999> Blue Valentine / Mano liūdna meilės istorija / Liūdnasis valentadienis (2010)


Šiais metais rimtų filmų beveik nežiūrėjau. Bet paskutiniu metu vėl jaučiu didėjantį norą grįžti prie to kino, kurį taip mylėjau. Rimtojo, emocingo, stipraus. Nežinau, kas iš to išeis, nes nepaisant to, kad esu prisižymėjusi gerokai virš tūkstančio įvairaus plauko filmų (o kiek dar nepažymėtų), ieškant ,,to“ praeina tiek laiko, kad galop nieko ir nebeįsijungiu. Bet štai vieną vakarą Blue Valentine pats į galvą atėjo, o dabar ir itin džiaugiuosi, kad pagaliau jį peržiūrėjau.

Tai istorija apie du žmones, jau kurį laiką gyvenančius santuokoje: apie jų pažintį, sunkumus ir džiaugsmus bėgant metams, besikeičiančius jausmus, pastangas išlaikyti šeimą, nedaryti klaidų, kurias darė jų pačių tėvai. Tai emociškai sunkus, niūrus filmas, kurį stebėti nelengva. Situacijos realistiškos, kai kurie pasirinkimai ar jų priežastys skaudžios. Tikriausiai labiausiai įsiminė momentas, kai vyras pasakė nenorintis, kad vaikas turėtų išsiskyrusius tėvus, nes tą pačiam teko išgyventi, o moteris nenori, kad vaikas gyventų šeimoje, kurioje tėvai nemyli vienas kito, amžinai konfliktuoja, kaip buvo jos pačios šeimoje – tai kaip tik ir parodo tiesą, kad kiekvienas iš mūsų vertiname viską pagal savo turėtus išgyvenimus.

Veikėjai tokie ,,tikri“, kad negali nesijaudinti žiūrėdamas, negalvoti, kokia išeitis geriausia. Kuo daugiau aiškėja apie praeitį, tuo labiau, rodos, supranti kiekvieną, apgalvoji, kad vienur ar kitur jiems reikėjo daryti kitaip, bet kas žino, kaip būtų buvę, jei būtų rinktąsi kitaip. Ir pabaiga absoliučiai nesugadino bendro įspūdžio, Stiprūs R. Gosling ir M. Williams pasirodymai, įtraukiantis siužetas, kokybiškas pastatymas – tikra atgaiva. Kad tik daugiau tokio kino būtų.

8/10

Reklama

998> Ghostbusters / Vaiduoklių medžiotojai (-os) (2016)


Nelabai suprantu, kodėl lietuviškai visur pateikiama kaip -ai, nors šioje versijoje yra medžiotojos, o ne medžiotojai. Tačiau, kad ir kaip bebūtų, tai buvo visiškas laiko gaišimas. Senosios versijos nemačiau, o naująją įsijungiau, kai rodė per tv, labiausiai dėl Chris Hemsworth (nežinau kaip, bet jį pamėgau), bet tuo pačiu galvojau, kad galbūt tai bus smagi komedija. Taip, apie tokią svajoti galima toliau.

Paranormaliais reiškiniais besidominčios veikėjos kartu su dar keletu kitų entuziasčių ne tik susiduria su vaiduokliais, bet ir pasiryžta išgelbėti gyventojus nuo šios antgamtinės jėgos.

Dabar labai populiaru perkurti filmus, kuriuose vietoj vyrų tuos pačius vaidmenis atlieka moterys, Ghostbusters – vienas iš tokių pavyzdžių. Aš visgi prisidedu prie tų, kurie mano, kad tai yra visiškai neprasminga ir nereikalinga. Jei jau taip norisi, kad moterys būtų pagrindinės veikėjos filmuose, argi sunku sukurti originalų scenarijų ar surasti kokią knygoje pateiktą istoriją, kurioje veiktų moteris, ir tai perkelti į ekraną? Kam imti seną filmą, jį perkurti vyrus pakeičiant moterimis, ir įsivaizduoti, kad va čia tai pažanga, naujas požiūris, moterų įvertinimas? Joks čia ne įvertinimas. Čia tas pats kaip paimti nuo kito kapo gėlių ir jas uždėti ant paties prižiūrimo (pavyzdys susijęs su ne taip ir seniai buvusiomis Vėlinėmis ir kasmetinėmis ,,tradicijomis“).

Va, o filmas neįtraukė, neprajuokino, baisiai prailgo, nesuvokiu, kaip visą jį peržiūrėjau. Taip lauktas Chris Hemsworth neišgelbėjo nė kiek, nes jo personažas – vertas pajuokos, verčiantis tik skėsčioti rankas, o ne juoktis. Dalis pagrindinių aktorių (kurias pažinau) kaip ir rimtos komedijos žanro atstovės, bet vis tiek žiūrėti buvo liūdna.

2/10

997> Ingrid Goes West (2017)


Man atrodo, net ir blogiausią filmą peržiūrėčiau iki galo ir įvertinčiau geriau nei turėčiau, jei matyčiau, kad jame vaidina Aubrey Plaza. Dievinu aš ją, kad ir kur tektų ją matyti. O šįkart, sakyčiau, ir filmas vertas dėmesio.

Ingrid Goes West – drama, komedija, šių dienų satyra. Ingrid, kaip ir ne vienas mūsų, mėgsta stebėti žmonių gyvenimus socialiniuose tinkluose. Jos pačios gyvenimas – toli gražu ne toks, kaip visų kitų, besiskelbiančių instagram ir renkančių tūkstančius sekėjų. Bet vieną dieną ji nusprendžia pradėti viską nuo pradžių: pasiėmusi neseniai mirusios motinos palikimą, ji išvyksta gyventi į Los Andželą, kur gyvena jos stebima Instagram žvaigždė, o visai greitai jos ne tik susipažįsta, bet ir tampa geromis draugėmis.

Kad ir rugsėjo pabaigoje žiūrėtas, bet vis dar gerai įsiminusios kai kurios scenos. Kad ir tas scrollinimas, širdučių spaudymas tuščiu žvilgsniu. Čia juk apie tą patį, kai daugelis naudoja kur kas daugiau ir dažniau emocijų paveiksliukus nei reikėtų pagal tikrąsias patiriamas emocijas. Stengimasis padaryti kuo daugiau gražesnių nuotraukų, nepriklausomai nuo vidinės savijautos, tikėjimasis, kad sekėjai, buvimas su populiariais žmonėmis padės ir pačiam pasijausti žymiai geriau, bei leis suprasti, kad išties populiarumas socialiniuose tinkluose sukelia laimės ir pilnavertiškumo jausmus. Kaip minėjau, galima filmą vadinti satyra, nes persekiojimas, mėgdžiojimas, kai kurie veikėjų sprendimai kai kada dėl absurdiškumo versdavo ir nustebti, ir baisėtis, ir suvokti, kad ei, juk nesyk tai matyta socialiniuose tinkluose, ne kartą ir aš nežinia kodėl tuos ,,patinka“ spaudžiu (nors visgi apie mane sklando gandai, kad jei jau paspaudžiu ,,patinka“, tai vadinas, iš tikrųjų patiko). Ech, sunku kai kada atsispirti, kad ir būna, kai erzina ,,kodėl pradėjai valgyti, juk dar nespėjau nufotografuoti“, ,,negi nenori nuotraukos prie šito stulpo“ (ok, gal ne stulpo, bet…) ir kt., o apėmus liūdesiui sunku žiūrėti į tų visų spalvingus gyvenimus gyvenančių pažįstamų ir nepažįstamų nuotraukas (kad ir bandai įtikinti save, jog nebūtinai jie yra laimingi). Tai apie viską ir yra šis filmas. Su visokiais beprotiškumais, veikėjų kilimais ir nuopuoliais, daug gražaus gyvenimo ir nelabai patrauklaus, kurį dažniausiai paslepiame už ekrano. Ir apie realybę, kuri kur kas sudėtingesnė ir kurioje anksčiau ar vėliau turėsi būti, susitaikyti su ja/stengtis kažką keisti čia, savo gyvenime, o ne keičiant nuotraukų filtrus ar iš daugybės identiškų nuotraukų bandant išsirinkti tinkamiausią.

Lyg ir banalu, nuspėjama, tema jau kiek nuvalkiota, bet gerai pastatyta, smagu, juokinga, kad ir vietom liūdna, patraukli aktorių (tad ne tik A. Plaza) vaidyba, visiškai neprailgo. Ir šįsyk tikrai tinka dviejų žanrų paminėjimas, nes ir dramos, ir komedijos galima išvysti.

7/10

996> Mad Max: Fury Road / Pašėlęs Maksas. Įtūžio kelias (2015)


Pamenu, visi tik ir kalbėjo apie šį filmą. Turiu pažįstamą, kuri peržiūrėjo Mad Max: Fury Road nesuskaičiuojamą kiekį kartų. Tuo tarpu stebėjau visą šį pamišimą gan ramiai, nes buvau nusiteikusi, kad tai nėra mano žanro filmas, kad man jis nepatiks ir kad tik gaišiu laiką jį žiūrėdama.

Ir kaip teko nustebti, kai šį rudenį atsitiktinai jį pamačiau rodant per tv rugsėjo mėnesį. Nors galutiniame įvertinime tik 7 įrašiau (nes vis tiek lieku prie nuomonės, kad tai nėra mano tipažo filmas), bet galiu pasakyti, kad paliko išties neprastą įspūdį. Iš pradžių dar teko susigaudyti, kas vyksta ir kodėl, o tuomet beliko susitelkti į veiksmą ir žiūrėti, stebėti, spėlioti, kas ir kaip toliau bus. Atrodo, gan monotoniškas veiksmas (vos ne visą laiką kelyje, kažkas bėga, kažkas gaudo, kažkur sprogsta, kažkas gimdyt planuoja), bet įtraukė ir išlaikė dėmesį iki pat pabaigos, nors pamenu, akys merkėsi iš nuovargio, bet vis tiek net nebuvo minčių, kad kitą rytą susirasiu kur nors ir pažiūrėsiu pabaigą.

Gražus, traukiantis akį vizualiai, įdomūs personažai, kad ir kaip mažai apie juos sužinoma, gera pramoga, iš serijos ,,niekada nesakyk niekada“ (dėl vertinimo).

7/10

995> Pearl Jam: Let’s Play Two (2017)


Vėl prisikaupė filmų, jau nekalbant apie kelis serialus, ir vėl kovoju tarp noro viską čia kaupti, ir savęs klausinėjimo, tai jei taip šito noriu, kodėl tam neskiriu laiko ir neaprašau visko, kol emocijos šviežiausios? Daugiau pasvarstymų gal bus metų gale, kai savo skurdžius metų rezultatus aptarsiu.

Visgi yra tokių, kuriuos peržiūrėjau, bet neturiu ką pasakyti. Vienas iš jų -šis. Dokumentinis filmas apie grupę Pearl Jam (imdb nuoroda į filmą čia): jame muzikiniai intarpai iš 2016-ųjų pasirodymų Čikagoje, Eddie Vedder, grupės vokalisto gimtajame mieste. Daug kalbama ne tik apie muziką ir 25-erių metų grupės karjerą, bet ir apie sportą. Kadangi man patinka šios grupės muzika, bet plačiau apie jos narius, karjerą nesidomėjau niekad, tai filmas pasirodė įdomus, be abejo, svarbi dalis – muzikiniai pasirodymai, kai galėjau klausytis mėgstamų dainų. Visgi kiek atsibosdavo kalbos apie sportą (beisbolą), nes nesu šios srities gerbėja, vietomis kalbėjimo apie tai buvo tiesiog per daug, tad balas ne pats aukščiausias.

7/10

Kategorijos:Eddie Vedder Žymos:, , ,

Gilmore Girls / Gilmoro merginos (2000-2007) (1-3 sezonai)


Įrašas trumpas, nes nelabai daug turiu ką pasakyti. Pradėtas žiūrėti labai seniai, turėjau susiradusi visus sezonus, bet žiūrėdavau su didžiuliais tarpais, po kelias serijas, o po to vėl atidėdavau kitam kartui. Gilmore Girls – tai serialas, primenantis tuos savaitgalio (o gal ir ne tik) filmus visai šeimai, kai visi, kad ir kaip besipyktų, galop vis vien susitaiko. Ir čia be ironijos, nes tai vienas mieliausių serialų, kuriuos žiūrint pavydu darosi dėl tokių mamos ir dukters santykių, simpatija atsiranda net ir visiškiems niurzgoms veikėjams, o dar ir kokio aprangos stiliaus galima prisižiūrėti, prisijuokti, paliūdėti. Ir net ir po mėnesio ar poros įsijungus nėra baimės, kad užmiršti, kas iki tol vyko, nes kažkaip greitai galvoje viskas atsigamina.

Ir vis dėlto. Supratau, kad su malonumu pažiūrėčiau tokį pusantros valandos filmą. Arba man užtektų poros sezonų. Bet tam, kad peržiūrėčiau pusantro šimto serijų, jau nebeužtenka apibūdinimo ,,mielas“. Žinoma, galima sakyti, kad koks nors Modern Family (kurį apleidau dar ir kaip, bet pažadu grįžti) irgi ,,tas pats per tą patį“, bet pastarąjį žiūrėdama nejaučiu monotonijos, kuri atsiranda žiūrint Gilmore Girls.

Arba tiesiog reikėjo man jį peržiūrėti anksčiau, nes jau per daug sugedau.

Bet vis tiek rekomenduočiau tiems, kas pasiilgo nuoširdumo, ramybės, tikrumo, o ne ypatingų dekoracijų, fantastinių elementų, intrigų ekrane.

7/10

Kadangi normalaus anonso nelabai radau, įkeliu pradžios sceną.

994> Nocturnal Animals / Naktiniai gyvuliai (2016)


Dairiausi šiandien (taip, neskaitant keleto nepaminėtų serialų, pagaliau ir vėl rašau ne apie kažkada seniau žiūrėtus filmus, o visai šviežiai peržiūrėtą – taip, kaip man labiausiai ir patinka), ką čia pažiūrėjus. Kaip galima pastebėti, šiais metais didžioji dalis peržiūrėtų kino juostų priklauso kokiai nors ryškiai grupei (siaubo filmai, superherojai ar kt.). O to, kas mane ir įtraukė į filmų pasaulį – rimtųjų dramų – beveik ir nebuvo. Su šiokiomis tokiomis abejonėmis (dėl žanro) įsijungiau jau ilgokai turėtą Nocturnal Animals. Ir pakliuvau kaip tik ant labai neprasto kino.

Suzana – meno galerijos savininkė – rodos, turi pavydėtiną gyvenimą, tačiau jaučiasi vieniša ir kamuojama abejonių, ar iš tiesų jos pasirinkimai praeity buvo teisingi. Vieną dieną iš buvusio vyro gauna siuntinį, kuriame – jo knygos rankraštis. Suzana nepastebi, kaip įsitraukia į popieriuje pateiktą istoriją apie vyriškį, kuris su šeima pakliūva į nusikaltėlių nagus.

Tai gal ir pradėsiu nuo vaidybos. Surinkta puiki komanda: Amy Adams, Jake Gyllenhaal, Michael Shannon, Aaron Taylor-JohnsonIsla Fisher, Armie Hammer  ir kt. Žinojau apie Amy ir Jake, bet dėl kitų buvau primiršusi (ir tik po to prisiminiau, kad Aaron žibėjo tarp nominantų tais metais), todėl pamačiusi vis naują pažįstamą veidą tik dar labiau nenustygdavau vietoje. Neabejotinai ryškiausias personažas priklausė Aaron Taylor-Johnson. Iki tol aš jį mėgau, bet po šito filmo simpatijos tik dar labiau įsitvirtino. Nenuspėjamas, visiškai atsipalaidavęs, beprotiškas veikėjas, kuris traukė dėmesį kaip magnetas. Visi kiti – irgi puikūs, bet daugelis jų – savo tipiškuose vaidmenyse (gal tik Isla Fisher man labiau pažįstama iš komedijos žanro, o čia jai teko mažas draminis vaidmuo).

Apie tai, kaip gražiai pastatytas, kalbėti tikriausiai nė nereikia, nes pasirodžius filmui apie tai kalbėjo visi. Vizualiai išpildytas be priekaištų: aplinka, kostiumai, scenų pateikimas – didžiausias malonumas stebėti viską.

Tiesa, visgi siužetas ne iki galo įtikino (gal labiau tiktų – nesužavėjo). Kas man pasirodė be priekaištų – tai romano siužetas. Pradžioje net galvojau, kad štai, netyčia ant siaubo filmo pataikiau – įtemptų scenų apstu. Tuo tarpu realistinė dalis – vietomis dirbtinoka. Taip, Amy Adams vaidinto personažo vienišumas, nepasitenkinimas savo gyvenimu ir bandymas save įtikinti, kad juk viskas čia tvarkoje, buvo pastebėtas, bet vis tiek man trūko kažko visame tame, kad būtų sukelta emocija (ko netrūko išgalvotoje siužetinėje linijoje). Bet vis vien laikas beprotiškai pralėkė, dviejų valandų net nepajaučiau.

Tad kiek drebančia ranka 7/10 rašau, nors 8 kurią kitą dieną gal net išraityčiau.