Archyvas

Archive for the ‘Alejandro Amenábar’ Category

776> Mar Adentro / The Sea Inside / Jūros gelmėse (2004)


jbardem_maradentro_001Rež.: Alejandro Amenábar
Vaidina: Javier Bardem, Belén Rueda, Lola Dueñas
2004 m., Ispanija, Prancūzija, Italija, 125 min
Žanras: biografinė romantinė drama.
imdb nuoroda čia.

Ramonas Sampredo yra paralyžuotas, jis tegali pajudinti kaklą ir galvą. Nuo įvykio, pakeitusio jo gyvenimą praėjo 28-eri metai. Jį prižiūri jo brolio šeima. Tačiau Ramonas siekia teisme pasiekti tai, kad būtų įteisinta eutanazija ir jis galėtų palikti šį pasaulį.

Įsijungiau ir supratau, kad negalėsiu jo išjungti neužbaigusi, nors planavau kitaip. Tokia skaudi tema, tiek daug pateikiama argumentų ,,už“ ir ,,prieš“. Ramonas net ir nėra kažkokiuose slaugos namuose, jį myli ir prižiūri jo artimieji. Tai ko jis čia skundžiasi ir trokšta mirti? Bet juk žmogui neužtenka vien to, kad juo kažkas rūpinasi. Ramonui padeda advokatė, kuri turi savo priežastį jam padėti, o ta priežastis sukelia ne ką mažiau neigiamų emocijų. Ašarojau viso filmo metu ne kartą. Rodos, taip nesunkiai šiam filmui pavykdavo sukelti kažkokias emocijas: šypsnį, ašaras. O dar daugiau sukeldavo minčių, kurios nepalieka iki dabar, praėjus dienai po peržiūros. Kėliausi mintyse su šiuo filmu, manau, kad dar ilgai ir nepradings iš galvos man jis. Net nesvarbu, kad turėjau savo nuomonę eutanazijos klausimu jau prieš įsijungdama, tai netenka prasmės, nes žiūrėk, tuoj pat susimąstai, kad gal visgi mano toji nuomonė yra klaidinga? Ir visgi, filmui baigiantis galutinai suvokiau, jog nežinau, kas turi nutikti, kad mano nuomonė pasikeistų kitaip.

Gražus filmas apie talentingą žmogų, kuris, beje, gyveno realiai. Įdomus, prikaustantis prie ekrano, nori nenori imi ,,sirgti“ už veikėjus, taip norėjosi, kad jiems sektųsi. O paskutinį pusvalandį vietomis vos mačiau vaizdą, nes pro ašaras tiesiog sunku buvo įžiūrėti. Taip, emocionali aš.Bet ir kino juosta būtent tokia: stipri, emocionali, turinti spalvingus veikėjus. Ir galiausiai, klausimas: jei tu myli žmogų, ar padėtum išpildyti jo didžiausią troškimą?

9/10

664> Abre Los Ojos / Open Your Eyes / Atmerk akis


openyoureyes2Ilgai kaupiausi šiam filmui. Tikriausiai todėl, kad jo perdirbinys, kurį teko pirmiau pamatyti (Vanilla Sky) nepaliko tokio didelio įspūdžio, kad paskatintų kuo greičiau peržiūrėti ir ,,originalą“.

Cezaris buvo tikras laimės kūdikis – turtingas gražuolis, kuriam pasirodyti du kartus su ta pačia mergina buvo ,,ne lygis“. Vieną vakarą jis susipažįsta su Sofija ir staiga jį apima keistas jausmas – ar tik ne meilė? Tačiau grįžtantį namo jį sustabdo paskutinė jo lovoje gulėjusi mergina ir pasiūlo pavėžėti. Sėsdamas į automobilį jis nė nenumano, kaip tuoj visas jo gyvenimas apvirs aukštyn kojom.

Nors istoriją jau kaip ir žinojau (bet kai kurios detalės buvo išsitrynusios iš atminties), vis vien įtraukė nuo pat pradžių. Iš tikrųjų, galvojau, kad gal pagrindinis aktorius nebus erzinantis kaip Tom Cruise, vaidinęs Vanilla Sky, tačiau ispanas Eduardo Noriega veikė mane išties panašiai kaip ir T. Cruise, tad galbūt čia reik nuopelnus skirti personažui, kuris nė iš tolo žavus man neatrodė, nesvarbu, kas jį bevaidintų. Kaip ir amerikietiškoje versijoje, taip ir šioje pagrindiniam personažui kompaniją palaiko Sofiją vaidinanti Penelope Cruz, kuri –  tiesiog miela mergina, savo paprastumu užkariavusi mergišiaus širdį. Na, bet tuoj užverda velniava, vietomis nusikeliama į dabartį, kur Cezaris yra tardomas ir iš to kyla klausimų: tai kas jam nutiko? Kas vyks toliau? Žinau, kad yra nemažai vadinamųjų mindfuck’ų gerbėjų, tai jiems rekomenduoju užmesti akį į šį.

Kiek mažiau nei pora valandų praeina visai greitai ir žiūrisi išties smagiai, juk niekam nepakenkė kiek pasukti smegenis ir galvoti, kas ten vyksta (o mano atveju: tai kas ten toliau paaiškėjo?..). Pabaigoje viskas ,,sukramtoma“, nors vis tiek ir pačiam norisi dar šį tą mintyse sudėlioti į savo vietas, kad ir toji versija skambėtų kiek įmanoma logiškiau. Siužetas ir jo pateikimas čia iš tiesų yra stipriausioji filmo dalis, kadangi vaidyba kartais silpnoka pasirodydavo (ypač pagrindinio aktoriaus). Vietomis itin gražus muzikinis takelis atkreipdavo mano dėmesį, tai už tai irgi pliusas.

Na, ir rekomenduočiau visgi pažiūrėti pirmiausia ispanišką versiją, o jei labai labai patiks ir norėsis ,,pakartoti“ ar jei esate T. Cruise ar C. Diaz gerbėjai, tai įsijunkite ir amerikietišką.

7/10

Rež.: Alejandro Amenábar, vaidina: Eduardo Noriega, Penélope Cruz, 1997 m., Ispanija, Prancūzija, Italija, ispanų k., 117 min

211> The Others / Kiti


Šį filmą buvau jau mačiusi, bet tai buvo seniai, atsižvelgdama į filmo sukūrimo datą, spėju, kad tai galėjo būti pradinėse klasėse. Bet tiksliai apie jį nelabai ką prisiminiau, o pabaigos- apskritai ne. Todėl žinojau, kad vieną dieną pažiūrėsiu jį dar sykį.

Moteris su dviem vaikais gyvena didžiuliame sename name. Kambariai visuomet skendi tamsoje, kadangi vaikai kenčia nuo neišaiškintos alergijos šviesai. Vieną dieną į namus pasibeldžia naujieji tarnai, o netrukus ne tik vaikai, bet ir mama įsitikina, kad namuose vaidenasi.

Iki šiandien galvojau, kad tai yra siaubo filmas, nors pasirodo, kad tai mistinis trileris. Na, bet paskutiniu metu net ir tokiam žanrui priskiriami filmai būna panašūs į tikrus siaubo žanrui priskiriamą kiną. Šis skiriasi nuo daugelio tuo, kad jame nėra jokių siaubingai išgrimuotų veidų (na, ten tik vienas toks visai kraupokai atrodo), nėra neaiškių pabaisų, jokių didelių efektų ar krūpčioti verčiančių vietų. Viskas ganėtinai ramu, tik karts nuo karto girdimi garsai kelia įtampą. Muzikinis takelis parinktas tikrai gerai ir sukuria reikiamą atmosferą. Nicole Kidman šiam vaidmeniui irgi tinka, jos išvaizda būtent tokia, kokią ir įsivaizduočiau net nemačiusi filmo, bet žinodama personažą. Vaikai nuo pat pradžių irgi prisideda prie niūrios nuotaikos, jų elgesys, pokalbiai: lėti, slepiantys praeities žaizdas, nuolat jaučiamas noras užsiplieksti ir susikivirčyti (ir ne tik jaučiamas, bet kelissyk tai ir nutiko).

Užuominas apie tai, kas vyksta, mėto ne kas kitas, o tarnai. Ir bent jau mane jie būtų paskatinę laukti kiek kitokios atomazgos, kadangi viskas taip užslėpta ir neatskleidžiama kone iki pat pabaigos. BET. Pabaigą, aišku, nieko blogo nenorėdamas, išplepėjo vienas mokytojas sėdint pamokoje. Net nepamenu, apie ką bešnekėjome tuomet, kad jis pasirinko šį filmą palyginimui.. Tai va, jis ir iš karto pradėjo kalbėti apie jį nuo pabaigos. Laimei, kad žinojau tik dalį pabaigos, todėl buvau nustebinta likusios dalies.. Ir tikrai, kas jau kas, bet pabaiga turėtų nustebinti, jei lig tol niekur apie ją neskaitėte ar negirdėjote..

Jei kartais dar nematėte, rekomenduoju.

8/10

Rež.: Alejandro Amenábar, vaidina: Nicole Kidman, Fionnula Flanagan, 2001 m., JAV, Ispanija, Prancūzija, Italija, anglų k., 101 min

 

179> Agora / Agora


Buvau suplanavusi žiūrėti visai kitą filmą, bet prisiminiau šį, kadangi kaip tik šiandien ir skyriau didžiąją dalį laiko būtent Antikos istorijos kartojimui. Ir tikrai džiaugiuosi, kad jį pažiūrėjau.

Aleksandrija 391 m.pr.Kr. Romos imperijoje bręsta įvykiai, pakeisiantys pasaulį visiems laikams – senasis pasaulis stovi ant krikščionybės slenksčio. Pačiame įvykių sūkuryje atsiduria viena garsiausių to meto moterų – Hipatija, mokslininkė ir mokytoja, bei jos vergas, savo
nelaimei įsimylėjęs šeimininkę…

Nors iš anotacijos atrodo, kad daugiausia dėmesio bus skirta būtent meilei, ji nėra tokia svarbi. Patį pagrindą sudaro kova tarp krikščionybės ir senojo romėnų tikėjimo. Jau prieš šį filmą turėjau susidariusi nuomonę apie visas tas kovas, o dabar prie tos nuomonės prisidės ir žiaurūs vaizdai iš šio filmo. Niekaip nesuprasiu nei pagonybės išpažinėjų, nei tų pačių krikščionių. Ypač pastarųjų. Juk iš pradžių jų nepripažino, persekiojo ir kankino. Tai kodėl jie, iš persekiojamų tapo persekiojančiais? Juk jie savo kailiu patyrė, kiek skausmo ir bereikalingų mirčių sukelia tokios kovos! Tai kodėl jie ėmė žudyti kitatikius? Taip, galop buvo pasiektas visiškas pagonybės panaikinimas (nors pažįstu tokių, kurie linkę labiau tikėti būtent pagoniškaisiais dievais nei krikščioniškuoju), o krikščionybė tapo vyraujančia, bet kiek žmonių buvo sukiršinta, kiek išžudyta… Ir apskritai, kas ten žino, gal po kelių, keliolikos ar keliasdešimt metų atsiras nauja religija, trokštanti tapti pasauline? Ir tada visi užmirš savo dievus ir pereis prie kitų, naujųjų, nes tik tokiu būdu išsaugos savo gyvybes ir valdžią savo rankose. Ir tik saujelė jų nuoširdžiai susimąstys, kad toji religija- tai tikroji, ta, kuria reikia tikėti.

Tai va, o baigiant mano apmąstymus ir pereinant nuo tematikos prie pačio filmo, galiu pasakyti, kad man jis patiko. Tikrai tikroviškai kova tarp skirtingos religijos išpažinėjų atrodė. Žiaurių vaizdų (kertamos galvos, daužomi akmenimis  ir pagaliais žmonės) tikrai netrūksta. Dar filmas turėtų patikti besidomintiems astronomija. Pagr. veikėja inirtingai siekė išspręsti saulės ir žemės tarpusavio padėties ir judėjimo mįsles. Rachel Weisz vaidyba man paliko tikrai gerą įspūdį.

Kalbant apie meilės liniją, tai nieko gero negaliu pasakyti. ,,Nieko gero“- tai noriu pasakyti, kad liūdna toji meilė ir visiškai neįmanoma. O šiaip visa tai perteikta gan subtiliai ir švelniai. Iš pradžių Deivisas atrodo netgi kiek per daug vaikiškai, bet vėliau, pasikeitus situacijai, keičiasi ir jo išvaizda, ir veiksmai, ir manieros. Taigi, manau, jį vaidinęs aktorius tikrai pasistengė.

O jau pabaiga…. Vos sutramdžiau savo jausmus, kurie tiesiog veržėsi lauk..

Rekomenduoju. Rašau 8/10

Rež.: Alejandro Amenábar, vaidina: Rachel Weisz, Max Minghella, Sami Samir, 2009 m., Ispanija, anglų k., 127 min.