Pradžia > Elissa Down, Erik Thomson, Gemma Ward, Luke Ford, Rhys Wakefield, Toni Collette > 159> The Black Balloon / Juodas balionas

159> The Black Balloon / Juodas balionas


Šiandien jau ruošiausi žiūrėti The Fighter, bet akis užkliuvo už šio filmo pavadinimo. Peržvelgusi anotaciją nusprendžiau jį ir pažiūrėti.

Tomas tenori vieno- normalios paauglystės. Tačiau jis turi brolį Čarlį, kuris yra autistas..

Net nežinau šį kartą nuo ko pradėti… Tai gal ir pakalbėsiu pradžioje būtent apie Čarlį. Jis, kaip ir minėjau, serga sunkia ir, deja, nepagydoma liga (pataisykit, jeigu klystu). Jis nemoka kalbėti, su kitais bendrauja gestų kalba, jis neatskiria, kas yra blogai (dažniausiai), susinervinęs jis būna aršus ir nesuvaldomas, o svarbiausia tai, kad jis- nenuspėjamas, ypač, jei pasikeičia aplinkos sąlygos. Nežinau, ar tik šiame filme, ar ir tikrovėje, bet būna ir šviesių akimirkų, kai rodos viskas pakankamai normalu… Normalu tiek, kiek begali būti.

Garantuoju, kad nė vienas nenorėtų būti Tomo vietoje. Juk niekur nepabėgsi nuo savo šeimos, ypač kai tau penkiolika. Ir net nesvarbu, kad sergantis brolis nelanko tavo mokyklos, nebendrauja su tavo draugais… Jis- gyvas žmogus, kurio nepaslėpsi. Ir kurio neverta slėpti. Ką tuo pasieksi? Juk yla vieną dieną išlįs iš maišo. Ir kas tada?..

Tomui sunku. Dovanos skiriamos Čarliui. Čarlis yra pagiriamas. Jam, be abejo, skiriama nepalyginamai daugiau dėmesio. Visas pasaulis sukasi tik apie Čarlį. Jei Čarlis ką nors padaro, tai jo stipriai nebara, dar netgi guodžia, kai tuo tarpu Tomui tenka iškęsti bjauriausius žodžius už padarytą menkiausią klaidą, dėl kurios Čarlis sugebėjo padaryti kažką, kas neleistina. Tomas nenori su niekuo suartėti, nes žino, kad viskas baigsis, vos tik bus sužinota apie jo brolį.  kur dar pyktis, kai visi sako: tavo tėvams tikriausiai sunku, nors nė neprataria, kad gal ir jam, Tomui, sunku?.

Tėvai… Stebėjausi mama. Tokio šviesaus ir teigiamo žmogaus, tokio rūpestingo ir kantraus, taip mylinčio savo šeimą tektų paieškoti. Tėtis- ne ką blogesnis. Apskritai, žiūrint į jų šeimą, man norėjosi tik šypsotis. Tarpusavio bendravimas, tie bendri pusryčiai, vienybė- viskas taip šviesu.

Filmas sunkus. Ypač kai parodomos tos vietos, kai Čarlis jaučiasi blogai, jam kažkas nepatinka ar pan. Ar kai Tomas ko nors nebeištveria.. Nėra ir ko stebėtis, kad akys po filmo kiek drėgnos. Sudėtinga padėtis. Bet kas belieka daryti? Tik susitaikyti ir, kaip sakė kažkuris iš tėvų, stengtis, kad Čarlio gyvenimas taptų lengvesnis. Kad ir kaip tai kartais būtų sudėtinga.

Gerai nuteikė pabaiga (toji vieta, kur abu broliai ant pievutės sėdėjo). Taip jai ir reikia :DD

Rekomenduoju. Geras ir vertas žiūrėjimo filmas. Susimąstyti tikrai yra kur.

Rašau 9/10

Rež.: Elissa Down, vaidina: Rhys Wakefield, Luke Ford, Toni Collette, Erik Thomson, Gemma Ward, 2008 m., Australija, Didžioji Britanija, anglų k., 97 min.

 

Reklama
  1. Kol kas komentarų nėra.
  1. No trackbacks yet.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: