1006> What Dreams May Come / Kur nuneša sapnai (1998)


williams-what-dreams-may-comeRež.: Vincent Ward
Vaidina: Robin Williams, Cuba Gooding Jr., Annabella Sciorra
1998 m., JAV, Naujoji Zelandija, 113 min
Žanras: fantastinė romantinė drama
imdb nuoroda čia.

Krisas žūva autoavarijoje ir patenka į rojų. Tačiau jis negali džiaugtis juo, matydamas kenčiančią žmoną. O netrukus jis turi leistis į svarbią kelionę.

O prasideda filmas gražiai, daug šypsenų, laimės, tokio jaukumo. Nežinau kodėl, bet Robin Williams šypsena ir juokas man visuomet kažkokie mieli. Ir liūdesys jo veide gražiai žiūrėjosi filmo metu. Liūdėti teks, nes tragedijų bus ne viena. Dar galėčiau pagirti tai, kas daugelio neliko nepastebėta – vizualinė filmo dalis išties neprasta: labiausiai įsiminė vaikščiojimas pieštame pasaulyje (kaip nuotraukoje), nors ir visa kita – pasakiška, spalvinga, tapybiška. Gražu. Tačiau tai – viskas, kas man paliko nors kokį įspūdį.

Tikriausiai esminis dalykas, kuris nepatiko – pati filmo idėja. Rojus (jei taip jį galima vadinti), tai, kas jame vyko – manęs taip ir nesudomino iki pabaigos, buvo nuobodu, paskutines dvidešimt minučių apskritai galvojau tiesiog prasukti (gal kokią minutę ir prasukau, nes rimtai buvo sunku sulaukti pabaigos). Prieš įsijungdama nė nemaniau, kad taip sunku bus žiūrėti filmą, kuris ganėtinai giriamas. Jei tai būtų vienas tų scenarijų, kai rodoma, kaip vyras stebi žmoną iš dangaus, kaip ji dorojasi su netektimi, gal visai kitaip ir įvertinusi būčiau. Tos kelios scenos, kai buvo rodoma žmona, kenčianti ir kaltinanti save, buvo įdomios – bet jų buvo tiek mažai, kad nesunku užmiršti, jog jos tokios apskritai buvo. Saldus man tas visas reikalas ,,suvesti šeimą kartu”, ,,meilė, kokios nesate regėję”, ,,tobula šeima” ir t.t. Norėjosi realistiškumo.

Nors, kai filmas statomas kaip pasaka (būtent toks apibūdinimas ir kyla žiūrint šį filmą, nes viskas ir susideda iš norų, svajonių, kai rodoma vieta, kur gali bet ką daryti – tik labai norėk), realistiškumas gal nelabai ir reikalingas. Ir aš tikėjausi to, ko net nenorėjo filmo kūrėjai parodyti.

5/10

1005> Vertigo / Svaigulys (1958)


vertigoRež.: Alfred Hitchcock
Vaidina: James Stewart, Kim Novak, Barbara Bel Geddes
1958 m., JAV, 128 min
Žanras: mistinis romantinis trileris
imdb nuoroda čia.

Atkapsčiau savo filmų aplanke A. Hičkoko filmą, kuris yra vienas garsiausių ir geriausiai vertinamų jo karjeroje. Kažkur jis paskelbtas geriausių filmų pirmoje vietoje, kažkur – šiek tiek žemiau, bet ką norėjau pasakyti – prieš įsijungiant net ir būna baisoka: o ką, jei nepateisins vilčių. O kaip aš dabar sakysiu ar rašysiu, kad man jis netapo vienu geriausių. Bet taip jau nutinka.

Karjerą baigusį detektyvą Džoną Fergusoną (ar tiesiog Skotį) pasamdo senas draugas, kad sektų jo žmoną. Jis įtaria, kad kažkas vyksta su jo žmona, nes ji lankosi įvairiose keistose vietose, o galiausiai nė neprisimena, kur buvusi. Netgi spėja, kad ją galėjo būti apsėdusi seniai mirusios moters vėlė. Džonas tuo netiki, tačiau netrukus jis ima abejoti tuo, kuo tikėjo, o šalia to jis pradeda įsimylėti sekamą moterį.

Tačiau ne viskas taip paprasta, kaip gali atrodyti. Po to įvyksta ne vienas nemažas įvykis, tad kalbėti apie tiesiog meilės istoriją (nagi, juk paprastai toks siužetas turėtų tęstis tuo, kad ir ji įsimyli, tada ji išsiskiria su vyru ir jie ilgai ir laimingai gyvena) būtų neteisinga. O ir iš Hičkoko tikimasi ne tik meilės istorijos, bet ir netikėtų siužeto vingių.

Pradžioje išaiškėja, kas nutiko Džonui, kad jis nebedirba detektyvu, kaip atsirado jo aukščio baimė, dar supažindinama su jo drauge, kuri, kaip galima nuspėti, yra jį įsimylėjusi. Ir kažkaip neišnaudotas man pasirodė jos vaidmuo. Suprantu, kad tikriausiai ji ir turėjo atlikti būtent tokį – įsimylėjusios be atsako moters vaidmenį, tačiau viso filmo metu laukiau daugiau iš jos. Ir, deja, nesulaukiau.

James Stewart, kaip visuomet, savo aukštumose. Jei pirmoje filmo pusėje nieko ypatingo jis nerodė (nes nelabai ir reikėjo), antroje filmo pusėje atsiskleidė jo talentas visu gražumu. Įtaigus, beprotiškas personažas, kuris savo veiksmais ir žodžiais kėlė pyktį (taip, pykau ant jo, nors juk nieko blogo jis nepadarė), erzulį – nemėgstu, kai tokias emocijas kelia kinas, tiesa, šįsyk šios emocijos buvo susijusios būtent su personažu, jo savijauta, o ne su nekokiu pastatymu, kvailais poelgiais ar pan. Jo porininkei Kim Novak teko sudėtingas vaidmuo, su juo susitvarkė neprastai ir, vėlgi, kaip ir J. Stewart, įtaigiai. Pernelyg nesiplėsiu, nes neminėdama svarbių filmo detalių kažko daugiau pasakyti negaliu.

Siužetas man toks banguojantis. Lyg ir turėčiau būti pripratusi, kad neretame Hičkoko filme pradžia būna lėta, tačiau šįkart tas lėtumas užsitęsė per ilgai, gal kad ir pats siužetas iš esmės nesužavėjo su visom tom vėlėm, užvaldymais ir pan. Tad pusę filmo žiūrėjau ir laukiau, kada gi pradės kažkas įdomiau vykti. Kaip minėjau, iš Skočio draugės tikėjausi ryškesnio, didesnio pasirodymo, tad tai prisidėjo kiek prie nusivylimo, kai supratau, kad jos vaidmuo liks tik toks, koks buvo apibrėžtas pradžioje. Vėliau prasidėjo daugiau veiksmo, kas buvo ir beprotiškiau (o atrodo, kas gali būti beprotiškiau už neaiškių jėgų užvaldymą? Ogi tai, kad tas beprotiškumas kilo iš labai natūralių ir tikroviškų patyrimų), ir įdomiau, pagaliau ėmė kelti kažkokias emocijas, ne tik nuobodulį. Nemažai dėmesio skiriama pagr. veikėjo psichologinei būklei, jo išgyvenimams. Kulminacija būtų buvusi efektingesnė, jei žiūrovai kartu su Skočiu būtų tuo pat metu išsiaiškinę, kas čia iš tikrųjų įvyko. Atomazga – keista, gal kiek tragikomiška, manyčiau, ir netikėta.

7/10

 

1004> Magic in the Moonlight / Mėnesienos magija (2014)


D12_DSCF9159 (EW).JPGRež.: Woody Allen
Vaidina: Colin Firth, Emma Stone
2014 m., JAV, Didžioji Britanija, 97 min
Žanras: romantinė komedija
imdb nuoroda čia.

Pernai metų W. Allen filmas, pasakojantis apie magijos pasirodymais užsiimantį Stenlį, kuris atvyksta padėti draugu išaiškinti apgaulę: jauna mergina Sofija skelbiasi galinti kalbėtis su dvasiomis ir yra apsukusi galvą vienam turtuoliui.

Senokai ką nors iš W. Alleno žiūrėjau, tačiau pagrindiniai aktoriai kėlė norą pažiūrėti būtent šį. Visgi nepasakyčiau, kad buvo suvaidinta kažkaip išskirtinai. Tiksliau, net ir neatrodė, kad yra jiems vietos atsiskleidimui. Colin Firth tikriausiai žiūrėjosi geriausiai, atrodė toks gan tinkamas vaidmuo jam, bet kita vertus norisi iš jo daugiau spalvų, kitokių vaidmenų, nepaisant to, kad jis be galo žavus vyras. Ateity reiks pasidomėti jo filmografija atidžiau. E. Stone lyg ir neblogai pasirodė, bet kažkaip nykiai. Antraeilių aktorių išskirti irgi nesinori – nebuvo tokio, kuris itin sužavėtų.

Filmo pastatymas tiesiog dvelkia Alleniškumu. Šmaikštūs, įdomūs dialogai, graži ir tinkama rodomam laikotarpiui atmosfera, aplinka – tokia, kad taip ir norisi įžengti į ekraną ir pasidairyti į viską iš arčiau. Muzikinis takelis – tinkamas ir žavus. Šiai daliai priekaištų išties neturiu.

Siužetas – paprastas, kiek ironiškas. Pats magija užsiimantis vyras į viską žiūri racionaliai ir netiki niekuo, ko negalima paliesti ar pamatyti. Jis atskleidžia apgaulę pasitelkiančius asmenis. Tik štai šįkart įtarinėjama apgaule moteris – žavi ir kelianti klausimus, kurie daro visišką sumaištį galvoje. Racionalumas, protas supriešinamas su jausmais, tuo, kas jaučiama ir nematoma. Stenlio galvoje vyksta kova ir jam nelengva suvokti, kas iš tiesų dedasi jo viduje. Kur tas šaltas protas, kuriuo jis iki šiol pasižymėjo?

Vietomis smagus, bet iš esmės nuobodoka buvo žiūrėti. Jei būtų kas privertę išjungti filmą jam nesibaigus, nebūčiau nei liūdėjus, nei planavus, kada vėl reiks tęsti jo žiūrėjimą. Apskritai, jei ir būčiau prie jo grįžus, tai nebent todėl, kad mėgstu užbaigti pradėtas kino juostas. Nebuvo ugnelės, nieko, kas priverstų kažką daugiau jausti, tiesiog žiūrėjau tam, kad žiūrėčiau.

6/10

1003> The Girl with the Dragon Tattoo/ Mergina su drakono tatuiruote (2011)


girl3Rež.: David Fincher
Vaidina: Daniel Craig, Rooney Mara, Christopher Plummer, Stellan Skarsgård, Robin Wright
2011 m., JAV, Švedija, Norvegija, 158 min
Žanras: kriminalinė mistinė drama, trileris.
imdb nuoroda čia.

Prieš ketverius metus žiūrėjau švediškąją versiją. Kitų dalių taip ir neprisiruošiau žiūrėti, o dabar kilo noras pažiūrėti amerikietiškąją versiją. Jokių lyginimų nebus, kadangi žiūrėjau pernelyg seniai ir jis nebuvo tiek įsimintinas, kad prisiminčiau iki šių dienų (išskyrus kelis momentus).

Žurnalistas Mikaelis susigadina savo reputaciją ir nusprendžia atsistatydinti iš pareigų. Maždaug tuomet jis gauna pasiūlymą ištirti prieš keturiasdešimt metų įvykusį moters dingimą. Jam padeda Lisbeta Salander, puiki įsilaužėlė į kompiuterius.

Pradedant nuo aktorių vaidybos, yra ne tik ką pagirti. Žinoma, Rooney Mara, puiki, ne veltui jos vaidyba įvertinta ir įvairiais apdovanojimais ar bent jau nominacijomis. Iki tol ją mačiau kaip švelnią, mielą merginą, o šiame filme ji atsiskleidžia įvairiom spalvom. Aišku, neretai į apdovanojimus papuola aktoriai, kurie kurdami savo atliekamą vaidmenį pakeičia neatpažįstamai išorę, ne išimtis ir R. Mara, kuri ir auskarus vėrėsi, ir plaukus dažė, kiekvienoje scenoje – su ryškiu, tamsiu makiažu, juodais drabužiais, apsižergusi motociklą. Tačiau ir būdo savybės bei elgesys buvo perteikiamas puikiai: brutualumas, žiaurumas, skausmas, praeities nuoskaudos, artimo santykio vengimas. Visai kas kita – Daniel Craig. Nesužavėjo ir neįtikino manęs jis, amžinai ta pati veido mimika, gan medinė vaidyba, taip ir norėjosi vietoj jo matyti ką nors kita.

Režisūrai priekaištų nelabai turiu. Niūrus, įtaigus, šaltų tonų filmas. Atmosferą stengtasi padaryti panašią į skandinavų filmų, kiek pavyko išpildyti, tiksliai negaliu pasakyti, nes vietomis visgi norėjosi kiek daugiau to skandinaviško prieskonio. Nustebino, kad pradžioje palyginus ilgokai rodė titrus (prie filmo dirbusių žmonių pavardes), o jų fone – subtilius, Hannibal ir True Detective stilių primenančius vaizdus. Jeigu rimtai, tai net ir nustebino, kad kai kurie filmo momentai buvo panašūs į minėtų serialų. Laiku pakliuvo, ir ne kitaip.

Pamenu, žiūrint švediškąją versiją, vietomis nesugebėdavau išlaikyti dėmesio – taip buvo ir šįkart. Daug pokalbių, ne visi įtraukiantys, nors praleisti kažko irgi nesinorėdavo. Juolab, kad istorijos niuansų nelabai prisiminiau, tad tik, kai kas nors išaiškėdavo, pagalvodavau, kad taip, juk būtent taip ir turėjo būti. Kaip minėjau, filme daug pokalbių, veiksmo – ne tiek ir daug. Lisbetos ir Mikaelio keliai susikerta labai negreitai – iki tol reikia stebėti, kaip vienas ir kitas ,,grumiasi” su savo gyvenimais, kol galiausiai Mikaelis pasirodo jos namuose ir jie susiduria akis į akį.

Nepaisant to, kad prisikabinti prie siužeto kažkiek norisi (ir kadangi mačiau dvi šio siužeto versijas, įžvelgiu, kad visgi tikrai manęs iki galo pati istorija ,,neužkabino”), o D. Craig vaidyba skurdoka, bet pastatymas bei nuostabioji R. Mara suteikia šiam filmui to šarmo, kurio užtenka, kad užsinorėčiau pažiūrėti kitas dvi dalis (aišku, skandinavų, nes amerikiečių dar nėra ir kurį laiką nieko rimto nesigirdi apie jų pasirodymą ateityje).

8/10

True Detective (1 sezonas)


true_detective_the_locked_room_3Kūrė: Nic Pizzolatto
Vaidina: Matthew McConaughey, Woody Harrelson, Michelle Monaghan
2014 m., JAV, 8 ep. x 55 min
Žanras: mistinė kriminalinė drama
imdb nuoroda čia.

Kadangi šio serialo kiekvienas sezonas rodys naują istoriją su naujais personažais, nusprendusi žiūrėti ir antrąjį bei (jei bus) kitus sezonus, apie juos nuomonę rašysiu atskiruose įrašuose.

O pirmasis True Detective sezonas pasirodė itin triukšmingai. Žinau, kad negalima absoliutinti, bet buvo toks jausmas, kad visi tik ir šnekėjo apie jį, apie puikius aktorius, kokybišką pastatymą ir įdomią istoriją. Tačiau pati peržiūrėjau jį gan neseniai – jau spėjo pasirodyti ir antrasis sezonas. Kalba, kad ne toks geras kaip pirmasis, bet tvirtesnė auditorijos nuomonė turėtų susiformuoti tik jam pasibaigus.

2012, Luiziana. Rustas ir Martinas yra iškviečiami apklausai apie 1995-ųjų įvykius, kuomet abu bendradarbiavo dirbdami policijoje detektyvais. Tais metais jie ne tik tyrė keistą ritualistinę žmogžudystę, bet ir po bendradarbiams nežinomo konflikto išsiskyrė jų keliai. Nuo to laiko jie net ir nebematė vienas kito. Dabar jie turi prisiminti to meto įvykius, kuriuos, manė, jau visam laikui yra palikę praeity.

Mėgstu skeptiškai žvelgti į tuos dalykus, kuriuos visi mėgsta. Šis serialas – ne išimtis. Netgi pradžioje, pamačiusi ritualistinę žmogžudystę, naudojamus ragus, pagalvojau – nejaugi nieko naujesnio nebesugalvoja? Juk Hannibal ragai jau tapę neatsiejama serialo dalimi. Tačiau greitai skepticizmą teko pamiršti. Taip, įžvelgiau dar ne vieną panašumą į Hannibal (pavyzdžiui, bent pradžioje Rustas man buvo kiek panašus į Vilą, serialų atmosferos – taip pat panašios), bet nuo kada tai minusas? Tai reiškė, kad prieš mano akis buvo dar vienas kokybiškas, detektyvo elementų turintis serialas.

Kadangi buvo po truputį grįžtama į praeitį bei pasakojama visa istorija, įvykusi prieš beveik dvidešimt metų, negalėjau nespėlioti, kas ten tokio įvyko, kad dabar jie turi pasakoti tuos įvykius. Kilo klausimai apie tai, kuris iš detektyvų meluoja, kuris galėjo padaryti ką nors išties blogo. Ėmiau įtarinėti vieną iš jų kaip žudiką maniaką, svarstyti, kas vyko visus tuos metus po visko, kaip apskritai jų keliai išsiskyrė. Į klausimus po truputį buvo atsakoma. Ir tas buvo puiku. Kiekviena serija – vis naujas pasistūmimas į priekį, vis dar vienas gautas rūpimas atsakymas, vis naujas klausimas, į kurį atsakymo vėl tenka laukti. Veiksmo nedaug, užtat galingi dialogai, dar galingesni žvilgsniai bei pagrindinių aktorių –Matthew McConaughey ir Woody Harrelson – vaidyba. Vos aštuonios serijos, o charakteriai išplėtoti taip, kaip kiti serialai nesugeba ir per 24 vieno sezono serijų. Apskritai, pastebėjusi esu, kad man patinka, kai tiek mažai serijų serialas teturi. Taip, norisi dar, liūdna, kai žinai, kad tęsinio nebebus, bet geriau pagalvojus – užtat gavau aštuonias puikias serijas, kurios mažai kuo nusileidžia viena kitai.

Bent man tai nepasirodė itin lengvas serialas. Pakakdavo 1 ar 2 serijų vienam kartui – visgi niūri atmosfera tikriausiai ,,padarydavo” savo. Kad ir kaip būdavo įdomu, atidėdavau serialą kitam kartui, nes norėdavosi įsijungti vėl tada, kai jau nebesijausiu išsunkta serialo nuotaikos – tad ar bereikia sakyti, kad jis įtaigus?

Žinoma, HBO paprastai yra kokybės ženklas, tad atidirbta iki smulkmenų – net ir kiekvienos serijos pradžioje esantis ,,pristatomasis filmukas” (nuoširdžiai, nežinau, kaip jį teisingai pavadinti, bet spėju, suprantate, apie ką aš) toks kone tobulas su lygiai taip pat tobulai pritaikytu muzikiniu takeliu. Vienas malonumas – toks, kad net nesinorėdavo persukti to filmuko (ką šiaip mėgstu daryti).

Paskutinė serija – verta finalinės vardo. Visa net spirgėjau žiūrėdama ją. Ir galbūt nemeluosiu, kad joje  – daugiausiai veiksmo, lyginant su kitomis. Smagu, kad dėmesys seriale skiriamas ne tik veiksmui, ko galima būtų tikėtis iš kriminalinio serialo. Analizuojami pagrindinių veikėjų charakteriai, jų tarpusavio santykiai, tai, kaip bėgant laikui, įtampa tarp jų didėjo, tai, kaip progresavo, o galiausiai – kokie jie buvo susitikus jiems po šitiek metų. Vietomis net atrodydavo, kad ne žudiką išsiaiškinti svarbiausia. Svarbūs yra jie – du pagrindiniai veikėjai, turintys silpnybių daugiau nei gerų savybių, o juk tokie dažniausiai būna daug įdomesni.

9/10

1002> Intolerable Cruelty / Nepakenčiamas žiaurumas (2003)


InCr8Rež.: Joel Coen, Ethan Coen
Vaidina: George Clooney, Catherine Zeta-Jones, Billy Bob Thornton, Geoffrey Rush
2003 m., JAV, 100 min
Žanras: kriminalinė, romantinė komedija
imdb nuoroda čia.
Ji – žavi moteris, ištekėjusi už vyro ir pagavusi jį apgaudinėjant ją su kita, trokšta ne tik skyrybų, bet ir dalies jo turto. Jis – advokatas, turintis puikią karjerą, tačiau nebejaučiantis malonumo tam, ką daro. Sutikęs ją, kaip savo kliento žmoną, jis suvokia, kad prieš jį – tikra manipuliuotoja, kuri viską apskaičiuoja prieš ko nors imdamasi. Netrukus jis suvokia jaučiąs jai simpatiją, tačiau tegali stebėti, kaip ji siekia dar vieną turtuolį apvynioti aplink pirštą.
Šis filmas kažkada užkliuvo man vien todėl, kad jo režisieriai – garsieji broliai Coen’ai. Nors su jais mano ,,draugystė” nepastovi, tačiau buvo smalsu pamatyti dar vieną jų režisuotą filmą. Deja, tačiau ir šiai kino juostai mano asmeniniame ,,sąraše” bus lemta prisidėti prie krūvos tų, kurių antrąsyk tikrai nebežiūrėčiau.
Pradėti vertėtų nuo pliusų. Kaip komedija, šis filmas neblogas. Yra išties nemažai juokingų scenų bei dialogų – kai kur lengvai perspausta, bet būtent tiek, kad vis dar išliktų juokinga. Nors pastebėjau, kad G. Clooney – vienas tų aktorių, kurių vengiu (na būna juk, kai nežinia iš kur tokia tarsi antipatija atsiranda), tačiau šiam vaidmeniui jis puikiai tiko. Toks savimi pasitikintis, senatvės ir vienatvės bijantis, savo išvaizdą prisižiūrintis, šarmingas vyrukas. Catherine Zeta-Jones, kaip visuomet, žavinga, na, o Geoffrey Rush eilinį sykį parodė, kad ką jau ką, o talentą turi. Smagu buvo žiūrėti į jo vaidinamą personažą. Atmosfera filme sukurta tinkamai – spindinti prabanga, elegantiški kostiumai, turtai, kurie nesuteikia žmonėms, kurie juos turi, džiaugsmo. Ir šiokia tokia didaktinė pamokėlė – kai esi vienišas ir neturi artimo žmogaus, kuris tave palaikytų net ir juodžiausiomis akimirkomis, visi turtai tampa beverčiai. Vos nepamiršau pabaigos – tiksliau ne to, kaip viskas užsibaigė abiems pagrindiniams veikėjams,  o maždaug paskutinių 20 min, kurios buvo išties linksmos, nutrūktgalviškos ir kelioms akimirkoms padėjo užmiršti, kaip viskas blogyn ėjo nuo pradžių.
Kas nepatiko? Nepaisant to, kad trukmė nėra itin ilga, greičiau jau vidutinė, žiūrint kuo toliau, tuo labiau ėmė atrodyti, kad filmas ištęstas, darėsi nuobodu. Siužetas nuspėjamas nuo pat pradžių, o ir nereikia labai sukti galvos, kad suvoktum, kur viskas pasisuks, kad tam tikri siužeto vingiai ilgai nesitęs, nes dar nemažai laiko likę iki pabaigos, o ką jau kalbėti apie pabaigą – rimtai? Po tokios puikios kulminacinės dalies užbaigti tokia standartine nata? Rimtai?
6/10

1001> The Voices / Balsai (2014)


the-voies-movieRež.: Marjane Satrapi
Vaidina: Ryan Reynolds, Anna Kendrick, Gemma Arterton
2014 m., JAV, Vokietija, 103 min
Žanras: kriminalinis trileris, komedija
imdb nuoroda čia.

Džeris serga šizofrenija. Namuose jis kalbasi su savo augintiniais – šuniu ir kate, lankosi pas psichiatrę ir meluoja jai, kad geria vaistus, o taip pat – bando pritapti darbe ir nesijausti toks vienišas. Deja, viskas pradeda eiti blogyn, kai tragiška linkme pasisuka jo susitikimas su kolege, kuriai jautė simpatiją.

Daug rožinės spalvos, daug humoro, dažniausiai – juodo, taip pat galima matyti užtektinai kraujo ir žmogaus diskusijų su kate ir šunimi. O, ir nepamirškime filmo pabaigoje puikaus ir keistai derančio muzikinio pasirodymo (norėčiau sakyti, kad itin nustebino, bet gerai pagalvojus, nustebinti šiam filmui, kur derinami įdomiausi dalykai, būtų sudėtinga. Netgi pernelyg sudėtinga).

Ryan Reynolds nėra tas aktorius, dėl kurio norėtųsi įsijungti filmą. Taip, jis žavesio turi, liūdnom akim silpnybę turiu, bet aktoriniais sugebėjimais dar kiek suabejoju karts nuo karto. Šiame filme jis ir vaidina šizofrenija sergantį personažą, o taip pat įgarsina gyvūnus (logiška). Vaidmeniui, sakyčiau, jis tiko, o ir išspaudė gal net daugiausiai, kiek galėjo. Ir nors vietomis atrodė medinis, daug dažniau atrodydavo įsijautęs į rolę. Moterų šiame filme keletas, bet jos ne tokios svarbios, kad būtų atskleistos daugiau nei reikia – t.y. minimaliai. Iš moterų paminėti norisi A. Kendrick. Žinau, kad ją myli visas pasaulis, o ir nežadu jos vaidybos peikti (dievaž, įdomu būna ją matyti), bet pastebėjau, kad, kiek teko filmų su ja matyti, visur jos personažai gan vienodi.

Siužetas – toks vingiuojantis, kartu nuspėjamas ir nenuspėjamas (t.y. lyg ir aišku, kas vyks toliau, bet tai įvyksta keistai, nebūtinai taip, kaip įsivaizduodavau). Kaip minėjau, juodas humoras yra svarbus šiame filme. Netgi atrodo, kad jei ne jis – kažin, ar tiek patrauktų dėmesį į save. Tiesa, kaip tik dėl jo filmo turinys gali būti ir nesuprastas. Kalbančios nužudytos galvos, pjaunamos gerklės, katinas, skatinantis žudyti, ir šuo, skatinantis pasiduoti policijai – tikras chaosas. Nors iš tiesų chaoso visai nesijaučia, nes viskas atrodo taip pat tvarkingai kaip ir pagr. veikėjo dienotvarkė, kurios sutrukdyti nelabai kas gali.

Tik nesupraskit neteisingai. Tai nėra visiškai komedija. Yra nemažai ir dramos. Balsų girdėjimas – tai būdas nebūti vienišam. Tai ir skatina negerti vaistų, nes išgėrus tie balsai dingdavo. Likdavo tyla ir tuštuma. O juk girdint balsus gyventi kiek linksmiau: grįžus tave pasveikina šuo, ironiškai žvelgia katinas, su jais diskutuoji apie prabėgusią dieną. Ar planuoji netolimą ateitį, ginčijiesi dėl žudyti / nežudyti ar tiesiog kartu su jais žiūri televizorių. Dramos daugėja antroje filmo pusėje, vis daugiau nevilties pagr. veikėjo veide, daugiau nežinojimo, kaip toliau gyventi, ką geriausia būtų rinktis.

Smagus (jei mėgstate juodą humorą) ir liūdnas (jei žiūrėsite pakankamai susikaupę ir nelauksite, kol dar kas nors mirs ar bus skeltas bajeris (bajerių ten apskritai neskaldo, tad iš karto perspėju, kad to nereik tikėtis) ).

7/10

Prenumeruoti

Būkite informuoti apie kiekvieną naują įrašą el. paštu