Glee / Choras (1-6 sezonai) (2009 – 2015) – bendra viso serialo apžvalga


glee12Tai bendra serialo apžvalga, kurioje galbūt ir pasitaikys vienas kitas spoileris, bet jokių esminių ar svarbių – todėl saugu skaityti ir nemačiusiems ar mačiusiems tik keletą sezonų.

Kai žiūrėjau penktąjį sezoną, džiaugiausi, kad šeštasis bus ne tik sutrumpintas, bet ir finalinis. Tašką šiame seriale reikėjo dėti jau po trečiojo sezono ar bent jau ketvirtojo. Tačiau žiūrėdama paskutinį sezoną sau tyliai liūdėjau, nes, neskaitant erzinančių dalykų, be kurių šis serialas tikriausiai neegzistuotų, tai buvo visiškas grįžimas prie ,,šaknų“. Tačiau apie viską po truputį. Nes dėkoti šiam serialui yra už ką, net jei minusų yra ne taip ir mažai.

Viskas prasideda, kai į atsikūrusį mokyklos chorą (ar tiesiog Glee klubą) susirenka pirmieji nariai. Didžioji dalis – nepritapę niekur kitur, neturintys draugų, kenčiantys patyčias, kita dalis – populiarūs ir dėl savo užmačių prisijungę prie choro. Tačiau visus juos vienija noras dainuoti, pasirodyti, būti įvertintiems. Taip prasideda kelionė ne tik svajonių link, bet ir ištisas mokymasis būti vieningiems, mylintiems ir mylimiems. Chorui vadovauti imasi ispanų kalbos mokytojas Vilas Šusteris.

Veikėjų yra daug. Nors greitai pasidaro aišku, kad didžioji žvaigždė šiame seriale bus Reičelė, nemažai kitų užima tikrai dideles pozicijas, o netrukus tie kiti, rodos, antraeiliai, tampa daug mylimesni už ryškiausius. Bėgant sezonams kai kurie antraeiliai atsiduria centre, kiti pasirodo tik retkarčiais, o vietoj jų atsiranda nauji. Kaip vėliau paaiškės, naujų narių atsiradimas, kaip ir senųjų sekimas jiems baigus mokyklą, nebuvo geriausias kūrėjų sprendimas. O tiksliau, gal tai ir būtų neblogas pasirinkimas, bet kaip visa tai buvo plėtojama labiau erzino nei leido mėgautis naujais balsais.

Serialo auditorija – jaunimas, o tai ryškiai atsispindi siužete. Siužetas pakankamai didaktiškas, tačiau šiuo atveju tai yra gerai. Atkreipiamas dėmesys į tai, kokie yra įvairūs žmonės tiek savo išvaizda, tiek vidumi. Visame seriale pažymima, kad svarbiausia siekti savo svajonės (ne veltui Journey ,,Don’t Stop Believin’ “ tapo kone Glee himnu) ir būti savimi. Seksualinės mažumos, nemokėjimas šokti ar dainuoti, patyčios, neprisitaikymas, meilės santykiai, seksas, neplanuotas nėštumas, nesėkmės, netektys – visa tai yra paliečiama. Galbūt tai neretai daroma primityviai (iš atminties išnyra epizodas, kai serija buvo skirta moksleivei, grasinančiai iššaudyti mokytojus ir moksleivius mokykloje – ypač aktuali tema, bet pateikta taip, kad vertė raukytis), tačiau šiuo atveju norisi tikėtis, kad yra nemažai žiūrovų, kuriuos šis serialas paskatino keisti požiūrį į save, į kitus, būti tolerantiškesniems ir to, kad viskas yra įmanoma, nors ne visada lengvai pasiekiama.

Žinoma, yra ir momentų, kurie kėlė klausimų. Sue – merginų palaikymo komandos trenerė (vėliau – ir ne tik trenerė) – seriale lyg kokia ragana iš pasakų, kuri daro tiek daug blogybių, kurios dažniausiai atrodo kaip patyčios, neretai fizinis ir psichologinis smurtas, jau nekalbant apie niokojamą turtą. Ir paskutiniame sezone man darėsi tikrai pikta, kadangi nelogiška, jog niekas negalėjo sustabdyti jos. Juk realybėje iš karto būtų pristatytos vaikų teisės, policija. Bet prisipažinsiu, kartais jos netikėti ir itin hiperbolizuoti išpuoliai prajuokindavo (taip, juodasis humoras), tačiau neretai jų būdavo tiesiog per daug. Ir tai kiek prieštaravo visai serialo koncepcijai, nes lyg ir rodoma, kad viskas turi būti sprendžiama, kad patyčioms, netolerancijai ir kt. turi būti užkirstas kelias, bet tuomet atsiranda Sue, kurios niekas nesustabdo.

Seriale dainuojama daug, todėl neverta net pradėti žiūrėti, jei nepatinka muzikiniai filmai ir serialai. Glee dėka sužinojau nemažai geros muzikos, žiūrėdama miuziklus galvodavau, kad vieną ar kitą dainą jau klausiau ne kartą, nes, pasirodo, girdėjau seriale ir ji man patiko. Kažkuriuo metu mano playlist’ą sudarė būtent šiame seriale išgirsti cover’iai, last.fm skaičiuoja, kad jų dainas esu perklausiusi keletą tūkstančių kartų. Ir nors paskutinius tris sezonus žiūrėdama kai kuriuos kūrinius persukdavau, tačiau lieku prie nuomonės, kad, nepaisant tų kūrinių, kurie man labai nepatiko (pvz.: Bastille ,,Pompeii“ perdirbinys), Glee sugebėdavo net visiškai neklausomus kūrinius padaryti vienus mėgstamiausių. Manau, kad seriale buvo neprastai išlaviruota tarp rimtų miuzikluose skambančių kūrinių, jau klasika tapusių grupių (Queen, The Beatles, Journey) iki šiuolaikinės pop muzikos.

Dabar norisi grįžti prie siužeto ir kaip jis keitėsi kasmet. Nors nežinau, gal ir nesikeitė, gal aš augau ir keičiausi. Juk pradėjau jį žiūrėti berods tada, kai dar tik porą sezonų buvo parodyta. Man norėjosi, kad serialas augtų kartu su žiūrovais, bet buvo toks jausmas, kad jis kaip užsitrigęs, taip užstrigęs. Lygiai kaip ir personažai, kurie net baigę mokyklą į ją grįždavo ir grįždavo. Tai erzino ir nervino, nes gal jau laikas atsiplėšti nuo mokyklos? Nors kita vertus, tai, kaip veikėjų gyvenimai ėjo jiems baigus mokyklą, rodė, kaip sudėtinga yra pradėti naują savarankišką gyvenimą, suvokti, ko išties nori iš gyvenimo. Bet neretai priemonės, kaip tai parodyta, atrodė komiškos. Juk Semas bėgant laikui tapo tikra parodija ir tik šeštajame sezone lyg ir subrendo. Kone stabiliausias personažas (nors irgi mėtėsi nemažai) ir mėgstamiausias buvo Kurtas. Tuo tarpu kai kurie kiti, kuriuos pradžioje lyg ir mėgau, buvo visai nelaukiami, nes žinodavau, kad vėl tik kažkokią neigiamą emociją sukels – tai ir ta pati pernelyg savimi pasitikinti Reičelė, ir Bleinas, ir Mersedes. Kai kurie siužeto nelogiškumai ir kvaili įvykiai imdavo paskutiniuose keliuose sezonuose mane ir piktinti, o bendrą nuomonę sušvelnindavo tik puikūs pasirodymai ar viena kita įdomesnė ir jautresnė scena.

Atskiros kalbos verta ir tai, kad bėgant metams keičiasi glee klubo sudėtis, o siužetas suskyla į dvi dalis – viena Niujorke, kita – mokykloje. Geriausia būtų buvę prieš tą skylimą ir užbaigti serialą. Arba, jei nuspręsta tęsti, atsisveikinti su tais, kurie išvyksta, ir likti mokykloje, kur nauji personažai, nauji santykiai ir naujos problemos. Tas jungimas, kuris baigdavosi tuo, kad visi vienas prie kito prilipę, kas kelios serijos grįžtantys į mokyklą, atrodė visiškai nenaudingas. Absurdiškiausiai atrodė penktasis sezonas, kur nauji veikėjai, pasirodę dar ketvirtajame, atrodė ganėtinai perspektyvūs, tačiau jų siužetinės linijos buvo tragiškos, o galiausiai su jais pasielgta taip, kad tiesiog kraujas užverda gyslose. Kai žiūrėsite šeštąjį sezoną, suprasite apie ką aš.

Penktasis sezonas neatsiliko – ten man patiko vos trys serijos, iš kurių viena buvo skirta vieno iš pagrindinių aktorių Cory Monteith atminimui (aktorius mirė prieš porą metų). Tai buvo itin jautri serija, kurią žiūrint nesigraudinti buvo sunku. Ir tai buvo dar viena priežastis, dėl kurios nesinori ,,nurašyti“ Glee, nes jie nebijo stiprių temų. Šeštajame sezone tikriausiai stipriausia tokia linija – vieno veikėjo noras pasikeisti lytį.

Na, ir kadangi įspūdžiai apie šeštąjį sezoną šviežiausi, galiu pasakyti, kad po dviejų visiškai neįdomių sezonų serialas sugebėjo įtraukti taip kaip pirmuosiuose. Jaučiau nostalgiją, liūdesį ir šios emocijos mainėsi žiūrint. Vienu momentu galvojau, kad vėl grįš prie nesąmonių, nes jų netrūksta ir šiame sezone, bet ne. Po truputį vystomas siužetas tapo ilgu atsisveikinimu. Kažkur skaičiau, kad žinodami, jog tai paskutinis sezonas ir dar įdėtas į nepatogų laiką, todėl tikriausiai atsipalaidavo ir sukūrė geriausia, ką galėjo. Jautėsi ta pati atmosfera, kokia buvo pradžioje (beje, priešpaskutinėje serijoje rodomi įvykiai serialo pradžioje – todėl buvo dar liūdniau), o nauji glee nariai pasirodė tokie pat įdomūs, kokie būtų, jei tai būtų buvęs pirmas sezonas. Tačiau laiko jiems buvo mažai beskirta, bet tai normalu – juk reikia sudėlioti visus taškus senbuvių gyvenimuose. Ir taip serija po serijos galiausiai viskas buvo sudėta į nuostabų finalą ir finalinį pasirodymą. Žinau, kad daug kas nesitikės, kad Reičelė liks su būtent tuo veikėju, bet man tai buvo pati maloniausia staigmena. Nedaug trūko, kad susigraudinčiau. Ir net sunku kažkokį balą rašyti, nes jaučiuosi šiuo metu visiškai šališka.

Tad gal palieku tokį pat įvertinimą, kokį buvau parašiusi iki tol. Liūdni tie atsisveikinimai.

7/10

Kūrė: Ian Brennan, Ryan Murphy, Brad Falchuk, vaidina: Cory Monteith, Dianna Agron, Lea Michele, Chris Colfer, Darren Criss, Kevin McHale, Heather Morris, Amber Riley, Naya Rivera, Mark Salling, Chord Overstreet, Jane Lynch, Jayma Mays, Matthew Morrison, Harry Shum Jr., Jonathan Groff, Idina Menzel, Jenna Ushkowitz, Gwyneth Paltrow , 2009- 2015 m., JAV, anglų k., 44 min

  1. Kol kas komentarų nėra.
  1. No trackbacks yet.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

%d bloggers like this: