843> The Voices / Balsai (2014)

Rež.: Marjane Satrapi
Vaidina: Ryan Reynolds, Anna Kendrick, Gemma Arterton
2014 m., JAV, Vokietija, 103 min
Žanras: kriminalinis trileris, komedija
imdb nuoroda čia.

Džeris serga šizofrenija. Namuose jis kalbasi su savo augintiniais – šuniu ir kate, lankosi pas psichiatrę ir meluoja jai, kad geria vaistus, o taip pat – bando pritapti darbe ir nesijausti toks vienišas. Deja, viskas pradeda eiti blogyn, kai tragiška linkme pasisuka jo susitikimas su kolege, kuriai jautė simpatiją.

Daug rožinės spalvos, daug humoro, dažniausiai – juodo, taip pat galima matyti užtektinai kraujo ir žmogaus diskusijų su kate ir šunimi. O, ir nepamirškime filmo pabaigoje puikaus ir keistai derančio muzikinio pasirodymo (norėčiau sakyti, kad itin nustebino, bet gerai pagalvojus, nustebinti šiam filmui, kur derinami įdomiausi dalykai, būtų sudėtinga. Netgi pernelyg sudėtinga).

Ryan Reynolds nėra tas aktorius, dėl kurio norėtųsi įsijungti filmą. Taip, jis žavesio turi, liūdnom akim silpnybę turiu, bet aktoriniais sugebėjimais dar kiek suabejoju karts nuo karto. Šiame filme jis ir vaidina šizofrenija sergantį personažą, o taip pat įgarsina gyvūnus (logiška). Vaidmeniui, sakyčiau, jis tiko, o ir išspaudė gal net daugiausiai, kiek galėjo. Ir nors vietomis atrodė medinis, daug dažniau atrodydavo įsijautęs į rolę. Moterų šiame filme keletas, bet jos ne tokios svarbios, kad būtų atskleistos daugiau nei reikia – t.y. minimaliai. Iš moterų paminėti norisi A. Kendrick. Žinau, kad ją myli visas pasaulis, o ir nežadu jos vaidybos peikti (dievaž, įdomu būna ją matyti), bet pastebėjau, kad, kiek teko filmų su ja matyti, visur jos personažai gan vienodi.

Siužetas – toks vingiuojantis, kartu nuspėjamas ir nenuspėjamas (t.y. lyg ir aišku, kas vyks toliau, bet tai įvyksta keistai, nebūtinai taip, kaip įsivaizduodavau). Kaip minėjau, juodas humoras yra svarbus šiame filme. Netgi atrodo, kad jei ne jis – kažin, ar tiek patrauktų dėmesį į save. Tiesa, kaip tik dėl jo filmo turinys gali būti ir nesuprastas. Kalbančios nužudytos galvos, pjaunamos gerklės, katinas, skatinantis žudyti, ir šuo, skatinantis pasiduoti policijai – tikras chaosas. Nors iš tiesų chaoso visai nesijaučia, nes viskas atrodo taip pat tvarkingai kaip ir pagr. veikėjo dienotvarkė, kurios sutrukdyti nelabai kas gali.

Tik nesupraskit neteisingai. Tai nėra visiškai komedija. Yra nemažai ir dramos. Balsų girdėjimas – tai būdas nebūti vienišam. Tai ir skatina negerti vaistų, nes išgėrus tie balsai dingdavo. Likdavo tyla ir tuštuma. O juk girdint balsus gyventi kiek linksmiau: grįžus tave pasveikina šuo, ironiškai žvelgia katinas, su jais diskutuoji apie prabėgusią dieną. Ar planuoji netolimą ateitį, ginčijiesi dėl žudyti / nežudyti ar tiesiog kartu su jais žiūri televizorių. Dramos daugėja antroje filmo pusėje, vis daugiau nevilties pagr. veikėjo veide, daugiau nežinojimo, kaip toliau gyventi, ką geriausia būtų rinktis.

Smagus (jei mėgstate juodą humorą) ir liūdnas (jei žiūrėsite pakankamai susikaupę ir nelauksite, kol dar kas nors mirs ar bus skeltas bajeris (bajerių ten apskritai neskaldo, tad iš karto perspėju, kad to nereik tikėtis) ).

7/10