Pradžia > Asif Kapadia > 877> Amy (2015)

877> Amy (2015)


amyfilmRež.: Asif Kapadia
2015 m., JAV, Didžioji Britanija, 128 min
Žanras: dokumentinis, biografinis, muzikinis
imdb nuoroda čia.

Tai dokumentinis filmas apie Amy Winehouse, vieną iš klubo 27 narių (jei kas nežinote, šiam ,,klubui” priklauso garsenybės, mirusios būtent 27-erių), o jei rimčiau – apie puikią atlikėją ir liūdną jos gyvenimą.

Kuo patiko pats filmas. Chronologiškai sudėliota istorija. Apie Amy kalba įvairūs jos aplinkos žmonės, pateikiamos skirtingos nuomonės. Daug autentiškų vaizdų, filmuotos  medžiagos, iliustruojančios skirtingus atlikėjos gyvenimo laikotarpius. Nuotraukų taip pat yra iš asmeninio archyvo. Muzikiniai intarpai įdėti ne be priežasties, kiekvienam – laikas ir vieta. Švarus, emocingas filmas, parodantis Amy iš įvairių pusių: tiek kaip puikų talentą, tiek kaip priklausomybę nuo narkotikų ir alkoholio turintį ir pakilimus bei nuosmukius išgyvenantį žmogų.

Kuo įdomi Amy istorija. Sakysit: man nepatinka Amy muzika,kodėl turėčiau tai žiūrėti. Taip, man jis buvo įdomus vien todėl, kad Amy visąlaik mane žavėjo kaip atlikėja, o į jos gyvenimą pernelyg nesigilinau, nors, žinoma, žymesnius nuosmukius mačiau spaudoje. Tačiau Amy istorija įdomi net ir nemėgstant jos muzikos. Man tai istorija apie žmogų, kuris norėjo būti laimingas, siekė savo svajonės, bet galiausiai dėl tam tikrų aplinkybių vis krisdavo žemyn. Ir ne tik dėl narkotikų, alkoholio. Man ji neatrodė skirta pasauliui, kur fotografai sekioja kiekviename žingsnyje, kur jos dainų klausytis ateina į stadionus ir parkus (jos muziką įsivaizduoju tik mažoje kamerinėje aplinkoje, o ji ir pati vienu metu sakė, kad būtent apie dainavimą baruose ji svajojo), kur ji turi fotografuotis visokiems žurnalams ir traukti į pasaulinius turus. Nė viename kadre ji nekalbėjo apie pinigų ir šlovės troškimą, jos mintis, ką reiškia būti garsiai, iš viso verta citavimo. Ir tuomet ateina žmonės, kurie ją stuma, kurie sakosi rūpinęsi ja, jos gerove, bet tuo pačiu ir skatinę koncertuoti, atlikti muziką, kurios ji nenorėjo. Amy nuoširdumas sužavi, ji nevaidino: jei jai būdavo negerai, tą būdavo galima pastebėti jos veide, elgesyje, jei ji džiaugdavosi, jos džiaugsmas atrodydavo kone kaip vaiko (toji scena, kai buvo pranešta, kad ji laimėjo Grammy, tiesiog tobula). Liūdna – kitaip ir būti negali, ypač, kai žinai, kuo viskas užsibaigė ir kaip kitaip galėjo baigtis. Gera – nes atrodo, kad buvo jos gyvenime ir linksmesnių akimirkų, kad nepaisant kritimų ji bandydavo keltis,būti be narkotikų. Bet visgi nuolatinės laimės man joje trūko, dažnai man ji atrodė tiesiog kaip prispaustas, nelaimingas žmogus. Net ir tuomet, kai kokainas buvo tik jos ateitis.

Gera, įdomi dokumentika. Jei kas turėsit galimybę į kiną nueiti filmo pažiūrėti, rekomenduoju. 8/10

Advertisements
  1. Kol kas komentarų nėra.
  1. No trackbacks yet.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: