897> Grease Live! (2016)

Rež.: Thomas Kail, Alex Rudzinski
Vaidina:  Julianne Hough, Aaron Tveit, Vanessa Hudgens,
2016 m., JAV, 180 min
Žanras: miuziklas
imdb nuoroda čia.

Pastaruoju metu miuziklo žanras – retas svečias. Galbūt persižiūrėjau aš jų, tad ne taip ir norisi šio žanro. Šis televizijai kurtas miuziklas mano dėmesį patraukė savo pagrindiniais atlikėjais/aktoriais – Aaron Tveit, kurio balsu gėrėjausi ,,Vargdieniuose“, ir puikia šokėja bei neprasto balso savininke Julianne Hough.

Miuziklas ilgas (trys valandos), žiūrėjau per du kartus. Pamenu, filmas man nepaliko tokio įspūdžio, kokio tikėjausi, tad didelių lūkesčių šiam miuziklui irgi neturėjau. Bet buvo smagu. Ir taip buvo todėl, kad jei ne visi, tai dauguma aktorių atrodė taip, lyg tiesiog gerai leistų laiką, jautėsi atsipalaidavimas. Balsai nekliuvo, atlikimas – irgi, ypač pagrindinė pora buvo tokia, kokios ir norėjosi. Kostiumai gražūs ir tinkami laikmečiui (J. Hough be priekaištų atrodė visą laiką), karts nuo karto parodymas, kad čia viskas gyvai vyksta ir kad prie filmavimo studijos buriuojasi krūva žmonių, taip pat buvo visai įdomus sprendimas. Apskritai, galvoju, kad sukurti ir išpildyti tokio lygio pasirodymą reikėjo daug repeticijų, laiko ir talentingų žmonių.

Minusas tai toks, kad man vis vien ši istorija nėra kuo nors ypatinga, pernelyg daug smulkių konfliktų ir nėra vieno esminio, nes kažkaip jie pykstasi, po to sekundei susitaiko, tada vėl… Netikra, neįtikinama.

7/10

731> Girl Walks Into a Bar

Rež.: Sebastian Gutierrez
Vaidina: Carla Gugino, Alexis Bledel, Rosario Dawson, Danny DeVito, Josh Hartnett, Zachary Quinto, Aaron Tveit, Kevin Zegers
2011 m., JAV, 80 min
Žanras: komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Grupelė nepažįstamų žmonių, 10 skirtingų barų, vienas vakaras Los Andžele. Taip būtų galima apibūdinti šį filmą.

Tai filmas tiems, kurie mėgsta, kai kino juostoje vyrauja dialogas. Nes čia veikėjai kalba ir kalba. Iš tikrųjų, po dvidešimties minučių buvo noras išjungti ir ištrinti jį iš kompiuterio, nes bandymų žiūrėti jį buvo ne vienas, tačiau vis ,,paslysdavau“ ties dialogais: greitakalbė reikalavo nemažo suklusimo, buvo sunkoka gaudyti kiekvieną žodį ir dar iš karto mintyse verstis į lietuvių kalbą, kad tik ko nepraleisčiau: bet aišku, taip yra dėl nepakankamų anglų kalbos įgūdžių. Bet nepasidaviau, užsidėjau angliškus titrus ir po truputį ,,įsivažiavau“, priprato ausys prie nuolatinio greito kalbėjimo.

O dialogų pro ausis praleisti nesinori, nes jie aštrūs, žavūs, pasakantys viską, ką žiūrovui reikia žinoti apie vieną ar kitą veikėją, sukuriantys tarp jų ryšius. Ryškesnių veikėjų yra keletas, dauguma pasirodo vos vienam ar keletui epizodų. Karts nuo karto ekrane pasirodo vieno ar kito baro aplinka, kuri, beje, ne itin nulemia veikėjų nuotaikas. Toji aplinka ir lieka fonas, nes viskas, kas čia svarbiausia, yra, kaip ir minėjau, dialogai.

Nieko panašaus nebuvau mačiusi, taigi, originalumą norisi pagirti. Už minimalų biudžetą sukurtas filmas, tikiu, kad randa savo žiūrovą. Iš tikrųjų, man pačiai gaila, kad jis įtraukė mane tik praėjus kiek daugiau nei pusei trukmės, o tuomet filmas ėmė ir pasibaigė. Nė pusantros valandos netrunkanti kino juosta sugeba sutalpinti nemažai personažų, ne vieną jų vaidina žymūs aktoriai, o man pačiai įdomiausia buvo pamatyti dar tik kylantį ekrano veidą Aaron Tveit, kuris visiškai savo balsu pakerėjo Les Miserables. Nors be abejo, šio filmo ašis – Carla Gugino, vaidinusi drąsią, savimi pasitikinčią ir žodžio kišenėje neieškančią moterį.

6/10

351> Les Misérables / Vargdieniai

Šio filmo laukiau… Kiek? Pusę metų? Gali būti.. Užteko vien sužinoti, kad toks yra planuojamas ir kad prie žanrų užrašytas ,,miuziklas“, kad jo užsinorėčiau.. Pirmasis poster’is (taip, ši dieviško grožio mergaitė) tik dar labiau sužavėjo, traileris- ne ką mažiau, na, o galop ir perskaičiau knygą, tad laukimo laikas tik dar labiau pailgėjo. Jau žinojau, kad vos jam pasirodžius tiesiog bėgte bėgsiu į kino teatrą. Na, nubėgau ne pačią pirmą dieną, bet… Na, bet kadangi žinau, kaip daug kam neįdomu skaityti tokias blevyzgas, pereisiu prie filmo. Įrašas netrumpas, nes labai daug visko norisi paminėti..

,,Vargdieniai“ pasakoja apie XIX a. Prancūzijoje vykusią istoriją apie Žaną Valžaną. Jis už pavogtą duonos kepalėlį dvidešimt metų yra įkalinamas (iš jų- penkiolika metų už bandymą pabėgti). Grįžęs į laisvę ir neturėdamas kito pasirinkimo jis vėl bando vogti, tačiau dvasininkas, iš kurio jis ir bandė vogti, jį pastūmėja keisti gyvenimą. Tačiau jam vis ant kulnų lipa inspektorius Žaveras… Na, o daugiau, manyčiau pasakoti nereikia, nes viską pamatysite, jei pažiūrėsite.

Visų pirma, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad filmo siužetas nėra toks, koks knygoje: buvo paimta romano adaptacija miuziklams. Todėl kai kurie siužeto vingiai skiriasi, o kai kurių (tiksliau, gan nemažai) iš viso nėra. Bet reikia atminti, kad istorija tikrai ilga ir ją parodyti, ypač miuziklo variante, būtų ganėtinai sunku. Galima lengvai būtų serialą kurti.. Todėl per visą istoriją, aprašomą knygoje, einama tik tiek, kiek būtina, parodant svarbiausias (ar daugelį svarbiausių) knygos vietas. Todėl tikiu, kad neskaičiusiems knygos, gali po seanso kilti kokių klausimų, bet šiaip jau viskas ten pakankamai aišku.

Ir šiandien turėjau vienas geriausių 2,5 h savo gyvenime. Taip, būtent tokį įspūdį man ir padarė šis filmas. Jau maniau, kad nepateisins visų lūkesčių (žinot, kaip būna, kai tikiesi kažko įspūdingo ir galop to ,,kažko“ taip ir nerandi), bet juos pateisino visu šimtu procentų.

Tik įsidėmėkite, kad tai miuziklas: didžiąją dalį veikėjai dainuoja, kalba- labai mažai, todėl kad ir koks jis būtų giriamas, jei nesate šio žanro mylėtojai, vargu, ar jums patiks (nesakau, kad nebūna išimčių).

Negalėčiau pasakyti, kad kuris nors aktorius ne iki galo ,,atidirbo“ savo rolę. Visi jie buvo puikūs. Ir manau, kad šis filmas ne vienam aktoriui bus tramplynas į ,,aukštesnio“ lygio kiną. Hugh Jackman pagrinde žinomas tik kaip Volverinas iš X-Men ar kaip aktoriukas iš romantinių filmų, o čia jis atsiskleidžia ir kaip iš tiesų puikus aktorius, gebantis suvaidinti dvejonių kamuojamą ir gyvenimo nuskriaustą vyrą, kurio patys gražiausi metai prabėgo kalėjime. Jam atsirado proga ir parodyti, kokius vokalinius sugebėjimus jis turi. O jo balsas- tikrai puikus. Anne Hathaway taip pat daugiausiai žinoma iš įvairių romantinių filmų, bet tai, ką ji padarė šiame filme, kaip suvaidino Fantiną- tiesiog fantastiška. Ir nekalbu apie tai, ką ji padarė dėl šio filmo: kaip nusikirpo plaukus, numetė svorio ar pan. (juk šitai darė ne vienas aktorius, vien prisiminus Christian Bale ,,The Machinist“ šiurpas nupurto, lygiai tas pats ir Michael Fassbender filme ,,Hunger“, o juk dar tikrai yra daugiau), aš kalbu apie tai, kaip visos emocijos, išgyvenimai ir jausmai, kuriuos jautė personažas, atsispindėjo ir aktorės veide. Verkiau kartu su ja, kai ji dainavo I Dreamed A Dream, manau, ta scena įstrigs daugeliui.. Ir tikrai ne veltui kalbama, kad ji- reali pretendentė gauti Oskarą už šį vaidmenį. Balsas? Be priekaištų. Draugė sakė, kad nesitikėjo, jog ji taip gerai dainuoja. Beje, H. Jackman ir A. Hathaway jau yra dainavę kartu.

Maloniai nustebino Russell Crowe su kuriuo, net gėda sakyti, bet nemačiau nė vieno filmo. O nustebino jis mane ne kiek savo vaidyba, o kiek vokaliniais sugebėjimais. Netikėjau, kad jis taip dainuoja! Jo vaidinamas Žaveras- šio filmo blogiukas, na, ir išskyrus jo pomėgį dainuoti atsistojus kur nors ant tilto turėklo ar ant kokio stogo, vaikštant palei krašto (trup. juokinga pasidarė, kai jis ne vieną kartą taip darė), viskas kaip ir neblogai (tiksliau, gerai). Filme sutinkama ir šaunioji porelė- Helena Bonham Carter bei Sacha Baron Cohen, kurie iš tiesų man labai priminė Svynį Todą ir Misis Lovet (ją, beje, vaidino irgi H. Bonham Carter). Abu išprotėję, juokingi, tik, gaila, blogesni už patį velnią. Labai smagu buvo į juos žiūrėti, aktoriai, kurie yra išpopuliarėję kaip vaidinantys keistuolius (H. B. C. daugelyje Burtono filmų, na, o S. B. C. (cha, jų net inicialai panašūs) gerai žinomas kaip Boratas ir Bruno), tinka vienas kitam į porą, būtų įdomu pamatyti dar vieną jų bendrą projektą. Saldžioji filmo porelė Amanda Seyfried ir Eddie Redmayne irgi tiko vienas kitam, net ir balsai jų puikiai derėjo, kadangi Eddie balsas- aukštas.. Ir šiaip, toks mielas ir naivus jo herojus, nors kai nori, gali ir rimtai pakovoti. Tačiau vokaliniais sugebėjimais (na, bent man labiau patiko) man jį gerokai pralenkė Aaron Tveit. Na, išsižiojusi nebuvau, bet jo balsas- puikus. Tikiuosi, dar kada jį išgirsiu (o taip, išgirsiu, nes soundtrack’o klausysiu dar ne kartą). Vertėtų paminėti ir Eponiną, kurią suvaidino taip pat fantastiško balso savininkė Samantha Barks. Nors veikėja ir yra antraeilė, tačiau ji sujaudino iki pat gelmių.

Šiurpuliukai bėgiojo klausant kiekvieno kūrinio, niekaip negalėčiau išsirinkti vieno ar dviejų, kurie labiausiai patiko. Visas muzikos takelis tiesiog nuostabus. Tiek solo partijos, tiek choro. Ir dar kai prisimeni, kad visi aktoriai dainavo gyvai- įspūdis tik dar labiau padidėja. Noriu pagirti ir vaizdinę filmo dalį: kostiumai, aplinka sukūrė tikrovišką permainų trokštančios Prancūzijos vaizdą.

Pasakojimo vingiai ne kartą vertė nubraukti ašarą. Taip, aš jautri ir man lengvai persiduoda kitų emocijos, net jeigu tai yra filmas, o ką jau kalbėti apie įtikinamą vaidybą. Daugiausiai ašarų išlieta matyt per vieną nutikimą, susijusį su Eponina, tačiau ne ką mažiau sujaudino ir Fantina bei kai kurie kiti filmo momentai.. O pabaiga- kad ir liūdna, bet kartu ir šviesi.

Rekomenduoju visiems miuziklų mėgėjams ir mylėtojams. Ir galbūt pažiūrėkite ir tie, kurie jų nemėgsta- gal nuomonė pasikeis?

Oskarai- dar prie akis, nominacijos irgi, tačiau linkiu filmui ne vieno Oskaro, kurių jis tikrai vertas. Sužavėjo nuo pat pirmos iki paskutinės minutės ir nė trupučio neprailgo.

10/10 ir žiūrėsiu tikrai dar ne kartą.

Rež.: Tom Hooper, vaidina: Hugh Jackman, Russell Crowe, Anne Hathaway, Amanda Seyfried, Sacha Baron Cohen, Helena Bonham Carter, Eddie Redmayne, Aaron Tveit, Samantha Barks, 2012 m., Didžioji Britanija, 157 min