Archyvas

Archive for the ‘Aidan Quinn’ Category

867> Benny & Joon / Benis ir Džiunė (1993)


Sam-Johnny-Depp-Benny-Joon-benny-and-joonRež.: Jeremiah S. Chechik
Vaidina: Johnny Depp, Aidan Quinn, Mary Stuart Masterson, William H. Macy, Julianne Moore
1993 m., JAV, 93 min
Žanras: romantinė komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Benis gyvena kartu su psichikos liga sergančia seserimi Džiune. Vieną dieną jos ir kaimyno Semo, kuris pasižymi ekscentrišku elgesiu, keliai susikerta.

Dvejopos mintys buvo, žiūrint į J. Deppą šiame filme. Viena vertus, jei šį filmą būčiau pamačiusi prieš kokius septynerius metus, kai nelabai ką iš jo repertuaro buvau mačiusi, tai vertinčiau jo vaidybą teigiamai (juolab, kad jis buvo Auksiniam gaubliui nominuotas už Semo vaidmenį). Kita vertus, kai esu mačiusi nemažai kitų J. Deppo vaidmenų, kuriuose jis lygiai taip pat (čia tikriausiai reiktų pridėti žodį ,,gerai“) vaidino keistuolį, darosi nuobodu ir nuteikia skeptiškai. Bet tada vėl pagalvoju: juk tada jis dar tokių vaidmenų neturėjo! Tai taip ir ginčijausi su savimi viso filmo metu.

Siužetas – toks truputį ,,meh“. Nuspėjamas iki kaulų smegenų, standartinė schema, pagal kurią vyksta veiksmas bei rutuliojasi veikėjų santykiai. Žinoma, įdomesnė detalė – veikėjų psichinė būsena. Bet ši detalė susidomėjimą išlaiko neilgai.

Užtat nuo pat pirmų minučių jau žinojau, kam dėsiu didžiausią pliusą – muzikiniam takeliui. Apšalusi sėdėjau nuo to, kad išvengta saldžių meilės dainelių ir pasirinkti išties verti klausymo kūriniai.

O bendrai – žiūrėti galima, komedijos žanras irgi ne be reikalo įrašytas, tad iš esmės nesigailiu pažiūrėjusi. Nors viliausi, kad bus geresnis.

6/10

559> Wild Child / Pasiutusi mergiotė


wild_child02Nieko negaliu sau padaryti – niekaip negaliu išaugti iš komedijų, kurių veiksmas vyksta mokyklose, koledžuose ar kitose mokymo įstaigose. Ir šiandien, užbaigusi šią žiūrėti, užsinorėjau dar vienos, tik reikia atrasti nematytų.

Wild Child – tai filmas apie Popę, kuri dėl savo nesutramdomo elgesio išsiunčiama į Angliją, mergaičių internatą (man niekuomet žodis ,,internatas“ nesisiejo su niekuo maloniu iki šiol). Čia visos moksleivės protingos, privalančios dėvėti uniformas ir gerai elgtis, todėl išpaikintai Popei tai atrodo košmaras. Tad tiek ji, tiek jos kambariokės sugalvoja planą, kaip jai palikti šią vietą.

Popę vaidina Emma Roberts, kitas merginas – gal kiek mažiau žinomos aktorės, bet viena kita pavardė lyg ir užkliūva už akių kaip jau kažkur girdėta. Ir, nors rodomas mergaičių internatas, nors vienas vaikinas, aišku, tikrai sukiosis. Viskas daugiau mažiau nuspėjama, bet čia tai net ir nelabai svarbu, tiesiog atsipalaidavau ir mėgavausi filmu.

Apskritai, tikriausiai priežastis, dėl kurios juos vis dar mėgstu, yra ta, kad jie atrodo visai nuoširdūs (nors ir erzina dažniausiai gale esantys prisipažinimai : ,,kokia aš buvau kvailė, o jūs kokie nuostabūs“, bet jie būna daugelyje komedijų), paprasti ir mieli, jokių kvailų ir nejuokingų apie antrą galą juokelių, viskas tiesiog rodoma taip, kaip yra, su kone privalomais siužetiniais vingiais, pabaiga – gal kiek nykoka, bet ir vėlgi, ko gi daugiau tikėtis? Na, ir Wild Child man pasirodė netgi viena geresnių ,,mokyklinių“ komedijų. Tiesiog personažai nebuvo erzinantys, ne taip jau stipriai viskas perdėta kaip kai kada padaro.

Rekomenduoju… Na, daugiau paauglėms, ar tiesiog mėgstantiems tokio tipo filmus.

7/10

Rež.: Nick Moore, vaidina: Emma Roberts, Juno Temple, Aidan Quinn, Natasha Richardson, Alex Pettyfer, 2008 m., JAV, 98 min

220> Song for a Raggy Boy / Mažojo skarmaliaus daina

liepos 16, 2012 Komentarų: 1

Kai kur šis filmas verčiamas kitaip- ,,Giesmė tremtiniui“. 1939 metai. Airijos katalikų mokykloje įsidarbina naujas literatūros mokytojas Viljamas Franklinas. Praradęs artimą žmogų, jis randa sielos atgaivą Viešpaties namuose. Mokykloje viešpatauja fašistinė tvarka. Viljamo kolegos nėra  geranoriški jo atžvilgiu. Norėdamas padėti vaikams ir neprarasti darbo jis supranta, kad geriausias būdas parodyti jiems, kaip ginti tai, kuo jie tiki – tai visiškai pakeisti pačius vaikus. Viešpaties namuose jie surado… pragarą.

Pabaigusi žiūrėti šį filmą susimąsčiau (mąsčiau jau ir seniau ne kartą) apie tai, kad žmonėms reikia nelaimės, kad pagaliau susimąstytų, kas daroma blogai. Bet kodėl tik baisios pasekmės atveria akis? Tai ką, vos tik bus nelaimė pamiršta, vėl bus elgiamasi lygiai taip pat, kol vėl kažkas nutiks?..

Filmas šiek tiek primena Sleepers. Tik ten niekas nieko nemėgino keisti (o gal tiksliau tik užaugę patys nukentėjusieji kūrė planus, kaip atkeršyti), o šiame- mokytojas imasi keisti tvarką. Ir mokiniai juo patiki.

Šis filmas parodo, kad ir po sutana slepiasi velnias. O ir, gerai pagalvojus, argi ne lengviau daryti blogus darbus prisidengus sutana? Juk pasauliečiai kunigus laiko kone šventais, nejaugi jie patikėtų tais prasikaltusiais vaikiūkščiais, o ne juos į gerą kelią atvesti norinčiais kunigais? Na, kalbant apie mūsų laikus, tai gali būti, kad patikėtų vaikais, bet tais laikais, net jei vaikai būtų išdrįsę prašnekti, jais tikriausiai nebūtų patikėję. Ir kas tuomet belieka?.. Sukandus dantis laukti, kol galop bus galima palikti šią mokyklą.

Nors man trūko kai kur daugiau mokinių ir mokytojo bendravimo, net ir pasitikėjimas buvo įgytas pernelyg greitai.. Ir man dar kiek trukdė mokytojo prisiminimai.. Su ta vieta, manau, ne visiškai įdirbta, trūko geresnio išpildymo.. Arba apskritai jų nereikėjo.

Liūdnas filmas. Bet net ir banali pabaiga visiškai nesumenkino bendro vaizdo, kadangi man taip ir norėjosi, kad viskas baigtųsi taip, kaip baigėsi..

Tiesa, tai tikra istorija.

Ai, dar prisiminiau. Taigi, po filmo nuėjau į imdb ir pamačiau, kad filme, kad ir nedidelį vaidmenį, bet vaidino Robert Sheehan (toks fainuolis iš serialo Misfits). Tai su google pagalba pamačiau, kaip jis filme jis atrodė. Koks dar mažutis 😀

Rekomenduoju. 7/10

Rež.: Aisling Walsh, vaidina: Aidan Quinn, Iain Glen, Robert Sheehan, 2003 m., Airija, Danija, Didžioji Britanija, Ispanija, 100 min