Pradžia > Bryan Fuller, Callum Blue, Ellen Muth, Jasmine Guy, Mandy Patinkin > Dead Like Me (2003 – 2004) (1-2 sezonai) – bendra viso serialo apžvalga

Dead Like Me (2003 – 2004) (1-2 sezonai) – bendra viso serialo apžvalga


1_dead-like-meKūrė: Bryan Fuller
Vaidina: Ellen Muth, Callum Blue, Jasmine Guy, Mandy Patinkin
2003 – 2004 .m, Kanada, JAV, 29 x 50 min
Žanras: fantastinė komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Su neramumu Hannibal gerbėjai laukia galutinio sprendimo dėl jo likimo, o aš tuo tarpu peržiūrėjau dar vieną nuostabaus Bryan Fuller serialą Dead Like Me. Apie Wonderfalls ir Pushing Daisies jau esu rašiusi.

Džordžija – skeptiškai nusiteikusi jauna mergina, kuri vieną dieną žūva. Tiesa, gan kurioziškai – bet tai turite pamatyti patys. Tokiu būdu ji tampa viena iš giltinių. Kasdien ji gauna lapelį su pavarde to žmogaus, kuris tądien mirs ir prie kurio prisiliesti turės būtent ji. Visos giltinės yra kitų matomos, jos netgi dirba tarp gyvųjų ar kitais būdais prasimano pinigų. O taip pat – susiduria su tais pačiais sunkumais, gal net dažniau nei gyvieji – su klausimais apie egzistavimą ir mirtį.

Jei serialas sudomino ne nuo pat pradžių (vienu metu net galvojau, kad bus prasčiausias iš visų B. Fullerio serialų, kuriuos teko matyti), Džordžijos personažas tapo mėgstamu iš karto. Ji kiek primena Wonderfalls pagrindinę veikėją savo požiūriu į gyvenimą, ciniškumu, ironija bei sarkazmu – puikus, juokingas personažas, kuris yra kuo tikriausia varomoji jėga viso serialo metu.

Antraeilių personažų (nors kai kuriuos antraeiliais vadinti net gaila, nes apie juos sužinome serialo metu išties nemažai) yra ne tiek ir mažai ir jų portretai išplėtoti tiek, kad pažintume kiekvieną ir, nepaisant kiekvieno silpnybių ir minusų, kiekvienas liktų įdomus ir dominantis. Nors Džordžija mirusi, kone kiekvienoje serijoje galima stebėti, kaip sekasi su netektimi gyventi jos tėvams bei seseriai, kokios dramos vyksta jų namuose ir kaip sekasi jas spręsti. Taip pat svarbios yra ir kitos giltinės: nutrūktgalvis išsiblaškėlis ir pernelyg savimi pasitikintis Meisonas, griežtoji Rouzė (vienoje serijoje ji apibūdinama kaip būrelio mama), švelni ir savo grožį vertinanti Deizė bei lyg koks vadas (ar tėvas) – Rubis, kasdien išdalinantis kitiems lapelius su pavardėmis, jų buvimo vieta ir mirties laiku. Giltinių kasdienė susitikimo vieta – kavinė – tampa svarbia kiekvienos serijos dalimi, kurios visad su malonumu laukiu. Būtent kavinėje skamba geriausi dialogai, kurie įdomūs, šmaikštūs ir juokingi.

Mėgstantiems serialus ir filmus, kuriuose vaizduojamas biuro gyvenimas ir įvairios kvailos situacijos, kurių ten apstu, turėtų patikti viena iš siužetinių linijų – Džordžijos darbo vieta. Ten, be abejo, ryškiausia yra Delores – Džordžijos viršininkė, visuomet nutaisiusi šypseną, užsiimanti motyvavimu, tiksliau – visiška Džordžijos priešprieša. Biuras standartinis – daug darbo vietų, atitvertų žemomis sienelėmis, nemažai laiko praleidžiama nieko neveikiant, tempiant laiką. Administratorė – dar vienas serialo perliukas, kuris neliks nepastebėtas.

Taip, tai pagrindinė veikėja Džordžija. Ir jos firminis žvilgsnis.

Taip, tai pagrindinė veikėja Džordžija. Ir jos firminis žvilgsnis.

Siužetas – lyg ir pasikartojantis, tačiau kiekviena serija įdomi ir pažerianti kažko naujo. Pasikartojanti – nes kiekvienoje serijoje kiekviena giltinė gauna po lapelį ir pasiunčia žmogų anapus. Tačiau kaskart keičiasi ne tik mirties būdai (lengvai patikėčiau, jei kai kurie siaubo filmai iš jų sėmėsi idėjų. Tiesa, čia viskas, kaip būdinga B. Fuller, pateikiama kartu ir tikroviškai, ir subtiliai), bet ir tai, kaip kiekviena giltinė reaguoja į mirštantįjį. Vieni paliečia labiau, kiti – visai nesujaudina. Žiūrėdama galvojau, kad būtų gyventi kiek lengviau, jei žinotume, kad mirties akimirką bent vienas asmuo bus šalia, negana to – kad tas asmuo nuims skausmą, kurį jaustume mirties momentu. Juk niekas nenori kentėti. Nemažai čia ir dramų, kančių dėl per ankstyvos mirties, dėl negalėjimo matyti artimųjų, dėl neatsakytos meilės, dėl negalėjimo užmegzti artimų ilgalaikių santykių su gyvuoju, dėl gyvenimo prasmės ir dėl dar visokiausių priežasčių.

Taigi tai serialas, kuriantis žmogiškus, turinčius tiek silpnybių, tiek stiprybių, gal šiek tiek šaržuotus (bet kitaip nebūtų įdomu žiūrėti) personažų charakterius, kurie nestoja vietoje, keičiasi – gaila, kad dariau gan nemažą (bemaž metų) tarpą dariau tarp pirmojo ir antrojo sezonų – šis progresavimas atrodytų dar ryškesnis. Žaidžiama dialogais, siužeto vingiais, nebijoma eksperimentuoti, pasukti įvykių nebūtinai ta linkme, kurios galima būtų tikėtis. Smagus, neprailgstantis serialas su dialogais, kuriuos norisi cituoti dažnoje gyvenimo situacijoje.

Ar žinot tą jausmą, kai pažiūrite ar perskaitote ką nors taip patikusio, kad net norisi visiems sutiktiems įrodinėti, kad būtinai jie turi pažiūrėti ir kad tikrai jiems patiks? Tai va, toks jausmas ir mane dabar ima, tačiau visgi susilaikysiu nuo rėkavimų, nes nemanau, kad patiktų visiems. Bet tai, kad jį sukūrė talentingasis B. Fuller ir Dead Like Me puikuojasi ne viename –iausių serialų sąraše, šį tą rodo.

9/10

Be abejo, filmas, kuris po kelerių metų buvo sukurtas, bus kada nors peržiūrėtas, nors jis jau iš karto turi keletą minusų: jo režisierius – ne B. Fuller, Deizę vaidina kita aktorė, o Rubio išvis nuspręsta atsisakyti.

Advertisements
  1. Kol kas komentarų nėra.
  1. No trackbacks yet.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: