1118> Nomadland / Klajoklių žemė (2020)

Gal prieš metus skaičiau straipsnį, kuriame savo patirtimis dalijosi nameliuose ant ratų gyvenantys žmonės. Skaityti buvo įdomu. Tiesa, ten buvo rašoma apie žmones, kurie tiesiog nusprendė pakeisti gyvenimo būdą ar tokį gyvenimą propaguoja tiktai vieną sezoną (pavyzdžiui, vasarą) per metus, o kitais mėnesiais grįžta į savo patogų gyvenimą name/bute kitoje šalyje. Jiems nereikia ieškoti darbo ar gyventi vargingoje buityje, nes turi santaupų. Tuo tarpu Nomadland pasakoja kiek skaudesnę istorija – mažas miestelis, uždarius vienintelę tose apylinkėse pragyvenimui pinigų teikusią darbo vietą, žlunga ir visi gyventojai išsikrausto kitur. Pagrindinė veikėja Fren nenori kraustytis pas artimuosius, ji įsirengia savadarbį namelį savo automobilyje ir keliauja į vakarus, karts nuo karto apsistodama kur nors ilgėliau, jei tik pavyksta surasti darbą. Kelyje ji susitinka ir daugiau žmonių, dėl įvairiausių priežasčių pasirinkusių klajoklių gyvenimą.

Aprašydama Paterson minėjau, kad jau kurį laiką man patinka tokie lėti, lyg ir visai be veiksmo, persmelkti vienatve filmai. Tad Nomadland irgi pakliūtų prie tų patikusių. Ir nors tikėjausi panašaus siužeto, bet kažkuriuo metu sukirbėjo mintis, kad Tėvas, kitas pretendentas į Oskarus, man patiko kur kas labiau. Kita vertus, Nomadland ,,kvepia“ visiškai indie / nepriklausomu kinu savo nuotaika, pastatymu, tad gal visai ir pagirtina, kad apdovanojimuose žibėjo toks visai neholivudiniu siužetu filmas. Beje, labai patiko idėja veikėjams palikti aktorių vardus (ar vardų trumpinius), o po to perskaičiau, kad taip nutiko pagrinde dėl to, kad beveik visi vaidinę žmonės – tikri klajokliai, o ne profesionalūs aktoriai. Įdomu ir tai, kad panašios temos mane pastaruoju metu atakuoja iš visų pusių – apie gyvenimo prasmę, darbo kiekį gyvenime ir kaip gyvenimas praeina bedirbant ir besvajojant, kaip kada nors kas nors pasikeis.

Gražus, liūdnas ir tuo pačiu šviesus, bet antrąsyk vargu, ar žiūrėčiau. 7/10

imdb