842> Warm Bodies / Šilti kūnai / Mūsų kūnų šiluma (2013)

Rež.: Jonathan Levine
Vaidina: Nicholas Hoult, Teresa Palmer, John Malkovich, Dave Franco, Analeigh Tipton, Rob Corddry
2013 m., JAV, Kanada, 98 min
Žanras: romantinė siaubo komedija
imdb nuoroda čia.

Vaizduojama apokalipsė. Pasaulyje belikę tik saujelė žmonių, kurie didžiule tvora atsitvėrę nuo kitos pasaulio pusės, kur vaikšto zombiai bei skeletai (zombių baisesnė atmaina). Džiulė su draugais priklauso kovotojams, kurie nori atrasti priešnuodžius. Vieną dieną jie išleidžiami už sienos surasti vaistus, tačiau netrukus juos užpuola išbadėję zombiai. Džiulės nuostabai, vienas zombis nusprendžia jos nevalgyti, o pagrobti ir vedasi į savo ,,namus“.

Galėčiau rasti ne vieną priežastį, dėl kurios atsisakyčiau šio filmo žiūrėti žinodama tiek, kiek žinojau prieš įsijungdama. Zombiai? Ne patys įdomiausi padarai. Meilės istorija tarp žmogaus ir zombio? Hmm, ar tik ne tas pats, ką jau matėme n kartų, tik būdavo žmogus ir koks nors kitas fantastinis padaras? Ką čia galima naujo sukurti? Ir apskritai, juk tais metais panašaus turinio filmai buvo štampuojami vienas paskui kitą. Ir kokybės nelabai rasta. Tad kodėl norėčiau pažiūrėti dar vieną? Ir žinot, aš būtent taip ir galvojau. Tačiau rekomendacija iš vieno žmogaus, po to – iš kito paskatino pasvarstyti ir duoti galimybę šiam filmui.

Kaip galima suprasti, mano lūkesčiai buvo nedideli, gal netgi kažkiek nusistačiusi prieš šį filmą buvau, bet gan greitai teko užmiršti, ką blogo apie jį galvojau, nes jis mane nustebino. Ir nustebino gerąja prasme.

Filmas yra gražiai struktūruotas. Pradedama nuo supažindinimo, kas ir kokie yra zombiai, su jų gyvenimo ypatumais. Centre – R, zombis, kuris ir pasakoja viską. Zombių eisena, mimikos – lyg ir standartinės, bet tuo pačiu pasirodė neperspaustos, nešaržuotos. Jie pristatomi kaip šalti, nemąstantys padarai, kurie tik vaikšto iš vieno galo į kitą, karts nuo karto atsitrenkdami vienas į kitą, bei karts nuo karto išlendantys iš savo buveinių pamedžioti. Jiems tinka tik žmonių mėsa, o smegenys – pati skaniausia dalis. Ir įdomiausia, nes valgydami žmogaus smegenis jie perima ir jo prisiminimus. O zombiai prisiminimų ir jausmų neturi, tad toks būdas jiems padeda prisiminti tam tikrus jausmus. Po supažindinimo su zombiais pereinama prie bendro vaizdo, kas vyksta pasaulyje, sudarymo, na, ir galop pagrindinių veikėjų susipažinimas, geresnis vienas kito pažinimas ir t.t. Taigi, iš dalies filmas yra lengvai nuspėjamas, bet šįkart tai nekiša kojos, kadangi pastatymas – išties neprastas.

Galima būtų kabinėtis prie to, kad vargšė Džiulė, kurios vaikino smegenis valgo R, gan greitai užmiršo apie savo vaikiną, iš jausmų vienam greitai perėjo prie jausmų kitam. Bet argi pirmas kartas, kai filmuose taip vyksta? Užtat kažkiek pradžiugino finalinė kova, kur bent jau tiek, kad nesikovė vienas prieš visus ar kokie penki prieš didžiulį kiekį itin stiprių padarų. Visame filme netrūko išties linksmų, nuotaikingų scenų ir situacijų, o humoras – neperspaustas, toks, kokį norisi apibūdinti kaip natūralų, nuoširdų. Na žinot, kai juokinama ne todėl, kad kažkaip liūdna ir nyku, o tiesiog todėl, kad natūraliai ir neplanuotai pavyksta prajuokinti. Ironijos netrūksta irgi. Pavyzdžiui, pradžioje, kai R pasakojo apie zombius, paminėjo: štai dabar zombiai nesikalba vienas su kitu, nebent kokį garsą išleidžia vienas kitam, o seniau, kai jie būdavo žmonės, galėdavo bendrauti – ir rodomas vaizdas iš to ,,seniau“, kur žmonės visi palinkę ties savo kompiuteriais, telefonais. Pralinksmino ši scena ir aišku, kad ir kiek apie tai kalbama, kažkiek ir nuliūdino. Veiksmo, sakyčiau, užteko, o kas svarbiausia – jo nereikia laukti iki paskutinių filmo minučių. Be abejo, daugiausiai veiksmo vyksta pabaigoje, bet kiek įtemptų scenų pasitaikė tiek pradžioje, tiek viduryje. Išties, siužetas nestovi vietoje. Jei nieko nevykdavo, tai bent Džiulė trumpam nuspręsdavo papulti į išalkusių zombių akiratį.

Mintis filmo – paprasta, meilė nugali viską ir taip toliau, kas atrodo kiek saldoka, bet vėlgi – kai iki tol tų saldumų buvo ne pernelyg daug (plius, juk ir romantinis žanras nurodytas, tad visiškai meilės nesitikėti būtų nelogiška), net nėra pikta, kad tokiu paprastu būdu išsprendžiama didžioji filmo dilema.

Aktoriai – traukiantys akį, ypač Nicholas Hoult tiko savo vaidmeniui. Tiesa, jam vieninteliam gal labiau ir pasisekė – ar tik ne labiausiai išvystytas personažas. Galvojant apie kitus, to vystymo pritrūko.

Taigi, vienoj vietoj lyg ir minusą galima dėt, bet užtat už kitą sprendimą – pliusas, ir taip persvara vis ėjo filmo naudai.

7/10