840> Nymphomaniac Vol. I / Nimfomanė. Pirma dalis (2013)

Rež.: Lars von Trier
Vaidina: Charlotte Gainsbourg, Stellan Skarsgård, Stacy Martin, Shia LaBeouf, Christian Slater, Uma Thurman
2013 m., Danija, Vokietija, Belgija, Didžioji Britanija, Prancūzija, 117 min
Žanras: drama.
imdb nuoroda čia.

Kiek daugiau nei metai praėjo, kai visame pasaulyje praūžė dilema: uždrausti ,,Nimfomanę“ ar ne. Kol vieni įžiūrėjo kuo tikriausią legalią pornografiją, Lars von Trier gerbėjai dviejų dalių filmą vadino menu, kurį tiesiog privaloma pažiūrėti. Būdama šiokia tokia režisieriaus gerbėja, pagaliau prisiruošiau peržiūrėti pirmąją dalį. Ir galiu teigti, kad apie antrąją atsiliepimo taip pat sulauksite. Kai tik ją pažiūrėsiu.

Centre – Džo – moteris, kenčianti dėl nimfomanijos (ar tiesiog – priklausomybės nuo sekso). Ją Seligmanas, pagyvenęs vyriškis, suranda sužeistą ant asfalto lauke, ir nusprendžia parsivesti namo, kad ši bent kiek sušiltų. Moteris nusprendžia jam papasakoti savo gyvenimo istoriją. Nuo pat vaikystės (taip, toji mergaičiukė nuotraukoje – Džo vaikystėje).

Ar bereikia sakyti, kad tai filmas – suaugusiesiems ir nei paaugliams, nei tuo labiau vaikams neverta jo žiūrėti. Sakysit, šiuolaikiniai paaugliai visko matę? Galbūt. Bet įdomu, ar be sekso scenų, nuogų kūnų bei iš arti rodomų lytinių organų jie daugiau ką supras. Kad tai nėra vien for fun.

Lars von Trier man patinka dėl vizualinių ir garsinių sprendimų. Pradžia – tiesiog užburianti. Iš pradžių – juodas fonas ir krentančio vandens bei tolumoje važiuojančio traukinio (?) garsas. Nuteikia ramiai, tačiau tuo pačiu ir ėmiau laukti: kaipgi filmas prasidės? Netrukus pasirodė vaizdas – tekantis vanduo, netrukus – barškantis į metalą. Švarūs, sodrūs garsai. Ir laukimas. Netrukus viskas apsiverčia aukštyn kojom. Jei vaizdas išlieka vis dar ramus (moteris, gulinti ant žemės), muzika (ne veltui Rammstein) išblaško visą ramybę ir sukuria įtampos, kur jos, iš tiesų net nėra. Įdomiai pateikiami ir momentiniai epizodai iš Seligmano prisiminimų (,,senovinės“ spalvos, kadrai – sulėtinti, trunkantys vieną akimirką), vieno ar kito veikėjo monologai ,,papildomi“ vaizduotės ar priminimų scenų. Kardinaliai keičiasi ir muzikinis takelis – Rammstein keičiami klasikine muzika. Kaskart režisierius mane stebina sugebėjimu parinkti tokius tinkamus ir neįprastus muzikinius takelius. Pabaigoje taip pat pasitelkiamas įdomus sprendimas: vaizdas rodomas tik trečdalyje ekrano, po to šoniniuose ekrano trečdaliuose pasirodo dvi skirtingos scenos.

Yra scenų, kurios siejasi su ankstesniais režisieriaus filmais. Pati pastebėjau tik tą Džo monologą apie vienatvę, kurio metu buvo rodomi visatos vaizdai, paimti iš ,,Melancholia“. Dabar pasidomėjau, kad yra sąsaja ir su ,,Breaking the Waves“ – vienoje vietoje Džo apsirengusi lygiai taip pat kaip minėto filmo veikėja.

Taigi, rodoma šiek tiek dabarties, kurioje kalbasi Charlotte Gainsbourg ir Stellan Skarsgård vaidinami personažai. Viena jų – smerkianti ir nuvertinanti save bei savo gyvenimą, kitas – klausytojas, pateikiantis savo įžvalgų, nevengiantis ir paprieštarauti. Visgi praeitis užima didžiąją laiko dalį, o joje kol kas Ch. Gainsbourg nevaidina, kadangi pasakojimas pasirenkamas remiantis chronologija, taigi, dėmesys šioje dalyje skiriamas Džo vaikystei, santykiams su tėvais bei paauglystei. Džo vaidmenį atlieka jaunesnės aktorės. Džo pasakojimas suskirstytas į skyrius, pradedama nuo vaikystės, baigiama, kai jaunoji Džo pasako, rodos, lemiamą teiginį: I can’t feel anything. Ar tik čia nėra tas taškas, kai suvokiama, kad pereinama į priklausomybę: kai reikia vis daugiau, kad kažką pajaustum, o galiausiai net tas ,,vis daugiau“ nebegali padėti jai pajausti nors kiek malonumo?

Siužetas – lėtas, veiksmas gan siauras. Nieko linksmo ir gražaus, nors pradžioje viskas atrodo gan nekalta, tik pažaidimai, bet kuo toliau, tuo labiau galima pajausti, kad Džo vis toliau lenda į pražūtį. Niūru, slogu, žiūrint atrodė, kad ir pati apsikrėčiau tąja nuotaika.

Be minėtų aktorių pasirodo ir tokie gan žymūs veidai kaip Uma Thurman (asmeniškai neįtikino), Shia LaBeouf (kol kas neperpratau jo vaidinamo personažo – gal dar pasirodys antroje dalyje), Christian Slater (ar tik ne vienintelis jo vaidinamas personažas galėtų būti vadinamas ,,mielu“?).

Nemažai tikiuosi iš antrosios dalies – nujaučiu, kad turėtų būti sunkesnė, niūresnė, o ir daug kas teigia, kad stipresnė. Kaip iš tiesų – pamatysiu.

Šiai daliai rašau 7/10.