750> Sibirskiy tsiryulnik / The Barber of Siberia / Sibiro kirpėjas (1998)

Rež.: Nikita Mikhalkov
Vaidina: Julia Ormond, Oleg Menshikov,
1998 m., Rusija, Prancūzija, Čekija, Italija, 180 min
Žanras: romantinė drama, komedija
imdb nuoroda čia.

Džeinė atvyksta į Rusiją 1885 m. padėti pažįstamam išradėjui įtikinti valdžią paremti jo išradimą ,,Sibiro kirpėjas“. Tik štai moteris netikėtai įsimyli jauną karininką.

Jie susipažįsta traukinyje. Jo pavardė – Tolstojus. Ji skaito ,,Aną Kareniną“. Netrukus moteris ir vadinama ne kitaip išskyrus Ana Karenina. Šypsena po šypsenos ir jau lengva suprasti, kur viskas pasisuks. Bet čia trijų valandų trukmė ir suvoki, kad tiesiog nepadoru tiek laiko rodyti istoriją, kuri gražiai ir palaipsniui rutuliosis iki palaimingo finalo – vestuvių, penkių vaikų ir dar nežinia ko. Taip ir nebus. Mat moterį įsižiūri ir aukšto laipsnio karininkas, prieš kurį Tolstojus – niekas. O tai nežada nieko gero.

Kaip nepaprastai gera matyti filmą, kuris tiesiog šauniai atstovauja kiekvienam žanrui, prie kurio jis priskirtas. Romantika jau vien visa istorija kvepia, dramos taip pat netrūks (čia jau reiktų leistis į siužeto atskleidimą, jei norėtųsi paminėti stipriausias dramines scenas, tad žadu kaip nors tai apeiti), o komedija maloniai nustebino. Seniai tiek besijuokiau žiūrėdama filmą. O žiūrint sceną, kur veikėjas gėrė kone iki kraštų pripiltas stiklines (tokias pamenu iš mokyklos laikų, kur valgyklose jų pilna buvo ir tikrai tebėra) degtinės, nežinojau, ar juoktis, ar verkt, nes, rodos, kiek daugiau pagalvosiu apie tą sceną, tai net supurto. Žinot, net jei čia nebūtų dramos elementų, tų trijų valandų nebūtų gaila, nes man kažkas šioje istorijoje ,,lipo“: tiek komiškos situacijos, tiek pagrindinė veikėjų pora. Graži man ta jų meilė, patiko vaidyba, spindinčios jų akys. Visa atmosfera tokia rusiška: traukiniai, balta žiema, kostiumai… Dar pridėkime puikią klasikinę muziką ir taip gražiai surištas pabaigoje dvi siužetines linijas, ir gaunasi išties neprastas vaizdas.

Bet linksmumai turi baigtis, prasideda dramos ir didžiulis liūdesys. Emociškai stipriausia scena, per kurią nesusilaikiau nesusigraudinusi buvo toji traukinių stoty. Žiūrėčiau vėl ir tikiu, kad ir vėl graudinčiausi. Puiki ir išties paliečianti scena iš visų.

Po to jau kažkaip nebe taip įdomu pasidarė, nes tarsi viskas į savo dėžutes susidėliojo, bet bėgant pabaigos titrams vis tiek buvo gaila, kad jau pasibaigė, o jausmas, kad šis filmas išties man patiko, vis dar neatslūgo.

Kažkaip nesinori būt kažko nepaminėjus, tad tikiuosi, kad lyg ir viską aptariau, ką norėjau. O beje. Tikėkit netikėkit, bet tai berods pirmasis (kiek pamenu) matytas filmas, kuriame aktoriai kalba rusiškai (tiksliau – skamba tiek anglų, tiek rusų kalbos), neskaitant, kai tenka nori nenori nugirsti būnant pas tėvus kokį nors rusišką serialą per BTV, bet net ir juos jau pradėjo įgarsinti lietuviškai. Nepasakyčiau, kad būčiau nusistačiusi, tikiu, kad ši šalis yra sukūrusi ne vieną vertą dėmesio filmą, bet tiesiog netraukia jie ir tiek.

8/10