505> Irréversible / Nesugrąžinamas laikas

Visame pasaulyje paplito žinia apie aktorių poros Monicos Bellucci ir Vincent Cassel skyrybas. Jie kartu nuo 1996-ųjų, kai sutiko vienas kitą filmavimo aikštelėje, nusifilmavo ne viename filme. Įvairiai vertinamas Irreversible (jį lietuviai verčia ne tik kaip ,,Nesugrąžinamas laikas“, bet ir ,,Apnuoginta prigimtis“, nors šiuo atveju pirmasis būtų labiau į temą) buvo nufilmuotas tuomet, kai jie jau buvo kelerius metus susituokę.

O grįžtant prie filmo, tai pasakojimas nukelia į naktį Paryžiuje, kai įvyksta siaubingas įvykis merginai, o jos vaikinas pasiryžęs jos skriaudikui atkeršyti.

Veiksmas vyksta atbula tvarka: pradedama nuo paskutiniojo įvykio, o tuomet einama prie ankstesnio įvykio, tada dar ankstesnio ir taip toliau. Dabar pagalvojau, kaip būtų, jei siužetas eitų įprasta tvarka. Tikriausiai būtų nebe tas efektas. Tiek pradžioje, tiek pabaigoje atskleidžiami svarbūs faktai, kurie bet kuriuo atveju paliečia žiūrovą. Nepaisant to, jei pradžioje matome tamsą ir niūrumą, vien tik smurtą ir blogas emocijas, vėliau viskas eina šviesyn, bet tuo pačiu, kaip ir pavadinimas sako, suvokiame, kad praėjusio laiko nesugrąžinsime. Žinodami pabaigą tik dar sunkiau priimame tas šviesias veikėjų akimirkas.

Paminėsiu tai, kas pakraupina didžiąją dalį žiūrovų. Pati prieš žiūrėdama žinojau apie įžymiąją prievartavimo sceną, tad buvau nusiteikusi ne itin maloniam vaizdui. Ir išties, tai pasirodė brutualu, viskas vyko lėtai, per dešimt minučių (būtent tiek filmo trukmės užima toji scena) tiesiog neįmanoma nepajusti pagrindinės veikėjos išgyvenamo siaubo. Natūraliai kyla klausimas, kaip aktoriai, kuriems tenka tokie vaidmenys kaip M. Bellucci, susitvarko su tuo? Juk neįmanoma nieko nejusti vaidinant prievartavimo scenoje, po to kai kuriems aktoriams gali ir psichologinių problemų atsirasti. Toji scena atrodė tikroviškai ir galiu palyginti ją su dar vienu matytu, tik kito žanro filmu – I Spit on Your Grave (1978), kurio antrąsyk nesiryžčiau žiūrėti dėl itin nemalonaus jausmo, kuris neapleido visos peržiūros metu.

Juosta nufilmuota įdomiai. Jei būčiau žiūrėjusi didesniame ekrane ir nenukreipusi karts nuo karto dėmesio į pvz. valgomą sumuštinį, tik visą laiką būčiau įbedusi akis į vaizdą, tikiu, kad būtų galėjęs filmas ir supykinti ar bent jau galvos skausmą sukelti. Kamera juda 360 laipsnių kampu, ypač pradžioje vos mėgindavau įsižiūrėti į rodomą siluetą, kamera nusisukdavo į visai kitą pusę. Ji judėjo greitai ir nenuspėjamai, spalvos- mirguliuojančios. Vėliau kameros darbas ,,sunormalėja“, tik pačioje pabaigoje akims duodamas ,,malonumas“ kurį laiką žiūrėti į blyksintį ekraną.

Ar antrą kartą žiūrėčiau, nežinau, bet vieną kartą pamatyti verta.

7/10

Rež.: Gaspar Noé, vaidina: Monica Bellucci, Vincent Cassel, Albert Dupontel, 2002 m., Prancūzija, prancūzų k., 97 min