


Midsummer-Night-Dream-1999Rež.: Michael Hoffman
Vaidina: Kevin Kline, Michelle Pfeiffer, Rupert Everett, Stanley Tucci, Calista Flockhart, Anna Friel, Christian Bale, Dominic West, David Strathairn, Sophie Marceau, Sam Rockwell
1999 m., Italija, JAV, Didžioji Britanija, 116 min
Žanras: fantastinė romantinė komedija
imdb nuoroda čia.

Pagal V. Šekspyro ,,Vasarvidžio nakties sapnas” sukurtas filmas mano sąraše atsidūrė, žinoma, kaip vienas tų, kuriuose vaidina Ch. Bale ir todėl tiesiog privalau jį anksčiau ar vėliau pažiūrėti. Jei ne šis aktorius, kažin, ar galiausiai nebūčiau jo ištrynusi nė nebaigusi – kažkada ištvėriau keturiasdešimt minučių ir pažadėjau, kad grįšiu kada nors. Nes tai Ch. Bale filmas ir aš noriu pamatyti visus filmus, kuriuose jis vaidina. Iki galo. Žinau, kad tai gali skambėti kvailai, bet taip jau būna, kai norisi mylimo aktoriaus visas kino juostas pamatyti.

Galiausiai, po nežinau kiek mėnesių, įsijungiau jį prieš porą dienų ir, nors prireikė poros vakarų, kad įveikčiau, galiu pasakyti, kad laukti, kol filmas pagaliau įtrauks, buvo verta. Nors laukimas vietomis atrodė varginantis, o ir senovinė anglų kalba (buvo cituotos eilutės iš kūrinio) neprisidėjo prie kiek malonesnės peržiūros pradžioje. Po ilgo laiko užsinorėjau lietuviškų titrų, bet tokių ir su žiburiu nerasi, tad kai kurios eilutės taip ir liko neaiškios. Laimei, laikui bėgant nebereikėjo žiūrėti taip įsitempus – pripratau prie dažnai kartojamų įvardžių ir kitų sakinio dalių, kurios kiek skiriasi nuo dabartinės kalbos, ėmiau suvokti jų prasmę, tad peržiūra tapo lengvesnė. Negana to, ir pats siužetas tapo vis įdomesnis: buvo įdomu, kaip pasisuks viskas su įsimylėjėlių ketveriuke, ko pridarys nežemiškos būtybės, kokie dar kuriozai įvyks su aktorių grupe, o dar kažkaip pripratus, kad Šekspyras tragedijas rašo, nejučia mirčių ėmiau tikėtis, nors vis dėlto Vasarvidžio nakties sapnas – visai ne tragedija. Galiausiai likau ne tik sudominta, bet ir prajuokinta – pabaigoje rodytas spektaklis, virtęs parodija (ironijos taip pat rasti galima), sukėlė tiek daug teigiamų emocijų, kad net norėjosi numoti ranka į sunkią pradžią. Visgi, kai spektaklio įspūdžiai kiek sumažėjo ir galėjau objektyviau žiūrėti į tai, kaip patiko šis filmas, galutinis rezultatas liko toks, koks kokį parašysiu pabaigoje.

Kūrinio siužetas perkeltas į XIX a., todėl išvysite tai, ko Šekspyro laikais dar nebuvo – modernesnės technikos, dviračius. Tekstas sakomas eiliuotas, tad kalbai netrūksta teatrališkumo. Vaidyba – nebloga, nors ne visi personažai įtikino. Iš ryškesnių – Stanley Tucci paliko gerą įspūdį. Žiūrint į jo vaidmenis, atrodo, kad nėra nieko, į ką jis negalėtų įsikūnyti. Mano minėtas Ch. Bale šiame filme atliko Dimitrijaus – vieno iš įsimylėjėlių – vaidmenį. Atmosfera sukurta įdomiai, fantastika – lengva, neperspausta, pritaikytas muzikinis takelis, gražūs kostiumai, netrūko spalvų.

Viską susumavus, A Midsummer Night’s Dream yra neblogas filmas, kuriame yra išties smagių scenų, dėl kurių yra aišku, kad komedijos žanras priskirtas neatsitiktinai. Simpatiški personažai, graži aplinka, kalbėjimas Šekspyro žodžiais – tai daro šią ekranizaciją išskirtinę iš eilinių romantinių komedijų. Visgi sudominęs tik maždaug po valandos filmas kelia dviprasmiškus jausmus, o kai kurių vidutinė vaidyba (ypač kliuvo Oberoną vaidinęs aktorius) prisidėjo prie to, kad negaliu šio filmo vertinti aukščiau nei 6/10.

Prenumeruoti

Būkite informuoti apie kiekvieną naują įrašą el. paštu