Pradžia > Damien O'Donnell, James McAvoy, Romola Garai, Steven Robertson > 416> Inside I’m Dancing / Rory O’Shea Was Here / Viduje aš šoku

416> Inside I’m Dancing / Rory O’Shea Was Here / Viduje aš šoku


insideTaip ir būna, kai viskas, ką prieš tai žinai apie filmą: vaidinančių aktorių pavardės ir pavadinimas, nuteikiantis linksmai. Pripažinsiu, tikėjausi lengvo, gal net muzikinio filmo. O čia viskas daug sudėtingiau…

Vos atvykęs į neįgaliųjų namus Roris įneša daug pozityvumo ir sąmyšio. Juo susižavi Maiklas- kitas ligonis. Roris nepajudina nė vienos kūno dalies žemiau kaklo, tačiau gali laivai kalbėti. Tuo tarpu Maiklas šiek tiek geba judėti, tačiau jo kalba- visiškai nesuprantama kitiems. O jei galėtų pašnekėti, tai jis būtų laikomas vienu protingiausių. Todėl viskas pasikeičia, kai pasirodo, jog Roris supranta, ką Maiklas sako, nes mokyklos laikais vienas bendraklasis panašiai šnekėdavo. Todėl abu greitai susidraugauja, o netrukus sugalvoja pragarišką planą: imti gyventi savarankiškai.

Taigi, pavadinimas- tai ne nuoroda į nesibaigiančius šokius ir muziką, o į neįgaliuosius. Taip, jie negali pajudinti savo kūno, bet tai nereiškia, jog negali mėgautis malonumais. Klube nematysime jų besikraipančių į visas puses, bet tai nereiškia, kad jie nešoka- jie šoka viduje, tos scenos klube, kai, rodos, visai pagr. veikėjams tampa nesvarbu, jog apie juos šoka sveikieji, atrodo fantastiškai ir itin pozityviai. Ir eina kalba ne tik apie šokius. Tai apie patį gyvenimą: argi gyveni, jei diena iš dienos būni savo kambaryje, niekur neišeidamas, diena iš dienos veikdamas lygiai tą patį ir patenkindamas tik savo biologinius poreikius. O kurgi tikrieji malonumai?. Rorio optimistiškumas, gera nuotaika tikrai užkrečiama. James McAvoy tiesiog fantastiškas čia su savo blondiniškais spygliukais ant galvos. Steven Robertson vaidyba irgi pakerėjo, tiesiog nesuvokiu, kaip taip tikroviškai įmanoma suvaidinti. Na, o Romola Garai visuomet matyti malonu…

Aišku, filme bus ne vien tik pozityvo, bet ir įvairių susimąstymo minutėlių bei nusivylimų.  Toks jau tas gyvenimas. Ką jau kalbėti apie tai, kad jie- neįgalieji, o tokiems gyventi juk daug sunkiau. Nors ir nelabai atkreipia žiūrovų dėmesio, kaip iš tikrųjų jiems yra sunku viešojoje erdvėje, kur daug kas nepritaikyta sėdintiems vežimėliuose žmonėms, per daug gerai jie susisukdavo visur, apskritai nedaug laiko skyrė pagalbinių žmonių darbams rodyti, kas itin pabrėžtų, kaip pagr. veikėjai ar kiti panašaus likimo žmonės išties gyvena, tačiau, manau, kiekvienas nors trumpam apie tai susimąstys..

Taip, vaidyba – šio filmo stiprioji pusė. Nors nepasakyčiau, kad nuobodžiavau stebėdama siužetą: tikrai ne. Buvo nemažai juokingų scenų, kur norėjosi garsiai kvatoti, bet buvo ir tokių, kurias žiūrint galvojau: antras iš eilės filmas, kuriam reikia nosinaitės..

7/10

Rež.: Damien O’Donnell, vaidina: Steven Robertson, James McAvoy, Romola Garai, 2004 m., Didžioji Britanija, Airija, Prancūzija, 104 min

Advertisements
  1. Kol kas komentarų nėra.
  1. No trackbacks yet.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: