994> Nocturnal Animals / Naktiniai gyvuliai (2016)

Dairiausi šiandien (taip, neskaitant keleto nepaminėtų serialų, pagaliau ir vėl rašau ne apie kažkada seniau žiūrėtus filmus, o visai šviežiai peržiūrėtą – taip, kaip man labiausiai ir patinka), ką čia pažiūrėjus. Kaip galima pastebėti, šiais metais didžioji dalis peržiūrėtų kino juostų priklauso kokiai nors ryškiai grupei (siaubo filmai, superherojai ar kt.). O to, kas mane ir įtraukė į filmų pasaulį – rimtųjų dramų – beveik ir nebuvo. Su šiokiomis tokiomis abejonėmis (dėl žanro) įsijungiau jau ilgokai turėtą Nocturnal Animals. Ir pakliuvau kaip tik ant labai neprasto kino.

Suzana – meno galerijos savininkė – rodos, turi pavydėtiną gyvenimą, tačiau jaučiasi vieniša ir kamuojama abejonių, ar iš tiesų jos pasirinkimai praeity buvo teisingi. Vieną dieną iš buvusio vyro gauna siuntinį, kuriame – jo knygos rankraštis. Suzana nepastebi, kaip įsitraukia į popieriuje pateiktą istoriją apie vyriškį, kuris su šeima pakliūva į nusikaltėlių nagus.

Tai gal ir pradėsiu nuo vaidybos. Surinkta puiki komanda: Amy Adams, Jake Gyllenhaal, Michael Shannon, Aaron Taylor-Johnson, Isla Fisher, Armie Hammer  ir kt. Žinojau apie Amy ir Jake, bet dėl kitų buvau primiršusi (ir tik po to prisiminiau, kad Aaron žibėjo tarp nominantų tais metais), todėl pamačiusi vis naują pažįstamą veidą tik dar labiau nenustygdavau vietoje. Neabejotinai ryškiausias personažas priklausė Aaron Taylor-Johnson. Iki tol aš jį mėgau, bet po šito filmo simpatijos tik dar labiau įsitvirtino. Nenuspėjamas, visiškai atsipalaidavęs, beprotiškas veikėjas, kuris traukė dėmesį kaip magnetas. Visi kiti – irgi puikūs, bet daugelis jų – savo tipiškuose vaidmenyse (gal tik Isla Fisher man labiau pažįstama iš komedijos žanro, o čia jai teko mažas draminis vaidmuo).

Apie tai, kaip gražiai pastatytas, kalbėti tikriausiai nė nereikia, nes pasirodžius filmui apie tai kalbėjo visi. Vizualiai išpildytas be priekaištų: aplinka, kostiumai, scenų pateikimas – didžiausias malonumas stebėti viską.

Tiesa, visgi siužetas ne iki galo įtikino (gal labiau tiktų – nesužavėjo). Kas man pasirodė be priekaištų – tai romano siužetas. Pradžioje net galvojau, kad štai, netyčia ant siaubo filmo pataikiau – įtemptų scenų apstu. Tuo tarpu realistinė dalis – vietomis dirbtinoka. Taip, Amy Adams vaidinto personažo vienišumas, nepasitenkinimas savo gyvenimu ir bandymas save įtikinti, kad juk viskas čia tvarkoje, buvo pastebėtas, bet vis tiek man trūko kažko visame tame, kad būtų sukelta emocija (ko netrūko išgalvotoje siužetinėje linijoje). Bet vis vien laikas beprotiškai pralėkė, dviejų valandų net nepajaučiau.

Tad kiek drebančia ranka 7/10 rašau, nors 8 kurią kitą dieną gal net išraityčiau.

974> Avengers: Age of Ultron / Keršytojai: Altrono amžius (2015)

Man šie filmai – kai tam kartui praplauna smegenys, prajuokina, o po savaitės ir pamiršti. Tokia buvo ir antroji Avengers dalis (imdb) (trečioji jau visai netoli, tad galimai dar keletą filmų pagal Marvel komiksus pažiūrėsiu, kad geriau pažinčiau kai kuriuos superherojus). O kadangi žiūrėtas jau prieš kokį mėnesį, jei ne dar seniau, tai ir mažai galvoje teišlikę.

Siužeto pasakoti tikriausiai nereikia, nes ir taip aiški esmė – anksčiau ar vėliau laukia didžiulė kova, pilna spec. efektų. Bet man ne ką mažiau patinka šalutinės scenos, kuriose – veikėjų santykiai. Captain America – asmeninis favoritas, todėl, žinoma, akys būdavo nukreiptos į jį, vos tik proga pasitaikydavo. Pagaliau pamačiau ne vieną sceną, kuri jau puikiai žinoma buvo iki tol dėl internetų. Dar suprantu, kad Iron Man – gal net nemėgstamiausias superherojus (dar yra tokie, kurie tiesiog neįdomūs, bet šis tai ir antipatiją sukelia). Yra šiek tiek ir emocijų, jausmų, bet apskritai vis vien koncentracija yra visa sudėta į veiksmą, tad kažkokio gylio ieškoti neverta.

6/10

370> Albert Nobbs / Albertas Nobsas

Filmas kompiuteryje išgulėjo gal kokius metus. Ir vieną sykį jau buvau bandžiusi jį žiūrėti, bet kažkaip nesėkmingai, nes po keliolikos minučių jį tiesiog išjungiau. Ir tik šiandien vėl prisiruošiau jį pagaliau visą pažiūrėti.

XIX. a. vienišoms moterims išgyventi sunku. Todėl Albert Nobbs visą gyvenimą pragyveno kaip vyras, pastaruoju metu dirbdamas viešbutyje. Apie tai, kad šis paslaugus ir malonus vyras galėtų būti moteris- niekam nė minties nekilo, tačiau susitikimas su dažytoju pakeičia Albertą.

Iš karto sakau: nesitikėkite meilės. Jos čia tikrai nelabai bus. Na, būtų galima išskirti antrame plane esančią, tačiau gan svarbią porą, kurią vaidina Aaron Johnson ir Mia Wasikowska. Bet kad ir ten toji meilė net ne meilė..

Iš karto pagirsiu grimą: Albert Nobbs vaidinanti Glenn Close atrodė kaip tikras vyras, tik menkas sudėjimas ją kiek išskyrė iš kitų. Net kai buvo su suknele, man ji vis tiek atrodė kaip vyras, ko nepasakysiu apie kitą veikėją (tik nenoriu daug spoilinti). Beje, įdomu tai, kad pagr. vaidmenį atliekanti aktorė buvo nominuota Oskarui net 6 kartus, vienam iš jų- už vaidmenį šiame filme. Iš viso filmas buvo nominuotas tris kartus, tad man truputį keista, kad jis taip ir liko nepastebėtas ir ne itin žinomas, net ir aš apie jį sužinojau tik bežiūrėdama Aaron Johnson profilį imdb puslapyje.

Filmas pasirodė kiek per ilgai užtęstas. Dar man kai kur trūko aiškumo (pvz. kodėl Albert norėjo vesti moterį? Ir iš viso, kokia moteris (jei ji nėra kitos orientacijos) sužinojusi tiesą neapskelbs to visiems ir pati nebėgs į šalį?. Aišku, nebent ji turi savų paskatų ir tai jai yra naudinga)). Kadangi tematika gan panaši, prisiminiau Boys Don’t Cry, bet ten viskas kitaip, čia svarbiausia Alberto vidinė būklė, tragiškumas man šioje vietoje- tai jos svajonės apie gražią ir šviesią ateitį, noras būti savimi ir daugiau nebesislėpti. Čia pat vystoma ir Helenos ir Džo siužetinė linija, visai kitokia nei Alberto, tačiau lygiai taip pat nieko gero nežadanti: greitas susižavėjimas ir aistra ne visuomet žada gerą santykių baigtį. Ypač, kai abiejų jaunuolių idealai ir svajonės yra visiškai skirtingos.

Man filmas- vienas iš tų, kurie ,,ramiai srovena“, neturi didelės kulminacijos ir staigaus kritimo žemyn atomazgos link, viskas taip gražiai, tyliai.. Ar tai gerai? Kaip kada, žiūrint kaip pateikiama. Šiam filmui tai tiko, nors visgi man pabaiga (t.y. tai, kas susiję su Nobbsu) kiek perspausta.

Beje, negalvokit, kad filmas labai liūdnas- netrūksta čia ir juokingų akimirkų.

Visai patiko. O ir A. Johnson atrodo žymiai geriau nei filme  ,,Ana Karenina“. 7/10

Rež.: Rodrigo García, vaidina: Glenn Close, Mia Wasikowska, Aaron Taylor-Johnson, Jonathan Rhys Meyers, 2011 m., Didžioji Britanija, Airija, Prancūzija, JAV, 113 min

364> Anna Karenina / Ana Karenina

Kai sužinojau, kad yra kuriama nauja ,,Anos Kareninos“ ekranizacija su mano mylimais aktoriais, supratau, kad daugiau atidėlioti nebegalima, tad perskaičiau knygą. Ja nusivyliau, todėl filmo laukimas tapo nebe toks varginantis. Bet dabar, po peržiūros, galiu pasakyti, kad likau maloniai nustebinta.

Nors, kita vertus, daug ką sako režisieriaus vardas- Joe Wright. Jau buvau mačiusi porą jo filmų (Atonement ir Pride & Prejudice), kurie man patiko. Negana to, tai trečiasis bendras Joe Wright ir Keiros Knightley darbas, o jai, ne paslaptis, tinka vaidinti istoriniuose filmuose. Ir jų bendradarbiavimas dar kartą pasirodė vykęs (ir netgi daugiau nei tik vykęs). Keira Knightley šiame filme atrodė tiesiog puikiai- aišku, dėl to reikia dėkoti tikrai įspūdingiems kostiumams (labai norėčiau, kad Oskarą filmas gautų bent geriausių kostiumų kategorijoje (iš viso nominuotas 4-iems)), nors vaidyba buvo irgi neprasta, tik vienoje vietoje man ji atrodė ,,netikra“. Beje, grįžtant prie režisieriaus, tai matyti, jog jis mėgsta dirbti su tais aktoriais ne kartą, nes filme sutiksime ir Matthew Macfadyen, kuris vaidino poną Darsį Pride & Prejudice.

Tie, kurie iki peržiūros apie filmą nelabai ką težinojo apie patį pastatymą, turėtų likti nustebinti: žiūrint atrodo, lyg stebėtume ne filmą, o spektaklį. Besikeičiančios uždangos, perėjimai iš vienos erdvės į kitą tiesiog išėjus pro duris, teatrališki pasirodymai (ypač, kai rodomi pokylių šokiai), rodos, atidirbta viskas iki pat smulkmenų. Neįprasta, originalu ir paliekamas tikrai geras įspūdis. Tiesiog negalėjau atsižiūrėti. Vien už tokį pastatymo sprendimą negailėčiau gero vertinimo.

O siužetas- apie aukštuomenę ir jos normas, apie skandalingą, nelaimingą ir kone uždraustą meilę. Aukštuomenė drabstoma purvais, kadangi viskas labai paprasta: meilužį turėti galima, tačiau įsinorėti skirtis, mylėti ne savo vyrą- jau uždrausta. Tampi paprasčiausia kekše, nors aplinkui tiek daug kitų, kurie apgaudinėja savo antrąsias puses, tačiau vaidina dorus žmones. Sukels nemažai jausmų, tuo labiau, kad ir nuo pat pradžių neatrodo, kad viskas bus gerai, nes po truputį tik dūš visa aplinkui..

Kadangi skaičiau knygą, tai matyt vertėtų pasakyti keletą žodžių kaip apie kūrinio ekranizaciją. Tie, kurie skaitė ir kuriems knyga labai patiko, tikriausiai nusivils, o galbūt apskritai net nežiūrės šio filmo, kadangi vėlgi, kaip dažniausiai būna- paimtas pagrindas, jokių gilumų, pamąstymų ar samprotavimų, kurių gausu romane. Manau, taip yra todėl, kad didelis dėmesys buvo sutelktas vizualiniam vaizdui. Kalbant apie charakterius, tai bent man pasirodė, kad Jude Law vaidinamas Kareninas ne itin panašus į pažintą iš knygos: filme Kareninas švelnesnis, atrodė ne toks griežtas (nors jo įsitikinimai ir sprendimai lyg ir išlikę tie patys). Vronskiui priekaištų neturėjau, tik baisu, kaip pakeitė Aaron Johnson (dabar žinomo kaip Aaron Taylor-Johnson) išvaizdą, na, bet norėta taip geriau atskleisti to meto Rusijos gyventojų išvaizdą, juk ir Jude Law atrodo visai kitaip nei įprasta.

O kadangi man knyga ne itin patiko, tai ir kabinėtis prie filmo nesinori, tuo labiau, kad visumoj man jis paliko labai gerą įspūdį.

8/10

Rež.: Joe Wright, vaidina: Keira Knightley, Jude Law, Aaron Johnson, Matthew Macfadyen,  Kelly Macdonald, Olivia Williams, Alicia Vikander, Ruth Wilson, 2012 m., Didžioji Britanija, 129 min

135> The Greatest / Geriausias

Turiu kompiuteryje porą filmų su Aaron Johnson, išsirinkau iš jų šį, kadangi maniau, kad tai bus šilta ir miela meilės istorija, bet radau visai ką kitą, kai ką sudėtingesnio ir liūdnesnio.

Pasakojama apie šeimą, kuri praranda sūnų/brolį. Netrukus pasirodo jo buvusi mergina ir praneša, kad laukiasi vaikelio.

Iš pradžių pasijaučiau kiek apgauta, nes tikėjausi, kad minėtasis aktorius figūruos viso filmo metu. Taip, jį rodo, bet ne tiek, kiek būčiau norėjusi. Ir net kažkaip norėjau išjungti pradžioje, vos tai supratau, bet sulaikė mielas Carey Mulligan veidas ir iš filmo sklindanti rami nuotaika, kuri kažkokiu būdu prikausto dėmesį.

Tokius filmus apibūdinu kaip ramiai tekančius- be didelės kulminacijos. Tiesiog yra atskleidžiami išgyvenimai, kuriuos kiekvienas šeimos narys išgyvena savaip. Atrodo, norisi taip imti ir pasakyti: kiek gi galima? Juk jis mirė, nieko čia nebepakeisi.. Bet, iš tiesų, kaip pati jausčiausi tokioje situacijoje?

Kažką panašaus jau esu mačiusi, bet nelabai atgaminu pavadinimo. Ir tikriausiai ne vienas yra toks filmas, bet originalumu šiais laikais pasižymėti būtų sunku. Juk viskas jau sukurta. Tad svarbus yra pats pateikimo būdas. O šis man patiko. Paprastumas žavi, o toks yra ne tik filmas, bet ir Carey Mulligan bei jos personažas. Netgi ir ex Džeimsas Bondas Pierce Brosnan padarė gerą įspūdį, nors ir nebuvau jo mėgėja. Prisideda ir muzikos takelis, kuris švelnus ir tuo puikiai derantis prie pačio filmo. Kas dar?.. Toji nuotaika: liūdna ir slogi, bet kartu ir šviesi. Toks gerietiškas filmas…

Rašau 8/10, o susigundyti siūlau ramių šeimyninių filmų mėgėjams.

Rež.: Shana Feste, vaidina: Carey Mulligan, Aaron Johnson, Pierce Brosnan, Susan Sarandon, Jennifer Ehle, 2009 m., JAV, anglų k., 99 min.

104> The Illusionist / Iliuzionistas

O buvo taip: užsinorėjau filmo su Edward Norton. Taigi, peržiūrėdama jo filmų sąrašėlį imdb puslapyje, nusprendžiau pažiūrėti būtent šį.

Pasakojama apie Eisenhaimą, talentingą iliuzionistą, kuris grįžta į Vieną, ir vieną dieną sutinka savo jaunystės metų meilę Sofi.

Filmas prikausto dėmesį nuo pat pradžių. Pradžioje rodoma jo vaikystė ir, kas patiko labiausiai, taip ir nebuvo atskleista, kaip iš tikrųjų jis išmoko įvairių triukų, kuriais žavėjo visus žmones. Patiko tai, kad jaunąjį Eisenhaimą vaidina Aaron Johnson. O jaunąją Sofi vaidinusi Eleanor Tomlinson pasirodė labai panaši į Jessicą Biel, kuri vaidina vyresniąją Sofi, todėl patiko, kad kūrėjai pasistengė surasti panašią aktorę.

Visi pasirodymai, kuriuos rodo Eisenhaimas, primena labiau net ne triukus, o stebuklus, bet galbūt kažką panašaus iš tiesų išdarinėja geriausi pasaulio iliuzionistai? Kadangi rodomas laikmetis- ankstyvieji 1900-ieji, tai yra labai išskiriami socialiniai sluoksniai, kova dėl valdžios, kuri itin ryškiai vaizduojama filme.

Buvo keista, kai kai kas įvyko praėjus vos pusei filmo- tai tikrai nėra įprasta, ypač, kai kalbama apie paprasčiausius holivudinius filmus. Bet įdomumas tame, kad tas įvykis, kad ir koks atrodytų svarbus, tik dar labiau paskatina žiūrėti, kadangi jau nebegali susikurti eilinės pabaigos galvoje. Prie įdomumo, be abejo, prisideda burtai, magija, valdžios kišimasis, o ji tik ir telaukė momento, kai pagr. veikėjas padarys ką nors, dėl ko jį būtų galima suimti. Na, o pabaiga- iš viso be komentarų. Gerai sugalvota, būtent tokios- kiek netikėtos, mistiškos- man ir patinka.

Rašau 9/10 ir rekomenduoju.

Filmas nominuotas Oskarui.

Rež.: Neil Burger, vaidina: Edward Norton, Jessica Biel, Paul Giamatti, Aaron Johnson, 2006 m., JAV, Čekija, anglų k., 110 min.

69> Kick – Ass / Ateini čia arba gausi į dūdą!

Taigi taigi, šį sykį papasakosiu įspūdžius apie filmą, kurio pagr. veikėjai- superherojai.

O viskas prasideda, kai niekuo neišsiskiriantis vaikinas Deivas sumano tapti superherojumi. Tačiau viskas ne taip lengva, kaip atrodo iš šalies… Ir jis nė nenumano, kad tame pačiame mieste jis atras net ne vieną superherojų, kurie- kur kas tikresni ir profesionalesni nei jis.

Pagr. vaidmenį atlieka Aaron Johnson. Jis man labai patinka. Mačiau ne vieną filmą, kuriame jis vaidina (Chatroom, Nowhere Boy, Angus Thongs and Perfect Snogging), pirmieji du-  vieni geriausių kada nors matytų filmų. Taigi, nemažai tikėjausi ir iš šio, nors šiaip jau visokie betmenai man ne prie širdies.

Bet nepasakyčiau, kad tai filmas, nuo kurio negalėčiau atsitraukti. Greičiausiai tai- ne visai mano tipo filmas. Nors visgi veiksmo netrūksta, pats siužetas- neišskirtinis, o galutinė ir trumpa nuomonė būtų: mielas filmas su ,,trupučiu“ muštynių. Nesigailiu, kad žiūrėjau, kadangi nemažai vietų prajuokino (o sukeltos emocijos- geras ženklas), bet antrą kartą tikriausiai nežiūrėčiau…

Rašau 7/10

Rež.: Matthew Vaughn, vaidina: Aaron Johnson, Nicolas Cage, Chloë Grace Moretz, Dexter Fletcher, 2010 m., JAV, Didžioji Britanija, anglų k., 117 min.