893> All Good Things / Visi geri dalykai (2010)


all_good_thingsRež.: Andrew Jarecki
Vaidina: Ryan Gosling, Kirsten Dunst, Lily Rabe, Kristen Wiig
2010 m., JAV, 101 min
Žanras: kriminalinė mistinė romantinė drama, trileris
imdb nuoroda čia.

Haha, antras iš eilės filmas su Ryan Gosling. Tik čia turėjau galimybę jį pamatyti ne kaip išdailintą berniuką, o kaip vidinių demonų kamuojamą ir daug negerų dalykų darantį vyrą.

Tai tikrais faktais paremtas filmas, kurio centre – Deividas Marksas, turtingo vyro sūnus, vaikystėje matęs, kaip jo mama nusižudo, skatinamas jungtis prie šeimos verslo, nors pats to nenori, o kelyje pasitaiko ir Keitė, kurią jis įsimyli. Tačiau idilė negali tęstis ilgai, o ši draugystė turės didelių pasekmių, persekiosiančių Deividą visą gyvenimą.

Fainas filmas. Tikrai tikėjausi, kad bus kur kas nuobodžiau ir neįdomiau, tačiau paliko gerą įspūdį. Patiko, kaip sukurta atmosfera, kaip po truputį, žingsnis po žingsnio kuriama įtampa, įtaigu, viso filmo metu tiesiog sėdėjau lyg ant adatėlių ir laukiau, kas kada nutiks. Pabaiga kiek nervinanti, kaip suprantu, viskas – vien interpretacijos (kad ir tikėtinos), tačiau vis vien įdomiai susukta, buvo įdomu išgirsti ir ką veikia tikrieji asmenys realybėje po filme rodytų paskutinių įvykių.

Kalbant apie R. Gosling personažą, tai sunku jį vienareikšmiškai vertinti. Vaikystės trauma? Ar greičiau liga / sutrikimas? Dar buvo užsiminę, kad mama sunkiai sirgo, tai iš karto kilo mintis, kad galbūt kažkas paveldimo. Pradžioje būčiau sakiusi, kad kokia nors šizofrenija, bet nevartojant vaistų (nes lyg ir minėjo, kad nesigydė) per tiek metų ši liga turėjo nemenkai atsiskleisti. Jo nuotaikų kaitos ir buvo viena priežasčių, dėl ko įtampa filmo metu nemažėjo. Juk visai neaišku, kada kas jam ,,susišvies”. Kai kurios scenos išties stiprios ir įsimintinos, o pats R. Gosling įsikūnija į personažą įvairiais jo gyvenimo tarpsniais, taigi, galimybė ,,pamatyti”, kaip jis atrodys, būdamas senas. Juokauju, aišku. Nes kažkaip nelabai kokia jo išvaizda senatvėje parodyta.

Kirsten Dunst man labai simpatiška, gaila, kad ekrane jos ne tiek ir daug rodoma (čia ne apie šį filmą, o apskritai). Tinka jai dramos, kad ir čia ji perteikė neprastai savo vaidmenį, kuris išties spalvingu tampa bėgant filmo minutėms.

Žiūriu, pradėjo sektis su filmais. 8/10

892> Lars and the Real Girl / Larsas ir reali mergina (2007)


larsRež.: Craig Gillespie
Vaidina: Ryan Gosling, Emily Mortimer, Paul Schneider, Patricia Clarkson
2007 m., JAV, Kanada, 106 min

Žanras: komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Introvertas ir iš pažiūros visiškai vengiantis kontakto su kitais žmonėmis 27-erių vyras vieną dieną pristato savo broliui merginą – internetu atsisiųstą lėlę.

Labai keistas filmas. Toks keistas, kad didžiąją dalį filmo jaučiau nepatogumo jausmą, vėlgi, kaip ir vakar, teko stabdyti filmą nesyk. Tiesa, dėl kitos priežasties – šįkart dėl to nepatogumo, kuris vietom atrodė pernelyg didelis, niekaip negalėjau nuvyti šalin to keisto jausmo. Tik kažkuriuo metu, kai jau ir ekrane visi tarsi susigyveno su šia mergina, ir aš pajėgiau pradėti žiūrėti filmą be minėto jausmo.

Ryan Gosling vaidmuo gan sudėtingas, o ir kiek emocijų jame buvo. Man patinka aktoriai, gebantys vaidinti ,,akimis” – būtent tokia šiame filme buvo ir R. Goslingo vaidyba: akys sakydavo daugiau nei jo ištarti žodžiai.

Apie vienišumą, kitų žmonių spaudimą (na, tai ar turi merginą? Ar matei naują bendradarbę? Patinka tau ji? Ar ji ne gražuolė? Visi vienišiai tikrai supras, ką reiškia girdėti tokius klausimus), charakterių skirtumus (kad ir tas nemėgimas, kai kiti glaustosi, apkabinėja, čiupinėja, liečiasi be menkiausios priežasties), na, ir Larso sutrikimą, jo tikėjimą, kad lėlė, yra tikra. Jo ir lėlės santykiai perteikti išties neblogai, rodos, visos draugystės stadijos pereinamos.

Fantastiškumo suteikia kitų prisidėjimas prie viso šito reikalo, kai visi linksi galvomis, rūpinasi Bianka (lėle), kai viskas, ką Larsas gauna, tik kreivus žvilgsnius, bet jokių ten šaipymųsi ar kitokių dalykų, kurių realybėj neišvengtume. Apskritai, per daug instancijų ir žmonių man pasirodė prijungta prie viso šito dalyko, kad žiūrėdama antrąją filmo pusę vis dar būtų išlaikoma rimtis (filmas ir komedijai priskiriamas, bet man labiau tai rimta drama, juokingas yra nebent kitų santykis su lėle, parodymas, kaip visi vis labiau susigyvena su jos egzistavimu) ir nekiltų juokas ar netikrumo jausmas.

Bet šiaip jau gražiai pastatytas, tikrai jokio vulgarumo ar ko kito, ko galima tikėtis, kai viena iš pagrindinių veikėjų – vadinamoji sex doll. Liūdnokas, tragikomiškas, ne visai įtikinamas dėl aplinkinių įsitraukimo, bet vis vien gražus, gal kiek ir su vienybe, rūpinimusi, meile kitam susijęs.

7/10

891> Kongen av Bastøy / King of Devil’s Island / Velnio salos karalius (2010)


king of devil's islandRež.: Marius Holst
Vaidina: Benjamin Helstad, Trond Nilssen, Stellan Skarsgård, Kristoffer Joner
2010 m., Norvegija, Prancūzija, Švedija, Lenkija, 116 min
Žanras: veiksmo drama
imdb nuoroda čia.

Kol kas tai yra geriausia, ką teko matyti šiais metais (tiesa, ne tiek ir daug mačiau). Dar vakar užsinorėjau kokio nors emociškai itin stipriai paveikiančio filmo. Žinoma, atrasti tokį, kuris garantuotai bus būtent toks, yra nelengva, nemažai populiariausių filmų, kuriuos žmonės taip apibūdina, jau matyti, tad buvau nuleidusi rankas, kai paieška buvo bevaisė. Bet tuomet prisiminiau šį ir peržiūrėjau šiandien. Kadangi po peržiūros praėjo dar nedaug laiko, sunkumas vis dar jaučiasi viduje.

Tikrais faktais (miniu, nes gal kažką būtent šie žodžiai ir paskatina pažiūrėti filmą) paremtas filmas apie saloje veikusius namus, populiariai tariant – savotiškai nepilnamečių koloniją, kurioje gyvena krūva berniukų iki 18 metų. Kai kurie – dar visai nedideli. Tvarka čia – geležinė, daug taisyklių, reikalavimų, fizinio darbo, bausmės – už menkiausią prasižengimą. Ir viskas, kad būtų išugdyti dori, geri krikščioniai. Viskas prasideda, kai į salą atvežami naujokai, vienas jų – Erlingas – niekaip negali prisitaikyti prie esamų taisyklių ir nori kuo greičiau ištrūkti. Jis susibendrauja su Olavu, kuris yra pavyzdinis, darantis viską, kad pagaliau, po šešerių metų buvimo čia, jį išleistų.

Iš tikrųjų, pirmoje filmo pusėje man kažko vis trūko. Na, taip, rodo tą salos gyvenimą, nieko, ko nebūtų galima nuspėti, esant tokiai tematikai, nemalonūs vaizdai, žiaurus elgesys su vaikais, kai kurie jų čia yra už tokias smulkmenas kaip vagystę iš bažnyčios. Žinoma, kad tai neleidžia ramiai žiūrėti. Bet vis ieškojau prasmės: o kame čia esmė? Juk panašių filmų jau sukurta begalė, didvyris naujokas ką nors sugalvos, kad viskas užsibaigtų arba bus nutildytas visam laikui / visiškai palaužtas ir tiek. Tad ir įvertinimą norėjau rašyti kiek mažesnį, bet balą pridėjau, nes yra už ką.

O yra už ką, nes… Yra daug ,,nes”. Nes tuojau prasidėjo daug neteisybės, kuri pykdė, seniai bebuvo taip, kad stabdyčiau filmą vien tam, kad sekundei atsipūsčiau tam, jog galėčiau tęsti žiūrėjimą. Taip, šitaip elgtis su žmonėmis, kaip rodoma nuo pat pradžių apskritai nėra teisinga, bet kai prasidėjo esminio įvykio aiškinimasis, po to sekusi pasekmė, pateiktas valdžios požiūris į šį įvykį ir tą pasekmę, kaltės vertimas tam, kuris kaip tik norėjo viską ištaisyti (ten jau ir ašarų nebelaikiau), buvo pikta. Ir taip pikta, nes suvokiu, kaip čia lengva viską susukti, kaip lengva tikėti, kad pasaulyje tokių įvykių būna ne vienas ir ne du. Bet vėlgi vis dar būtų galima sakyti, kad ne, dėl šito tai nėra išskirtinis tokia tematika istorija. Kas darė šią istoriją, puikią, yra tai, kaip buvo vystomi charakteriai, kokia įtikinama Olavo transformacija (tai gal net įsimintiniausia), kokia vienybė antroje filmo pusėje, kiek jėgos, ryžto, stiprybės visoje juostoje, nepaisant visų įvykių, kuriais bandomas stabdyti tikėjimas ateitimi (nes čia neturi būti galvojama nei apie praeitį, nei apie ateitį. Egzistuoja tik dabartis). Jau seniai tiek įtampos buvo žiūrint, vien ko vertos paskutinės 20 minučių, kai tam, kad numalšinčiau įtampą, gundžiausi perjungti pačią pabaigą, kad viską sužinočiau, bet to nedariau, nes per daug didelis ir retas malonumas jausti užgniaužtą kvapą ir tą nepakeliamą laukimą. Ir tokių scenų šiaip jau buvo ne viena, tik pabaiga, be abejo, viską lemianti.

Be galo gražiai rodoma gamta, skandinavai myli žiemą, tai matyti, nes sniego prisižiūrėti galima sočiai. O sniegas dar ir puikiai tinka, kai kuriama niūri atmosfera. Aktorių vaidyba išties įsimenanti ir įtikinama. Tiesiog gera žiūrėti, kai, rodos, visa komanda susivienijo geram, kokybiškam kinui.

Galbūt dabar kalba emocijos, bet jau tikrai buvo pasiilgusi filmo, kuris tiek emocijų sukeltų, kurį pabaigus žiūrėti dar negalėčiau paleisti ir atsiriboti nuo tų emocijų, kurias sukėlė. Ne, jis nėra nei tobulas, nei originalus, bet pats pastatymas pernelyg geras, kad vertinčiau žemiau ir kad mane paliktų abejingą.

9/10

890> Curfew / Komendanto valanda (2012)


curfewRež.: Shawn Christensen
Vaidina: Shawn Christensen, Fatima Ptacek, Kim Allen
2012 m., JAV, 19 min
Žanras: trumpametražis, drama
imdb nuoroda čia.

Ne tik ,,Oskarą”, bet ir krūvą kitų apdovanojimų pelnęs trumpametražis filmas pasakoja apie Ričį, kuris guli vonioje, persipjovęs venas. Ir tuomet jam paskambina sesuo. Seniai girdėta ir matyta, bendravimas buvo visiškai nutrūkęs, o štai dabar ji trokšta, kad jis keletą valandų prižiūrėtų jos devynmetę dukrą. Ir jis pasako ,,ok”.

Aukščiausią įvertinimą šiam filmui rašyti itin lengva. 19 minučių išnaudotos tikslingai, per jas visa istorija perteikta taip, kad nė ir nesinori ilgesnės trukmės. Visai nebūtina filmui būti 1,5 ar 3 valandų trukmės, kad istorija būtų papasakota įtaigiai. Gražus, liūdnokas, bet tuo pat metu ir šviesus (o pabaigoje net ir nusijuokti privertęs. Bet ne iš linksmumo, o labiau dėl to paties gražumo), lengvas humoras. Galėtų būti kaip savižudybių prevencija, kadangi siunčiama tokia paprasta žinutė: dėmesys, rūpestis, jautimas, kad kažkam dar esi įdomus, kad kažkam rūpi, bendravimas, ryšys su kitu žmogumi – visa tai gali padėti į savo gyvenimą žvelgti kitaip, ieškoti kitų būdų, kaip spręsti savuosius sunkumus. Ir apie norą gyventi, kuris yra pas visus, tik ne visada patiems pastebimas.

Yra ir Before I Disappear, režisuotas to paties režisieriaus, remtasi būtent trumpametražio filmo idėja, su tais pačiais aktoriais, tik jau pilnametražis.

10/10

Čia galite pažiūrėti visą.

889> Cabin Fever / Atostogų virusas / Karštligė (2002)


cabin feverRež.: Eli Roth
Vaidina: Jordan Ladd, Rider Strong, James DeBello
2002 m., JAV, 93 min
Žanras: siaubo komedija
imdb nuoroda čia.

Šiandien truputį švaisčiau laiką youtubėj ir peržiūrinėjau atsitiktinių filmų anonsus ir taip suradau, kad šiais metais pasirodė / pasirodys šio filmo perdirbinys, tad kažkaip suintrigavo mane pažiūrėti originalą. Nes juk įdomu, kas jame tokio, kad vos po keturiolikos metų daroma nauja versija. Ir ypač atsižvelgiant į tai, kad šįkart netinka pasakymas ,,ir vėl amerikiečiai nusižiūri nuo kitų”, nes ir originalas priskiriamas tai pačiai JAV. Tik, kaip supratau, šįkart bus atsisakoma komedijos žanro.

O komedijos žanras įnešė šiam filmui gaivos. Aš ir taip mėgstu pasijuokti žiūrėdama siaubo filmus, tad iš karto, kai dar nežinojau, jog priskiriamas jis ir minėtam – komedijos – žanrui, galvojau, kad galbūt čia vienas tų kartų, kai tiesiog netyčia gavosi taip, kad kino juosta mane juokina, o ne baugina. O juokinga buvo nesyk, kad ir toji scena, kurios epizodą matote nuotraukoje, arba tas vaikas, kuris tiesiog absurdu pakvipo (ne iš gerosios pusės), buvo ir daugiau juokingesnių momentų, jau nekalbant apie policininką, kuris panašesnis buvo į psichopatą (rimtai, žiūrėjau į jį ir galvojau, ar tik čia nebus įpintas ne tik virusas, bet ir žudikas) nei į savo profesijos atstovą.

Eli Roth prie vairo (tiesa, žiūrėjau su profesionaliu įgarsinimu, tai vertėjas jį pristatė kaip moterį.), tai buvo jo pirmasis pilnametražis filmas. Jau galima įžvelgti jo pomėgį kraujo kupinoms scenoms (kur visu grožiu po to kraujais ir šlykštumais buvo taškomasi ir Hostel bei jo tęsinyje, kituose filmuose), kurių čia nemažai. Atvirumo, rodant žaizdas ar suniokotus kūnus netrūksta, nors kai kur subtilumo įmanoma įžvelgti, t.y. ne visada iš arti pritraukiama prie viso to. Tačiau, jei nesate kraujo mėgėjai, gal visgi likite prie vaiduoklinių siaubo filmų.

Kas buvo ne taip džiugu. Žinoma, ne kažin koks siužetas. Grupelė jaunimo, atoki sodyba, kažkoks keistuolis, kuris užkrečia neaiškiu virusu, nuo jo ima užsikrėsti kiti, bandoma ieškoti pagalbos. Na, viskas žinoma kaip du kart du. Dar, kas erzino – veikėjai. Neįdomūs, nykūs, stereotipiški, o jau pagrindinis personažas, kuriam buvo lemta matyti kitus mirštant, tai toks visiškas mėmė, kai nė neaišku, kodėl jis tiek toli nuėjo. Gal tik įdomiau, kad nebuvo pasirinkta ta gan dažna klišė, pasitaikanti išlikimo filmams (nesinori atskleist detalės, nes kažkam gal smagu spėliot, kas liks paskutiniai, bet tai susiję su būtent itin paplitusiu išlikusiojo tipažu). Ir, jei jau tai yra siaubo komedija, komedijos norėjosi kiek daugiau, kad nebūtų abejonės, jog tai tikrai siaubo komedija.

Kad nė kiek nebaisus, tikriausiai sakyti nereikia. Nuobodus – irgi.

Bet vis vien vienas smagesnių. Komedijos elementai prisideda prie didesnės pramogos.

5/10

888> Zero Motivation / Nulis motyvacijos (2014)


zeroRež.: Talya Lavie
Vaidina: Dana Ivgy, Nelly Tagar,
2014 m., Izraelis, 97 min
Žanras: komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Peržiūrėjusi šį filmą įvertinau septynetu, nors dabar galvoju, kad beveik iki aštuoneto ,,tempia”. Tikriausiai tai vienas tų filmų, kurių gerumas pasireiškia pamažu.

Zohar ir Dafi – geriausios draugės, atliekančios karinę tarnybą armijos administracijoje. Čia jos su kitomis kolegėmis svajoja apie grįžimą į namus, kur galės gyventi normalų gyvenimą, tačiau kol kas turi užsiimti joms paskirtomis veiklomis, pavyzdžiui, popierių tvarkymu, korespondencijos tvarkymu, popierių naikinimu ir kt. Arba tiesiog iš nuobodulio žaisti kompiuterinius žaidimus, nes tai tampa bene vienintelė įdomesnė veikla. Dafi labai nori būti perkelta į Tel Avivo skyrių, kur, kaip jai atrodo, ji jausis laimingesnė, o Zohar abejingai žiūri į viską, kas vyksta aplinkui, ji tetrokšta rasti vyrą, kuris atimtų iš jos nekaltybę.

Pradžia lėtokai įtraukia, galbūt todėl ir bendras įspūdis kiek krito. Buvo mintis, kad ir nebesudomins, tačiau kuo toliau, tuo viskas geryn ėjo. Komedijinė pusė šiame filme yra neprasta, humoras stiprus, ne koks banalus, o kaip tik – rodos, iki skrupulų apgalvotas ir natūraliai sudėliotas, kur jam vieta ir laikas. Netrūksta ironijos, puikiai perteikta nemotyvuotų veikėjų kasdienybė, vietomis absurdiška, bet absurdas šiuo atveju teigiamą vertę turintis žodis. Asmeniškai man labiau patiko Zahar, kurios motyvacijos trūkumas matėsi ryškiausiai, ji sugalvodavo pačių įdomiausių būdų, kaip išlieti savo nuobodulį ir abejingumą viskam, t.y. net pasekmėms, kurių ji gali susilaukti, padarius vieną ar kitą nusižengimams priskirtiną veiksmą. Dafi kiek erzino savo žliumbimu, zirzimu, bet, kaip personažas, ji buvo tinkama atsvara ir priešprieša Zohar. Dar pridėkime kitas veikėjas, turinčias savų ypatumų, ir gaunasi nebloga komanda. Vertinant veiksmą, tai sunkoka apibūdinti jį. Filmas lėtokas, sudarantis jausmą, kad nelabai kas vyksta, bet gerai pagalvojus, tai įvykių ne tiek ir mažai. Dinamikos irgi yra, ką vertinu, nes galima buvo paslysti rodomoje rutinoje ir joje užsibūti. Patiko.

The Mentalist / Mentalistas (2008-2015) (1-7 sezonai) – bendra viso serialo apžvalga


mentalistKūrė: Bruno Heller
Vaidina: Simon Baker, Robin Tunney, Tim Kang, Owain Yeoman, Amanda Righetti
2008-2015 m., JAV, 42 min x 151 ep., 7 sezonai
Žanras: kriminalinis mistinis trileris, drama
imdb nuoroda čia.

Patrikas Džeinas praeity skelbėsi esąs ekstrasensas, tačiau jo paslaptis – itin išlavintas gebėjimas pastebėti smulkmenas, atpažinti kūno kalbos reikšmę, plačiai mąstyti, manipuliuoti ir kt. Dabar Patrikas dirba KTB (Kalifornijos tyrimų biure) konsultantu, taip tikėdamasis vieną dieną ištirti Raudonojo Džono, Patriko žmonos ir dukros žudiko, serijinio maniako, bylą ir pats atkeršyti jam už prarastus mylimus žmones.

Šį serialą peržiūrėjau gal per porą metų, darydama įvairaus ilgio pertraukas tarp serijų, neskubėdama. Kažkuriuo metu norėjosi, kad jis niekad nesibaigtų. Kuo jis mane taip sužavėjo? Naivu būtų sakyti, kad didžiausias koziris šiame seriale yra siužetas. Tikrai ne, nes tokių procedūrinių serialų sukurta ne vienas, ir tikiu, kad galima rasti galbūt net ir įdomesnių būtent siužetu tokio tipo serialų. O ir nesu aš didžioji detektyvų gerbėja, t.y. man niekad nekildavo noras pernelyg sukti galvos, galvojant, kuris iš rodomų įtariamųjų yra žudikas. Tai, kas mane labiausiai laikė iki pat paskutinės serijos yra būtent personažai ir dialogai.

Be abejo, centre yra Patrikas, kuriuo nesižavėti tiesiog neįmanoma. Ir ne tik dėl paties aktoriaus simpatiškumo (vien šypsena ko verta!), bet ir dėl personažo charizmos, kuri perteikta įtikinamai. Jis – inteligentiškas, mandagus, mokantis įsiteikti, nepaleidžiantis puodelio arbatos vyras. Žinoma, Patrikas – tas, kuris rizikuoja, kuris nusižengia taisyklėms daugybę kartų ir vis išsisuka, tačiau, jei būtų teisingas ir visad laikytųsi įstatymų, būtų tikriausiai nuobodu? Tiesa, tikriausiai tai buvo ir vienintelis personažas, kuris sugebėdavo sukelti nemažą spektrą emocijų. Visgi Patriko praeitis išlįsdavo neretai, ypač pirmuose keliuose sezonuose tas buvo daroma gan dažnai, ir todėl nejučia jausdavau, kaip akys sudrėkdavo, žiūrint į Patriką, jo prisiminimus ar tiesiog išgyvenimus gerai perteikiantį jo veidą. Manyčiau ne veltui aktorius, vaidinęs Patriką, už savo vaidmenį buvo gavęs ir Auksinio gaublio, ir Emmy nominacijas, jau nekalbant apie kitus apdovanojimus.

Tačiau man pasirodė ne ką mažiau stipri ir komanda, esanti šalia Patriko. Tiesa, moterys kiek silpnokos šiame seriale (ne drąsa ir ištverme, o charakteriais, nes jie nykoki buvo ir net toji pati Teresa nebuvo ryški, tačiau, kita vertus, be jų tikriausiai nebūtų buvę tiek įdomu), tačiau vyrai įdomūs. Mano didžiausios simpatijos yra Kimbalui, kurį apibūdinti yra sudėtinga, nes tiesiog reikia pamatyti: emocijų nereiškiantis, juoko bangas keliantis (nes būna, kai net nesupranti, ar jis tiesiog toks yra, ar ironizuoja) personažas, kuris, kaip ir matyt būtina, yra tikra priešprieša savo kolegai Veinui, kuris kiek neurotiškas, jausmingas, mėgstantis maistą ir naivus, pasiduodantis Patriko manipuliacijoms. Dar kažkaip norisi paminėti ir į pabaigą atsirandančius du jaunus naujus veikėjus, kurie taip pat įnešė savų vėjų ir buvo malonumas akims bei ausims. Gaila, kad taip neilgai tai tetruko. Įsimintinesnių antraeilių ar epizodinių personažų irgi netrūko. Tad, kaip minėjau, būtent personažai ir jų asmeninės istorijos man buvo pagrindinė šio serialo žiūrėjimo priežastis.

Dialogai spalvingi, daug humoro, netrūksta ironijos, tad žiūrėdavau šį serialą ir tuomet, kai norėdavau juokingos komedijos, nes žinodavau, kad nenusivilsiu. Kiekvienoje serijoje tiriama vis nauja byla, nors pasitaikydavo ir tokių, kurios būdavo tiriamos kelias serijas iš eilės. Tokiais atvejais peržiūrėjus vieną seriją iš karto norėdavosi įsijungti kitą. Be abejo,  svarbiausia byla yra Raudonojo Džono, kuri tęsiasi ne vieną sezoną. Pripažinsiu, nusivyliau sužinojusi tikrąją jo tapatybę, bet kulminacinė Raudonojo Džono tyrimo dalis (kai jau rimtai ir galutinai buvo artėjama prie tapatybės radimo) nemažai įtampos sukėlė ir, nors minėjau, kad paprastai nesiimu spėlioti žudikų, nes ne tai būna įdomu man, šįkart paskatino pačią spėlioti ir dėliotis argumentus, kodėl tas ir kodėl ne kitas. Kiek esu kalbėjusi ar skaičiusi apie šį serialą, tai nemažai daliai įdomumas pradingo kartu su Raudonojo Džono atsiradimu, nes tarsi nebeliko intrigos, kuri vedė šitiek sezonų. Tuo tarpu man įdomumas sumažėjo, persikėlus veikėjams į FTB (taip, šioks toks spoileris, bet gal išgyvensite). Negaliu įvardinti tiksliai, bet pačios bylos tapo nebe tokios įdomios kaip iki tol, nors atsiradę nauji personažai ir jų asmeninės istorijos buvo tokios pat įdomios kaip ir ankstesnių. Ir būtent po persikėlimo į FTB ėmiau mąstyti, kad visgi pabaigos šiam serialui jau reikia, nes nesinorėjo, kad galiausiai bendras įspūdis sumenktų. Laimei, finalas buvo tvarkingas, kad ir nuspėjamas, bet išlaikęs savo stilių, tad kabinėtis negaliu.

Apskritai, tai toks serialas, kuris neįpareigoja, yra lengvo turinio, bet tuo pačiu ir sugeba neerzinti. Sugebėjo laviruoti tarp visokių meilės istorijų, kad būtų išvengta pernelyg daug dramų, o net atsiradus kažkokiems romantiniams santykiams sugebėta skirti laiko jiems tiek, kad neužgožtų svarbiausių siužetinių linijų. Tiesa, paskutiniame sezone viso to jau buvo daugiau.

Ir serialus vertinti man dažnai būna sudėtinga. Kad ir šis. Ta pati formulė kiekvienoje serijoje, nuspėjamos serijų kulminacijos (Patrikas nusižengs taisyklėms, rizikuos, bet galiausiai ras žudiką), tad lyg ir turėtų balas kristi, bet kai tiek laiko žiūrėjau, tiek laiko gyvenau su personažais ir kai tiek laiko tie personažai sugebėjo išlaikyti susidomėjimą ir nepradėti erzinti, tai nelieka nieko kito, kaip minėti jį kaip išties įdomų, gal tik pabaigoje kiek nuobodžiau atrodžiusį serialą.

9/10

Ir o taip, jau mane užvaldė naujas (man, nes irgi jau pasibaigęs) serialas – The Office. Tad vėlgi neaišku, kiek aktyvi čia būsiu.

Prenumeruoti

Būkite informuoti apie kiekvieną naują įrašą el. paštu