Archyvas

Autoriaus archyvas

1010> Captain Marvel / Kapitonė Marvel (2019)


Pažiūrėjau, kad mačiau šį filmą maždaug prieš mėnesį (man rodos, tai buvo viena iš pirmųjų dienų, kai jį pradėjo rodyti kino teatruose). Ne už kalnų ir didysis metų įvykis – Avengers finalinė dalis, kurią žiūrėsiu premjeros vakarą, o tai tikrai pridės savotiško šventiškumo. Tikiu, kad ten bus gerai.

O kalbant apie Captain Marvel, buvau kiek nusiteikusi prieš filmą. Nors Brie Larson man pažįstama kaip talentinga aktorė, mačiau ją ne vienoje kino juostoje, bet niekaip negalėjau jos įsivaizduoti šiame vaidmenyje. Tad nemaniau, kad ir į kiną eisiu, bet gavosi, kad nuėjau ir buvo ganėtinai smagu.

Smagiausia dalis buvo ta, kad pradžioje žiūrėdama galvojau, kad bus vienaip, o eigoje viskas pasisuko kiek kitaip ir tas taisyklių pakeitimas kiek pakeitė visą reikalą, t.y. pagerino bendrą įspūdį. Apie pačią Captain Marvel nuomonė išliko panaši į išankstinę, kurią susidariau ir iš anonsų, nes ji tokia per daug medinė (statiška), kažkaip neįsipaišo į bendrą Marvel personažų šutvę, bet žiūrėdama likau kiek atlaidesnė jai ir dėmesį sutelkiau kitur. Šiaip pasidžiaugti galės tie, kurie laukia stiprių moterų vaidmenų, nes šiame filme veikėjos išties toli gražu nėra tik gražios puošmenos. Humoras vietomis neblogas, dar labai smagi istorija su katinu yra (jis man truputį viso filmo gelbėtojas pasirodė), Jude Law buvo seniai matytas, mačiau, daug kas serialą, kur jis berods popiežių vaidina, giria, gal kada užmesiu akį.

Buvo veiksmo, buvo istorija su paaiškinimais, iš kur toji Captain Marvel atsirado (su visokiais atsiradimais Žemėje ir bandymais suprasti, kaip viskas veikia, kažkas panašaus į Thor’o pirmą filmą), kaip susitiko su Nick Fury ir kas nutiko pastarojo akiai. Visai įdomu, bet kažkaip po mėnesio jau ir išblukę beveik viskas. Tai 6/10 ir palieku.

1009> Coneheads / Kiaušingalviai (1993)


Coneheads (1993)

Dar vienas filmas, pamatytas atsitiktinai įsijungus vieną iš lietuviškų televizijų. Pora ateivių apsigyvena Žemėje, iš pradžių planavę užkariauti šią planetą, po truputį jie ima įsilieti tarp vietinių. Tačiau ne visi nori įsibrovėlius priimti, tad čia ir prasideda dramos. Imdb nuoroda čia.

Vėlgi, komedija, bet net tuo atveju, jei būčiau įsijungusi įdėmiai peržiūrai, nebūčiau gailėjusis įsijungusi. Nieko ypatingo, bet vietomis ir dėmesį prikaustyti sugebėdavo, ir prajuokindavo. Toks gan mielas, paprastas. Logikos ieškoti neverta (nes žmonės gan nesunkiai priėmė šiuos tikrai išsiskiriančius savo išvaizda ateivius), bet čia kažkaip ir netrukdo tai. Žiūrėti galima. Tiesa, įtariu, jį jau tikrai nesyk yra rodę per tv, bet niekaip neprisiminiau, ar esu kada vaikystėj/paauglystėj mačiusi jį.

5/10

1008> The Honeymooners / Jaunavedžiai (2005)


Per metus pirmąsyk įsijungiau tv. Atsibodo visa muzika, o fono kažkokio norėjosi, tai įsijungiau vieną iš lietuviškų televizijų. Kaip tik ,,Katės ir šunys“ į pabaigą ėjo, o po to rodė šį. Tai fono jis ir tevertas (o gal ir visai nevertas), imdb nuoroda čia.

Centre – policininku dirbantis Ralfas, kuris mėgsta išbandyti visokius projektus, kurie turėtų jam atnešti daug pinigų. Deja, amžinai gaunasi kitaip, neretai – dar ir santaupos tokiu būdu sumažėja. Gavusi patrauklų pasiūlymą dėl namo įsigijimo Ralfo žmona skatina jį rimtai pažvelgti į sandėrį ir kaip nors gauti reikiamą pradinį įnašą.

Komedija, kuri neretai perspausta ir nejuokinga, neišlaikanti dėmesio (po to aptarsiu kitą, tai ten bent jau vietomis net prisėsdavau pažiūrėti, kad nepraleisčiau kažko svarbesnio), daug nelogiškų ir kvailų momentų.

2/10

1007> A Star Is Born / Taip gimė žvaigždė (2018)


Esu mačiusi ne vieną ir ne dvi dešimtis muzikinių filmų ar miuziklų, daugelis jų aptarti šiame tinklaraštyje. Tačiau neteko matyti nė vienos A Star Is Born versijos (o jų dabar iš viso keturios). Daug kalbų, pagyrų arba kritikos skambėjo apie šiam filmui, Shallow kelissyk buvau perklausiusi (o dabar skamba jau nesuskaičiuojamą kiekį kartų, nors bendrai daina nėra įspūdinga, bet kai kurios atkarpos – puikios). Galop įsijungiau gal todėl, kad užsinorėjau dar vieno iš serijos ,,talentinga, bet nepripažinta atlikėja įsiveržia į populiarumo aukštumas + meilės istorija“ filmo. Na, ir buvo panašiai.

Taigi, filmo siužetas – gan paprastai skambantis. Jau daug metų metų koncertuojantis Džeksonas gyvena nuo vieno koncerto iki kito, nors karjera vis dar sėkminga, jaunesni braunasi vis labiau į priekį, šalia to, visas laisvas laikas skiriamas alkoholiui. Vieną vakarą bare jis susipažįsta su talentinga, bet niekam nežinoma mergina ir pasikviečia ją į savo koncertą.

Kalbant apie tai, kas patiko, tai pirmiausia parašysiu, kad sutinku, jog siužetas nėra itin išskirtinis, tad suprantu, kodėl daug kas stebisi, kas skatina kritikus taip girti šį filmą. Kita vertus, originalų siužetą rasti ne taip ir paprasta, o ir ne visada reikia, kad filmas pasirodytų geras. Lady Gaga specialiai nesidomiu, muzikos nesiklausau, nebent retkarčiais viena kita daina ar video pakliūva į akiratį, tačiau jau iki filmo man ji atrodė kaip verta dėmesio, turinti ką parodyti ir neprastais vokalo sugebėjimais galinti pasigirti atlikėja. Taip, galbūt nebuvo filme kažkokių didelių dramų ar itin sudėtingo emociškai vaidmens, tačiau, nekalbant apie muzikinius pasirodymus, kuriems priekaištų neturiu, žiūrint sklido iš jos natūralumas, apskritai, dialogai tarp jos veikėjos ir B. Cooper vaidinamo personažo buvo žemiški, nedirbtini – tas ir paperka. Pats B. Cooper sužibo visai kitomis spalvomis – niekaip negaliu atsistebėti kai kurių aktorių gebėjimu taip neprastai dainuoti. Taip pat, jam teko kur kas sudėtingesnis dramine prasme vaidmuo, kadangi veikėjas kovojo su savimi, priklausomybėmis, menkėjančia šlove. Tad pagrindinė aktorių pora – verta pagyrų. Pats filmas atrodė kokybiškai ir tvarkingai pastatytas (o tokius visokie apdovanojimai ir mėgsta), gebantis ir linksmesniu pabūti, ir dramą išspausti, kai kur net ir tragikomiškų vaizdų pateikti. Pabaiga – ne visai standartiška, pagavau save netgi nenorinčią būtent tokios, nors jei būtų kitokia, tikriausiai irgi būčiau zyzusi. Bet šiaip nuspėti apie tokią pabaigą jau buvo galima prieš kurį laiką.

Kas nepatiko? Trukmė. Gerokai per ilgas ir ištemptas, tokiai trukmei reikalingas kur kas sudėtingesnis ar dinamiškesnis siužetas. Antra, man kiek keistokas pasirodė Ally ėjimas žvaigždžių link. Net ir B. Cooper’io vaidinamas personažas jai nesyk kartojo apie tai, kaip svarbu likti savimi, auditorijai kalbėti/dainuoti nuoširdžiai, kai ji, rodos, kuo toliau, tuo labiau pasiduodavo vadybininko norams. Bet gal tik aš nesupratau, kad ji būtent tokios karjeros / pasirodymų / kostiumų ir norėjo.

7/10 ir jau darausi nuo Shallow priklausoma.

Tiesa, įsivaizdavau, kad ši daina bus finalinė ar bent jau antrojoje filmo daly skambės, o pasirodo, klydau. Vėliau skaičiau, kad pats režisierius (B. Cooper) pradinėj versijoj irgi galvojo apie Shallow kaip apie finalinę dainą.

1006> A Simple Favor / Nedidelė paslauga (2018)


Vieniša mama Stefani, kurianti tėvams skirtą vlogą, susipažįsta su sūnaus bendraklasio mama Emile – visai kitokiame pasaulyje nei Stefani gyvenančia, pasiturinčia, stilinga moterimi. Netrukus Emilė dingsta, o Stefani pasiryžta išsiaiškinti, kur dingo jos naujoji draugė.

Šio filmo privalumas – tai, kad kino juosta yra ne tik trileris, bet ir komedija. Kūrėjai, žaisdami su keliais žanrais, ne taip rizikavo ,,susikirsti“ pateikdami tokį melodramišką siužetą, kuris netiktų rimtam detektyviniam filmui. Todėl lipo iš rėmų ir pačios pagrindinės veikėjos, vietomis dalyvaudamos draminėse situacijose, o kitur besielgdamos visiškai kvailai, keistai ir neapgalvotai.

Tiesa, aktorės liko ištikimos sau, dėl to vaidmenys gan nuspėjami, nieko naujo neparodantys. Blake Lively – aplinkinių dėmesį ir pavydą kelianti gražuolė, jai pakanka tiesiog pasirodyti ekrane su dar vienu jai tobulai tinkančiu kostiumu, ir daugiau kaip ir nieko nereikia daryti. Tuo tarpu Anna Kendrick vaidinama veikėja – labiau priskirtina komedijiniam žanrui, naivoka ir šaržuota tipiškos supermamytės versija.

Filmas tikriausiai patiks mėgstantiems estetiką – itin stilingai pastatytas, ne tik kalbant apie veikėjų kostiumus (nors Blake Lively čia – stiliaus ikona, bet geriau įsižiūrėjus, tai ir A. Kendrick apranga itin apgalvota), bet ir aplinką, scenas.

Tad žiūrėjau, mėgavausi geru vaizdu, kai kada įtariai žvelgiau į kai kurias siužetines linijas, buvo, kas nepatiko, kas prajuokino, kai kada nežinojau, ar juokas ima, nes juokingas humoras, ar dėl to, kad taip kvailai viskas vyksta. Bet kažkaip atrodo, kad toks ir buvo sumanymas. Ir sakyčiau, kad sugalvota gan neblogai. 7/10

2018-ųjų apžvalga


Kiek keista daryti metų apžvalgą, kai jau kone du mėnesiai praėjo naujų metų. Bet prisiruošiau tik šiandien, kai pagaliau kažką turiu papasakoti ir apie šiuos metus. Šiandien peržiūrėjau vos antrą filmą šiemet, tad kaip ir suprantu, kodėl ir prisėdau uždaryti 2018-ųjų tik šįvakar. Tokios apžvalgos man ir pačiai būna įdomios, nes metai eina, maišosi, tad kai kada ir pati nustembu, kad visa tai buvo vos pernai, o ne, kaip atrodo, kur kas seniau matyta.

Nebuvau itin aktyvi, bet tą rodo ir pernai peržiūrėtų filmų skaičius – 42 filmai. Iš jų neaptarti du (Home Alone ir Captain America: The First Avenger). Pirmasis – nes jau daug sykių matytas ir nieko naujo nepasakysiu, antrasis – nes matytas antrąsyk ir nuomonė išliko ta pati, kaip ir žiūrint pirmąjį kartą.

Kalbant apie serialus, situacija irgi liūdna – vos 5 buvo ilgiau ar mažiau prikaustę prie ekrano. Ne visus esu aptarusi, todėl bent keliais žodžiais aprašysiu kiekvieną iš jų žemiau.

Filmai

Metų geriausias:

Blue Valentine

Viskas surašyta nuorodoje, žiūrėčiau dar nesyk, o rekomenduotinas rimtų dramų mėgėjams (jei dėl kažkokių priežasčių nematėte).

Metų superherojų filmas:

Avengers: Infinity War

Ne paslaptis, kad pastaruosius porą metų superherojai gan žymią peržiūrimų filmų dalį užima. Visgi nepasakyčiau, kad žiūriu viską iš eilės, o ir nesu ta, kuri baisiai svaigsta dėl visko (beveik), kas su jais susiję. 2018-aisiais peržiūrėjau Thor’o trilogiją, X-Men: Apocalypse, o taip pat ir tris Avengers dalis. Labiausiai patiko trečioji, o dabar nekantrauju sulaukti ir paskutinės dalies.

Metų komedija:

The Disaster Artist

James Franco pasidarbavo puikiai, čia – ir komedija, ir parodija, ir drama, vienas malonumas buvo žiūrėti.

Metų siaubo filmai:

norisi paminėti du: The Woman ir A Quiet Place. Abu netobuli, bet geriausia, ką pernai mačiau. Ir ne, tęsinio A Quiet Place nereikia. Palikite gerus filmus be tęsinių.

Kiti verti paminėjimo:

žanrai mišrūs, teks atsirinkti – Perfetti sconosciuti, Captain Fantastic, Mad Max: Fury Road, Nocturnal Animals, Grave.

Serialai

Kaip jau užsiminiau, serialų beveik nežiūrėjau. Galimai šalia žemiau išvardintų penkių ir viena kita Modern Family serija buvo matyta, bet bijau, kad dabar tektų pavargti, kol prisiminčiau, ties kuriuo sezonu ir kuria serija baigiau žiūrėti.. Ar žadu grįžti? Tikriausiai, ypač kai kitas sezonas, rodos, bus jau paskutinis. O dabar apie tai, ką žiūrėjau kur kas rimčiau:

Dark (2017-…)

Pirmas sezonas, nekantrauju pamatyti antrąjį. Taip ir neprisiruošiau aprašyti, tad tikriausiai dabar tik po antrojo tai padarysiu. Tiesiog įsimylėjau aš jį, panašu į Stranger Things, tad su šiek tiek paranormalių reiškinių, nepaprastai įtraukiantis, įdomiai ir patraukliai pastatytas, kuriam laikui pamiršau visas kitas laisvalaikio veiklas.

Mindhunter (2017-…)

Šį dar sugebėjusi buvau aprašyti, tad paspaudus atsidarys mano parašyta nuomonė apie pirmąjį sezoną. Susidūrimas su serijiniais žudikais, paremtas realiai egzistavusių žudikų portretais, irgi laukiu nesulaukiu antrojo sezono.

The Handmaid’s Tale (2017-…)

Du sezonai, aprašyti neprisiruošiau irgi. Pasidaviau visuotinei manijai, įsijungiau, pradžioje įtraukė, po to jau kaip užtaikydavau: tai mažiau įdomu, tai labiau, o antrojo sezono pabaiga galutinai sunervino, nes atrodo, kiek galima tempti gumą ir suktis tame pačiame rate. Bet kaip jis gražiai ir estetiškai pastatytas! O ir trečiojo sezono anonsas sudomino, tad tikrai nežadu mesti.

Younger (2015-…)

Esu aprašiusi tik pirmą sezoną, o žiūriu jau penktąjį (šiemet pasirodys 6-asis). Perskaičiusi tai, ką kalbėjau apie pirmąsias serijas, galiu pasakyti, kad serialas kai kuriais atžvilgiais nemenkai pasikeitęs, jaunystės atributai (hashtag’ai ir pan.) nebėra tiek akcentuojami, po truputį jau lenda ir Lizos slepiamos paslaptys (būtų nemenkas minusas, jei tai nevyktų), Kelsė lygiai taip pat erzina, rodos, jos personažas nė kiek nesikeičia bėgant sezonams, tuo tarpu Liza bei kiti ryškesni personažai vis dar patraukia dėmesį. Lengvas, lėkštokas, bet tos serijos po 20 minučių taip smagiai susižiūri, kad nėra daugiau ko ir kabinėtis, nes tokia ir serialo paskirtis – trumpas, daug galvoti neverčiantis, atpalaiduojantis serialas, kurį žiūrint kai kada vis tiek pavyksta jaudintis dėl personažų likimo.

Gilmore Girls (3 sezonai)

Žinoma, sezonų yra kur kas daugiau, bet būtent trečiajame atsisveikinau su šiuo serialu. Mielas, labai gerietiškas, veikėjų tarpusavio santykiai visada keldavo šypseną, jaukus ir drąsiai visai šeimai skirtas. Visgi tęsti nebesinori.

Tokie trumpi metai. Kokie bus 2019-ieji, sunku pasakyti. Kaip ir negalėčiau atsakyti, kodėl tiek mažai bežiūriu kino ar serialų. Kai įsijungiu, tai atrodo, ir patinka, ir galėčiau rinktis, žiūrėti ir neatsižiūrėti, bet pats prisiruošimas kažką įsijungti – kažkoks netikėtai sau pačiai sudėtingas ir vis atidėliojamas.

1005> Puncture (2011)


Tai buvo paskutinis filmas 2018-aisiais, aprašyti jį po beveik trijų mėnesių (įrašas įkeltas, pakeitus datą) ganėtinai nelengva, nors štai, jau po truputį atgaminu, kaip ten viskas baigėsi..

Tai tikrais faktais paremta istorija (imdb) apie nuo narkotikų priklausomą teisininką Maiką, kuris su draugu ir bendradarbiu Polu imasi itin rizikingos bylos. Į juos kreipėsi medicinos seselė, kuri prieš kurį laiko sužinojo susirgusi AIDS praėjus kiek laiko nuo tada, kai agresyvus pacientas ją užpuolė su užkrėsta adata. Tokių kaip ji – daug. Moteris parodo, kad yra sukurta saugi adata, tačiau jos kūrėjas niekaip nesugeba jos parduoti, nes viską užvaldžiusi kita medicinos prekių tiekimo įmonė.

Pamenu, kad tikėjausi kažko ganėtinai paprasto, paviršiumi praeinančio pro nagrinėjamas temas filmo, bet gavau išties įtraukiantį siužetą. Tiesa, pradžioje jis lėtas ir nuobodokas, reikėjo palaukti, kol įsibėgės ir jau nebesinorės atsitraukti, bet kai tai nutiko, visai nesigailėjau, kad pagaliau prisiruošiau jį pažiūrėti. Ir neslėpsiu, kad viena pagrindinių priežasčių, kodėl įsijungiau Puncture, buvo filme vaidinantis Chris Evans – karts nuo karto pagalvoju, kad tokie, rodos, kvailoki argumentai pažiūrėti kažką, nes ten vaidina koks nors aktorius, neretai padeda surasti įdomius ir mažiau žinomus filmus. Kabina rimtas temas, dramos vyksta ir asmeniniame pagrindinių veikėjų gyvenime (ypač Maiko, kuriam priklausomybė ima trukdyti atlikti savo pareigas), tačiau, be abejo, daugiausiai minčių sukelia būtent bylos nagrinėjimas ir tai, kaip visi ima trukdyti siekti teisingumo, net ir suvokdami, kad tai, ko nori Maikas ir Polas, yra teisinga. Korporacija užvaldžiusi viską, teisininkai – kur kas labiau patyrę, daugiau uždirbantys ir galintys kelti bet kokias sąlygas, kai tuo tarpu pagrindiniai veikėjai dėl šios bylos turi rizikuoti karjera, pajamomis, laviruoti tarp noro padėti į juos besikreipiantiems, įrodyti tikrąją tiesą ir žinojimo, kad tai lyg kova su vėjo malūnais.

Daviau 7/10, tai tiek ir liks.