Archyvas

Autoriaus archyvas

1131-1133> Nepatogus kinas 2021. I dalis


Spalis, atrodo, bus skirtas serialams ir Nepatogaus kino festivaliui. Apie serialus parašysiu bei atnaujinsiu senus įrašus kitąsyk, o dabar – apie spėtus pamatyti Nepatogaus kino filmus. Nutariau nedaryti kiekvienam naujo įrašo. Nežinantiems – Nepatogus kinas yra dokumentinių filmų festivalis, kasmet vykstantis Lietuvoje. Šiemet yra galimybė filmus žiūrėti arba kino teatruose (bilietų kaina – nuo 1 ct, jei perkate gyvai), arba namuose, įsigijus bilietą ar neribotą kiekį peržiūrų suteikiantį pasą. Dokumentikos nesiryžtu vertinti balais (pasitaiko išimčių).

  1. Būsiu su tavim (2021)

Policijos pareigūnė kartu su psichologe susivienija tam, kad sumažintų savižudybių skaičių Kupiškyje – mieste, kuris ilgus metus užimdavo pirmąją vietą pagal savižudybių skaičių Lietuvoje. Filme bandoma parodyti šių moterų kasdienybė, pokalbiai su vienišais žmonėmis, nuotrupos iš pokalbių, kuriuose galima išgirsti gyventojų požiūrį į savo gyvenimą, specialistus ir bandymus jiems padėti atrasti įkvėpimo kasdienybėje. Jautri tema, atsigręžiama į kaimuose, atokiai nuo kitų gyvenančius, vienišus, kai kada fizinę negalią turinčiuosius bei tuos, kurie neturi tiek priemonių sužinoti ir suvokti apie emocinę sveikatą, kuo ji svarbi ir kaip sau padėti ją pagerinti. Žiūrint ir jau peržiūrėjus kilo dvejopos mintys. Kad ir į kai kuriuos pokalbius kreivokai žiūrėjau (pavyzdžiui, skatinimas susirasti kokią moteriškę senam vyriškiui, kuris ir vos paeina, ir daugiau nei dvidešimt metų vienas pragyveno), kad ir asmeniniai vienos iš pagrindinių “veikėjų“ asmeninio gyvenimo intarpai (kodėl tik vienos?) atrodė nereikalingi, o ir pati tikrai ne visų žmonių gyvenimuose (ne šio filmo, bet apskritai) įžvelgiu prasmę gyventi, tad visokie “baik taip kalbėti“ visad kelia norą prieštarauti, bet bandymas sukurti bent kažkokį emocinės paramos prieinamumą, sveikintinas.Tik įdomu, ar išliko koks nors tęstinumas? Viena vertus, filmas patiko mažiausiai iš trijų žiūrėtų, bet pati tema ir parodymas, kokių elementarių žingsnių reikia, kad nors kažkiek žmonės pasijaustų rūpintys kažkam, yra be galo svarbu ir vertinga.

2. Daina pavadinimu neapykanta / A song Called Hate (2020)

Islandų grupės Hatari pasirodymas Eurovizijos konkurse sukėlė neblogą skandalą – jie tiesioginio eterio metu, atsisukus kamerai į juos, išsitraukė Palestinos vėliavėles ir užrašu Palestine. 2019-aisiais konkursas vyko Tel Avive, Izraelyje, kuriame Palestinos vėliava yra draudžiama. Filme, kuris buvo kuriamas visos Hatari kelionės į Izraelį metu, atsiskleidžia visa istorija, kurios finalu ir tapo minėtas išsišokimas finalo metu. Pasirodo, islandai apskritai norėjo boikotuoti tų metų Euroviziją, nes jie – vieni iš nedaugelio europiečių, pripažįstantys Palestiną. Todėl Hatari, nuo pat pradžių atvirai ne tik dainų tekstais, bet ir interviu metu išsakantys savo pažiūras į politiką, kapitalizmą ir kt., kurį laiką buvo smerkiami savo tautiečių dėl pasirinkimo rodytis Izraelyje. Įdomiai sukurtas filmas – nuo pat idėjų, su kuriomis prasidėjo jų grupės pradžia, kuo pagrindė savo dalyvavimą Eurovizijoje, iki apsilankymų įvairiose Palestinai turinčių priklausyti teritorijų, pokalbių su vietiniais, diskusijų apie tai, kiek Eurovizija yra apolitiška, įvairių perspėjimų ir draudimų, kurių netrūko Hatari, ruošiantis pasirodymams, dalinant interviu. Sakyčiau, kad filmas – ne kiek apie Palestinos ir Izraelio situaciją, o kiek apie žodžio laisvę, dvigubus standartus, meno persipynimą su politika. Labai patiko.

3. Jokių smurto žymių / CBC Docs POV epizodas Above the Law (2020)

Filmas (nors anot imdb – laidos epizodas) pasakoja apie Kalgario policijos tarnybą Kanadoje, kuri jau kurį laiką pasižymi didesniu nei daugelyje kitų Kanados vietų ar netgi JAV miestų, tokių kaip Čikagos ir Niujorko, pareigūnų rankomis nužudytų žmonių skaičiumi. Filmas buvo kuriamas penkerius metus, kalbinant keletą nukentėjusiųjų nuo žiaurių ir visai nereikalingų, tačiau daug žalos pridarančių, pareigūnų smurto proveržių. Yra parodomi keli video, užfiksuoti saugos kamerų ar kieno nors telefonu, kur talžomi visai nesipriešinantys pagauti žmonės, pasakojamas atvejis, kai penki pareigūnai, įsiveržę į viešbučio kambarį patikrinimui, kažkokiu būdu nesugeba suvaldyti ten buvusio beginklio žmogaus ir nepraėjus nė kelioms minutėms, tas žmogus jau guli su 4 kulkomis. Emociškai sunkus filmas, daug teisingų minčių pasakyta apie tai, kad kitąsyk, nutikus nelaimei, nukentėjusiojo artimieji suabejotų, ar tikrai gali kreiptis į policiją, lygiai kaip ir tie, kurie buvo sumušti pareigūnų, bet sugebėjo išgyventi. Dar, žinoma, kalbama apie metų metus besitęsiančias bylas ar atvejus, kai nukentėjusysis turi teisme įrodinėti, kad ne jis, o pareigūnas kažką blogo darė. Teisybės nėra, daug liūdesio, beprasmiškumo, pykčio. Ir čia kalbama ne vien apie rasistinius atvejus, nes nukentėjusiais tampa ir baltieji (kad skirtingai įvertinami skirtingų rasių žmonių pareiškimai – jau atskira kalba). Apie nenusakomą žiaurumą ir galimybę pasiteisinti, kad viskas daroma taip, kaip jie buvo mokomi, ir tas buvo daroma tarnybos metu. Ir jei tarnybos metu nužudomas įtariamasis, nužudžiusiam pareigūnui leidžiama laisvai toliau dirbti savo darbą. Jovalas. Bet tuo dokumentiniai ir geri – truputį nustumia iš susikurto burbulo ribų.

1130> Black Panther / Juodoji Pantera (2018)


Rugsėjį prisiminiau, kad metų pirmoje pusėje buvau užsimojusi peržiūrėti likusius Marvel filmus. Ta proga įsijungiau kažkada daug liaupsių sulaukusį Black Panther. Šiaip jau didžiausia problema, kad prisėdu paminėti filmų prėjus minimum porai savaičių, o visokie panašūs filmai mano galvoje neužsilaiko (kaip tik jau kurį laikąą vis užklumpa mintis, ar nereiktų apskritai sustoti). Man tokie filmai – pramoga dienai, o vėliau jau smegenys viską ir pratrina. Siužetą daugmaž atsimenu, bet sudėtingiau dėlioti argumentus, kodėl 7, o ne 10. Kaip bebūtų, 7 rodo, kad tai buvo vienas iš geresnių Marvel filmų, tačiau ne toks įspūdingas, kaip galima buvo tikėtis iš kadaise sklandžiusių pagyrų. Visgi galima pagirti, kad kaip filmas, pristatantis konkretų personažą, buvo dinamiškesnis, palyginus su daugeliu, kurie tik vėlesnėse dalyse galėjo pasigirti veiksmo įvairove. Tik atrodo, kad vietomis visų siužeto vingrybių ir giminės medžio peripetijų man buvo per daug.

7/10

imdb

1129> Soul / Siela (2020)


Džo, pagaliau sulaukęs savo šlovės valandos muzikinėje karjeroje, patenka į nelaimingą atsitikimą. Jo siela pakliūva į tarpinę erdvę tarp gyvųjų pasaulio ir pomirtinio gyvenimo. Čia jis ne tik sužino, kas vyksta anapus, kaip sielos atkeliauja ir iškeliauja, bet ir sutinka visai nemotyvuotą gyvenimui žemėje sielą. Jei būčiau skaičiusi anotaciją ar daugiau pasidomėjusi, greičiausiai filmo peržiūrą būčiau atidėjusi, nes tikėjausi kiek kitokio siužeto. Gal dėl to, o gal ir dėl kitų priežasčių, bet Soul man pasirodė blankokas ir neįtraukiantis manęs filmas, kuris greit išgaravo iš galvos. Graži animacija vizualiai, idėjos tinkamos tokiam žanrui, bet šįsyk likau nepaliesta.

7/10

imdb

1128> Little Miss Sunshine / Mažoji Mis (2006)


Neturėjau didelių lūkesčių, o buvo išties labai daug gražių emocijų dovanojęs filmas. Apie mergaitę, kuri su šeima iškeliauja dalyvauti grožio konkurse. Mergaitė – visai nepanaši į tokių konkursų dalyvę, o jos šeimoje – daug nesutarimų, nutylėjimų, nesusikalbėjimų. Tad kelionė – dinamiška, kai kada net ir per daug nenuspėjama (nesu tikra, kiek buvo reikalingas vienas iš svarbiausių įvykių kelionės eigoje), o istorija – įtraukia ir sukelia daug emocijų. Itin gerietiškas, mielas filmas. Žiūrėčiau dar ne sykį, užsinorėjus ko nors panašaus. Net pačiai keista, kad iki šiol taip ir nebuvau prisiruošusi jo peržiūrėti.

8/10

imdb

1127> Ut og stjæle hester / Out Stealing Horses / Vogti arklius (2019)


Vogti arklius pastatytas pagal tobulo grožio to paties pavadinimo Per Petterson knygą. Jei neretai būna taip, kad ekranizacija itin nutolsta nuo knygos sumanymo (ir su tuo kai kada viskas gerai), tai šiuo atveju žiūrint nedingsta jausmas, kad yra cituojami knygos dialogai, jau nekalbant apie pačias scenas, atmosferą ir kt. Filmas patiks skandinaviškus filmus mėgstantiems – tylus, su daug sniego, niūrus, lėtas. Įtariu, jei nebūčiau skaičiusi knygos (arba tą dariusi labai seniai), tai būtų patikęs kiek mažiau, o dabar atrodė, kad tiesiog papildo jau man žinomą istoriją vaizdais.

8/10

imdb

1126> Severance (2006)


Siaubo komedija apie darbuotojų komandą, išvykusių sutvirtinti komandą ne darbo aplinkoje (aka teambuildingo daryti). Žanras patinka, idėja irgi, nes “sugalvokime, kokio teambuildingo norėtume“ pažįstama. O tada gaunasi, kad grupė skirtingus pomėgius ir charakterius (kurie ne itin trukdo darbe), stengiasi vieni prie kitų prisitaikyti ar kaip nors išgyventi tą “sutvirtėjimui“ skirtą laiką. Matau, kad žiūrėjau šį filmą rugsėjo 15 d., tai vos ne lygiai mėnuo praėjo, o atsimenu labai mažai. Pamenu grybus, nevykėlį komandos vadovą ir tai, kad nei ten labai juokinga buvo, nei įdomu, gal tik pabaiga smagesnė. Tai galop 5/10 ir pažymėjau.

imdb

1125> Friends: The Reunion (speciali TV laida, 2021)


Friends serialą baigiau žiūrėti tik pernai, tad viskas dar ganėtinai gyva galvoje (tikiu, kad viskas kur gyviau pas tuos, kurie Friends žiūrėjo daug sykių). Ir ši laida buvo laukta bei jau iš anksto kėlė džiaugsmo, nes smalsu buvo pamatyti pasikeitusius aktorius, išgirsti jų prisiminimus. Na, lyg koks klasės susitikimas, kai prisimenama tik tai, kas buvo gera, gražu, linksma, net kai prašoma prisiminti labiausiai nepatikusius dalykus, vis tiek viskas užsibaigia juoku. Nesitikėjau, kad Matthew Perry atviraus apie tai, koks išties “linksmas“ buvo jo gyvenimas už serialo ribų, kai žiūrovai matė vien tik jo kintantį svorį, ar kiti pradės pasakoti savo asmenines niūresnes istorijas. Tad šiuo atžvilgiu ir nenusivyliau – atrodė faina, jauku. Nors jaukiausias momentas – kai visi aktoriai susitiko į būrį, be jokio vedėjo ir visai nereikalingų su serialu nesusijusių svečių. Lady Gaga, J. Bieber ir visos manekenės buvo absoliučiai nereikalingas laiko švaistymas ir beprasmybė, vietoj jų geriau jau būtų daugiau dėmesio skyrę arba pagrindiniam šešetui, arba vos akimirkai pasirodžiusiems antraeilius vaidmenis atlikusiems aktoriams. Laidos idėja – sukurti tokią specialią laidą, skirtą “Draugams“ – gera, bet jos išpildymas itin skylėtas. Man atrodo, jei Matthew, Jennifer, Matt, David, Lisa and Courteney būtų susėdę kurio nors namuose ir padarę live, būtų sulaukę ne ką mažiau dėmesio, o įspūdis būtų gal ir didesnis.

6/10

imdb

Crashing (2016) (1 sezonas) – bendra serialo apžvalga


Kiek mačiau, yra mažiausiai du serialai tokiu pat pavadinimu, tad jei sugalvosite žiūrėti šį, nepamirškite patikrinti, ar tikrai tą įsijungiate. Po Fleabag pasidomėjau, kur dar galėčiau sutikti Phoebe Waller-Bridge. Taip radau Crashing – vos šešių serijų serialą, kurį ji ir kūrė, o taip pat atliko ir vieną iš vaidmenų. Crashing originaliai buvo pjesė, tad lygiai kaip ir Fleabag, būtent dialogai labiausiai patraukia dėmesį, tai, kaip žodžiais žongliruojama ir kaip būtent tai, kas sakoma, veikia vieną ar kitą personažą.

Siužetas sukasi apie būrelį trečio ar ketvirto dešimtmečio sulaukusių, apleistoje ligoninėje gyvenančių žmonių. Gyvenimo sąlygos šiaip jau, pasibaisėtinos, tačiau baisėtis nėra kada, o tik pasijuokti, kai kažkas sulūžta, sugenda, ir kokios iš to kyla situacijos. O ir ko tik nepadarysi, kad susitaupytum pakankamai pinigų, jog vieną dieną galėtum persikelti į normalų būstą Londone. Pats siužetas panašus į Friends tipo serialus – santykiai tarp veikėjų, išties prajuokinantis britiškas humoras (tiesa, aštresnis ir kitoks, lyginant su minėto Friends), skirtingi ir saviti personažų charakteriai, kaip jau minėjau, puikūs dialogai. Per greitai pasibaigė, gaila, kad tik tiek serijų tebuvo sukurta.

imdb

8/10

1124> Midsommar / Saulės kultas (2019)


Pagaliau prisiruošiau pažiūrėti Midsommar. Norėjau seniai, bet filmo trukmė ir žanras vis paskatindavo atidėti geresniems laikams. Bet dabar, jau peržiūrėjusi, galiu teigti, kad pustrečios valandos visai neprailgo, siužeto kitoniškumas – neįprastas siužetas, keisti veikėjų pasirinkimai ir elementarus kai kurių situacijų pagrindimas tuo, kad tai – tik tradicija, neleidžia nuobodžiauti. Apie tai, kiek šis filmas gąsdinantis, nesamprotausiu, nes tikriausiai mane labiau išgąsdintų tie, kurie paremti “jump scare“ gąsdinimo būdu, bet siaubo filmus jungiuosi ne savo ištvermės tiems visiems numanomiems ar netikėtiems išlindimams į ekraną tikrinti, tad Midsommar man netgi labai tiko. Be abejo, siaubo filmas, kurio siužetas vyksta dienos šviesoje, irgi gan netikėtas ir malonus pasirinkimas, nes kiek galima erzintis ir mintyse kartoti, kad kokio velnio jūs dabar lendate į tamsų rūsį, jei numanote, kad ten kažkas yra.

Personažai, pagrindinės veikėjos istorija – tai, kas filmui irgi prideda pliusų bei lengviau leidžia suvokti pabaigą. Pats filmas – ne iš pačių maloniausių, žiūrint gali darytis ir nejauku, ir šlykštoka, ir šiaip “wtf“ momentų pasitaiko. Pati aplinka kai kada atrodo kaip surežisuota, t.y. žvelgiant, kaip ta visa bendruomenė šoka ar kažką daro, kyla klausimų, ar čia jie normalioje savo kasdienybėje būna (tada kažkas ne taip su pastatymu), ar tai, kaip jie elgiasi, yra tik didelis spektaklis, sukurtas svečiams, kad šie būtų užliūliuojami. Tiesa, kai kurių veikėjų reakcijos į vykstančias tradicijas buvo keistokos, maždaug – ei, čia jų tradicija tokia, tai čia viskas normalu, davai, dar pabūkime ir stebėkime, kas bus toliau, gal dar kokią nors galvą sutraiškys. Rimtai susirūpinčiau, ką tokio praleidau, kad draugai atsiskleidžia tokiomis įžvalgomis.

Beje, internete įdomu skaityti kai kurių įžvalgas ir siužeto aiškinimus. Toks išties atviras interpretacijoms siužetas.

imdb

7/10

1123> The Half of It (2020)


Paaugliška romantinė komedija/drama, kurios centre – Elė, drovi, neturtinga, puikius pažymius gaunanti paauglė, uždarbiaujanti iš kitiems rašomų rašinių ar kitokių rašto darbų. Tačiau vieną dieną ji sulaukia bendramokslio Polo prašymo parašyti meilės laišką Ester – populiariausiai ir gražiausiai mokyklos merginai. Tik problema ta, kad ne tik Polas, bet ir pati Elė dūsauja, žvelgdama į Ester. Tad gaunasi kiek kitokia romantinė istorija, nes pabaiga tampa visiškai neaiški. Tačiau, ką kūrėjai ir bandė tikriausiai padaryti, tai nėra vien tik filmas apie romantinius santykius. Labiau apie draugystę, žmonių skirtumus (ne vien apie seksualinę orientaciją kalbu, nes Polas, Ester ir Elė – iš skirtingų klasės “grupelių“) ir tuo pačiu panašumus, savęs suvokimą, tų pačių emocijų įsivardinimą ir atpažinimą, netgi mokymąsi bendrauti. Ir vis dėlto pats filmas buvo blankus ir nuobodokas, net nepasakyčiau, kad juokingas (nors kai kam gal ir bus taip, bet, pavyzdžiui, Polas manęs neprajuokindavo, nes nepaisant jo visų ypatumų, į jį žvelgiau ganėtinai rimtai), filmas prailgo. Bet pabaiga man įtiko.

5/10

imdb