234> The Piano / Pianinas


19 amžiaus vidurys. Nebylė Ada kartu su maža dukra ir mėgstamu pianinu palieka gimtąją Škotiją ir kraustosi į kitą pasaulio kraštą, į Naująją Zelandiją, kur jos laukia būsimas vyras Stiuartas. Jis atsisako pianino. Pianinas paliekamas krante. Stiuarto kaimynas Beinsas, panašus į laukinį, atveža pianiną, pakeičiantį Adai balsą, pas save į namus. Ji gali pianiną susigražinti, jeigu ateis Beinso mokyti groti juo.

Visuomet yra priežastis, kodėl norime pamatyti vieną ar kitą filmą. Priežastis, kodėl norėjau pažiūrėti aš šį filmą, net ir man kartais atrodo juokinga, na, bet yra kaip yra. 1994-aisiais Oskarą už geriausią antraplanį vaidmenį gavo Anna Paquin (geriausiai žinoma kaip Sukė iš True Blood). Paskaičiuokime: kaip tik šiandien jai sukako 30 metų, vadinasi, kai gavo Oskarą, jai tebuvo 12 metų. Taigi, mane ir suintrigavo, kuo ji pakerėjo komisijos narius, kad gavo šį Oskarą. Apie ką šis filmas prieš žiūrėdama net nesidomėjau.

Bet ir džiaugiuosi, kad nors tokiu būdu sužinojau apie šį filmą. Jei skirčiau nominacijas filmams, tai šiam be abejonės skirčiau Metų atradimo. Yra tokių filmų, apie kuriuos kalba ir giria visi, taigi net ir nebūna keista, kad ir jie man daugiau mažiau patinka. Bet kai atsiranda filmas, va toks iš niekur, apie kurį niekur jokių atsiliepimų nebuvau atsitiktinai radusi, ir sudomina bei palieka įspūdį, tiesiog būtina jį kaip nors išskirti iš kitų.

Taigi, kas patiko.. Visų pirma, vizualinis vaizdas. Tie vaizdai prie vandenyno apskritai pasakiški, bet ir visa kita gamta, nesvarbu, kokios stichijos besiaustų, atrodo labai gražiai. Be abejo, patiko kostiumai. Kiek vargo moterys turėdavo, kol užsivilkdavo suknelę, bet rezultatas tikrai atperka visą vargą. Prie vizualinio vaizdo prisideda ir patys aktoriai, jų elgesys, judesiai.. Pagr. veikėja Ada paliko įspūdį: jos judesiai lėti, tačiau itin plastiški ir apgalvoti. Kadangi ji nebylė, savo jausmus turi rodyti veido mimikomis ir mostais. Šitai jai pavyko.

Muzikinis takelis labai derėjo prie viso siužeto, rodomų vaizdų. Tikriausiai nesuklysiu, kad visa muzika atliekama būtent pianinu, o man visuomet gera jo klausytis. Ši muzika prisideda prie filmo meniškumo, dera prie veikėjų elgesio, jų jausmų.

Kalbant apie Anną Paquin, dėl kurios ir pažiūrėjau šį filmą, tai iš pradžių pasirodė, kad visai nepanaši ji į dabartinę save. Bet vėliau ėmiau pastebėti tas pačias veido išraiškas ir rasti panašius veido bruožus. Labai miela mergytė pasirodė. O jos vaidmuo- tikrai atsakingas..

Na, ir galop turiu šį tą pasakyti apie siužetą. Reikia nusiteikti rimtam, niūriam filmui. Tai filmas apie meilę: meilę žmogui, meilę muzikai, meilę gyvenimui. Veiksmas ganėtinai lėtas, nėra daug įvykių. Keičiantis vaizdams, keitėsi ir mano nuomonė apie pagr. veikėjus, jų lūkesčius ir veiksmus. Jei iš pradžių dar supratau, kodėl ji tai daro, tai vėliau nesuvokiau, kaip situacija gali taip drastiškai pasikeisti. Na, bet visko būna. Kulminacija- tikrai netikėta, gan žiauri, bet, kita vertus, puikiai sugalvota.. Paskui besirutuliojantys įvykiai nebeatrodė tokie svarbūs, žiūrėjau ir jaučiau, kad taip ir turėjo nutikti, kad tai- savaime suprantama..

Švelnus, muzikalus filmas. Siūlau pabandyti pažiūrėti.

8/10

Filmas laimėjo 3 ir dar nominuotas 5 Oskarams

Rež.: Jane Campion, vaidina: Holly Hunter, Harvey Keitel, Sam Neill, Anna Paquin, 1993 m., Australija, Naujoji Zelandija, Prancūzija, anglų k., 121 min

Reklama
  1. Kol kas komentarų nėra.
  1. No trackbacks yet.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: