Pradžia > Anne-Marie Duff, Dorothy Duffy, Eileen Walsh, Nora-Jane Noone, Peter Mullan > 656> The Magdalene Sisters / Magdalietės

656> The Magdalene Sisters / Magdalietės


2e2a5cbca67aa9a328827d004c962fc3b5003ca4_1XX a. viduryje Airijoje išpopuliarėjusios Magdalenos prieglaudos veikė iki 1987-ųjų, o per pastaruosius tris dešimtmečius net 30 tūkstančių merginų prisipažino ten patyrusios žiaurų smurtą, o ne žadėtą gailestingumą. Į šias prieglaudas merginos būdavo išvežtos tam, kad atgailautų už savo nuodėmes.  Mes galime stebėti trijų merginų – Margaretos, Bernadetos ir Rouz / Patricijos – likimus. Margareta čia pateko dėl to, kad ją išprievartavo, Patricija (jos tikrasis vardas Rouz buvo užmirštas, vos tik pateko į prieglaudą) – už tai, kad ne santuokoje susilaukė vaiko, kuris tuoj pat buvo iš jos atimtas, o Bernadeta – už tai, kad mėgo flirtuoti su vaikinais. Kitų merginų patekimo priežastys labai panašios.

Ir nė nežinau, nuo ko čia pradėti pasakoti savo įspūdžius, kadangi emocijos vis dar liejasi per kraštus, tai išties stiprus filmas, turintis tokį siužetą, kuris kai ką lengvai ir papurtys, gal net šokiruos, nors pati nevadinčiau jo šokiruojančiu, o tiesiog emociškai itin paveikiančiu. Griežta tvarka, jokių mergaitiškų plepesių (tiksliau – apskritai jokių), vien tik darbas, maldos. Kol vienuolės sau gardžiuojasi įvairiais mėsos patiekalais, auklėtinėms duodamas neaiškus srėbalas ir gailima net duonos. Vienuolių akys net žiba skaičiuojant pinigus, o auklėtinėms kalama į galvą atgailauti už tokias ,,sunkias“ nuodėmes kaip išprievartavimą (nagi, negi taip jau kažkas ėmė ir išprievartavo? Ji pati prisiprašė, suviliojo, ne kitaip!) ar tiesiog nekaltą flirtą, o kad yra tokia nuodėmė kaip gobšumas – taip ir pamirštama. Ir tai dar būtų pusė bėdos, jei ne scenos, kuriose vienuolės smurtauja prieš auklėtines ar net šaiposi – toji patyčių scena viena stipriausių visame filme. Jokio skaitymosi, jokių paslaugų darymo, kiekvienas žodis prieš – ir jau galėsi kelias dienas gydytis padarytus sumušimus. Sunku buvo stebėti ir į vieną iš auklėtinių – Krispiną, kuri, būdama ne visiškai psichiškai sveika, engiama tiek pat, kiek ir kitos. Buvo siaubas stebėti jos veiksmus ir tai, ką iš jos padarė vienuolės. Pati įsimintiniausia scena – kai Krispina gal dešimt kartų rėkė ,,He is not a men of God“. Beprotybė ir stiprybė tuo pačiu metu, tiesiog užgniaužė kvapą ir galvojau, kaip ji pajėgia tiek rėkti. Ir dar ne vieną įsimintiną sceną papasakočiau, bet gal patys pažiūrėkite, nes tų scenų pernelyg daug.

Nuo pat pirmos minutės šis filmas įtraukia ir savo pastatymu. Pradžia – kai kunigas grodamas gieda (?) giesmę, rodos, net savotiškam transe – buvo pirmasis įrodymas, kad kino juosta stipri ne tik savo siužetu, kuris įdomu, ar paliks visiškai abejingų, bet ir įdomiai nufilmuotomis scenomis. Jausmų perteikimas, personažų pateikimas, siužetinės linijos – tai neleis šio filmo taip paprastai užmiršti.

Ir kai pabaigoje paminėjo visų likimus (nes personažų atitikmenys tikrovėje iš tikrųjų egzistavo (ir kai kurios manau, dar gyvos turėtų būti), kai buvo sudėti visi ,,i“, beliko džiaugtis, kad kai kurioms tos baisios nuodėmės, dėl kurių jos tiek kentėjo, visai netrukdė gyventi visaverčio gyvenimo.

Puikus filmas. 9/10

Rež.: Peter Mullan, vaidina: Eileen Walsh, Dorothy Duffy, Nora-Jane Noone, Anne-Marie Duff, 2002 m., Airija, Didžioji Britanija, 119 min

Reklama
  1. Kol kas komentarų nėra.
  1. No trackbacks yet.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: