Pradžia > Mads Brügger, Rintu Thomas, Samaher Alqadi, Shannon Walsh, Sushmit Ghosh > 1134-1137> Nepatogus kinas 2021. II dalis

1134-1137> Nepatogus kinas 2021. II dalis


Dar keletas filmų iš spalį vykusio festivalio.

4. Nesibaigianti pamaina / The Gig is Up (2021)

Filme kalbama apie maistą vežiojančius kurjerius, Uberio ir kitų panašių įmonių taksistus bei tuos, kurie užsidirba, atlikdami įvairius smulkius darbus internete (pavyzdžiui, anketų pildymas, dirbtinio intelekto padarytų klaidų taisymas Amazon puslapyje ir kt.). Kažkas dėl teisių kovoja (šiek tiek viso to vyksta ir Lietuvoje), kažkas skundžiasi per mažu atlyginimu, dar sušmėžuoja nuo loterijos bilietų priklausoma kalbančiojo mama, samprotavimai apie ateities prognozes – ir gaunasi visai neblogas, vėlgi akiratį praplečiantis ir požiūrį formuojantis filmas.

5. Šnipas Šiaurės Korėjoje / The Mole: Undercover in North Korea (2020)

Šį rekomenduoja daugelis mačiusių. Išties, atrodė, kad visai ne realybę, o kokį nors veiksmo filmą žiūrėčiau, nes kai kada buvo tiesiog sunku patikėti, kad tai – ne fikcija. Šiuo atveju faktas, kad filmas pasakoja apie realius įvykius, o dalis filmuotos medžiagos buvo gauta filmuojant tiesiog gaunant žodinį sutikimą (tiesa, leidimą davę asmenys nežinojo, kur tai bus panaudota), padaro didelį poveikį. Nuostaba mainėsi su juoku, o absurdo tiek, kad nebebūdavo aišku, kaip apskritai bereaguoti į siužetinius vingius. Režisierius yra pasižymėjęs savo dokumentika apie Šiaurės Korėja, o peržiūrėjus šį – paaiškėja, kad ne veltui. Tikiuosi, ateity bus proga pažiūrėti The Red Chapel.

6. Kaip aš noriu / As I Want (2021)

Egipto aktualijos. 2011 m. revoliucijos metu buvo nuverstas ilgametis šalies diktatorius, tačiau viską užvaldė Musulmonų brolija. Po dvejų metų pažymint antrąsias revoliucijos metines, moterys buvo prievartaujamos ar prie jų priekabiaujama tiesiog aikštėje, kur buvo susirinkę krūvos žmonių. Šių įvykių liudininke tapusi režisierė nusprendžia parodyti, kaip įsigalėjusi prievarta ir priekabiavimas prieš moteris. Na, tokia tema filmų buvo nemažai, man gal tik šiuo atveju sužaidė tas momentas, kad Egiptas – baisiai populiari turistų šalis, bent seniau vietinių vyrų dėmesys būdavo pateikiamas kaip kažkoks ypatingas dėmesys, bet žiūrint šį filmą visi tie kadaise girdėti neutralūs ar pozityvūs turisčių pasisakymai visai kitomis spalvomis nusispalvino. Be abejo, baisiausia vieta – būtent revoliucijos metinių minėjimas. Be šito, dar įsiminė režisierės sprendimas filmuoti vaizdą prieš save, pavyzdžiui, einant gatve, kai vyrai ne tik nulydi ją žvilgsniu dėl atviresnės aprangos, bet ir pačių įvairiausių frazių mesteli. Ir teigia, kad viskas su tuo gerai, nes ji pati savo apranga prašosi viso to. Tiesa, komentarai po kai kuriais straipsniais Lietuvoje rodo, kad ir vietinių, kurie panašiai mąsto, turim sočiai.

7. Rašymas ugnimi / Writing with Fire (2021)

Apie Indijos kastas nelabai teko domėtis, žinojau, kad jos egzistuoja, ir tiek. Filmo centre – neliečiamųjų kasta, kurią diskriminuoti jau kurį laiką draudžia įstatymas, tačiau realybė – kiek kitokia. Šiai kastai priklausantys žmonės vis dar nesulaukia pagalbos, yra neklausomi, nuvertinami, ignoruojami. Tad neliečiamųjų kastai priklausančių moterų laikraštis priimamas kaip visiškai nelogiškas ir niekam nereikalingas leidinys, nes reportažus rengiančios moterys – visiškai nereikšmingos. Filmas įdomus dėl gan plataus temų spektro. Viena vertus, tai – vietinė kultūra, kastos, vietinės problemos ir sunkumai (darbdavių nesiskaitymas su darbuotojais, vaikų išnaudojimas, kenksmingos ir pavojingos darbininkų darbo sąlygos, prievarta prieš moteris ir kt.). Tačiau svarbi ir paties moterų laikraščio tema: pasakojama, kaip jis kūrėsi, rodoma, kaip darbuotojos privalėjo prisitaikyti prie besikeičiančių technologijų, mokytis naudotis telefonais, kurti video ir pan. Įdomiausia, kad kai kurios darbuotojos savo namuose neturi elementarios elektros (buvo iškelta ir lauko tualeto tema), kad galėtų pasikrauti savo dabartinę darbo priemonę.

_____

Šiek tiek gaila, kad festivalis vyko vos dvi savaites. Pirmąją gan intensyviai žiūrėjusi filmus, antrąją savaitę prisiverčiau jau sunkiau, nes norėjosi ir kažką kitą paveikti arba tiesiog noro nebuvo kažką žiūrėti. O per mėnesį tikriausiai būtų buvę galima ir pažiūrėti, ir pailsėti, ir vėl įsijungti ką nors. Na, bet kitais metais, manau, atkreipsiu dėmesį į šį festivalį vėl.

  1. Kol kas komentarų nėra.
  1. No trackbacks yet.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

%d bloggers like this: