Pradžia > David Mackenzie, Eva Green, Ewan McGregor > 398> Perfect Sense / Tobulas jausmas

398> Perfect Sense / Tobulas jausmas


PerfectSense-Still2Kaip man patinka, kai užtenka vieno žvilgsnio ar visiškai netikėto prisiminimo apie konkretų norimą pažiūrėti filmą, kad užtektų žinoti, kad šiandien būtinai jį žiūrėsiu, o ne kai po ilgų paieškų išsirenki kokį pirmą pasitaikiusį, nes ima erzinti, kad rodos, tiek laiko praėjo nuo paieškų pradžios, o aš vis neišsirenku filmo iš gausybės norimų, nes visi vis kuo nors neįtinka. O dar geriau, kai tas iš atminties iškilęs filmas dar pasirodo geras, ir šiuo atveju netgi itin geras.

Restorano šefas Maiklas ir mokslininkė Suzana sutinka vienas kitą, kai visame pasaulyje prasideda iki tol negirdėta epidemija: žmonės ima prarasti kvapo pojūtį.. Bet tai tik pradžia.

Dar vienas katastrofinis epideminis filmas- rodos, ką čia kūrėjai besugalvos?. Juk žmogaus sugyvulėjimas tokiais atvejais rodytas ne kartą ir ne du.. Bet šis labai greitai parodo, kad bus visai kitoks. Šiame filme nėra vieno ar dviejų, kurie kažkokiu būdu lieka nepaliesti plintančios epidemijos. Čia nėra didvyrių ar pasiaukojusių, kurie stengiasi kitiems padėti. Visi sukasi kaip kas išmano. Visų įvykių centre- neseniai susipažinę žmonės, kurie gan greitai pamilsta vienas kitą, o aplinkui siautėjanti epidemija ne tik dar labiau sustiprina jų ryšį, bet ir padeda lengviau ištverti prarastą pojūtį.

Kaip jaustumėtės, jei nejaustumėte kvapų? Nepajustumėte skonio? Sakysite, kad kažką panašaus jau esate patyrę, kai sirgote stipria sloga. Tačiau, kaip pasijaustumėte, jei staiga netektumėte kitų jutimų, kurie daug svarbesni nei kad iki tol vardinti: kas, jei prarastumėte klausą, regą, gebėjimą jausti lytėjimo pagalba?.. Visai džiaugiuosi, kad nebuvo kreiptas milžiniškas dėmesys į tai, kaip elgėsi visi žmonės, tik fragmentiškai parodomi vaizdai po kiekvieno jutimo praradimo iš įvairių pasaulio kampelių: kaip jie reaguoja, kaip bando šį prarastą jutimą pakeisti kažkuo kitu. Kiek svarbesni yra poros aplinkos žmonės, na, o patys svarbiausia pati pora.

Iš tikrųjų, pirma pusė filmo atrodo visai nuotaikinga, netgi pojūčio praradimas ir veikėjų elgesys po to kažkoks komiškas atrodė, nors gal tiksliau tiktų žodis tragikomiškas?.. Yra ir nuoširdžiai juokingų momentų, gražių akimirkų, niekas čia nerauda (tik šiek tiek), todėl verkti kaip ir nėra ko ir žiūrovui, bet niūri nuotaika vis didėja, ypač, kai imi suvokti, kad čia nebus apsiribota vienu pojūčiu. Visos scenos nufilmuotos tikrai patraukliai ir gražiai, net ir norisi vartoti žodį kokybiškai, na, vienu žodžiu, tikrai buvo malonu akiai. Muzikinis takelis taip pat gražus, na, o pati baisiausia akimirka, kurios labiausiai nelaukiau (nes tuo pačiu spėjau, kad ir tai pagaliau įvyks, o man pačiai tai atrodo bene pati baisiausia netektis, nors, žinoma, pasigilinus, atrodo ir tą, ir aną prarasti būtų baisu) įvyko jai nutilus.. Dėl to dar pliusą dedu už tai, kad pamėginta ir pačiam žiūrovui parodyti, kaip viskas atrodytų netekus tam tikrų jutimų.

Man patiko. Džiaugiuosi, kad pagaliau jį pažiūrėjau.

8/10

Rež.: David Mackenzie, vaidina: Ewan McGregor, Eva Green, 2011 m., Didžioji Britanija, Airija, Švedija, Danija, 92 min

Reklama
  1. balandžio 6, 2013 6:09 pm

    o, pažiūrėjai ir tu šitą filmą:) labai geras! mačiau prieš kokius metus jau, bet dar dabar puikiai atsimenu tą pabaigą su tyla.. baugoka buvo:)

  1. No trackbacks yet.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: