Big Little Lies (2017) (mini serialas)

Rež.: David E. Kelley
Vaidina: Reese Witherspoon, Nicole Kidman, Shailene Woodley, Alexander Skarsgård
2017 m., JAV
Žanras: kriminalinė mistinė drama
imdb nuoroda čia.

Dar vasarą peržiūrėtas serialas, kuris buvo labai liaupsinamas ne tik interneto platybėse, bet ir mano aplinkoje. Jei dar kas jo nežiūrėjo, įtariu, po Emmy apdovanojimų užsinorėjo, nes šlavė vieną statulėlę po kitos ten.

Mano pačios santykis su šiuo serialu buvo netolygus. Pradžia absoliučiai nekabino, tik žinomi aktoriai skatino bandyti žiūrėti toliau ir galbūt pagaliau sugebėti įžvelgti, kodėl jis toks giriamas. Nors problemų žiūrint kaip ir nekilo, įsijungdavau ir antrą seriją iš eilės, jei tik turėdavau jėgų, bet kažko man jame nebuvo, kas leistų sakyti, wow, puikus serialas. Be abejo, daugiausiai neigiamų emocijų kėlė N. Kidman vaidinamo personažo šeima, nes į visą smurtą, priklausomybę nuo žmogaus ir kt. žiūrėti buvo gan nelengva. Sh. Woodley vaidinama veikėja, kurios praeities tamsumos bus atskleistos eigoje, buvo gan dirbtina, vienpusiška, tiesiog sunku man ją buvo priimti kaip įtikinamą veikėją. R. Witherspoon personažo siužetinė linija irgi slysčiojo, nors bendrai pagalvojus būtent čia daugiausiai įvairovės, skirtingų problemų buvo nagrinėjama ir todėl gal net kiek gaila, kad R. W. liko be nieko apdovanojimuose. Iš antraeilių veikėjų, be abejonės, įsimintiniausia buvo Renata (vaid. Laura Dern), kuri prisidėjo prie to, kad būtų galima drąsiai sakyti, jog šiame seriale absoliučiai valdo moterys. Iš vyrų vienintelis paminėjimo vertas A. Skarsgard. Pagaliau jis buvo įvertintas ir dėl to išties džiugu, nes žiūrėdama su juo ne vieną kino juostą galvodavau, kad štai ir vėl, deja, bet liko nepastebėtas.

Siužetas – lyg ir nieko įmantraus. Rodomi kelių šeimų gyvenimai, o pagrindas – tų šeimų moterų draugystė, intrigos, paslaptys. Dar nuo pat pradžių aišku, kad kažkas įvyko, neįvardinta mirtis, tad žiūrint visas dramas kažkiek galima pasukti galvą, kas ir kaip galėjo čia įvykti. Kulminacija gan nuspėjama, bet pabaigai priekaištų neturiu, sužaista gražiai.

Gražiai pastatytas, nors nebūtinai gražūs dalykai jame vyksta, žiūrėti galima, nors vietomis kiek nuobodoka, neįtikinama ar erzina. Puiki vaidyba aktorių, muzikinis takelis – be priekaištų (pabaigusi serialą nesyk klausiausi). 7/10

927> The Legend of Tarzan / Tarzanas: džiunglių legenda (2016)

Rež.: David Yates
Vaidina:  Alexander Skarsgård, Christoph Waltz, Samuel L. Jackson, Margot Robbie
2016 m., JAV, Didžioji Britanija, Kanada, 110 min
Žanras: veiksmo, nuotykių romantinė drama
imdb nuoroda čia.

Geriausia žiūrėti tikriausiai nieko nesitikint. Arba turint realius lūkesčius. Štai ir šį filmą įsijungiau nieko įmantraus nesitikėdama, nebent neprastos vaidybos (juk yra bent du vardai, iš kurių kokybės visuomet tikimasi) ir gražių vaizdų. Ir išties siužetas yra tikriausiai silpniausia filmo dalis. Kiek šis Tarzano tęsinys reikalingas, apskritai nežinia, įtampa keliama silpnokai, o ir finalas neidealus – pritrūko laiko, kad viskas atrodytų įspūdingai, nes jau taip viskas sudėta į paskutines minutes, kad net suabejojau bežiūrėdama, ar apskritai sulauksiu kažko tokio. Bet visa kita – daugiau mažiau kaip ir tikėjausi. Kad nėra geresnio pasirinkimo už A. Skarsgard šiam vaidmeniui, nė nekilo abejonių, kai tik išgirdau apie būsimą filmą. O ir potencialą kaip aktorius jis turi nemažą, nors šiame filme visgi pagrindinis dėmesys – jo fiziniams duomenims. Christoph Waltz ir Samuel L. Jackson, kurie siejasi su kokybe, ir čia gerai žiūrėjosi, nors galbūt nieko itin naujo ir neparodė, ypač Ch. Waltz vaidmuo toks, kuris jau neatsiejamas nuo jo – gal galima kažkokiam kitam amplua jį pamatyti? Kad puikiai vaidina blogiukus, jau supratom. M. Robbie vaidybos aukštumų rodyti nereikėjo, dažniausiai ji tebuvo besišypsanti ar neviltyje esanti, daili bet kokiomis aplinkybėmis moteris, ko visai gaila, nes galėjo jos vaidinamam personaže daugiau spalvų paieškot. Kas dar? Gamta, masinės scenos – visa tai išties gražiai ir patraukliai atrodė, emocijų žiūrint netrūko, kad ir galvoje sukosi mintis, kaip čia viskas primityvu siužeto prasme. Bet kažko tokio tikėjausi, tą gavau ir to man aną naktį reikėjo. Tad ir į minusus pernelyg nesigilinsiu.

Gražus pramoginis filmas. Ir o taip, Hozier ,,Better Love“, dėl kurios krūvą šio filmo scenų dar iki peržiūros buvau mačiusi daugybę sykių. 6/10

 

894> Hidden (2015)

Rež.: Matt Duffer, Ross Duffer
Vaidina:  Alexander Skarsgård, Andrea Riseborough, Emily Alyn Lind
2015 m., JAV, 84 min
Žanras: siaubo trileris
imdb nuoroda čia.

Šiandien fb užmačiau, kaip kažkas rekomenduoja šį filmą. Prisiminiau, kad senokai turiu jį kompiuteryje, bet net buvau spėjusi užmiršti apie ką jis ir kas jame vaidina. Tad kol vėl neužmiršau, įsijungiau pažiūrėti.

O filmas gan įdomus. Miestelyje paskelbiamas karantinas, visi keliai uždaromi, o gyventojai privalo slėptis nuo paslaptingųjų ,,the breathers“ (išvengsiu mėgėjiško vertimo ir paliksiu šį žodį originalo kalba). Centre – šeima, kurie yra galbūt vieninteliai likę gyvi, užsidarę slėptuvėje tris šimtus su trupučiu dienų. Taigi, apokaliptinis, katastrofų filmas, o tokie būna patraukiantys dėmesį, vis ne jau pabodusios distopijos.

Nemaža dalis filmo – šeimos gyvenimas uždaroje erdvėje, ypač kreipiamas dėmesys į mergaitę, jos norus, kai tėvai kuria jai pasaulį, kokios taisyklės vyrauja, kaip nuostabiai tėtis padėdavo mergaitei atsipalaiduoti. Nors dar nemačiau, bet spėju, kad gali būti kiek panašu į The Room (pats principas, kad vaikas gyvena uždaroje erdvėje, turi ribotą kiekį žaislų, susigalvojami žaidimai ir ritualai pačių šeimos narių). Žiūrėjau ir galvojau, kad nėra čia nei siaubo, nei trilerio, o kaip tik  – rami, lėta drama. Juolab, kad ir kas tie the breathers, ilgą laiką nėra aišku.

Po kiek laiko parodomas vienas kitas prisiminimas iš praeities, kad žiūrovai susidėliotų po truputį visko priešistorę, o ir dabartyje atsiranda veiksmo, po kiek laiko – ir sveikos, labai malonios, neperspaustos ir įtikinamos įtampos, kai, rodos, kartu su veikėjais imdavau kvėpuoti vienu ritmu ir laukti, kuo viskas baigsis.

Siūlau prieš žiūrint šį filmą nesidomėti plačiau, nes tuomet kulminacija gali būti ne tiek netikėta. Nes bent jau aš nesitikėjau to, kažkaip pradžioje visai kitaip nuteikia. Galvojau tik, kas čia po galais vyksta ir kuo visa tai užsibaigs. Užsibaigė pernelyg paprastai, blankokai, nuspėjamai, bet bendro filmo vaizdo labai nenumenkina, nors aišku, kai pagalvoju, norėtųsi ryškesnio ir įdomesnio galutinio taško šioje istorijoje.

Patiko. 7/10

878> The Diary of a Teenage Girl / Paauglės dienoraštis (2015)

Rež.: Marielle Heller
Vaidina: Bel Powley, Alexander Skarsgård, Kristen Wiig
2015 min, JAV, 102 min
Žanras: romantinė drama
imdb nuoroda čia.

Prieš kelias dienas žiūrėtas filmas tapo pirmuoju, kurį mačiau šiemet. Išsirinkau tą, kurio, pamenu, labai laukiau (kadangi jis labai buvo giriamas visokio nepriklausomo kino apdovanojimuose, vardijamas kaip vienas geriausių anų metų indie filmų ir kt.), o kai sulaukiau, neliko noro ne tik šiam, bet ir kitoms kino juostoms.

Aštuoniasdešimtieji. Paauglė Minė užmezga romaną su savo mamos vaikinu. Kiek tai meilė, kiek noras turėti šalia savęs žmogų, kuris mylėtų ją, jos kūną, atsakoma pamažu. Jokios perdėtos romantikos, gėlytės – tik pačios veikėjos pripieštos. Ji laisvalaikiu paišo komiksus ir jai tai sekasi. Todėl paįvairinamas filmas ištraukomis iš jos piešinių, kartais kaip nors apipiešiami ir personažai. Šiuo aspektu priminė kitą pernai metų filmą Me and Earl and the Dying Girl, tik ten kurtų filmų ištraukos būdavo įterpiamos. Nors ir užkabinama šiek tiek tema galima – negalima (visgi ji paauglė, o jam – 35 metai), bet greitai pamirštama, lygiai taip pat nesigilinama į tai, kiek Monro (mamos vaikinui) išnaudoja Minę, kiek jo simpatija tikra. O ir Minė, kad ir paverkšlendavo kai kada, kad Monro jos nemyli, dėl keršto ar dėl kitų paskatų nevengė ir kitų vaikinų draugijos. Mama – narkomanė, tad namie – festivaliai non stop. Didžiausias pavojus toks, kad sužinos mama. Na, bet juk pati Minė kiša pagalius į ratus, dienoraštį įrašinėdama. Todėl nuo pradžių aišku, kaip būtent mama viską atskleis. Filmas pusantros valandos, nemažai sekso scenų ar bent jau tokių, kur jau viskas įvykę, o šalia to yra Minė, kuri išmoksta nemažai, kuri daro išvadas apie savo pojūčius, norus, bręstantį kūną ir dar nežinia ką. Kulminacija (kai Minė ateina į barą, kur sėdi Monro su mama) kiek perspausta. Pabaiga standartinė. O pats filmas dviprasmiškas, peržiūrėjusi taip ir nesupratau, kiek jis man patiko, kiek ne. To nežinau ir dabar, kai praėjo pora dienų. Aš šį filmą net kaip komediją vietomis užskaityčiau, nes smagus jis toks, pati mergina kapsto gilias temas, o čia dar tas Monro, mama ir visur besikišanti mažoji sesuo. Ir stilingas – tiek to laikmečio atmosfera, tiek Minės batai, tiek vizualiniai sprendimai neretai patiko.

7/10

821> The East / Rytai (2013)

Rež.: Zal Batmanglij
Vaidina: Brit Marling, Alexander Skarsgård, Ellen Page, Shiloh Fernandez, Patricia Clarkson
2013 m., JAV, Didžioji Britanija, 116 min
Žanras: drama, trileris
imdb nuoroda čia.

Sara – slaptos žvalgybos įmonės agentė, kuriai paskirta užduotis įsifiltruoti į anarchistų grupuotę ,,Rytai“ ir išsiaiškinti tiek jų tapatybes, tiek jų planus. Ši grupuotė yra įtariama keletu išpuolių prieš stambias kompanijas.

Bet Sarai kuo toliau, tuo sunkiau vykdyti nurodymus. Apsigyvenusi su anarchistų grupuotės nariais ir ėmusi paklusti jų taisyklėms moteris ima po truputį suvokti jų tikslus. Sarai atsiveria tamsioji gyvenimo pusė, kur žmonės priklauso nuo didžiųjų korporacijų, kurios darydamos gera (pvz.: sukurdamos naujus vaistus) visai neatsižvelgia į žalą (pvz.: vaistų šalutinį poveikį). Paliečiamas ir vartotojiškumas (pabaigoje esanti scena su obuoliu išties puiki), kuri ne ką mažiau opi problema – kai išmetam dar tai, ką galime vartoti, o vietoj jų perkame tuos pačius dalykus. Žiūrėjau ir galvojau: kokie baisumai ir neteisybė visame pasaulyje. Ir dėl ko gi? Dėl pinigų, žinoma. Nesakau, kad tai, ką filme kalbėjo, man naujienos. Tos tiesos slypi kažkur pasąmonėj ir tik karts nuo karto išlenda, taigi, kino juosta buvo proga daugiau apie tas tiesas pamąstyti.

Pati nesuprantu, kodėl atidėliojau šį filmą ilgokai, nes man patiko kone viskas. Įtemptas, įdomus, įtraukiantis, gal kiek nuspėjamas, bet vis vien vienas malonumas buvo žiūrėti. Aktorių komanda surinkta neprasta, taigi, vaidyba nusivilti neteko. Išlaikytas geras santykis tarp rimtų temų ir atsipalaidavimo momentų, kur ir patys aktoriai atrodydavo visiškai atsipalaidavę ir, rodos, jaučiantys malonumą dalyvauti vienoje ar kitoje pramogoje. Charakteriai vystomi ne per daug giliai, bet tiek, kiek reikia, kad žinotume, koks kieno požiūris į veiklą, kuria užsiima, ko galima iš jų tikėtis. Pabaigai, mano nuomone, buvo parinktas bene geriausias variantas.

Rekomenduoju. 8/10

True Blood / Tikras kraujas (1-7 sezonai) – bendra viso serialo apžvalga

True Blood su žiūrovais atsisveikino pernai, tačiau paskutinį sezoną peržiūrėjau tik per porą pastarųjų dienų. Tai vienas paskutinių serialų, kuriuos pradėjau dar mokyklos laikais žiūrėti, taigi, jis išliks kaip to laikotarpio laisvalaikio dalis.

True Blood – serialas, pastatytas pagal itin populiarią Ch. Harris knygų apie Sukę Stekhaus seriją. Tuomet, kai pas mus, jei neklystu, vampyrų mada gal tik po truputį skynėsi kelią, pasaulis alpo dėl ,,Saulėlydžio“ veikėjų, Sukės ir Bilo meilės peripetijų. Tuomet ir pasirodė šis serialas, kurį rodė kanalas, pasižymintis serialų, kurie verti žiūrėjimo, gausa. Taip, tai HBO. Po metų pasirodęs ,,The Vampire Diaries“, kurį visiems laikams apleidau, kone padalijo žiūrovus į dvi dalis: vieni žiūrėjo True Blood, tuo tarpu kiti jį kritikavo ir negalėjo atsiplėšti nuo The Vampire Diaries.

Taip, True Blood turi specifinių bruožų, dėl kurių daug kas nusprendžia jau po keleto serijų jį apleisti. Jų kalba – buitiška, įdomus ir neįprastas akcentas, daug keiksmažodžių, kurie skamba itin natūraliai. Aktoriai – tikrai ne iš gražiausiųjų rinkimų paimti. Jei, pamenu, įsijungusi TVD galėjau pasakyti, kad tiesiog nėra nė vieno, kuris būtų nors truputį nesimpatiškas, šiame seriale simpatiškesnio veido turėjau ilgokai ieškoti. Tačiau taip kaip būna ir susipažįstant su žmonėmis, kai gerai jį pažįsti (o jei dar ir patinka jis), tai ir išvaizda tampa patraukli (ar atvirkščiai – jei nepatinka, tai ir simpatiškumas išnyksta). Dar, kas sutrikdo kai kuriuos žiūrovus (bet ne tuos, kurie yra matę ne vieną HBO serialą), yra sekso scenos. Bent jau pirmuosius tris sezonus, jų buvo išties daug, po to jų apmažėjo, padaugėjo kitokio veiksmo. Ir reta sekso scena – su degančiomis žvakėmis, meilinimaisiais, ilgais mirksėjimais ir pan. Greitai, atvirai, be jokių pagražinimų ar slėpimųsi po antklodėmis. Galbūt todėl True Blood paprastai pamėgsta, kiek teko pastebėti, kiek vyresnio amžiaus žmonės, o štai TVD išlieka paauglių favoritu. Galop, dar vienas patikęs bruožas, kuris išskiria šį serialą iš kitų romantinių vampyrinių dalykų (a.k.a. knygų, filmų), yra pakankamai šlykštus vampyrų nužudymas. Pirmus kartus tai, kuo tampa nužudyti vampyrai, kėlė nemalonius jausmus, tik kiek vėliau jau pripratau. Ir, o taip, čia visi žino, kad vampyrai egzistuoja. Iš karto lengviau gyventi ir mažiau malimosi dėl ,,sakyk-negaliu pasakyti“.

Kadangi užsiminiau apie knygas, reiktų paminėti tai, kad serialas siejasi daugiau mažiau su trimis ar keturiomis dalimis, vėliau serialas pradeda eiti savo vaga, o knygos – kita. Kiek tai gerai, nežinau. Dėl pabaigos gal ir neblogai, nes, kiek žinau, jos skiriasi (paskutinė knyga kol kas neskaityta liko). Dėl siužetinių linijų – kaip kada. Bet iš esmės serialas išlaikė dėmesį visus septynis sezonus, tad kibti visai nesinori dėl atitikimo su literatūra. Bet taip, tai ne Game of Thrones (kur, beje, irgi neatitikimų, nors ir smulkių, bet daugėja), todėl galite ir neskaityti knygų. Nors skaitymas dar niekam nepakenkė.

Siužetą trumpai papasakoti sunku. Ypač, kai tai septynerius metus ėjęs serialas. Tačiau trumpai tariant tai serialas apie Sukę Stekhaus, padavėją, dirbančią ,,Pas Merlotę“ bare Bon Tono miestelyje. Ji gyvena pasaulyje, kur vampyrai yra visuotinai pripažinti, jie geria sintetinį kraują ,,Tikras kraujas“, nors prie progos neatsisako ir žmonių. Viskas prasideda, kai vieną dieną į barą užsuka Bilas Komptonas – į miestelį neseniai atsikraustęs vampyras. Sukei jis patinka iš pirmo žvilgsnio, nes, kitaip nei žmonių, jo minčių ji negali girdėti. Netrukus Suke žavėtis ims ir Šrivporto šerifas vampyras Erikas. Laikui bėgant Suke žavėsis (o ir ji rodys dėmesį) dar ne vienas vyriškis. Tačiau romantika gal tik pradžioje užima daugiau dėmesio, kuo toliau, tuo mažiau rodoma meilės. Penktajame sezone apskritai vyrauja vampyriška politika, o šeštajame visas dėmesys – tikėjimui (taip, skamba keistai, o sezonas dar keistesnis). Apskritai, kalbant apie siužetą, man jis labai patiko dėl veiksmo: visuomet kas nors vyko, daug visokių paranormalių dalykų, kiekviename sezone – vis kas nors naujo. Taip pat, harmoningai suderintas veiksmas su humoru. Kiek teko skaityti internete, kai kurie žiūrovai ir parodijų nemažai pastebi, o aš tik galiu pritarti: kartais iš tiesų žiūrint toks jausmas, kad jie juokiasi iš savęs, tam tikrų stereotipų ar klišių, be kurių ir šis serialas neapsieina.

Serialas nėra ilgas. Penki sezonai turi po dvylika serijų, o likę dar du – po dešimt. Be to, šio serialo rodymo laikas buvo puikus – vasara. Tuomet, kai visi žiūrimi serialai ,,atostogauja“, į eterį ateina ,,True Blood“, kuris būdavo viena iš priežasčių, kodėl verta laukti vasaros.

Apie personažus kalbėti galima nemažai. Čia veikia ne tik jau minėtieji Sukė, Bilas, Erikas, bet ir nemažai miestelio gyventojų, taip pat, Eriko amžina palydovė Pem, keletas keliems epizodams ar sezonams pasirodžiusių personažų.

Kaip jau įprasta, centre – visų numylėtinė, kuriai bėda seka viena paskui kitą, o kiti bėga jos gelbėti ir taip rizikuoja savo kailiu. Sukė amžinai patenka į įvykių sūkurį, kurio pasekmė – įvairūs sumušimai, patekimas į ligoninę ar į situaciją, kai, rodos, kad niekas nebeišgelbės ir jai teks mirti. Paskui ją visuomet lekia amžinai ją įsimylėjęs gerasis vampyras rimtu veidu Bilas, žavingasis blogiukas Erikas – ir čia tik pradžioje. Esu tikriausiai jau minėjusi kur nors, kad Erikas – mano mylimiausias personažas dėl savo sarkazmo, ne visuomet teisingų ir gerų pasirinkimų bei didžiulio pasiaukojimo, kuris priverčia net savo išdidumą paminti. Apskritai, Erikas – tas Sukės vaikinas (ok, truputį spoilinu, bet gal ir taip aišku, kad anksčiau ar vėliau, jie nors trumpam bus kartu?), kuris iš visų jos turėtų man labiausiai patiko. Tuo tarpu Bilas man nepatiko ir džiaugiausi, kai vienu metu jo iš viso beveik nerodė – toks jis buvo nereikšmingas. Ir tik paskutiniame sezone pagaliau jis mane palaužė, buvo įdomu jį stebėti, jo prisiminimus, reakcijas, mintis. Nemažai eterio laiko užėmė ir Sukės brolis Džeisonas – mergišius, lakstantis paskui kiekvieną sezoną. Jo personažas, kitaip nei daugelis kitų, per šiuos septynis sezonus augo ir keitėsi, todėl, kaip dabar galvoju, tapo bene labiausiai išvystytu. Nes kiti daugiau mažiau stovėjo vietoje ar galiausiai buvo ,,pritempta“, kad štai, kaip pasikeitė jų mąstysena, nors jau kažkada pradžioje jie apie tai mąstė.

Kaip įprasta pastaruoju metu, turi būti nors vienas homoseksualas seriale – toks yra įmantrusis Lafajetas, vėliau išaiškės ir dar keleto netradicinė orientacija. Tara – geriausia Sukės draugė, kuri man žavesio niekad nekėlė, kažkaip tos geriausios draugės serialuose man niekad nelimpa. Vertėtų paminėti ir iš tokių ilgiau pasiliekančių, tačiau daug vėliau pasirodančių personažų, ir Alsidą (dar vienas antipatiškas personažas, kuris paskutiniame sezone vis vien sugebėjo išspausti emocijų iš manęs), ir Džesiką – bene simpatiškiausią merginą seriale, kuri lyg iš senų laikų nužengusi su savo blyškia oda ir ryžais plaukais. Ir taip, Semas Merlotė – nuolatinis veikėjas, buvęs tikriausiai nuobodumo viršūne.

O kaip gi Sukė? Ji nuo pat pradžių parodo, kad seriale neužteks vien tik vampyrų. Juk ji – ta, kuri skaito žmonių mintis. Ir vėliau paaiškės, kad bus ir vilkolakių, ir pavidalo keitėjų, ir ko dar tik nori. Grįžtant prie pagrindinės veikėjos, tai ji, kas irgi nestebinti turėtų, visada pasimetusi tarp vyrų. Šeštame sezone tai jau pradėjo labai erzinti (per dešimt serijų pakeisti trys vyrai!), septintame irgi erzino, kad ji visus taip myli, ir ją visi vyrai taip myli, ji dėl kiekvieno verkia, dėl kiekvieno bėga, rizikuoja savimi ar kitais. Tačiau ši veikėja visgi turėjo kažkokį cinkelį, dėl kurio vis tiek buvo man įdomu ją stebėti ir noro, kad galop ją pribaigtų kas nors, nebuvo.

Vertinant sezonus, galiu pasakyti, kad mažiausiai sužavėta likau antruoju. Penktajame istorija atrodė kiek nusiritusi, todėl šeštasis sezonas man tapo didžiausia staigmena – jis man labai patiko, kad ir ne nuo pirmos serijos užkabino. Nors kaip tik šeštasis sezonas daug kam pasirodė visiškai nesąmoningas ir nelogiškas. Na, o paskutinis – septintasis – man buvo ilgas, liūdnas atsisveikinimas su personažais, su šiuo serialu. Daug netekčių, susitaikymų, apgalvojimų ir galiausiai – pati pabaiga, kuri tokia žavinga pasirodė. Ne visi iki galo liks, tačiau tie, kurių nebebus, išeis prasmingai (išskyrus vieną, išeinantį sezono pradžioje).

Ir vis dėlto, tai yra stiprus serialas. Jis išlaikė savo formatą, iki pat paskutinės scenos išliko ištikimas kurtų personažų charakteriams ir nesukūrė nelogiškų baigčių (vien ko su Eriku susijusi pabaiga verta!). Jis išlaikydavo dėmesį kiekvieno sezono metu. Ir nors jau užpernai buvo aišku, kad atėjo metas atsisveikinti šiam serialui bei užleisti vietą naujam, galiausiai jis išėjo iškelta galva.

Tai serialas, žymintis mano susidomėjimo serialais pradžią. Jis, kartu su Glee ir TVD įvedė mane į serialų pasaulį. Ir už tai turiu būti jam dėkinga.

O dabar, kai norėsiu prisiminti True Blood, matyt, įsijungsiu kokį nors filmą, kuriame vaidina šio serialo aktoriai. Ne visi jie daug kur vaidina, o dauguma – pagrinde antrarūšiuose ar trečiarūšiuose, tačiau bent jau Alexander Skarsgård turi išties puikių, kuo jau ne kartą įsitikinau.

Taigi, padėtas dar vienas taškas.

 8/10

Kūr.: Alan Ball, vaidina: Anna Paquin, Stephen Moyer, Sam Trammell, Ryan Kwanten, Alexander Skarsgård, Denis O’Hare, Anna Camp, Evan Rachel Wood, Christopher Meloni, Lynn Collins, Alfre Woodard, Alexandra Breckenridge, Ed Quinn, Grey Damon, Kevin McHale, Randy Wayne, Deborah Ann Woll, 2008-2014 m., JAV

760> The Giver / Siuntėjas (2014)

Rež.: Phillip Noyce
Vaidina: Brenton Thwaites, Jeff Bridges, Meryl Streep, Alexander Skarsgård, Katie Holmes, Taylor Swift
2014 m., JAV, 94 min
Žanras: mokslinės fantastikos drama
imdb nuoroda čia.

Visiškai šviežias filmas, kurio internetuose normalios kokybės surasti dar kurį laiką nesitikėjau. Su ,,Siuntėju“ susipažinau kažkada vaikystėje, perskaičiusi knygą – ji man patiko, bet siužetas visiškai buvo pamirštas. Taigi, nors pačioje pradžioje gali atrodyti, kad nukopijuota nuo Divergentės, jei taip ir yra, tai nebent atvirkščiai. Nors spėju, pasiknisus gal dar senesnę knygą su panašiais elementais pamatytume (kalbu apie tas scenas, kur jaunuoliai būdavo paskirti tam tikroms pareigoms likusiame gyvenime užimti).

Filme rodomoje visuomenėje nėra skausmo, karo, kančių, skirtumų, pasirinkimų. Kiekvienas vaikas, tapęs atitinkamo amžiaus, yra paskiriamas darbui, kurį turės atlikti visą likusį gyvenimą. Džonas tampa išrinktuoju – jis turės lankytis pas siuntėją, kuris jam perduos surinktus prisiminimus  – jų neturi nė vienas šios visuomenės gyventojas. O prisiminimai – nuo sniego iki karo, nuo džiugių emocijų iki beprotiško skausmo.

Didžiausias šio filmo minusas man pasirodė vaidyba. Gal tik kino senbuvis Jeff Bridges vertesnis dėmesio, nes visi kiti nesužibėjo. Net ir M. Streep šiame filme man nepatiko, nors talentu skųstis ji negali. Kalbant apie pagrindinius veikėjus (tris jaunuolius, atsiduriančius visko centre), tai jie atrodė visiškai niekuo neprisidėję, kad jų vaidinami personažai atrodytų nors kiek labiau įdomesni.

Siužetas nėra itin originalus, ypač, kai panašių filmų jau prikepta, bet vis vien norisi pažymėti, kad pati idėja įdomi. Jos pateikimas neprastas, už kinematografiją – pliusas nemažas. Gražu žiūrėti buvo, išdailinta viskas kaip reikiant. Dar, kas man patiko siužete, buvo tai, kad meilės linija visiškai minimali, taigi, dūsavimų, žvilgsnių, ašarų (nors ašaros spėju irgi nėra šios visuomenės dalis, nes jei nėra emocijų, tai ir ašaros nereikalingos) buvo nedaug. Dabar tik pamačiau, kad yra iš viso keturios knygos išleistos (deja, lietuvių kalba tik pirmoji pasirodžiusi), tai numanau, ateity tų meilių gali būti žyyymiai daugiau. Bet norisi tikėti, kad tęsinio nebus. Kino juostoje koncentruojamasi į esmę, nenukrypstant į nereikalingus pokalbius.

Visgi, tai vienas tų filmų, kurie yra pernelyg blankūs, kad ilgam užsiliktų atminty. Rodos, pabaigiau žiūrėti ir vos išjungusi jau visiškai nebegalvojau apie jį.

6/10

755> Melancholia / Melancholija (2011)

Rež.: Lars von Trier
Vaidina: Kirsten Dunst, Charlotte Gainsbourg, Alexander Skarsgård, Charlotte Rampling, Stellan Skarsgård, Kiefer Sutherland
2011 m., Danija, Vokietija, Švedija, Prancūzija, 136 min
Žanras: drama, mokslinė fantastika
imdb nuoroda čia.

Ta proga, kad šiandien užėjo kažkokia niūri nuotaika ir visus norėjosi vyti šalin, suvokiau, kad pagaliau turiu pažiūrėti vieną paskutinių Lars von Trier darbų – Melancholia. Tai filmas apie dvi seseris. Džastina turėtų išgyventi pačias geriausias nuotaikas: šiąnakt ji susituokė, ta proga buvo surengta didžiulė šventė. Tačiau ji jaučiasi visiškai priešingai. Tuo tarpu jos seserį Kler kamuoja baimė, kad mėlyna planeta Melancholija, turinti praskristi visai šalia žemės, susidurs su Žeme ir įvyks katastrofa.

Kristen Dunst, vaidinanti Džastiną, šiame filme atliko tikriausiai vieną rimčiausių vaidmenų savo karjeroje. Ir pasirodė ji išties gerai, atskleisdama savo puikias galimybes vaidinti ne tik romantiniuose ar komedijinio žanro filmuose. Tik gaila, kad po šio filmo nieko rimto ji kol kas nebesuvaidino. Kler vaidmenį atlikusi Charlotte Gainsbourg, tikriausiai nesumeluosiu sakydama, yra L. von Trier tikrų tikriausia mūza, atlikusi kokį nors vaidmenį ne viename šio režisieriaus filme. Kiek mažesnius vaidmenis atlieka jau šešiuose L. von Trier filmuose suvaidinęs Stellan Skarsgård bei jo sūnus Alexander Skarsgård, taip pat aktorius, kuris po truputį kyla karjeros laiptais ir bando (bent taip manau) atsikratyti vampyro iš serialo True Blood įvaizdžio išties neprastais vaidmenimis. Tik tiek, kad šiame filme nė vienam iš jų abiejų reikštis nebuvo daug vietos.

O pats filmas – kone šedevras, kalbant apie vizualinę jo pusę. Kiekviena scena- užburianti, verta būti paveikslu, atidirbta kiekviena detalė, tikras rojus akims. Jei paskutiniuose matytuose buvo sudaromas buitiškumo vaizdas, čia jo visai nėra: atsiduodama spalvoms, plastiškiems, lėtiems judesiams, ,,sustok akimirka žavinga“ – taip norisi ir pasakyti, kai žiūrėdavau į sulėtintas veikėjų akimirkas.

Siužetas – lėtas, veiksmo nedaug, todėl tikiu, kad kažkam atrodys nuobodus, kažkas gal ir nusnaust spės. O man šis lėtumas patiko, geriau leido įsijausti į veikėjų nuotaikas, jų būsenas, emocijas. Ir nors visgi ne iki galo susigyvenau su veikėjų išgyvenimais ir nevisiškai pajutau tai, ką jos jautė, bet kiekviena filmo minutė man atrodo reikalinga kaip niekad, nė vienoje vietoje nėra ištempta, nebuvo nė minties, kad jis galėtų būti trumpesnis. Ir, o taip, eilinį sykį nebuvo prašauta pro šalį renkant muzikinį takelį – jis puikus.

Šis filmas priklauso ,,Depresijos“ trilogijai, į kurią dar įeina Antichrist bei Nymphomaniac, kuri dar laukia savo eilės, bet vieną dieną tikrai bus pažiūrėta.

 7/10. nors jei vertinčiau tik vizualinį vaizdą, būtų dešimtukas ir ne kitaip.

609> Disconnect

Trys istorijos, kurias sieja kompiuteris. Pirmoji – apie Beną, su kuriuo ima susirašinėti po merginos nuotrauką pasislėpę du toje pačioje mokykloje besimokantys paaugliai. Antroji – apie porą, kurių vidinės žaizdos neišgijo po vaiko praradimo, ir kuri vieną dieną sužino, kad kažkas sužinojo visus prisijungimo kodus ir pavogė visas santaupas, laikytas banke. Ir trečioji – apie reporterę, kuri susipažįsta su aštuoniolikamečiu, vienoje internetinėje svetainėje bendraujančiu ir savo kūną rodančiu visiems, kas tik sutinka sumokėti/ką nors padovanoti.

Aktorius Alexander Skarsgård paskutiniu metu yra nusifilmavęs ne vienoje vertoje dėmesio juostoje (kad ir neseniai mano girtoje What Maisie Knew, o ateity dar noriu pamatyti ir The East bei ankstesnius filmus, kuriuose jis vaidinęs), o kas labiausiai džiugina – kad vaidmenys jo rimti, tad išties džiugu, kad taip sėkmingai jam sekasi neapsistoti vien ties saldaus blogiuko įvaizdžiu, kokį matome seriale True Blood (o jis kitamet jau ir baigsis!). Tiesa, kitamet pasirodys The Giver, pastatytas pagal fantastinį utopinį romaną, ir turint omeny daugelio panašių filmų kokybę, kažin, ar sulauksime labai kokybiško produkto… Na, bet grįžkime prie Disconnect.

Iš vienos pusės, tai filmas apie tai, kokią įtaką daro kompiuteris, interneto erdvė, kaip ji gali pasukti gyvenimą visai netikėta linkme. Kalbama apie tai, kaip svarbu atitinkamai saugotis, kad nenutekėtų informacija, kaip internete žaibo greičiu išplinta bet kokia informacija, o galop, apie tai, kad jame galima rasti visko, įvairiausių paslaugų, kuriomis ne vienas naudojasi ir nieko blogo tame nemato. Tai filmas apie patyčias, sukčiavimą, savęs pardavinėjimą.

Bet visgi svarbiausia tema – apie tarpusavio žmogiškus ryšius, kuriuos taip sunku turėti šiame pasaulyje, priklausomame nuo įvairių šiuolaikinių technologijų. Apie tai, kad lengviau išsilieti nepažįstamiems žmonėms internete, be perstojo šnekėti telefonu, tačiau nerasti nė vienos temos, apie kurią būtų galima šnekėtis su šalia esančiu žmogumi. Apie susvetimėjimą, šaltumą, kai kuriais atvejais – baimę, kad taip ir liksi nesuprastas ar išjuoktas. Asmeniškai man, ypač liūdną vaizdą paliko Maikas, Džeisono tėtis, kurio griežtumas, o vietomis netgi sarkastiškumas atrodė atstumiantis ir keliantis pyktį.

Kiekviena istorija palietė daugiau mažiau, tai filmas, kuriame svarbiausi žvilgsniai ir pokalbiai. Veiksmo – nedaug, bet jo visai ir nereikia. Rodės, kad jutau kiekvieno veikėjo asmeninę dramą, išgyvenau kartu su kiekvienu. Tas lėtas ėjimas kulminacijos link man atrodė pakankamai įtemptas, ir tai atrodė taip keista, kadangi toji įtampa kuriama taip nematomai… Ir kulminacinė dalis buvo verta to laukimo. Sakysit, kas gi ten tokio?.. Nieko, tačiau ne visada ir reikia, kad būtų kažkas ypatingo. Užtenka jausmo, o jo čia per akis. Muzikos takelis – mielas, aktorių komanda surinkta išties puiki, o filmas po peržiūros iš karto neužsimiršta, dar vis jaučiu nuotaiką, atmosferą, kuri vyravo juostoje.

Išties geras filmas, po savęs kažką paliekantis. Netgi gavau daugiau nei tikėjausi. 8/10

Rež.: Henry Alex Rubin, vaidina: Jason Bateman, Hope Davis, Frank Grillo, Michael Nyqvist, Alexander Skarsgård, Paula Patton, 2012 m., JAV, 115 min

604> What Maisie Knew

What Maisie Knew – tai filmas, pasakojantis apie mažylę Meisę, kurios tėvai nusprendžia skirtis.

Pasirenkamas jautriausias kelias parodyti visą šią situaciją – dėmesys kreipiamas tik į mergaitę, mes matome ir girdime tai, ką ir ji, karts nuo karto net ir matome jos akimis. Ir tai išties be galo jautru. Asmeniškai aš esu už skyrybas, jokių ten ,,dėl vaiko“ nepripažįstu, nes jam daug geriau bus su vienu tėvu nei su dviem, bet amžinai besiriejantiems. Tačiau šiai mergaitei viskas neužsibaigė tiesiog gyvenimu su vienu iš dviejų tėvų. Nuspręsta, kad mergaitė po dešimt dienų gyvens pas vieną iš tėvų. Negana to, mergaitės tėvas ima gyventi su Meisės aukle, o mama susiranda kur kas jaunesnį vyrą.

Pati nežinojau pradžioje, ar čia juoktis, ar verkti, kad man daug labiau patiko būtent patėvio ir pamotės santykiai su mergaite nei kad jos tėvų. Tas mergaitės tampymas – sunkus ir netgi baisus, taip ir norėjosi gerai juos papurtyti ir pasakyti: argi nematote, ką darote? Juk minutėlė malonaus pokalbio su vaiku neatlygins tos žalos, kuri daroma vaikui. Skaudu ir sunku, toji visa situacija taip įtaigiai pasakojama, kad atrodė, jog pati visa tai išgyvenu. Tėvų daromi vis nauji klaidingi sprendimai pykdė ir tiesiog varė į neviltį.

Žinoma, galima būtų kabinėtis, kaip viskas ten gražiai ir kiek banaliai vystėsi toliau, bet šiame filme to tiesiog reikėjo. Kai pagrindas – toks niūrus, šviesos labai reikia. Ir vėlgi, paradoksas: tėvai nesirūpina (arba galvoja, kad rūpinasi) savo tikra dukra, o tuo tarpu tiek vienas, tiek kitas patėvis atiduoda visą save, jie mato, kokį siaubą patiria Meisė ir stengiasi jai suteikti kuo daugiau šilumos.

Toks paprastas, su gražiu muzikiniu takeliu, be jokių įmantrybių, vien tik graži aplinka, talentingi ir įdomūs aktoriai bei istorija, kuri palies kiekvieną, o dar tikiuosi, kad ir privers ką nors susimąstyti.

Labai labai gražus, nuoširdus ir jaukus filmas, kad ir koks liūdnas jis bebūtų. Ir pabaiga… Kuri priverčia užduoti klausimą: o kas toliau? Juk taip paprastai viskas tikrai nesibaigia.

8/10

Rež.: Scott McGehee, David Siegel, vaidina: Julianne Moore, Alexander Skarsgård, Steve Coogan, Joanna Vanderham, Onata Aprile, 2012 m., JAV, 99 min