1131-1133> Nepatogus kinas 2021. I dalis

Spalis, atrodo, bus skirtas serialams ir Nepatogaus kino festivaliui. Apie serialus parašysiu bei atnaujinsiu senus įrašus kitąsyk, o dabar – apie spėtus pamatyti Nepatogaus kino filmus. Nutariau nedaryti kiekvienam naujo įrašo. Nežinantiems – Nepatogus kinas yra dokumentinių filmų festivalis, kasmet vykstantis Lietuvoje. Šiemet yra galimybė filmus žiūrėti arba kino teatruose (bilietų kaina – nuo 1 ct, jei perkate gyvai), arba namuose, įsigijus bilietą ar neribotą kiekį peržiūrų suteikiantį pasą. Dokumentikos nesiryžtu vertinti balais (pasitaiko išimčių).

1. Būsiu su tavim (2021)

Policijos pareigūnė kartu su psichologe susivienija tam, kad sumažintų savižudybių skaičių Kupiškyje – mieste, kuris ilgus metus užimdavo pirmąją vietą pagal savižudybių skaičių Lietuvoje. Filme bandoma parodyti šių moterų kasdienybė, pokalbiai su vienišais žmonėmis, nuotrupos iš pokalbių, kuriuose galima išgirsti gyventojų požiūrį į savo gyvenimą, specialistus ir bandymus jiems padėti atrasti įkvėpimo kasdienybėje. Jautri tema, atsigręžiama į kaimuose, atokiai nuo kitų gyvenančius, vienišus, kai kada fizinę negalią turinčiuosius bei tuos, kurie neturi tiek priemonių sužinoti ir suvokti apie emocinę sveikatą, kuo ji svarbi ir kaip sau padėti ją pagerinti. Žiūrint ir jau peržiūrėjus kilo dvejopos mintys. Kad ir į kai kuriuos pokalbius kreivokai žiūrėjau (pavyzdžiui, skatinimas susirasti kokią moteriškę senam vyriškiui, kuris ir vos paeina, ir daugiau nei dvidešimt metų vienas pragyveno), kad ir asmeniniai vienos iš pagrindinių “veikėjų“ asmeninio gyvenimo intarpai (kodėl tik vienos?) atrodė nereikalingi, o ir pati tikrai ne visų žmonių gyvenimuose (ne šio filmo, bet apskritai) įžvelgiu prasmę gyventi, tad visokie “baik taip kalbėti“ visad kelia norą prieštarauti, bet bandymas sukurti bent kažkokį emocinės paramos prieinamumą, sveikintinas.Tik įdomu, ar išliko koks nors tęstinumas? Viena vertus, filmas patiko mažiausiai iš trijų žiūrėtų, bet pati tema ir parodymas, kokių elementarių žingsnių reikia, kad nors kažkiek žmonės pasijaustų rūpintys kažkam, yra be galo svarbu ir vertinga.

2. Daina pavadinimu neapykanta / A song Called Hate (2020)

Islandų grupės Hatari pasirodymas Eurovizijos konkurse sukėlė neblogą skandalą – jie tiesioginio eterio metu, atsisukus kamerai į juos, išsitraukė Palestinos vėliavėles ir užrašu Palestine. 2019-aisiais konkursas vyko Tel Avive, Izraelyje, kuriame Palestinos vėliava yra draudžiama. Filme, kuris buvo kuriamas visos Hatari kelionės į Izraelį metu, atsiskleidžia visa istorija, kurios finalu ir tapo minėtas išsišokimas finalo metu. Pasirodo, islandai apskritai norėjo boikotuoti tų metų Euroviziją, nes jie – vieni iš nedaugelio europiečių, pripažįstantys Palestiną. Todėl Hatari, nuo pat pradžių atvirai ne tik dainų tekstais, bet ir interviu metu išsakantys savo pažiūras į politiką, kapitalizmą ir kt., kurį laiką buvo smerkiami savo tautiečių dėl pasirinkimo rodytis Izraelyje. Įdomiai sukurtas filmas – nuo pat idėjų, su kuriomis prasidėjo jų grupės pradžia, kuo pagrindė savo dalyvavimą Eurovizijoje, iki apsilankymų įvairiose Palestinai turinčių priklausyti teritorijų, pokalbių su vietiniais, diskusijų apie tai, kiek Eurovizija yra apolitiška, įvairių perspėjimų ir draudimų, kurių netrūko Hatari, ruošiantis pasirodymams, dalinant interviu. Sakyčiau, kad filmas – ne kiek apie Palestinos ir Izraelio situaciją, o kiek apie žodžio laisvę, dvigubus standartus, meno persipynimą su politika. Labai patiko.

3. Jokių smurto žymių / CBC Docs POV epizodas Above the Law (2020)

Filmas (nors anot imdb – laidos epizodas) pasakoja apie Kalgario policijos tarnybą Kanadoje, kuri jau kurį laiką pasižymi didesniu nei daugelyje kitų Kanados vietų ar netgi JAV miestų, tokių kaip Čikagos ir Niujorko, pareigūnų rankomis nužudytų žmonių skaičiumi. Filmas buvo kuriamas penkerius metus, kalbinant keletą nukentėjusiųjų nuo žiaurių ir visai nereikalingų, tačiau daug žalos pridarančių, pareigūnų smurto proveržių. Yra parodomi keli video, užfiksuoti saugos kamerų ar kieno nors telefonu, kur talžomi visai nesipriešinantys pagauti žmonės, pasakojamas atvejis, kai penki pareigūnai, įsiveržę į viešbučio kambarį patikrinimui, kažkokiu būdu nesugeba suvaldyti ten buvusio beginklio žmogaus ir nepraėjus nė kelioms minutėms, tas žmogus jau guli su 4 kulkomis. Emociškai sunkus filmas, daug teisingų minčių pasakyta apie tai, kad kitąsyk, nutikus nelaimei, nukentėjusiojo artimieji suabejotų, ar tikrai gali kreiptis į policiją, lygiai kaip ir tie, kurie buvo sumušti pareigūnų, bet sugebėjo išgyventi. Dar, žinoma, kalbama apie metų metus besitęsiančias bylas ar atvejus, kai nukentėjusysis turi teisme įrodinėti, kad ne jis, o pareigūnas kažką blogo darė. Teisybės nėra, daug liūdesio, beprasmiškumo, pykčio. Ir čia kalbama ne vien apie rasistinius atvejus, nes nukentėjusiais tampa ir baltieji (kad skirtingai įvertinami skirtingų rasių žmonių pareiškimai – jau atskira kalba). Apie nenusakomą žiaurumą ir galimybę pasiteisinti, kad viskas daroma taip, kaip jie buvo mokomi, ir tas buvo daroma tarnybos metu. Ir jei tarnybos metu nužudomas įtariamasis, nužudžiusiam pareigūnui leidžiama laisvai toliau dirbti savo darbą. Jovalas. Bet tuo dokumentiniai ir geri – truputį nustumia iš susikurto burbulo ribų.