636> The Passion of the Christ / Kristaus kančia

Pamenu, kai tuoj po šio filmo pasirodymo, girdėjau kalbas, kaip moterys klykdavo ir alpdavo žiūrėdamos šį filmą, tiesą pasakius, ir pačiai teko kažkada girdėti verksmus, kai šis filmas buvo rodomas bažnyčios iniciatyva, o pati ėjau tikriausiai į komunijos pamokėles (sprendžiu pagal filmo pasirodymo metus). Tačiau iki šiol taip ir neteko man jo matyti, nors kartą berods lyg ir buvo įsijungtas, kai rodė per tv, tačiau namiškiai išsigando lietuviškų titrų, kuriuos skaityti ne taip ir lengva mažame ekrane, tad taip ir liko… Užtat dabar sužinojau, kas tai per kino juosta, nominuota trims Oskarams bei sukėlusi daug atgarsio ir prieštaringų nuomonių.

Apie ką ji, tikriausiai minėti gal ir nereikia, nes istorija tikrai turėtų būti žinoma ar nors  girdėta: pasakojimas apima laiką nuo Jėzaus Kristaus suėmimo iki mirties ant kryžiaus.

Iš tikrųjų, žiūrėdama galvojau, kad nė nesvarbu, ar jūs tikintys, ar ne – nepriklausomai nuo to šis filmas gali palikti stiprų įspūdį. Jei esat tikintys ir tokį istorijos pavaizdavimą imsite už gryną pinigą, išties pajusite, kokia gi toji Jėzaus kančia už mūsų nuodėmes ir kaip ji galėjo atrodyti. Skaičiau, kad kažkam šis filmas pakeičia ir gyvenimą (nors turint omeny, kad kažkam gyvenimą pakeičia ir banaliausi filmai, knygos, čia dar gal ir pusė bėdos, aišku, žiūrint kaip pakeičia)… O jei į šią juostą žiūrėsite tiesiog kaip į meninį filmą, nebandydami n kartų sau kartoti, kad čia filmas apie tą Jėzų, gal teigdami sau, kad tai tiesiog išgalvota istorija (na, kaip jums tik patogiau), praleisite laiką ne ką blogiau. Šiame filme daug žiaurumų. Daug daugiau nei maniau prisiklausiusi apie jį įvairiausių atsiliepimų. Jėzaus plakimo scena man priminė prievartavimo sceną filmuose I Spit On Your Grave ir Irreversible. Kur tiesiog po kiek laiko nebeįmanoma žiūrėti, norisi nusisukti, nes tiesiog pati pajaučiu, kaip viskas užsitęsė, kaip viskas beprotiškai baisu, beviltiška ir toks jausmas, kad tai niekad nesibaigs. O čia dar be viso to (ko nebuvo anuose filmuose) ir kraujai taškėsi, o pasekmės visu gražumu ant Jėzaus kūno matėsi. Ir vis dėlto, žiaurumai – tai tik maža dalis visko, kas palieka įspūdį. Čia galima pamatyti dar ne vieną stiprų akcentą: kone išprotėjusius budelius (argi kitaip juos įmanoma pavadint matant, ką jie išdarinėjo), minią, kuri paklūsta savo autoritetui, nė nepaisydama, kiek tai teisinga, minią, kuri eina kartu su visais, klykia, rėkia ir tiesiog trokšta kraujo praliejimo, nepaisant to, kiek auka yra to verta; stiprią personažų vaidybą, kurie pagrinde kalba vien tik žvilgsniais (Jėzus, Judas, Marija, Magdalena ir t.t.), bet jų visiškai užtenka perteikti jų jausmams ir mintims, kelissyk yra sugrįžtama į senesnius laikus, kai Jėzus dar nebuvo suimtas ar apskritai tebuvo tik mažas vaikas. Įdomus pasirinkimas pasirodė ir tas, kad nuspręsta nufilmuoti juostą, kurioje būtų kalbama aramėjų, lotynų ir hebrajų kalbomis (taigi, būtent tokiomis, kaip kalbėjo tais laikais), o ne pvz. angliškai.

Kalbant apie minusus, tai jų išskirčiau mažai. Vietomis man gal kiek per daug ištęsta pasirodė, nors kita vertus tas ilgumas suteikė įspūdį, kiek vargo ir skausmo patyrė pagr. veikėjas. Labiausiai tai nesupratau šėtono pasirodymo šiame filme. Visoje juostoje jis atrodė kaip ne į tą filmą papuolęs personažas, nes jo čia ir nereikėjo, ir išvaizda parinkta kažkaip keistokai…

Bet kad filmas paliko gerą įspūdį, tai nėra net abejonės. 8/10

Rež.: Mel Gibson, vaidina: Jim Caviezel, Monica Bellucci, 2004 m., JAV, 127 min