609> Disconnect

Trys istorijos, kurias sieja kompiuteris. Pirmoji – apie Beną, su kuriuo ima susirašinėti po merginos nuotrauką pasislėpę du toje pačioje mokykloje besimokantys paaugliai. Antroji – apie porą, kurių vidinės žaizdos neišgijo po vaiko praradimo, ir kuri vieną dieną sužino, kad kažkas sužinojo visus prisijungimo kodus ir pavogė visas santaupas, laikytas banke. Ir trečioji – apie reporterę, kuri susipažįsta su aštuoniolikamečiu, vienoje internetinėje svetainėje bendraujančiu ir savo kūną rodančiu visiems, kas tik sutinka sumokėti/ką nors padovanoti.

Aktorius Alexander Skarsgård paskutiniu metu yra nusifilmavęs ne vienoje vertoje dėmesio juostoje (kad ir neseniai mano girtoje What Maisie Knew, o ateity dar noriu pamatyti ir The East bei ankstesnius filmus, kuriuose jis vaidinęs), o kas labiausiai džiugina – kad vaidmenys jo rimti, tad išties džiugu, kad taip sėkmingai jam sekasi neapsistoti vien ties saldaus blogiuko įvaizdžiu, kokį matome seriale True Blood (o jis kitamet jau ir baigsis!). Tiesa, kitamet pasirodys The Giver, pastatytas pagal fantastinį utopinį romaną, ir turint omeny daugelio panašių filmų kokybę, kažin, ar sulauksime labai kokybiško produkto… Na, bet grįžkime prie Disconnect.

Iš vienos pusės, tai filmas apie tai, kokią įtaką daro kompiuteris, interneto erdvė, kaip ji gali pasukti gyvenimą visai netikėta linkme. Kalbama apie tai, kaip svarbu atitinkamai saugotis, kad nenutekėtų informacija, kaip internete žaibo greičiu išplinta bet kokia informacija, o galop, apie tai, kad jame galima rasti visko, įvairiausių paslaugų, kuriomis ne vienas naudojasi ir nieko blogo tame nemato. Tai filmas apie patyčias, sukčiavimą, savęs pardavinėjimą.

Bet visgi svarbiausia tema – apie tarpusavio žmogiškus ryšius, kuriuos taip sunku turėti šiame pasaulyje, priklausomame nuo įvairių šiuolaikinių technologijų. Apie tai, kad lengviau išsilieti nepažįstamiems žmonėms internete, be perstojo šnekėti telefonu, tačiau nerasti nė vienos temos, apie kurią būtų galima šnekėtis su šalia esančiu žmogumi. Apie susvetimėjimą, šaltumą, kai kuriais atvejais – baimę, kad taip ir liksi nesuprastas ar išjuoktas. Asmeniškai man, ypač liūdną vaizdą paliko Maikas, Džeisono tėtis, kurio griežtumas, o vietomis netgi sarkastiškumas atrodė atstumiantis ir keliantis pyktį.

Kiekviena istorija palietė daugiau mažiau, tai filmas, kuriame svarbiausi žvilgsniai ir pokalbiai. Veiksmo – nedaug, bet jo visai ir nereikia. Rodės, kad jutau kiekvieno veikėjo asmeninę dramą, išgyvenau kartu su kiekvienu. Tas lėtas ėjimas kulminacijos link man atrodė pakankamai įtemptas, ir tai atrodė taip keista, kadangi toji įtampa kuriama taip nematomai… Ir kulminacinė dalis buvo verta to laukimo. Sakysit, kas gi ten tokio?.. Nieko, tačiau ne visada ir reikia, kad būtų kažkas ypatingo. Užtenka jausmo, o jo čia per akis. Muzikos takelis – mielas, aktorių komanda surinkta išties puiki, o filmas po peržiūros iš karto neužsimiršta, dar vis jaučiu nuotaiką, atmosferą, kuri vyravo juostoje.

Išties geras filmas, po savęs kažką paliekantis. Netgi gavau daugiau nei tikėjausi. 8/10

Rež.: Henry Alex Rubin, vaidina: Jason Bateman, Hope Davis, Frank Grillo, Michael Nyqvist, Alexander Skarsgård, Paula Patton, 2012 m., JAV, 115 min