The Mentalist / Mentalistas (2008-2015) (1-7 sezonai) – bendra viso serialo apžvalga

Kūrė: Bruno Heller
Vaidina: Simon Baker, Robin Tunney, Tim Kang, Owain Yeoman, Amanda Righetti
2008-2015 m., JAV, 42 min x 151 ep., 7 sezonai
Žanras: kriminalinis mistinis trileris, drama
imdb nuoroda čia.

Patrikas Džeinas praeity skelbėsi esąs ekstrasensas, tačiau jo paslaptis – itin išlavintas gebėjimas pastebėti smulkmenas, atpažinti kūno kalbos reikšmę, plačiai mąstyti, manipuliuoti ir kt. Dabar Patrikas dirba KTB (Kalifornijos tyrimų biure) konsultantu, taip tikėdamasis vieną dieną ištirti Raudonojo Džono, Patriko žmonos ir dukros žudiko, serijinio maniako, bylą ir pats atkeršyti jam už prarastus mylimus žmones.

Šį serialą peržiūrėjau gal per porą metų, darydama įvairaus ilgio pertraukas tarp serijų, neskubėdama. Kažkuriuo metu norėjosi, kad jis niekad nesibaigtų. Kuo jis mane taip sužavėjo? Naivu būtų sakyti, kad didžiausias koziris šiame seriale yra siužetas. Tikrai ne, nes tokių procedūrinių serialų sukurta ne vienas, ir tikiu, kad galima rasti galbūt net ir įdomesnių būtent siužetu tokio tipo serialų. O ir nesu aš didžioji detektyvų gerbėja, t.y. man niekad nekildavo noras pernelyg sukti galvos, galvojant, kuris iš rodomų įtariamųjų yra žudikas. Tai, kas mane labiausiai laikė iki pat paskutinės serijos yra būtent personažai ir dialogai.

Be abejo, centre yra Patrikas, kuriuo nesižavėti tiesiog neįmanoma. Ir ne tik dėl paties aktoriaus simpatiškumo (vien šypsena ko verta!), bet ir dėl personažo charizmos, kuri perteikta įtikinamai. Jis – inteligentiškas, mandagus, mokantis įsiteikti, nepaleidžiantis puodelio arbatos vyras. Žinoma, Patrikas – tas, kuris rizikuoja, kuris nusižengia taisyklėms daugybę kartų ir vis išsisuka, tačiau, jei būtų teisingas ir visad laikytųsi įstatymų, būtų tikriausiai nuobodu? Tiesa, tikriausiai tai buvo ir vienintelis personažas, kuris sugebėdavo sukelti nemažą spektrą emocijų. Visgi Patriko praeitis išlįsdavo neretai, ypač pirmuose keliuose sezonuose tas buvo daroma gan dažnai, ir todėl nejučia jausdavau, kaip akys sudrėkdavo, žiūrint į Patriką, jo prisiminimus ar tiesiog išgyvenimus gerai perteikiantį jo veidą. Manyčiau ne veltui aktorius, vaidinęs Patriką, už savo vaidmenį buvo gavęs ir Auksinio gaublio, ir Emmy nominacijas, jau nekalbant apie kitus apdovanojimus.

Tačiau man pasirodė ne ką mažiau stipri ir komanda, esanti šalia Patriko. Tiesa, moterys kiek silpnokos šiame seriale (ne drąsa ir ištverme, o charakteriais, nes jie nykoki buvo ir net toji pati Teresa nebuvo ryški, tačiau, kita vertus, be jų tikriausiai nebūtų buvę tiek įdomu), tačiau vyrai įdomūs. Mano didžiausios simpatijos yra Kimbalui, kurį apibūdinti yra sudėtinga, nes tiesiog reikia pamatyti: emocijų nereiškiantis, juoko bangas keliantis (nes būna, kai net nesupranti, ar jis tiesiog toks yra, ar ironizuoja) personažas, kuris, kaip ir matyt būtina, yra tikra priešprieša savo kolegai Veinui, kuris kiek neurotiškas, jausmingas, mėgstantis maistą ir naivus, pasiduodantis Patriko manipuliacijoms. Dar kažkaip norisi paminėti ir į pabaigą atsirandančius du jaunus naujus veikėjus, kurie taip pat įnešė savų vėjų ir buvo malonumas akims bei ausims. Gaila, kad taip neilgai tai tetruko. Įsimintinesnių antraeilių ar epizodinių personažų irgi netrūko. Tad, kaip minėjau, būtent personažai ir jų asmeninės istorijos man buvo pagrindinė šio serialo žiūrėjimo priežastis.

Dialogai spalvingi, daug humoro, netrūksta ironijos, tad žiūrėdavau šį serialą ir tuomet, kai norėdavau juokingos komedijos, nes žinodavau, kad nenusivilsiu. Kiekvienoje serijoje tiriama vis nauja byla, nors pasitaikydavo ir tokių, kurios būdavo tiriamos kelias serijas iš eilės. Tokiais atvejais peržiūrėjus vieną seriją iš karto norėdavosi įsijungti kitą. Be abejo,  svarbiausia byla yra Raudonojo Džono, kuri tęsiasi ne vieną sezoną. Pripažinsiu, nusivyliau sužinojusi tikrąją jo tapatybę, bet kulminacinė Raudonojo Džono tyrimo dalis (kai jau rimtai ir galutinai buvo artėjama prie tapatybės radimo) nemažai įtampos sukėlė ir, nors minėjau, kad paprastai nesiimu spėlioti žudikų, nes ne tai būna įdomu man, šįkart paskatino pačią spėlioti ir dėliotis argumentus, kodėl tas ir kodėl ne kitas. Kiek esu kalbėjusi ar skaičiusi apie šį serialą, tai nemažai daliai įdomumas pradingo kartu su Raudonojo Džono atsiradimu, nes tarsi nebeliko intrigos, kuri vedė šitiek sezonų. Tuo tarpu man įdomumas sumažėjo, persikėlus veikėjams į FTB (taip, šioks toks spoileris, bet gal išgyvensite). Negaliu įvardinti tiksliai, bet pačios bylos tapo nebe tokios įdomios kaip iki tol, nors atsiradę nauji personažai ir jų asmeninės istorijos buvo tokios pat įdomios kaip ir ankstesnių. Ir būtent po persikėlimo į FTB ėmiau mąstyti, kad visgi pabaigos šiam serialui jau reikia, nes nesinorėjo, kad galiausiai bendras įspūdis sumenktų. Laimei, finalas buvo tvarkingas, kad ir nuspėjamas, bet išlaikęs savo stilių, tad kabinėtis negaliu.

Apskritai, tai toks serialas, kuris neįpareigoja, yra lengvo turinio, bet tuo pačiu ir sugeba neerzinti. Sugebėjo laviruoti tarp visokių meilės istorijų, kad būtų išvengta pernelyg daug dramų, o net atsiradus kažkokiems romantiniams santykiams sugebėta skirti laiko jiems tiek, kad neužgožtų svarbiausių siužetinių linijų. Tiesa, paskutiniame sezone viso to jau buvo daugiau.

Ir serialus vertinti man dažnai būna sudėtinga. Kad ir šis. Ta pati formulė kiekvienoje serijoje, nuspėjamos serijų kulminacijos (Patrikas nusižengs taisyklėms, rizikuos, bet galiausiai ras žudiką), tad lyg ir turėtų balas kristi, bet kai tiek laiko žiūrėjau, tiek laiko gyvenau su personažais ir kai tiek laiko tie personažai sugebėjo išlaikyti susidomėjimą ir nepradėti erzinti, tai nelieka nieko kito, kaip minėti jį kaip išties įdomų, gal tik pabaigoje kiek nuobodžiau atrodžiusį serialą.

9/10

Ir o taip, jau mane užvaldė naujas (man, nes irgi jau pasibaigęs) serialas – The Office. Tad vėlgi neaišku, kiek aktyvi čia būsiu.