756> An American Crime / Amerikietiškas nusikaltimas (2007)

Rež.: Tommy O’Haver
Vaidina: Ellen Page, Hayley McFarland, Catherine Keener, James Franco
2007 m., JAV, 98 min
Žanras: biografinė kriminalinė drama
imdb nuoroda čia.

Peržiūrėjusi The Girl Next Door užsinorėjau pažiūrėti šį filmą, kur, anot komentarų, ta pati istorija perteikiama realistiškiau, naudojama žymiai daugiau tikrų faktų. Tikrosios istorijos darsyk skaityti nebesinorėjo, tad nedėliojau pliusų prie to, kas tikra.

Kaip ir šioje nuotraukoje pagrindinė veikėja Silvija, kuri sako nesuprantanti, taip ir aš bei, norisi tikėti, visi kiti žmonės nesupranta, kaip galima iki tiek nueiti. Lygiagrečiai rodomas teismo posėdis, kuriame apklausiami visi labiau pasižymėję veikėjai, bei pasakojama istorija apie dvi paauglės, kurios kuriam laikui apsistoja namuose moters (Gertrūdos), turinčios šešis vaikus ir skaičiuojančios kiekvieną centą. Po truputį rutuliojama istorija, kuri išties verta to, kad ją ekranizuoja, apie ją kalbama ir rašoma.

Toji idėja su teismu – išties vykusi ir įdomi. Ypač nežinantiems, apie ką šis filmas, tai turėtų kelti šiokią tokią intrigą: tai kas gi vis dėlto nutiko? kaip užsibaigė? Be to, teismas leido žiūrovui išgirsti, ką apie visą įvykį jau po to šneka jame dalyvavę asmenys, kaip vertina, kokios mintys kyla žiūrint į tai, kas buvo, jau po visko.

Kita, didžiąją laiko dalį užimanti siužetinė linija po truputį pasakoja istoriją, kurią jau daugmaž žinojau. Buvo įdomu žiūrėti į skirtumus, bet tuo pačiu nejučia suvokiau, kad yra, kas patiko tiek vienam, tiek kitam filme, o tuo pačiu – ir kas nepatiko. Iš tikrųjų, galvoju, kad kaip nors apjungus abu filmus ir gautųsi puiki kino juosta. Gal esu įpratusi, kad žiaurumai rodomi atvirai ir ,,visa jėga“, todėl An American Crime šiuo atžvilgiu man atrodė per silpnas. Suprantu, kad tai ne tas žanras, kad reiktų suteikti žiūrovams šoką rodant visas baisybes, kurių The Girl Next Door netrūksta, bet kad jų reikėjo kiek daugiau – faktas. Tiesiog mane labiau paveikė ir paskatino gailėtis pagrindinių veikėjų siaubo filmas, o ne ši kriminalinė drama. Tiesa, dar viena ,,o jeigu“ mintis atėjo: gal visai kitaip reaguočiau, jei nebūčiau mačiusi to siaubo filmo, istorija dar būtų buvusi nauja, taigi, ir sukrėstų labiau nei kad dabar, kai jau turėjau pakankamai laiko susitaikyti su visu tuo, kas nutiko Silvijai. Filme visi įvykiai bėgo gan greitai, buvo sunku pajausti laiko tėkmę, didžioji dalis smurto likdavo neparodyta. Visgi pavyko ir šiam filmui vienu momentu mane sugraudinti, tik gaila, kad tuomet kai kas paaiškėjo ir pasidarė tik dar liūdniau.

Vaidyba. Catherine Keener, sukūrusi Gertrūdos vaidmenį, pasirodė išties verta dėmesio. Tiesa, iš pradžių kiek sutrikdė tai, kad šiame filme Gertrūda visai kitokia nei kad jau nesyk šiame atsiliepime minėtoje kino juostoje. Ellen Page, kurią jau senokai mačiau ekrane, šįsyk sukūrė kiek blankoką, mano nuomone, personažą. Norėjosi joje daugiau ,,spalvų“, daugiau atsivėrimo, nes dabar atrodė visiškai užsidariusi, visą skausmą, mintis palikusi kažkur giliai savyje, taip giliai, kad neretai jos buvimas ekrane nesukeldavo jokių emocijų. Iš mažesnių vaidmenų atlikėjų įsiminė vieną jauniausių Gertrūdos vaikų vaidinęs berniukas, kuris atrodė kaip kuo tikriausias psichopatas – į jį buvo bene baisiausia žiūrėti. Kiti – daugiau mažiau ne itin įsimintini ar pasižymėję.

7/10.