207> My Name Is Khan / Mano vardas Kanas

Šį filmą jau seniai buvau nusižiūrėjusi, bet maniau, kad tai bus tik dar viena vyruko, turinčio Aspergerio sindromą, istorija. Bet netrukus išaiškėja, kad pasakojimas aprėpia daug daugiau.

Rizvanas Khanas, musulmonas iš Indijos, atvažiuoja į San Franciską, kur gyvena jo brolis su sužadėtine. Vieną dieną jis pamato Mandirą- kirpėją, dirbančią viename grožio salone. Jis ją įsimyli, o ji, nepaisydama jo ligos, sutinka tekėti. Tačiau po vienos tragedijos nutinka taip, kad Rizvanas priima iššūkį (jis net nebuvo rimtai pasakytas) ir nusprendžia vykti pas JAV prezidentą ir pasakyti šiuos žodžius: My name is Khan, and I am not a terrorist. Taip jis leidžiasi į kelionę per visą šalį.

Iš tikrųjų, filmas toks ilgas ne veltui. Tiek daug parodyti tikrai būtų neįmanoma per pusantros valandos ar netgi dvi. Pasakojimas apima laikotarpį nuo pat Rizvano vaikystės iki kelionės pabaigos. Nuo pat tada, kai jam yra paaiškinama, kad pasaulyje yra geri ir blogi žmonės, bet tai nepriklauso nuo jo tikėjimo. Ir juk tai parodo pasaulio istorija: tiek krikščionys, tiek musulmonai, tiek kitų tikėjimų žmonės žudė ir tebežudo kitus. 2001 metų rugsėjo 11 d. įvykiai paveikia visus. Bet įsivaizduokim, kas būtų, jei teroristai būtų buvę krikščionys, kas būtų tuomet? Lygiai tas pats. Būtų kaltinami visi žmonės, į kiekvieną būtų žiūrima su nepasitikėjimu.. Na, bet grįžkim prie filmo. Taigi, kaip ir kiti musulmonai, taip ir Khano artimieji, jo šeima neapykantą iš kito tikėjimo žmonių pajaučia tuojau pat po to įvykio. Ir tai yra baisu. Kai nusisuka visi aplinkui, kai pradeda kaltinti kitų nusikaltimais, nors galbūt tu gyvenime net musės neužmušei.. Kodėl visi turi nešti kitų užkrautą naštą, nejaugi tampame atsakingi už viso pasaulio žmones?..

Ne kartą ritosi ašaros žiūrint filmą, net pagalvojau, kad net būtų nesmagu, jei kas nors netikėtai grįžtų namo ir pamatytų mane apsiverkusią.. Na taip, esu jautri, nors visgi be įtikinamumo nebūtų ir ašarų ar šypsenos. Khaną vaidinantis aktorius su vaidmeniu susitvarkė gerai. Nebuvo nė minutėlės, kad pagalvočiau, jog jo vaidyba netikroviška. Kajol, kuri vaidino Mandirą, taip pat man patiko. O ir labai simpatiška ji.

Khanas- nuostabus žmogus. Būtent nuoširdumu jis paperka kiekvieną. Taip, jis nemoka parodyti savo jausmų, nemėgsta būti liečiamas ar apkabinamas, nors net ir tai gali iškęsti, jei mato, kad žmogus, esantis šalia, to labai nori. Jis nekenčia geltonos spalvos. Žiūrėdama į tą sceną gatvėje matyt pirmą kartą ir susigraudinau.. Atrodo, toks mažmožis, bet gali taip supainoti žmogų, taip išgąsdinti.. Juk jis galėjo žūti po automobilio ratais.. Ir viskas dėl geltonų gatvės juostų, geltonų autobusų, geltonų sienų ir iškabų ar kopėčių.. Khano gerumo ir žodžio tesėjimo galėtų pavydėti kiekvienas. Ir mane pravirkdydavo šiame filme ne tik blogi nutikimai, bet ir geri. Nes tas gerumas toks begalinis… Nors buvo ir tokių momentų, kai būdavo atvirkštinė reakcija- šypsodavausi.

Numanau, kad dar bele kiek prirašyčiau, bet gal užteks tiek. Nuostabus filmas.Rekomenduoju. Tiek gerų emocijų prisisėmiau, kiek nesitikėjau.

10/10

Rež.: Karan Johar, vaidina: Shah Rukh Khan, Kajol, 2010 m., Indija, 165 min