381> The Twilight Saga: Breaking Dawn – Part 2 / Brėkštanti aušra

Pagaliau, pagaliau, pagaliau. Ne, džiaugiuosi ne dėl to, kad pagaliau galima pažiūrėti geros kokybės filmą, bet todėl, kad pagaliau baigiasi ši saga. Vakar kaip ir nebuvau planavusi žiūrėti šio filmo, buvau įsijungusi rimtą ir kokybišką (konkretaus pavadinimo nesakysiu, o tai daug kas pašiurps sužinoję, kokį filmą iškeičiau į šį), bet kadangi visiškai nesižiūrėjo, sugalvojau pažiūrėti twilight sagos pabaigą.

Bela pavirto vampyre, Renesmė auga (netgi pernelyg gerai auga) sveika ir laiminga, Edvardas tik sukinėjasi aplink, o Džeikobas nebemyli Belos, bet užtat myli Renesmę.. Ir viskas būtų puiku, jei ne Volturiai, kuriems melagingai pranešta, kad Renesmė- ,,nemirtingoji“, t.y. kad Kalenai vaiką pavertė vampyre, o to daryti negalima. Taigi, Alisa praneša apie laukiantį susidūrimą..

Įspūdis tikrai geresnis nei kad buvo žiūrint ketvirtąjį ar pvz. trečiąjį filmą. Galbūt todėl, kad buvo daugiau veiksmo, o ir toji kova truputį sumaišė visas kortas. Ir kažkaip galvoje neišlikę, tad jei kas galite pasakyti, kaip ten iš tiesų buvo su ta kova: ar lygiai taip pat viskas ir knygoje vyko (kalbu apie netikėtą kulminaciją)?.. Nes truputį sutrikusi toje vietoje likau ir iki kovos kulminacijos galvojau, kad viskas krypsta į gan smagią pusę. Bet aišku, džiaugtis taip anksti nereikėtų.. Ir apskritai, tai buvo vienas iš kelių pliusų, kurie yra šiame filme (dar galiu paminėti gražius gamtos vaizdus, kai kurie kūriniai iš muzikinio takelio ir kad buvo žiauresnių vaizdų lyginant su ankstesnėmis dalimis). O kas jau čia tokio blogo?

Pirmiausia, tai mane į neviltį varė pats siužetas. Na gerai, aš daugmaž jį žinojau, nes skaičiau knygą, tad kaip ir neturėčiau tikėtis kažkokio stebuklo, aš jo ir nesitikėjau, tačiau eilinį sykį negaliu patikėti, kaip kažkam gali tai patikti ( -> spausti). Ir kalbėdama be abejo įtrauksiu ir ankstesnes dalis, nes jos juk susijusios. Taigi, galintys šviesoje vaikščioti vampyrai, kurie nuostabiai blizga apšviesti saulės spindulių, mintantys gyvūnais, ką jau kalbėti apie tai, kai Belai pagailo stirnos ir ji užpuolė gyvūnėlį puolantį plėšrūną (o juk ji pati būtent ir yra tokia-plėšrūnė). Tai vampyrai, kurie bėga kone šviesos greičiu, tačiau dažnai, kad nukaktų iš vienos vietos į kitą, naudojasi automobiliu (pliusas Volturiams, kurie to nedaro)? Taip, jei reikia atsidurti kokioje nors žmonių pilnoje vietoje, tada suprantu, kad jie nori atrodyti normalūs, bet kad ne kartą jie važiavo ir tuomet, kai tai visai nebuvo būtina.. Jie gyvena šitiek šimtų metų, tačiau vampyras mirtingąją įsimyli pirmą kartą per visą istoriją??? Na, gerai, paskutiniu faktu gal dar patikėčiau, nes, sakykim, jis dar visai įtikinamas.. Toliau, šioje sagoje akcentuojama, kad vampyrai yra tobulos išvaizdos, bet nežinau, koks filmo kūrėjų grožio supratimas, nes man jie visi absoliučiai baisūs, veidai- marmuriniai.. Jei nebūtų svaigstama, kokie jie visi gražūs, tai tada kaip ir viskas gerai, juk vampyrai vis dėlto, o ne kokios fėjos.. Kas dar?… Kova, kur vienoje pusėje- krūva, o kitoje- saujelė kovotojų, bet, kaip veiksmo filmuose vienas visus nugali, taip ir čia mažumai sekasi.. Džeikobas iš viso atskira kalba. Visų pirma, neskaičiusieji knygos tikrai ne visi supras, kodėl jam tokia svarbi Renesmė ir apskritai: kas per meilė, kai ji- dar vaikas, o jis į ją amžinai spokso… Nenormalu. Ir iš kur pas autorę tokios fantazijos?..

Iš tikrųjų, filmas galėjo būti trumpesnis (dar geriau- sujungtas su pirma BD dalimi), nes veiksmas prasideda tik maždaug įpusėjus filmui, o tiek ilgai spoksoti vien tik į tokias pat mimikas darančius aktorius, klausytis banalių ir neįdomių pokalbių…

Pabaigoje prisimenamos gražiausios visos šios istorijos akimirkos, kurias žiūrint pagalvojau, kad štai, su jais kažkaip ir paauglystė manoji baigėsi.. 😀

4/10

Rež.: Bill Condon, vaidina: Kristen Stewart, Robert Pattinson, Taylor Lautner, Peter Facinelli, Ashley Greene, Elizabeth Reaser, Jackson Rathbone, Kellan Lutz, Billy Burke, Maggie Grace, Jamie Campbell Bower, Dakota Fanning, Joe Anderson, Xavier Samuel, 2012 m., JAV, 115 min