179> Agora / Agora


Buvau suplanavusi žiūrėti visai kitą filmą, bet prisiminiau šį, kadangi kaip tik šiandien ir skyriau didžiąją dalį laiko būtent Antikos istorijos kartojimui. Ir tikrai džiaugiuosi, kad jį pažiūrėjau.

Aleksandrija 391 m.pr.Kr. Romos imperijoje bręsta įvykiai, pakeisiantys pasaulį visiems laikams – senasis pasaulis stovi ant krikščionybės slenksčio. Pačiame įvykių sūkuryje atsiduria viena garsiausių to meto moterų – Hipatija, mokslininkė ir mokytoja, bei jos vergas, savo
nelaimei įsimylėjęs šeimininkę…

Nors iš anotacijos atrodo, kad daugiausia dėmesio bus skirta būtent meilei, ji nėra tokia svarbi. Patį pagrindą sudaro kova tarp krikščionybės ir senojo romėnų tikėjimo. Jau prieš šį filmą turėjau susidariusi nuomonę apie visas tas kovas, o dabar prie tos nuomonės prisidės ir žiaurūs vaizdai iš šio filmo. Niekaip nesuprasiu nei pagonybės išpažinėjų, nei tų pačių krikščionių. Ypač pastarųjų. Juk iš pradžių jų nepripažino, persekiojo ir kankino. Tai kodėl jie, iš persekiojamų tapo persekiojančiais? Juk jie savo kailiu patyrė, kiek skausmo ir bereikalingų mirčių sukelia tokios kovos! Tai kodėl jie ėmė žudyti kitatikius? Taip, galop buvo pasiektas visiškas pagonybės panaikinimas (nors pažįstu tokių, kurie linkę labiau tikėti būtent pagoniškaisiais dievais nei krikščioniškuoju), o krikščionybė tapo vyraujančia, bet kiek žmonių buvo sukiršinta, kiek išžudyta… Ir apskritai, kas ten žino, gal po kelių, keliolikos ar keliasdešimt metų atsiras nauja religija, trokštanti tapti pasauline? Ir tada visi užmirš savo dievus ir pereis prie kitų, naujųjų, nes tik tokiu būdu išsaugos savo gyvybes ir valdžią savo rankose. Ir tik saujelė jų nuoširdžiai susimąstys, kad toji religija- tai tikroji, ta, kuria reikia tikėti.

Tai va, o baigiant mano apmąstymus ir pereinant nuo tematikos prie pačio filmo, galiu pasakyti, kad man jis patiko. Tikrai tikroviškai kova tarp skirtingos religijos išpažinėjų atrodė. Žiaurių vaizdų (kertamos galvos, daužomi akmenimis  ir pagaliais žmonės) tikrai netrūksta. Dar filmas turėtų patikti besidomintiems astronomija. Pagr. veikėja inirtingai siekė išspręsti saulės ir žemės tarpusavio padėties ir judėjimo mįsles. Rachel Weisz vaidyba man paliko tikrai gerą įspūdį.

Kalbant apie meilės liniją, tai nieko gero negaliu pasakyti. ,,Nieko gero“- tai noriu pasakyti, kad liūdna toji meilė ir visiškai neįmanoma. O šiaip visa tai perteikta gan subtiliai ir švelniai. Iš pradžių Deivisas atrodo netgi kiek per daug vaikiškai, bet vėliau, pasikeitus situacijai, keičiasi ir jo išvaizda, ir veiksmai, ir manieros. Taigi, manau, jį vaidinęs aktorius tikrai pasistengė.

O jau pabaiga…. Vos sutramdžiau savo jausmus, kurie tiesiog veržėsi lauk..

Rekomenduoju. Rašau 8/10

Rež.: Alejandro Amenábar, vaidina: Rachel Weisz, Max Minghella, Sami Samir, 2009 m., Ispanija, anglų k., 127 min.

  1. Kol kas komentarų nėra.
  1. No trackbacks yet.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

%d bloggers like this: