880> Man Up / Pavogtas pasimatymas (2015)


manupRež.: Ben Palmer
Vaidina: Simon Pegg, Lake Bell, Olivia Williams
2015 m., Didžioji Britanija, Prancūzija, 88 min
Žanras: romantinė komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Šis buvo sudominęs visai atsitiktinai – kažkada būdama kino teatre pamačiau šio filmo anonsą (beje, man išties patinka žiūrėti anonsus kino teatre, nes neretai susidomiu tais, į kuriuos galbūt niekad neatkreipčiau dėmesio). Siužetas paprastas: 34-ių Nensė nusivylusi gyvenimu ir mananti, kad niekuomet nesusiras antrosios pusės. Važiuodama į tėvų santuokos metines ji sutinka Džesiką, kuri važiuoja į aklą pasimatymą. Nensė užsnūsta, o pabudusi suvokia, kad tos merginos jau nėra, o ant stalo palikta knyga, kuri turėjo būti skiriamasis ženklas, kad ją atpažintų vyras, su kuriuo susitinka. Kas netrukus nutinka, įsivaizduoti nesunku: Nensė išlipa su knyga rankoje, o ją suranda tas vyriškis ir pamano, kad ji – Džesika. Nensė sumano pasinaudoti proga.

Kalbant apie siužetą, tai jis nuspėjamas nuo pradžių ir pabaigos. Humoro yra visokio, bet kažkaip sugebėta neperspausti, natūraliai viską įdėti į dialogus, tad klausytis dažniausiai buvo smagu. Net buvo keista, kad neteko vartyti akių, kad ir kokios šabloniškos kai kurios scenos. Galbūt dėl pagrindinių personažų, kurie atrodė nuoširdžiai ir gan tikroviškai, neholivudiški, su savo keistenybėmis, kiek chaotiški (kaip ir pačios situacijos), tačiau tuo ir patrauklūs. Veiksmo ne tiek ir daug, užtat pokalbių netrūksta, o temos – pačios įvairiausios. Kaip ir bus paminėta nesyk, visai nepanašu į pirmojo pasimatymo temas (ypač tokio, kur susitinka du visai nepažįstami žmonės). Ir, kadangi siužetas, pripažįstu, banalus, viskas krenta būtent ant scenaristo (dialogai ir temų įvairovė) bei aktorių (jie išties derėjo vienas su kitu, o ir vaidyba, kaip jau minėjau, nerėžė akies) pečių. Ir, sakyčiau, pavyko jiems pavyko pasiekti išties neprastą rezultatą. Visiškai nesinorėjo, kad baigtųsi. Mielai būčiau dar pusvalandį kitą pažiūrėjus į juos.

Britai moka daryti komedijas ir nieko daugiau nebepridursiu. Patiko. 7/10

879> The Intern / Naujokas (2015)


internRež.: Nancy Meyers
Vaidina: Robert De Niro, Anne Hathaway, Rene Russo, Adam DeVine
2015 m., JAV, 121 min
Žanras: komedija
imdb nuoroda čia.

Interneto žmonės teigiamai atsiliepia apie šį filmą, tad kažkaip ir aš susigundžiau pažiūrėti. Filmas pasakoja apie pensininką, kuris pagal skelbimą ateina kaip praktikantas dirbti pas Džiulę, kuri valdo internetinę drabužių parduotuvę. Kolektyvas jaunas, o Džiulė – itin reikli bei netikinti Beno galimu naudingumu įmonei, tačiau Benas pasirengęs įrodyti, kad amžius – ne rodiklis.

Siužetas – standartiškai sukaltas nieko nenuspėjamo nėra. Filmas malonus akiai, humoro yra visai neblogo vietomis, personažai gan simpatiški, darbuotojai, darbo aplinka taip pat įdomi, tad įvertinti kaip visiškai neverto dėmesio negalėčiau. Vaidyba nerėžia akies, bet kai tokie pagrindiniai aktoriai, minėtas faktas nestebina.

Bet vis dėlto jis buvo iki skausmo nuspėjamas. Pernelyg ištęstas, nes vietomis nuobodus, o ir kai tokia standartinė komedija pateikiama (tik man visgi daugiau į dramą panašesnis šis filmas), daugiau nei pusantros valandos nesinori praleisti prie ekrano, nes paprastai tiek pakanka. Čia dar tos generalinio direktoriaus paieškos, kurios iš esmės nelabai ką davė siužetui, nors kita vertus paliko šiokią tokią intrigą, nes kurį laiką paskatino spėlioti, kas juo galėtų tapti.

6/10

878> The Diary of a Teenage Girl / Paauglės dienoraštis (2015)


960Rež.: Marielle Heller
Vaidina: Bel Powley, Alexander Skarsgård, Kristen Wiig
2015 min, JAV, 102 min
Žanras: romantinė drama
imdb nuoroda čia.

Prieš kelias dienas žiūrėtas filmas tapo pirmuoju, kurį mačiau šiemet. Išsirinkau tą, kurio, pamenu, labai laukiau (kadangi jis labai buvo giriamas visokio nepriklausomo kino apdovanojimuose, vardijamas kaip vienas geriausių anų metų indie filmų ir kt.), o kai sulaukiau, neliko noro ne tik šiam, bet ir kitoms kino juostoms.

Aštuoniasdešimtieji. Paauglė Minė užmezga romaną su savo mamos vaikinu. Kiek tai meilė, kiek noras turėti šalia savęs žmogų, kuris mylėtų ją, jos kūną, atsakoma pamažu. Jokios perdėtos romantikos, gėlytės – tik pačios veikėjos pripieštos. Ji laisvalaikiu paišo komiksus ir jai tai sekasi. Todėl paįvairinamas filmas ištraukomis iš jos piešinių, kartais kaip nors apipiešiami ir personažai. Šiuo aspektu priminė kitą pernai metų filmą Me and Earl and the Dying Girl, tik ten kurtų filmų ištraukos būdavo įterpiamos. Nors ir užkabinama šiek tiek tema galima – negalima (visgi ji paauglė, o jam – 35 metai), bet greitai pamirštama, lygiai taip pat nesigilinama į tai, kiek Monro (mamos vaikinui) išnaudoja Minę, kiek jo simpatija tikra. O ir Minė, kad ir paverkšlendavo kai kada, kad Monro jos nemyli, dėl keršto ar dėl kitų paskatų nevengė ir kitų vaikinų draugijos. Mama – narkomanė, tad namie – festivaliai non stop. Didžiausias pavojus toks, kad sužinos mama. Na, bet juk pati Minė kiša pagalius į ratus, dienoraštį įrašinėdama. Todėl nuo pradžių aišku, kaip būtent mama viską atskleis. Filmas pusantros valandos, nemažai sekso scenų ar bent jau tokių, kur jau viskas įvykę, o šalia to yra Minė, kuri išmoksta nemažai, kuri daro išvadas apie savo pojūčius, norus, bręstantį kūną ir dar nežinia ką. Kulminacija (kai Minė ateina į barą, kur sėdi Monro su mama) kiek perspausta. Pabaiga standartinė. O pats filmas dviprasmiškas, peržiūrėjusi taip ir nesupratau, kiek jis man patiko, kiek ne. To nežinau ir dabar, kai praėjo pora dienų. Aš šį filmą net kaip komediją vietomis užskaityčiau, nes smagus jis toks, pati mergina kapsto gilias temas, o čia dar tas Monro, mama ir visur besikišanti mažoji sesuo. Ir stilingas – tiek to laikmečio atmosfera, tiek Minės batai, tiek vizualiniai sprendimai neretai patiko.

7/10

2015-ųjų metų ataskaita

gruodžio 30, 2015 Komentarų: 2

Pastaruoju metu tinklaraštis gan miegantis – to priežastis paprasta: kažkoks štilis užėjo ir labai retai kokį filmą ar serialą įsijungiu, tad ir rašyti nėra apie ką. Palyginus su pernai metais, kai buvo peržiūrėta 177 filmai, šiemet jų tėra 78 . Tačiau, kaip ir visada, atsiliepimus apie visus galite rasti šiame tinklaraštyje. Taip pat šiais metais buvo aptarti 3 užbaigti serialai (Dead Like Me, True Blood ir Glee) ir 2 nauji nepasibaigę (Younger, True Detective (abiejų 1 sezonas).

Kaip ir pernai, taip ir šiemet atkreipsiu dėmesį tik į labiausiai įstrigusius filmus, kadangi ir norisi prisiminti tik tuos, kurie to verti. Tiesa, paminėsiu keletą, kuriuos įsijungdama turėjau nemažų lūkesčių, kurių, deja, bet neišpildė. Be abejo, atskiri punktai skirti serialams.

Filmai

METŲ FILMAS:

Dead Man Walking (1995)

Kiti geriausi filmai:

Nightcrawler (2014)
Mary and Max (2009)
Soldier’s Girl (2003)
Whiplash (2014)
Amy (2015)
The Tree of Life (2013)

Taip pat verti dėmesio:

Miss Violence (2013)
The East (2013)

Mommy (2014)

Įsimintini romantiniai filmai:

Eternal Sunshine of the Spotless Mind (2004)
Laggies (2014)
The Romantics (2010)
The Pretty One (2013)
Begginers (2010)

Nuvylę/nepateisinę lūkesčių:

What Dreams May Come (1995)
What We Do in the Shadows (2014)
Taxi Driver (1976)
End of Watch (2012)
Vertingo (1958)

Serialai

Patikę (nepasibaigę):

  • Modern Family – pasilieka tokioje pat pozicijoje kaip ir iki tol ir nieko naujo nepasakysiu apie tai, kaip jis man patinka. Tiesa, paskutinis sezonas dar nepradėtas.
  • True Detective – matytas tik pirmas sezonas ir paliko labai gerą įspūdį: lėtai įsivažiuoja, bet po to sunku atsitraukti.
  • New Girl – po nevykusio sezono atsigavęs tiek, kad vienas malonumas buvo žiūrėti. Jau laukiu sausio, kai bus naujas sezonas.
  • Younger – kvailas, banalus, bet turi kažką, kas kabina. Įdomu, koks kitas sezonas bus.
  • Orphan Black – kuo toliau, tuo viskas painiau, bet taip tik dar įdomiau.

Patikę (pasibaigę):

  • Dead Like Me – Bryan Fuller aš myliu ir ne kitaip. Šis serialas – tik dar viena priežastis.
  • True Blood – liūdesys apėmė žiūrint paskutines serijas, kadangi iki pat pabaigos jis man patiko.
  • Glee – šis serialas turi daug blogybių ir rekomenduoti nesinori, keli pastarieji sezonai buvo prasti, bet čia norisi paminėti būtent paskutinįjį, kurį kurdami kūrėjai tikriausiai atsipalaidavo ir padarė taip, kad būtų galima jį prisiminti su šypsena.
  • The Mentalist – taip, jis pasibaigęs, nors man pačiai liko dar kiek daugiau nei pora sezonų. Gėris šis serialas ir ne kitaip.
  • Suburgatory – liko peržiūrėti paskutinį sezoną šio keistos stilistikos serialo, kuris vėlgi valgomas kaip koks saldainis.

Nuvylę (nepasibaigę):

  • Game of Thrones – keista jį rašyti būtent šiai kategorijai, bet taip jau yra. Taip, kelios paskutinės serijos buvo stiprios, bet iki tol jokių jausmų nekėlė. Pastebėjau, kad net nebeliko to laukimo, kuris būdavo iki šiol. Nors, aišku, kitą sezoną žiūrėsiu, nes turiu vilties, kad jis dar atsigaus.

Kažko nėra?

Nėra paminėtų Hannibal, American Horror Story – prie jų šiemet taip ir neprisėdau.

Šiemet tiek. Jokių pažadų, nes ir pati nelabai žinau, koks mano santykis su filmais ir serialais bus kitąmet.

877> Amy (2015)


amyfilmRež.: Asif Kapadia
2015 m., JAV, Didžioji Britanija, 128 min
Žanras: dokumentinis, biografinis, muzikinis
imdb nuoroda čia.

Tai dokumentinis filmas apie Amy Winehouse, vieną iš klubo 27 narių (jei kas nežinote, šiam ,,klubui” priklauso garsenybės, mirusios būtent 27-erių), o jei rimčiau – apie puikią atlikėją ir liūdną jos gyvenimą.

Kuo patiko pats filmas. Chronologiškai sudėliota istorija. Apie Amy kalba įvairūs jos aplinkos žmonės, pateikiamos skirtingos nuomonės. Daug autentiškų vaizdų, filmuotos  medžiagos, iliustruojančios skirtingus atlikėjos gyvenimo laikotarpius. Nuotraukų taip pat yra iš asmeninio archyvo. Muzikiniai intarpai įdėti ne be priežasties, kiekvienam – laikas ir vieta. Švarus, emocingas filmas, parodantis Amy iš įvairių pusių: tiek kaip puikų talentą, tiek kaip priklausomybę nuo narkotikų ir alkoholio turintį ir pakilimus bei nuosmukius išgyvenantį žmogų.

Kuo įdomi Amy istorija. Sakysit: man nepatinka Amy muzika,kodėl turėčiau tai žiūrėti. Taip, man jis buvo įdomus vien todėl, kad Amy visąlaik mane žavėjo kaip atlikėja, o į jos gyvenimą pernelyg nesigilinau, nors, žinoma, žymesnius nuosmukius mačiau spaudoje. Tačiau Amy istorija įdomi net ir nemėgstant jos muzikos. Man tai istorija apie žmogų, kuris norėjo būti laimingas, siekė savo svajonės, bet galiausiai dėl tam tikrų aplinkybių vis krisdavo žemyn. Ir ne tik dėl narkotikų, alkoholio. Man ji neatrodė skirta pasauliui, kur fotografai sekioja kiekviename žingsnyje, kur jos dainų klausytis ateina į stadionus ir parkus (jos muziką įsivaizduoju tik mažoje kamerinėje aplinkoje, o ji ir pati vienu metu sakė, kad būtent apie dainavimą baruose ji svajojo), kur ji turi fotografuotis visokiems žurnalams ir traukti į pasaulinius turus. Nė viename kadre ji nekalbėjo apie pinigų ir šlovės troškimą, jos mintis, ką reiškia būti garsiai, iš viso verta citavimo. Ir tuomet ateina žmonės, kurie ją stuma, kurie sakosi rūpinęsi ja, jos gerove, bet tuo pačiu ir skatinę koncertuoti, atlikti muziką, kurios ji nenorėjo. Amy nuoširdumas sužavi, ji nevaidino: jei jai būdavo negerai, tą būdavo galima pastebėti jos veide, elgesyje, jei ji džiaugdavosi, jos džiaugsmas atrodydavo kone kaip vaiko (toji scena, kai buvo pranešta, kad ji laimėjo Grammy, tiesiog tobula). Liūdna – kitaip ir būti negali, ypač, kai žinai, kuo viskas užsibaigė ir kaip kitaip galėjo baigtis. Gera – nes atrodo, kad buvo jos gyvenime ir linksmesnių akimirkų, kad nepaisant kritimų ji bandydavo keltis,būti be narkotikų. Bet visgi nuolatinės laimės man joje trūko, dažnai man ji atrodė tiesiog kaip prispaustas, nelaimingas žmogus. Net ir tuomet, kai kokainas buvo tik jos ateitis.

Gera, įdomi dokumentika. Jei kas turėsit galimybę į kiną nueiti filmo pažiūrėti, rekomenduoju. 8/10

876> It Follows (2014)


it-follows-4Rež.: David Robert Mitchell
Vaidina: Maika Monroe, Keir Gilchrist,
2014 m., JAV, 100 min
Žanras: siaubo mistinis trileris
imdb nuoroda čia.

Apie It follows kalba visur. Įvardijamas kaip vienas geriausių siaubo filmų pastaruoju metu, tad nenuostabu, kad užsinorėjau ir pati jį pažiūrėti.

Pagrindinė veikėja permiega su vaikinu, o tuomet sužino, kad tokiu būdu jai jis perdavė kažkokią mistinę jėgą, kuri nenustoja sekti tol, kol nužudo arba kol perduodama toji jėga kam nors kitam. Tačiau pasirodo, kad ne viskas taip paprasta. Mergina su savo draugais ima ieškoti išeičių iš situacijos, kurioje atsidūrė.

Kino juosta primena aštunto ar devinto dešimtmečio siaubo filmus savo atmosfera ir vaizdais. Neperpildyta spec. efektais, iš elektroninės technikos originalesnė tik kriauklės formos ir pudrinę primenanti knygų skaityklė, muzikinis takelis, lyginant su tuo, ką galima išgirsti naujausiuose siaubo filmuose, yra įdomesnis ir ne toks pabodęs. Pati idėja – gal ir ne pati originaliausia, bet pateikta įdomiai ir intriguojančiai, o keliose vietose ir akis dangstytis norėjosi. Aišku, yra klišių (griaustiniai, lietūs, kažkas dėl meilės aukojasi ir t.t.), o kulminacija ir tai, kas sekė po to, sugadino bendrą įspūdį, bet vis vien tai gaivus gūsis siaubo žanre. Nors atrodo, kad ne visus sužavi, nes ypač lietuvių komentarus internete apie šį filmą skaitydama susidariau įspūdį, kad ne per geriausiai jį įvertina, nors ten kokius nors kitus kaip tik aukština, nors pati nieko ypatingo neįžiūrėjau.

7/10

871-875>,,Nepatogaus kino” atgarsiai


LOGO_LT-01Pirmiausia tikriausiai tie, kurie atidžiai seka įrašus, pastebės, kad numeriai, kuriais nurodoma, kelintas filmas tai yra, kiek sumažėjo – prieš kurį laiką pastebėjau, kad kažkas yra su skaičiavimu ne taip, tad po truputį atsekiau, kad keliose vietose buvo padarytos gan nemažos klaidos, tad teko ,,skaičiuoti” iš naujo, kad sužinočiau tikslų šiame tinklaraštyje aptartų filmų skaičių.

O dabar pereinu prie paskutinių matytų filmų, kurie yra būtent iš šių metų ,,Nepatogaus kino” programos. Šiemet pirmąkart ėjau į šio festivalio filmus. Šis festivalis sudaro galimybę pamatyti išties nemažai filmų ne tik dėl tinkamo jų rodymo laiko (po darbų), bet ir dėl kainos – už bilietą galima mokėti nuo vieno cento. Apsilankiau penkiuose dokumentiniuose filmuose, tad žemai trumpai apie kiekvieną.

  1. Dreamcatcher / Sapnų gaudyklė (2015)

Rež.: Kim Longinotto, JAV, Didžioji Britanija, kriminalinis dokumentinis filmas šeimai, 108 min
imdb nuoroda čia.
Mano įvertinimas: 7/10

Filmas apie moterį, kuri daugelį metų užsiėmusi prostitucija dabar gelbėja kitus, įsisukusius į prostituciją ir šviečia iš vargingų rajonų ar rizikos šeimų kilusias merginas. Paliečiamos kelių merginų, o ne tik pačios pagr. veikėjos, gyvenimai. Sunkus, atviras filmas. Sunkus – ne dėl prostitucijos. Ši tema apskritai tampa nebesvarbi, kai prisikasama iki priežasčių, dėl kurių rodomos merginos pasirenka prostituciją. Prievartaujamos giminių, draugų, nepažįstamų. Kai kurios – aštuonerių, kai kurios – dvylikos. Išvejamos iš namų. Mušamos, kaltinamos. Aišku, pradedama vartoti narkotikus, kuriems reikia pinigų. Smukusios į dugną ir neretai pačios tai suprantančios, bet nematančios išeities. Daug teisingų minčių apie tai, kad svarbu turėti artimą žmogų, svarbu apie prievartavimus kalbėti, svarbu kreiptis pagalbos. Nesmerkiama, o tik parodomas supratimas. Liūdna, pikta, nejauku – ko tik šiame filme nebuvo. Žavėjo pagr. veikėjos užsidegimas. Man šis filmas apskritai atrodo kaip neprasta prevencijos priemonė. Tiesa, į pabaigą kiek pabodo, nes istorijos vis vien pradeda kartotis, tačiau apskritai neprastas žvilgsnis į purviniausius rajonus ir žmones, kurių noras yra išgyventi. Nesvarbu, kad kažkurią dieną prisikasama iki to, kad esi badomas, tempiamas per asfaltą, kol nuo veido nusilupa visa oda.

2. Näin unta elämästä / Once I Dreamt of Life / Kadaise svajojau apie gyvenim1 (2014)

Rež.: Jukka Kärkkäinen, Sini Liimatainen, Suomija, Švedija, Vokietija, dokumentinis, 76 min
imdb nuoroda čia.
Mano įvertinimas 9/10

Šis mano favoritas iš visų penkių. Filmas, kurį filmuojant pats režisierius buvo atsidūręs psichiatrinėje ligoninėje, o galiausiai net nusprendė filmo niekam neberodyti. Tačiau džiaugiuosi, kad buvo persigalvota. Filme rodomi žmonės, kurie arba patys mėgino žudytis, arba nusižudžiusiųjų artimieji ir kaip juos paveikė savižudybė. Atviras, lėtas, sunkus filmas, parodantis, kad nebūna vienos priežasties, identiškos istorijos – lygiai kaip ir vieno atsakymo, kodėl žmogus nusižudo. Paliko įspūdį autentiški jautrūs pasakojimai. Ir apskritai, atrodė, lyg sėdėčiau ten prie jų, o jie man pasakotų savo istorijas.

3. Ik ben Alice / Alice Cares / Aš esu Alisa (2015)

Rež.: Sander Burger, Olandija, dokumentinis, 79 min
imdb nuoroda čia.
Mano įvertinimas 6/10

Tai filmas apie šiuolaikinę Olandiją ir smarkiai didėjantį pensininkų skaičių visoje populiacijoje. Didėjantis skaičius reiškia didesnį slaugytojų poreikį. Taigi, bandoma sukurti robotą – slaugytoją, kuris galėtų būti pagalbininkas senoliams. Robotas ne tik palaikytų socialinius santykius (bendrautų), bet ir galėtų priminti apie vaistus, pratimus, kuriuos reikia padaryti, o kada nors ateity – ir ruošos darbus atlikti. Tad atliekamas eksperimentas ir į kelių vienišų senų žmonių namus atnešama robotas Alisa. Filmas nuobodokas, šypsnį nebent tik pati Alisa kėlė, kuri padaryta išties neprastai, netgi mimikas turi gan tikroviškas. Tiesa, dar viena iš ,,tiriamųjų” buvo gan juokinga senolė. Bet apskritai tai monotoniška kino juosta, kuri prailgo ir netgi migdė.

4. Something Better to Come / Gali būti geriau (2014)

Rež.: Hanna Polak, Danija, Lenkija, dokumentinis, biografinis, 98 min
imdb nuoroda čia.
Mano įvertinimas 7/10

Daugiau nei keturiolika metų stebėtas netoli Maskvos esančiame šiukšlyne gyvenančios Julos gyvenimas: nuo pat jos vaikystės iki žingsnių suaugusiųjų gyvenimo link. Aišku, paliečiami ir kitų šalia jos gyvenusių žmonių likimai. Parodomas šiukšlyno gyvenimas, jame gyvenančių žmonių rutina, mintys. Kad kažkas šokiruotų, nebuvo, tarsi daug kas nuspėta, nors, aišku, stebėti, kaip žmogus žiemą (kuri Rusijoje ne per šilčiausia būna) į ledinį vandenį kiša nuogas rankas, nėra labai smagu. Tačiau iš esmės įdomu, kaip sukasi ratas, iš kurio sunku pabėgti: kartojamos klaidos karta iš kartos, noras gyventi normalų gyvenimą, bet galiausiai viskas pasisuka taip, kad liekama ten pat, kur praleista visa vaikystė. Daug rusiškų keiksmažodžių, kurie ten natūraliai skambėjo, rusiškos muzikos irgi netrūksta. Tad buvo keista, bet tuo pačiu metu ir tiko.

5. Caling the Ghosts / Šaukiant šmėklas (1996)

Rež.: Mandy Jacobson, Karmen Jelincic, JAV, Kroatija, dokumentinis, karinis, 63 min
imdb nuoroda čia.
Mano įvertinimas: 6/10

Trumpas filmas apie Bosnijoje ir Hercogovinoje buvusią koncentracijos stovyklą Balkanų karo metu, kurios iniciatorius – Serbija. Dvi moterys, kurios keletui mėnesių pateko į stovyklą, pasakoja savo atsiminimus, o taip pat ilgą laiką kovojo, kad prievartavimas būtų įvardijamas kaip karinis nusikaltimas, už kurį baudžiama. Kaip ir dažniausiai, įdomu stebėti ir klausytis žmonių, kurie pasakoja tai, ką matė ir išgyveno patys, o ne ką kiti pasakojo. Tik kažkaip keista, nes filmas trumpas, o atrodė, kad dvigubai ilgiau sėdėjau kino salėj. O tuo pačiu atrodė, kad prabėgom ten viską pasakoja ir todėl ilgesnio norėtųsi. Tai galbūt akcentai dėliojosi ne ten, kur norėjosi, tad ir sukėlė tokias dvejopas mintis.

Prenumeruoti

Būkite informuoti apie kiekvieną naują įrašą el. paštu