975> Something Borrowed / Kažkas skolinto (2011)


??????????????????Rež.: Luke Greenfield
Vaidina: Ginnifer Goodwin, Kate Hudson, Colin Egglesfield, John Krasinski
2011 m., JAV, 112 min
Žanras: romantinė komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Trečias iš eilės romantinis filmas ir spėju, kad kol kas padėsiu tašką su tokių filmų žiūrėjimu, lauksiu, kol vėl noras ateis tokiems. Ir nežinau, ar šis ,,stop” susijęs su tuo, kad Something Borrowed man pasirodė ir silpniausias iš visų trijų pastaruoju metu žiūrėtų filmų.

Centre – Reičelė, kuri yra įsimylėjusi savo geriausios draugės sužadėtinį. O čia dar pasirodo, kad ir tas sužadėtinis jai neabejingas. Tad ką daryti: leisti geriausiai draugei ištekėti ar visiškai susipykti su ja, bet užtat turėti mylimą žmogų šalia?

Dar tarp jų trijų vis maišosi ,,linksmojo draugelio” etiketę turintis J. Krasinski personažas, paskui kurį laksto viena mergina. Ir žinot, tai buvo pats įdomiausias veikėjas, tad buvo išties gaila, kaip pabaigoje su juo pasisuko. Apskritai, kažkaip net neteisinga… O juk amerikietiškose romantinėse komedijose paprastai visiems viskas galiausiai susideda į savo vietas, tad kuo jis išskirtinis?

Tuo tarpu Reičelė, jos draugė Darsė ir Deksteris, Darsės sužadėtinis, buvo visiškai nykūs. Darsė – dar dalinai, nes visgi ji toji šiek tiek pakvaišėlė, gal net ragana, kuriai pasipriešinti niekas nenori. Tačiau ją vaidinusi Kate Hudson neparodė nieko naujo, ko nebuvom matę iki šiol. Todėl ji buvo visiškai nuspėjama ir neįdomi. Reičelės personažas buvo mielas iki bjaurumo, perspausta iki negalėjimo tiek, kad į pabaigą pamatydavau jos ,,gerietišką” šypseną ir net bloga pasidarydavo. Na, o Deksteris – nė nežinau, kuo jis sužavėjo. Išvaizda – standartinio gražuoliuko, kurį pamačius iš karto atmetimo reakcija įvyksta. Visgi išvaizda – ne tai, dėl ko nesupratau, kuo jis joms abiems patiko. Charakteris – minkšto, neturinčio savo nuomonės, nepaisant to, kad jau nebe penkiolika ir nebe dvidešimt, nesugebančio pasipriešinti tėvams, pasakyti to, ko jis iš tikrųjų nori – rimtai, kur tie vyrai, galintys nuversti kalnus, padaryti didelius sprendimus, o ne trypčiojantys vietoje, kol sugeba nors vieną menkesnį žingsnelį padaryti? Love, Rosie su vyro veikėju buvo lygiai taip pat, o čia – dar vienas. Bent manęs tokie nė trupučio netraukia. Taigi, paėmus visus tris personažus, kurie man buvo antipatiški, gaunasi nelabai geras vaizdas, ypač, kai nėra už ką ,,sirgti” ir palaikyti. Išskyrus Etaną (J. Krasinski veikėją, bet apie jį jau atskirai minėjau).

Siužetas – nuspėjamas, didžiąją laiko dalį net ir neblogai susižiūrėjęs, tuo labiau, kad buvo vos keli vulgaresni juokeliai, kuriuos pro ausis galima praleisti. Kitokio humoro nelabai rasta, nes juoktis neteko. Nebent iš absurdiškumo ar kvailumo. Į pabaigą tapo nuobodu, pasirodė pernelyg ištęstas, neišlaikantis dėmesio, su, kaip minėjau, antipatiškais personažais, o tokiame žanre simpatizuoti veikėjams man tiesiog yra būtina.

4/10

974> The Pretty One (2013)


Pretty-One-PicturesRež.: Jenée LaMarque
Vaidina: Zoe Kazan, Jake Johnson, Ron Livingston
2013 m., JAV, 90 min
Žanras: komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Lorelė – mergina, vis dar gyvenanti pas tėtį, dėvinti mirusios mamos drabužius ir matanti, kaip jos gyvenimas veda tiesiog į niekur. Tuo tarpu jos dvynė sesuo Odrė – pasitikinti savimi, gyvenanti toli nuo gimtų namų, turinti gerą darbą. Vieną kartą, joms važiuojant automobiliu, įvyksta avarija. Lorelė, gulėdama ligoninėje, supranta, kad tėtis su savo drauge klaidingai suprato, kad mirė ne Odrė, o ji – Lorelė. Visgi mergina nusprendžia neatskleisti tiesos ir išvyksta gyenti Odrės gyvenimo…

Skamba standartiškai, iš esmės filmas toks ir yra. Dargi viską pablogina Zoe Kazan, kuri nesugebėjo perteikti dviejų seserų skirtumų, kaip ir to, kad Lorelė bent kiek mėgino persikūnyti į Odrę po jos mirties. Visur mačiau tik Lorelę, o ne bandymą perteikti sesers manieras. O gal Lorelė tiesiog iš tikrųjų buvo tokia beviltiška?

Bet buvo ir gerų momentų, kurie ir išlaikė iki galo bei pakėlė šią juostą mano akyse. Tai buvo New Girl ir kitų projektų aktorius Jake Johnson. Jis tikriausiai niekuomet nevaidins tipinio išblizginto gražuoliuko ir tai yra puiku! Keisti, bet tuo pačiu ir žavūs, charizmatiški ir be galo savi vaidmenys jam tinka, tikiuosi būtent tokiame vaidmeny jį pamatyti dar nesyk. Vienas tokių vaidmenų yra atliktas ir šiame filme. Savitas, netipiškas pagrindinis veikėjas vyras lygiai kaip ir keistuolė Lorelė, tiko vienas kitam ir pačiam filmui įnešė šarmo, išskirtinumo. Beje, tiek J. Johnson, tiek Z. Kazan turi savo repertuare dar po vieną netipišką romantinį filmą – J. Johnson – Safety Not Guaranteed, o Z.Kazan – Ruby Sparks.

Moralas gan paprastas – apie tai, kaip svarbu būti savimi ir kad ,,aš esu aš, o ne ji”, taigi, gal kažką įkvėps pasitikėjimo? Arba tiesiog dailiosios lyties atstovės praleis gražų mergaitišką vakarą žiūrėdamos šį filmą.

6/10

973> Love, Rosie / Su meile, Rouzė (2014)

vasario 14, 2015 Komentarų: 1

LR_965_480x289Rež.: Christian Ditter
Vaidina: Lily Collins, Sam Claflin
2014 m., Vokietija, Didžioji Britanija, 108 min
Žanras: romantinė komedija
imdb nuoroda čia.

Ne, visai ne todėl, kad Valentino diena, sumaniau pažiūrėti romantinį filmą. Tiesiog kažkurią dieną eidama per trailerius atkreipiau dėmesį į šią juostą, o šiandien ir vėl jis prieš akis pasimaišė.

Rouzė ir Aleksas – geriausi draugai. Ir aišku, abu slapta įsimylėję vienas kitą, bet neaišku kodėl neprisipažįstantys to. Jie bendrauja su priešingos lyties atstovais, visuomet vienas kitam pasipasakoja apie turėtus santykius, daug laiko leidžia kartu. Net ir po mokyklos išvažiuoti jie suplanuoja kartu į vieną miestą. Tačiau viskas pasikeičia, kai Rouz sužino esanti nėščia po vienos nakties nuotykių. Ji nusprendžia nieko nesakyti Aleksui ir leisti jam išvykti. Taip prasideda jų abiejų gyvenimai – atskirai, karts nuo karto susiduriant.

Daug sąsajų su One Day, bet palyginus su pastaruoju, Love, Rosie yra visiškai nykus, banalus filmas, nesugebėjęs visiškai atskleisti bėgančio laiko. Rodomas dešimties metų laikotarpis, bet Rouz vis tokia pati paprasta mergina, kurios šėlionės visai nesiderino su charakteriu, o Aleksas – toks pat mergišius, kuris mano, kad jo šypsena, kilimas karjeros laiptais ir graži blondinė šone yra tai, ko kiekvienam vyrui reikia, kad jaustųsi laimingas. O bent jau mano nuomone (o gal kad aš pati dabar šiame laikotarpyje), žmogus nuo dvidešimties iki trisdešimties metų bręsta viduje ganėtinai stipriai. Deja, to filme visai nesimatė. Jei ne vaikas, kuris augo, net nepasakyčiau, kad tiek metų prabėgo. Komedija filmo vadinti nesinori, nes tie keli juokeliai, kurie buvo – visai nejuokingi ir nešmaikštūs, greičiau arba perspausti, arba kvaili. Kaip minėjau, charakteriai neišplėtoti.

Kalbant apie siužetą ir jo išpildymą, tai kaip ir nieko ypatingo nėra. Viskuo prašliaužta paviršiuje, gal kiek užčiuopta jaunos merginos tapimo mama problema, tai, prie ko gali privesti nesaugūs lytiniai santykiai, o tuo labiau, kai jie – atsitiktiniai, su žmogumi, kuris gal net nepatinka. Kokia filmo mintis? Žinoma, žiūrėti ir matyti ką turi bei tai vertinti, o tai va kaip būna. Kadangi daugiausia dėmesio skirta romantinei pusei, pasigedau daugiau konfliktų, buitinių problemų, be kurių nelabai įmanoma, manau, išsiversti. Visgi, Rouzės siužetinė linija buvo bent jau maloni akiai: gražūs santykiai su visais, kažkoks jaukumo jausmas į juos žiūrint. Nors kai kurie jos sprendimai ir nepatiko. Tuo tarpu Aleksas kuo toliau, tuo mažiau žavėjo savo pasirinkimais ir buvimu visiškai minkštu, be savo nuomonės, stiprybės.

Bet kadangi tikėjausi kažko panašaus – t.y. nieko ypatingo, bet tinkamo atsipalaidavimui filmo, pernelyg neliūdžiu pamačiusi, nes nelabai nuobodžiavau, tik dažnai juokinga iš jų elgesio ar sprendimų pasidarydavo. Liūdnai juokinga.

5/10

972> Miss Violence (2013)


miss_violence_2013_1Rež.: Alexandros Avranas
Vaidina:
Kostas Antalopoulos, Constantinos Athanasiades
2013 m., Graikija, 98 min
Žanras: drama.
imdb nuoroda čia.

Europietiško kino, kaip galit pastebėti, žiūriu nedaug, nors kiekvienąsyk peržiūrėjusi kokį nors sakau sau, kad pakaks to Holivudo, reikia dairytis į Europą. Bet gal po truputį šie mano ,,apsilankymai” darysis dažnesni?

Šįkart mano akiratyje atsidūrė Miss Violence – graikų filmas, kuris prasideda, kai šeimai švenčiant gimtadienį viena iš dukrų iššoka iš balkono ir nusižudo. Pareigūnai nori išsiaiškinti priežastį, kuri galėjo paskatinti jos tokį apsisprendimą, tačiau šeima tyli arba teigia, kad nieko blogo nebuvo ir net negalėjo būti. Bet ar tikrai?

Iš esmės panašus į Kynodontas, dargi nuo pat pradžių man kažkaip atrodė, kad panašumų yra ir su We Are What We Are - tiek stilistiškai, tiek kažkiek ir idėja, siužetu. Bet liūdniausia matyt tai, kad kiekvienas iš išvardintų filmų yra savaip niūrus, baugus ir baisus. Ir nors atrodo, kad visuose trijuose vyksta protu nesuvokiami dalykai, būtent Miss Violence yra tas, kurį žiūrint buvo pikčiausia, liūdniausia ir visaip kitaip -iausia.

Tai, kad kažkas šiuose namuose negerai, pradėjau įtarti greitai, bet ilgą laiką buvo rodomos tik užuominos, kurių ne visad ir suprasti buvo galima, bei įvairios ,,smulkmenos” – t.y. bendravimo ypatumai. Mane baugino tas nuolatinis įspūdis, kad visi visus seka. Savo namuose. Taip ir nesupratau ilgą laiką, kurioje pusėje yra močiutė – ji man buvo neperskaitoma. Prisipažinsiu, kad pradžioj netgi maniau, kad šeimos vyras (kaip kitaip jį pavadinti?) yra vaikų mamos vyras, o pasirodo, kad tėvas. Ta žinia, kurią kad ir greitai sužinojau, man buvo tik dar didesnis nustebimas ir suvokimas, kad dabar tai, kas vyksta namie, atrodo dar baisiau nei kad atrodė, kai dar maniau, jog jis – jos vyras. O kad būčiau žinojusi, kad toliau bus tik blogiau. Paskutinį pusvalandį, kai buvo sumesti visi didžiausi koziriai, sėdėjau ašarotomis akimis, pikta ir negalinti patikėti tuo, kas vyksta. Laisvai statyčiau prie vienų baisiausių kada nors matytų filmų, tik aišku, tas ,,baisu” ne toks, kad išsigąstumėte. Tai toks baisu, kai atrodo viskas taip tikroviškai, kad net užmiršti visus ,,čia tik filmas” (turint tokį nusistatymą apskritai nėra ko šio filmo žiūrėti).

Filmas lėtas, bet neištęstas. Muzikinis takelis prisidėjo prie įtampos kūrimo. Aktorių vaidyba manęs gal ir nesužavėjo pernelyg, bet didelių priekaištų neturiu. Personažų nemažai, išplėtoti tik tie, kurie reikalingi ir kažką duodantys siužetui bei istorijai. Didžioji filmo dalis rodoma šeimos namuose, tad jų aplinka – taip pat svarbi kuriamai atmosferai. Sterilu, švaru, vien tik balta ir pilka. Ryškesnių spalvų nesimato nei rūbuose, nei daiktuose. Vienintelį sykį vyresnėlė dukra apsirengusi margą drabužį atrodė sutrikdžiusi visą bendrą tvarką ir nederamai išsišokusi. Ir tai neliko nepastebėta kitų veikėjų. Įtaigus, subtilus, vietomis brutualus.

Vėlgi, daug šnekėti sunku, nes nesinori atskleisti siužeto, bet šis tikrai iš serijos – silpnų nervų žiūrovams nerekomenduoju.

8/10

971> What We Do in the Shadows (2014)


maxresdefaultRež.: Jemaine Clement, Taika Waititi
Vaidina:
Jemaine Clement, Taika Waititi, Jonathan Brugh
2014 m., Naujoji Zelandija, 86 min
Žanras: siaubo komedija
imdb nuoroda čia.

Centre – trys vampyrai, kurie turi išmokti tvarkytis moderniame pasaulyje.

Po visų seilėtekių atėjo nauja vampyrų era, kurioje šios būtybės rodomos nenusaldintos, su savo esminiu instinktu (gerti žmonių kraują) bei atskleidžiamos daugiau iš žmogiškosios pusės. Šis filmas – būtent apie tokius vampyrus.

Tikėjausi daug, netgi buvau garantuota, kad jis man patiks. Bet nežinau kodėl, gal kad mieguista buvau ir be reikalo neatidėjau žiūrėjimo kitai dienai, o gal dėl kitų priežasčių taip ir likau – be jausmo, emocijos, ilgesnio pamąstymo po peržiūros. Šiandien jis man toks, lyg net nebūčiau mačiusi.

Bet tuo pačiu viduje tiesiog rėkia mano mintys, kad dialogai buvo puikūs. Jie iš tiesų tokie ir buvo. Šmaikštūs, geras, nebanalus humoras. Veikėjai – pakvaišę, bet ar kitaip gali būti, kai jau ne vieną šimtą metų gyvena? Tas ,,siaubo” prirašytas be reikalo, nes nėra jo. Nebent jums siaubas yra vampyrai, kurie visai nebaisūs, ir vaizdai, kaip vampyrai geria žmogaus kraują (ir kartais ne visai sėkmingai, ha! :D ).

Rašau 5/10, bet su ta mintimi, kad kada nors prie jo sugrįšiu. Kai nebus galvoje minčių apie miegą ir akys nelips viena prie kitos.

970> Nine Dead / Mirusiųjų sąraše – devyni / Devyni mirę (2010)


nineeRež.: Chris Shadley
Vaidina: Melissa Joan Hart, William Lee Scott, John Terry
2010 m., JAV, 98 min
Žanras: kriminalinė siaubo drama, mistinis trileris
imdb nuoroda čia.

Panašus į Exam, gal dar kiek į Saw (nors nedaug į pastarąjį) filmas, kuriame rodomi devyni žmonės vienoje patalpoje. Juos pagrobęs asmuo juos paleisti žada tuomet, kai jie sužinos priežastį, kodėl jie yra čia ir kodėl kaukėtasis vyras nori jų mirties. Tačiau laiko yra ribotai – kas dešimt minučių bus nužudomas vienas žmogus, jei jie dar nebus spėję išsiaiškinti to, ko jų prašo.

Kad nebūtų labai nuobodu, tokiam filmui reikalingi įdomūs dialogai, painios sąsajos, vienas kitas netikėtas posūkis, o svarbiausia dalimi tampa atomazga, nuo kurios ir priklauso, kiek ši kino juosta užsiliks atminty ir kiek ją norėsis rekomenduoti kitiems. Deja, bet šiam filmui reiktų gerokai pasistengti, kad įrašyčiau prie rekomenduotinų.

Nėra jis blogas. Tikrai ne. Idėja man vis dar įdomi, kadangi daug tokio tipo filmų nesu mačiusi, taigi, ,,užkabino” nuo pat pradžių. Visi susirinkusieji – skirtingi, vos dvi moterys (o viena jų net angliškai nešnekanti!), todėl žiūrėti yra į ką. Po truputį atsiskleidžia kiekvieno tamsesnės ,,paslaptys” ar tiesiog faktai, kuriais jie nesipuikuoja, tuomet bandoma surasti ir kažkokių sąsajų. Tuo tarpu laikas eina, veikėjų mažėja. Beje, kraujo minimaliai, taigi, tai tikrai nėra tiesiog skerdynės.

Valanda praėjo be priekaištų, galvojau, kad jei viskas ir toliau taip tęsis, galėsiu vien tik girti jį. Būčiau numojus ir į tai, kad filmas pastatytas pagal tam tikrą štampą, kuris plačiai naudojamas ir todėl siužetiniai vingiai tampa daugiau mažiau nuspėjami.

Tačiau po to filmas ėmė po truputį kristi. Kažkur jau pamečiau mintį. Dar ten visokios meilės – vaikų reikalai kišo koją ir atrodė visai nereikalingi verkšlenimai ir kaltinimai. Net kulminacija buvo pakenčiama – ok, nieko naujo, banaloka, bet tiek to. Tačiau pats blogiausias dalykas, kuris galutinai sunaikino kurį laiką turėtą įspūdį – atomazga. Kadangi nenoriu spoilinti, tai sunku kažką plačiau parašyti apie tai, bet kvailiau, banaliau sugalvoti tikriausiai nebebuvo galima. Likau nusivylusi.

6/10

969> The Village / Kaimas (2004)


the_village_08Rež.: M. Night Shyamalan
Vaidina: William Hurt, Joaquin Phoenix, Adrien Brody, Bryce Dallas Howard, Sigourney Weaver, Brendan Gleeson, Judy Greer
2004 m., JAV, 108 min
Žanras: drama, mistinis trileris
imdb nuoroda čia.

Galvoju, kad reikia dažniau įsijungti tuos filmus, kurie seniai pas mane norimų sąraše yra, ir jau nesyk buvo suplanuoti žiūrėti, bet paskutinę minutę apsigalvojus buvo pakeisti kitais. Nes tarp tokių įdomių turėtų būti tikrai ne vienas. ,,The Village” irgi patenka į šią kategoriją.

Rodomas izoliuotas nuo aplinkos mišku kaimas, kuriame gyvena bendruomenė, glaudžiai bendraujanti tarpusavyje, maistą užsiauginanti pati. Čia vyrauja sutarimas, nieko, rodos, netrūksta. Visa bendruomenė kartu valgo, turi valdžią, kurią sudaro vyresnieji gyventojai. Tačiau taip pat yra ir paslaptys: yra draudžiama eiti į miškus, nes ten gyvena ,,tie, apie kuriuos nekalbama”, jau nekalbant apie išėjimą už miško, kur gyvena kiti žmonės.

Gera idėja – patinka man tokie filmai, kur žmonės gyvena pagal savo kurtas taisykles, kai jos, be abejo, yra anksčiau ar vėliau bandomos laužyti, o gal net išaiškėja ir priežastis, kaip tos taisyklės susikūrė. Taigi, ir šis įtraukė nuo pat pradžių. Įdomūs, charakteringi personažai, paslaptingas, originalių elementų turintis siužetas neleido nuobodžiauti.

Tiesa, visgi kai kurie nelogiški sprendimai (o liūdniausia, kad kai kurie sprendimai dar ir labai ryškiai pasijaus) atrodė silpnai, banaliai. Taip norėjosi, kad būtų kažkas kito. Kalbu apie antroje filmo pusėje įvykstančius įvykius: jei pirmoje kino juostos pusėje viskas buvo kaip ir tvarkoje, antroje – pradėjo ristis žemyn. Fantastika atsirado ten, kur jos neturėtų būti.

Ir nustebino vieno personažo netektis. Gal tai buvo ir suprantamas dalykas, bet vis tiek vos ne susigraudinau. Reiktų būt mažiau jautresnei.

Koks filmo moralas? Jų ne vienas, bet matyt pagrindinis toks, kad nekurkime baimių, nes niekada nežinome, kada tos baimės taps tikrove ir kiek jos bėdų pridarys.

Bet šiaip jau patiko ir rašau gerą balą, nepaisant visų tų nemenkų minusų. Girdėjau, kad to paties režisieriaus ir ,,The Signs” neprastas, reiks kada akį užmesti. 8/10

Prenumeruoti

Būkite informuoti apie kiekvieną naują įrašą el. paštu