753> The Fault in Our Stars / Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos (2014)

Rež.: Josh Boone
Vaidina: Shailene Woodley, Ansel Elgort, Sam Trammell, Willem Dafoe
2014 m., JAV, 126 min
Žanras: romantinė drama
imdb nuoroda čia.

O šiandien pažiūrėjau to paties pavadinimo garsiojo romano (kurį, beje, ir pačiai teko skaityti. Neatrodė šedevras, bet pakankamai graži istorija) ekranizaciją. Siužetas sukasi apie Heizelę ir Gasą (ar Augustą). Juos abu vienija ta pati diagnozė – vėžys, tik skirtingos rūšies. Nauja pažintis merginai vėl įkvepia noro gyventi.

Kaip ir vakar matytame Divergent, taip ir šiame vaidina Shailene Woodley bei Ansel Elgort, kuris minėtoje kino juostoje buvo S. Woodley vaidinamo personažo brolis. O šįkart jis – naujas draugas, o vėliau ir… Na, taip, nuspėti nesunku. Čia vaidina ir Willem Dafoe – kažkaip nejučia norisi lyginti vėl su Divergente, kur šalia jaunųjų aktorių buvo talentingoji K. Winslet. Tik tiek, kad W. Dafoe per gan trumpą turėtą laiką sukūrė visai įsimintiną personažą, kuris iš tikrųjų, įterptas man atrodo visai be reikalo, na, bet jei yra, tai yra. S. Woodley, kad ir vaidina ganėtinai natūraliai, manęs visgi iki galo neįtikino, kai tuo tarpu Ansel Elgort norisi pagirti. Žiūrėjau skeptiškai į parinktus aktorius dar tuomet, kai nebuvo pasirodęs nė vienas anonsas, todėl likau nustebinta, koks savas, nuoširdus ir išties turintis šarmo pasirodė Gasas. Malonu buvo į jį žiūrėti, mano nuomone, personažas buvo atskleistas būtent taip, kaip man jis atrodė knygoje.

Siužetą daugiau mažiau prisiminiau, ko neprisiminiau, tas buvo priminta, bet iš esmės, žinojau, ko galiu iš filmo sulaukti, tad tam ir nusiteikiau. Kad susigraudinsiu – buvo aišku kaip dieną, ir čia kalta ne tai, ,,kokia tai nuostabi meilės istorija“, bet pats ligos faktas ir tai, kad ši liga nesirenka žmonių nei pagal amžių, nei pagal charakterį, nei pagal ką kitą. Džiugu, kad filmo kūrėjai nemanipuliavo šio filmo tematika taip, kaip galėjo: esmė buvo veikėjų santykiai, jų dialogai, išgyvenimai, o ne sunkios scenos su chemoterapijos išvargintais, iš skausmo besiraitančiais, vemiančiais, išsekintais veikėjais (kaip pvz. My Sister’s Keeper, kuris, beje, man vis tiek tuomet patiko, kai žiūrėjau).

O pokalbiai smagūs, neretai ironiški ar net sarkastiški. Todėl klausytis neretai buvo įdomu, ypač, kai paliečiama nemažai temų. Žinoma, po ironijos ir juodo humoro kauke slepiasi bijantys mirties ir kaip niekas kitas gerai suprantantys, kad ji gali užklupti bet kurią dieną jautrūs jaunuoliai. Ir net nebūtinai mirties… Kiek laiko reikia, kad susitaikytum su kojos protezu, nuolat tampomu deguonies balionėliu ar stikline akimi? O kaip susitaikyti, kai žinai, kad visai greitai ir antroji akis bus pakeista į stiklinę? Ar kad būsi prikaustytas lovoje, negalėsi vaikščioti, jausi nepakeliamą skausmą, tačiau gydytojai paklausus, keliais balais vertini jaučiamą skausmą, parodysi devynis pirštus, nes dešimtą pasilieki dėl visa ko. Jei ateity skausmas bus dar stipresnis. Liūdna ir graudu.

Pati jaunuolių draugystė ir jos rutuliojimasis – banalus, dažnai saldus, bet buvo ne viena vieta, kai žiūrėjau ir galvojau: kaip tai gražiai atrodo. Banalumas juk irgi gali būti žiūrėtinas ir gražus, juk gali žiūrėti į banalybę ir jausti norą šypsotis, o ne raukytis dėl to, kokios čia nesąmonės vyksta, tikram gyvenime taip nebūna. Šiame filme buvo ir vienokių, ir kitokių scenų, tik gaila, kad neretai jausmas, kad tų mažiau patikusių banalių scenų buvo daugiau nei patikusių.

Atrodys, kad kartojuosi (nes ką tik aprašytoje Divergentėje trukmė irgi buvo minusas), bet negaliu nepaminėti, kad ,,The Fault in Our Stars“ pasirodė gerokai per ilgas. Man norėjosi daugių daugiausiai pusantros valandos (ar 1 h 40 min), bet ne dviejų valandų. Jau po pusės valandos galvojau, kad štai, jau galėtų suktis siužetas kažkokia įsimintinesne linkme, bet tuomet pažiūrėdavau į likusį laiką – pusantros valandos, ir suprasdavau, kad dar toli gražu, kol išsivystys į kažką rimčiau. Tempiama guma jautėsi ne vienu metu. Vietomis nebeįstengdavau išlaikyti dėmesį, jausdavau nuobodulį, kuris po kiek laiko apmažėdavo ir vėl ,,gyvendavau“ kartu su Heizele ir Gasu.

Kol kas imdb vartotojų reitingas 8,2 man atrodo didokas kaip tokiam filmui, bet galbūt žmonės yra išsiilgę paprastesnių, kad ir banalokų, meilės istorijų. Tuo labiau, kad už kokį nors A Walk To Remember šis dešimteriopai geresnis.

6/10