413> Dans la Maison / In the House / Provokuojantys užrašai

Šiandien pagalvojau, kad pernelyg retai įsijungiu prancūzišką kiną. ,,Dans la Maison“ susidomėjau tuomet, kai pamačiau trailerį sėdėdama kino teatre (prisipažinsiu, anonsų rodymas prieš filmą man visuomet patinka ir nė kiek neburbu, kad tai laiko gaišimas), šiandien jį žiūrėjau su profesionaliu lietuvišku įgarsinimu, todėl gaudžiau kiekvieną ,,išlendantį“ prancūzišką žodį- labai graži kalba ir džiaugiausi, kad dar ne visus žodžius esu užmiršusi.

Na, o filmo siužetas yra toks: literatūros mokytojas perskaito vieno šešiolikamečio Klodo rašinį: jame vaikinas pasakoja apie savaitgalį, apie tai, kaip norėdamas patekti į išoriškai laimingos šeimos namus, susidraugauja su bendraklasiu. Netrukus Klodas pateikia antrą dalį. Mokytojas su žmona, iš pradžių į tai žiūrėję įtariai, greitai įsitraukia į šią istoriją ir laukia tolimesnių įvykių.

Kaip aš pasakyčiau, tai- ,,mano sritis“. Daug dėmesio skiriama literatūrai, rašymui, kūrybai. Kalbama apie rašytojus, minimi ne tik prancūzų, bet ir kitų šalių klasikai. Mokytojas daug patarimų duoda rašančiajam, atkreipia dėmesį į tai, kas yra svarbu kūriniuose, kas labiausiai patraukia skaitytoją. Ir klausytis viso to buvo tikrai įdomu!

Viskas pradedama taip nekaltai, kad pabaigoje pagalvojau: kaip viskas sugebėjo iki tiek nueiti?. Šešiolikametis susižavi savo bendraklasio šeima: pats neturėdamas motinos, tik tėvą, kuris visąlaik būna namie, nejučia susidomi idealiai atrodančia šeimyna: rodos, jie niekad nesipyksta, palaiko vienas kitą visur ir visada ir yra visiškai patenkinti savo gyvenimu. Įėjimas į namą, įsikišimas į jų nuosavybę ir privatumą atskleidžia, kas slepiasi po šia idile. Troškimas rašyti kuo geriau, skatina ne tik Klodą, bet ir mokytoją daryti tokius veiksmus, kurie vėliau gali pridaryti nemenkos žalos. Į ką po truputį ėjo Klodas, ėmiau greitai suprasti, tad visai nenustebino manęs tam tikri posūkiai, tačiau visumoje, tikrai negalėčiau pavadinti šio filmo visiškai numanomu, kadangi nuo pat pradžių nė nenumaniau, kaip viskas baigsis. Tik einant finišo link, kai jau suvokiau, kas įvyks, negalėjau patikėti, kad taip iš tiesų ir bus pasielgta. Klodo personažas labai greitai mano akyse iš nekalto berniuko virto į neigiamą veikėją, kuris gali pridaryti žalos, jei tik kas nors nepavyks- ir ši nuomonė pabaigoje pasirodė esanti netgi labai teisinga. Liūdna dėl pabaigos, kurią pamačiusi netgi supykau, iš tiesų, viduje užvirė neigiami jausmai, taigi, galiu tvirtai teigti, kad kūrėjams paveikti žiūrovą (šiuo atveju mane) tikrai pavyko. Įtampa, kad ir ne tokia milžiniška kaip kokiam Argo, tačiau tikrai nemaža, spalvingi veikėjų charakteriai, įdomi idėja ir siužetas, nenuviliantis ir pakankamai stiprus finalas – šis filmas išties turi kuo pasigirti.

8/10

Rež.: François Ozon, vaidina: Fabrice Luchini, Ernst Umhauer, Kristin Scott Thomas, 2012 m., Prancūzija, prancūzų k., 105 min