724> The Hunger Games: Catching Fire / Bado žaidynės. Ugnies medžioklė

Rež.: Francis Lawrence
Vaidina: Jennifer Lawrence, Josh Hutcherson, Liam Hemsworth, Woody Harrelson, Donald Sutherland, Elizabeth Banks, Stanley Tucci, Philip Seymour Hoffman, Jena Malone ir kt.
2013 m., JAV, 146min
Žanras: nuotykių, mokslinė fantastika.
imdb nuoroda čia.

Tai antroji ,,The Hunger Games“ dalis, kurioje tęsiama Ketnės istorija: su Pitu laimėjusi Bado žaidynes dabar jie turi leistis į Nugalėtojų turą ir toliau vaidinti, kad jiedu pora. Tuo tarpu netyla kalbos apie sukilimus apygardose, kas ypač nepatinka Sostinės prezidentui Snou – jis numano, kad viso to kaltininkai yra Pitas ir Ketnė. Taigi, netrukus jiems pateikiamas nemenkas išbandymas.

Šis filmas pastatytas pagal antrąją trilogijos dalį, kuri lietuviškai išversta kaip ,,Pavojinga meilė“, taigi, pirmiausia, džiugu, kad bent jau filmas išvengė tokio pavadinimo, kuris parašytas tiesiog ,,iš oro“. Filmo peržiūrą vis atidėliojau kad ir kaip būtų keista, dėl vos po jo pasirodymo pasipilusių itin teigiamų komentarų, į kuriuos žiūrėjau įtariai. Na, ir trukmė (daugiau nei pora valandų) iš pažiūros atrodė kiek ilgoka tokio žanro filmui.

Bet užteko pažiūrėti filmą, kad visos spėlionės būtų patikrintos. Visų pirma, trukmė. Nė minutės neteko nuobodžiauti ar žiūrėti, kiek čia to laiko dar liko. Rodės, kad jis truko žymiai trumpiau. O ir teigiami komentarai visgi nepasirodė visiškai iš piršto laužti. Ypač, jei lygintume pirmąją ir antrąją dalį.

Kaip ir pirmojoje, taip ir šioje dalyje patiko kostiumai, kontrastas tarp Sostinės ir apygardų, o taip pat ir žaidynių aikštė (taigi, šioks toks spoileris, kad ir šioje dalyje žaidynės vyks), kuri šįsyk išsivertė ir be tų kvailų padarų, kurie man visiškai nepatiko pirmosiose žaidynėse. Visame filme netrūko veiksmo, įvairių siužeto posūkių, o tai ir darė kino juostą įdomią ir nenusibostančią. Didelį pliusą norisi dėti ir už šioje dalyje nebelikusio nesusipratimo: vykstant intensyvesniam veiksmui nemaloniai judančios kameros.

Atsiradę nauji personažai, kurie bus ir tęsinyje (o gal abiejuose), pateikiami kaip įvairialypės asmenybės. Nors ir didžioji dalis ryškesnių veikėjų atrodė įdomūs, tačiau turėčiau pasakyti, kad filme nėra nė vieno personažo, kurį galėčiau pavadinti mylimiausiu – kiekvienas turi savybių, kurios manęs nežavi. Kalbant apie Ketnę, buvo scenų, kuriose ji susiliedavo su Jennifer Lawrence. Stovėdama ant scenos ir atsakinėdama laidos vedėjui Ketnė man atrodė kaip visiška J. Lawrence iš matytų interviu ištraukų su ja. Nors nepasakyčiau, kad tai suteikė kažkokių neigiamų emocijų.

O štai kaip nemėgstamiausią galėčiau pavadinti vieną vienintelį (neskaitant tų visų prezidentų Snou, be kurių apskritai nebūtų šios istorijos) – Pitą. Jis kaip koks išlepęs berniukas prisimąsto visokių pievų, kurias būtinai reikia pasakyti, kai jį filmuoja (prisimenat pirmą dalį? šioje kūryba pasiekia kur kas aukštesnį lygį), bet labiausiai nervino be abejonės tai, kad per abejas žaidynes jis tampa tuo, kurį reikia tempti, nešti, kuriam kas nors atsitinka – na, toks iš dalies nevykėlis. Žiūrėjau ir galvojau: kada gi jį numes.

Geilas, kuris lyg ir galėtų būti ganėtinai svarbus, šioje dalyje tampa ir vėl neryškus, neesminis veikėjas, kurį iš filmo išėmus, niekas nepasikeistų. Kad ir kaip bebūtų gaila, nes knygose man jis patiko.

Meilės linija, kuri ir toliau plėtojama, nepatiko, vertė vartyti akis ir taip toliau. Per daug saldu ir neįtikinama, o dar tos dvejonės, išsisukinėjimai (tarsi myliu, tarsi nemyliu, tai vėliau pažiūrėsim, gal kas išeis iš to ir t.t.) erzino. Laimei, tai bent jau neužgožia veiksmo. Ir niekaip negalėjau nuvyti minties, kad Ketnę nužudyti būtų galėjęs prezidentas Snou bet kada, vieno mygtuko paspaudimu. Bet juk nebūtų Ketnės, nebūtų ir visos trilogijos…

Pabaiga daug kam pasirodė intriguojanti, tikiu, kad taip ir galėjo pasirodyti neskaičiusiems knygų, ir kad privertė susimąstyti apie tai, kokių įspūdingų scenų gali būti ateityje.

Sprendimas perskirti trečiąją dalį man pasirodė visai nereikalingas. Sakykim, dar visai suprantama, kad buvo nuspręsta padalinti jau užmiršto ,,Saulėlydžio“ ketvirtąją knygą pusiau, nes ten knyga gan solidi (nepaisant to, kad vis tiek šis sprendimas pasirodė visiškai prastas), tačiau ,,Bado žaidynių“ trečioji dalis – ,,Liepsnojantis įtūžis“ yra ploniausia iš visų trijų. Reikia tikėtis, kad nepasišiukšlins.

O ši dalis išties geresnė už pirmąją. 7/10