847> Vertigo / Svaigulys (1958)

Rež.: Alfred Hitchcock
Vaidina: James Stewart, Kim Novak, Barbara Bel Geddes
1958 m., JAV, 128 min
Žanras: mistinis romantinis trileris
imdb nuoroda čia.

Atkapsčiau savo filmų aplanke A. Hičkoko filmą, kuris yra vienas garsiausių ir geriausiai vertinamų jo karjeroje. Kažkur jis paskelbtas geriausių filmų pirmoje vietoje, kažkur – šiek tiek žemiau, bet ką norėjau pasakyti – prieš įsijungiant net ir būna baisoka: o ką, jei nepateisins vilčių. O kaip aš dabar sakysiu ar rašysiu, kad man jis netapo vienu geriausių. Bet taip jau nutinka.

Karjerą baigusį detektyvą Džoną Fergusoną (ar tiesiog Skotį) pasamdo senas draugas, kad sektų jo žmoną. Jis įtaria, kad kažkas vyksta su jo žmona, nes ji lankosi įvairiose keistose vietose, o galiausiai nė neprisimena, kur buvusi. Netgi spėja, kad ją galėjo būti apsėdusi seniai mirusios moters vėlė. Džonas tuo netiki, tačiau netrukus jis ima abejoti tuo, kuo tikėjo, o šalia to jis pradeda įsimylėti sekamą moterį.

Tačiau ne viskas taip paprasta, kaip gali atrodyti. Po to įvyksta ne vienas nemažas įvykis, tad kalbėti apie tiesiog meilės istoriją (nagi, juk paprastai toks siužetas turėtų tęstis tuo, kad ir ji įsimyli, tada ji išsiskiria su vyru ir jie ilgai ir laimingai gyvena) būtų neteisinga. O ir iš Hičkoko tikimasi ne tik meilės istorijos, bet ir netikėtų siužeto vingių.

Pradžioje išaiškėja, kas nutiko Džonui, kad jis nebedirba detektyvu, kaip atsirado jo aukščio baimė, dar supažindinama su jo drauge, kuri, kaip galima nuspėti, yra jį įsimylėjusi. Ir kažkaip neišnaudotas man pasirodė jos vaidmuo. Suprantu, kad tikriausiai ji ir turėjo atlikti būtent tokį – įsimylėjusios be atsako moters vaidmenį, tačiau viso filmo metu laukiau daugiau iš jos. Ir, deja, nesulaukiau.

James Stewart, kaip visuomet, savo aukštumose. Jei pirmoje filmo pusėje nieko ypatingo jis nerodė (nes nelabai ir reikėjo), antroje filmo pusėje atsiskleidė jo talentas visu gražumu. Įtaigus, beprotiškas personažas, kuris savo veiksmais ir žodžiais kėlė pyktį (taip, pykau ant jo, nors juk nieko blogo jis nepadarė), erzulį – nemėgstu, kai tokias emocijas kelia kinas, tiesa, šįsyk šios emocijos buvo susijusios būtent su personažu, jo savijauta, o ne su nekokiu pastatymu, kvailais poelgiais ar pan. Jo porininkei Kim Novak teko sudėtingas vaidmuo, su juo susitvarkė neprastai ir, vėlgi, kaip ir J. Stewart, įtaigiai. Pernelyg nesiplėsiu, nes neminėdama svarbių filmo detalių kažko daugiau pasakyti negaliu.

Siužetas man toks banguojantis. Lyg ir turėčiau būti pripratusi, kad neretame Hičkoko filme pradžia būna lėta, tačiau šįkart tas lėtumas užsitęsė per ilgai, gal kad ir pats siužetas iš esmės nesužavėjo su visom tom vėlėm, užvaldymais ir pan. Tad pusę filmo žiūrėjau ir laukiau, kada gi pradės kažkas įdomiau vykti. Kaip minėjau, iš Skočio draugės tikėjausi ryškesnio, didesnio pasirodymo, tad tai prisidėjo kiek prie nusivylimo, kai supratau, kad jos vaidmuo liks tik toks, koks buvo apibrėžtas pradžioje. Vėliau prasidėjo daugiau veiksmo, kas buvo ir beprotiškiau (o atrodo, kas gali būti beprotiškiau už neaiškių jėgų užvaldymą? Ogi tai, kad tas beprotiškumas kilo iš labai natūralių ir tikroviškų patyrimų), ir įdomiau, pagaliau ėmė kelti kažkokias emocijas, ne tik nuobodulį. Nemažai dėmesio skiriama pagr. veikėjo psichologinei būklei, jo išgyvenimams. Kulminacija būtų buvusi efektingesnė, jei žiūrovai kartu su Skočiu būtų tuo pat metu išsiaiškinę, kas čia iš tikrųjų įvyko. Atomazga – keista, gal kiek tragikomiška, manyčiau, ir netikėta.

7/10

 

796> Notorious (1946)

Rež.: Alfred Hitchcock
Vaidina: Cary Grant, Ingrid Bergman,
1946 m., JAV, 101 min
Žanras: romantinė drama, trileris, film-noir
imdb nuoroda čia.

Bandysiu trumpai ir aiškiai, kad nepasiliktų kitiems metams nebaigti aprašymai. Tai priešpaskutinis šiais metais matytas filmas, jau nebežinau kelintas A. Hičkoko darbas, o taip pat turiu pridurti, kad ir vienas mažiau patikusių jo darbų.

Režisierius moka kurti trilerius, deja, šis man buvo prastesnis, po pusės net ir išjungiau ir atidėjau geresniems laikams, ko iki šiol nebuvau darius su nė vienu šio klasiko darbu. Buvo nuobodu, nebegelbėjo net gerai pažįstami veidai, kurių vaidybai priekaištų neturiu, žiūrėjau į lėtai slenkančias minutes. Tačiau antras prisėdimas buvo geresnis – padaugėjo veiksmo, pasidarė įdomiau. Ir, nors viskas nuspėjama, bet šiokia tokia įtampa vietomis jautėsi, kaip visada, režisierius yra meistriškas kulminacijų kūrime.

Taigi, bent jau aš siūlyčiau žiūrėti šį jau pamačius keletą kitų šio režisieriaus darbų. 7/10

774> To Catch A Thief / Pagauti vagį (1955)

Rež.: Alfred Hitchcock
Vaidina: Cary Grant, Grace Kelly, John Williams
1955 m., JAV, 106 min
Žanras: kriminalinis mistinis romantinis trileris
imdb nuoroda čia.

Džonas praeity buvo garsus juvelyrinių dirbinių vagis. Tačiau dabar, prasidėjus dažnoms vagystėms viename viešbutyje, jis yra pagrindinis įtariamasis. Džonas pasiryžta pats sugauti tikrąjį vagį.

Šį kartą nebūsiu tokia entuziastinga kaip aprašydama anksčiau matytą A. Hitchcock filmą. ,,To Catch a Thief“ man pasirodė gal netgi prasčiausias šio režisieriaus filmas iš tų, kuriuos mačiau. Man pritrūko tos taip puikiai ne viename filme kurtos įtampos, kai nerimastingai laukdavau, kaip viskas pasisuks ar baigsis. Aktoriai, kurie jau gerai žinomi iš ne vienos matytos juostos, kad ir nepasakyčiau, jog vaidino blogai, bet įspūdžio nepaliko, jie buvo tiesiog gražūs žmonės. Siužetas taip ir nesudomino manęs iki pat pabaigos, nebuvo jokios intrigos (išskyrus tą vienintelę: kas tas vagis? Nes atspėti man nepavyko), gal taip nutiko todėl, kad šiame filme, kitaip nei kituose, itin daug dėmesio skiriama romantinei siužeto linijai, todėl atrodo, lyg būtų nukentėjusi pagrindinė siužetinė linija – vagies gaudymas.

Žinoma, pati atmosfera sukurta visai neblogai. Kostiumai, vizualinė dalis – verti pačių geriausių žodžių. Grace Kelly keitė rūbus ne kartą, bet svarbiausia, kad kuo beapsivilktų, visur atrodė tokia pat žavinga. Cary Grant žavesio irgi netrūko. Bet kaip minėjau, jų vaidyba šįsyk liko man kažkokia blanki.

Na, nėra šis filmas prastas. Tikrai ne. Vietomis ir prajuokindavo, o ir vakaro praleidimui jo visai pakako. Paskutinės 10 min buvo ir pakankamai įtemptos. Bet įspūdžio nepaliko labai gero. Gal kad pernelyg išlepino mane ponas Hitchcock ir užkėliau jam kartelę nemažą.

6/10

773> Dial M for Murder / Įvykus žmogžudystei skambinkite M (1954)

Rež.: Alfred Hitchcock
Vaidina: Ray Milland, Grace Kelly, Robert Cummings
1954 m., JAV, 105 min
Žanras: kriminalinis trileris
imdb nuoroda čia.

Vyras Tonis planuoja savo žmonos nužudymą. Tačiau viskas klostosi ne taip, kaip suplanuota. Visgi, jis nepasimeta ir imasi plano B.

Jei sekate mano atsiliepimus šiame tinklaraštyje, tai tikriausiai pasirodys, kad kartojuosi, bet nieko naujo išties ir nepasakysiu šįkart. A. Hitchcock ir šioje kino juostoje parodo visą savo meistriškumą, tad man nieko kito neliko, tik gėrėtis siužeto vingiais, jaudintis dėl personažų likimo ir stebėtis vykdomo plano genialumu.

Kaip ir rašoma anotacijoje, vyras suplanuoja žmonos nužudymą. Aišku, į kalėjimą sėsti jis nenori, tad skrupulingai sukuria tiesiog puikų planą, kuriame, rodos, nėra nė vienos menkiausios klaidos. Vėliau viskas klostosi visgi ne taip, kaip buvo planuota, bet geriausia tai, kad Tonis nė sykio nesutrikdavo, kai nutikdavo kas nors nenumatyta. Šaltakraujiškumas, akylumas ir neieškojimas žodžių kišenėje – stipriosios jo pusės.

Įtampa išlaikoma viso filmo metu iki pat paskutinės sekundės. Todėl sėdėjau kone visą laiką ir vis kilnodavau antakius besiklausydama dialogų, nes viskas atrodė taip puikiai suregzta, kiekvienas siužeto vingis atnešdavo vien tik teigiamus jausmus ir nekantravimą, kaip galiausiai pasibaigs. Na, jei nuoširdžiai, kas nutiks personažams, nuspėjau greitai, bet man buvo įdomu būtent kaip tai bus pateikta. O logiškų išvadų šioje kino juostoje yra ne viena, logikos netrūksta ir pabaigoje, tad liko tik džiaugtis, jog ji nesugadino bendro vaizdo.

Vaidyba gera, vėl smagu pamatyti gražiąją Grace Kelly, kuri šiame filme atskleidžia labiau savo aktorinius gebėjimus nei Rear Window (nors kas paneigs, kad ir jame ji nebuvo puiki?). Kiti du pagrindiniai aktoriai iki šiol lyg ir nebuvo matyti, bet manau, ateity dar juos pasiseks išvysti.

Siužetas vyksta vėlgi, kaip jau minėtame Rear Window, vienoje patalpoje, tik viena kita scena vyksta už jos ribų. Įtampa kuriama dialogais, nes ne kartą, rodos, žinau, kas įvyks, nes tai buvo aptarta, bet vis vien iki paskutinės sekundės sėdėjau užgniaužusi kvapą, kol tas apkalbėtas įvykis įvykdavo.

Vienas malonumas jį žiūrėti. Ir ne kitaip. 9/10

735> The Birds / Paukščiai

Rež.: Alfred Hitchcock
Vaidina: Tippi Hedren, Rod Taylor, Jessica Tandy
1963 m., JAV, 119 min
Žanras: siaubo trileris
imdb nuoroda čia.

Žymiojo A. Hitchcock filmas ,,The Birds“ prasideda kaip dar viena, kone eilinė meilės istorija. Tačiau pačioje pradžioje, kol rodomi titrai, klykavę paukščiai nuteikia ne itin smagiai. Taigi, iš to galima spręsti, kad žiūrovas ruošiamas ateičiai, kuri šio filmo personažams nebus tokia graži, kaip gali pasirodyti.

Veiksmas juda lėtai, vietomis atrodo tempiama guma, bet kuo toliau, tuo siužetas tampa ,,smagesnis“, prasidedantis viena kita, rodos, pečių gūščiojimą personažams keliančia situacija, kai atrodo, jog paukščiai elgiasi ne taip kaip įprasta. Bet juk visko pasitaiko, ar ne? Vėliau atsiranda kur kas drastiškesnių ir kraupesnių scenų – aišku, ne vienam šiuolaikiniam žiūrovui gali kilti ne kiek baimė, o juokas ar ironiška šypsenėlė stebint anuometinius vaizdo efektus. Tačiau įsijautimas yra būdas nekreipti dėmesio į tokius dalykus, ir žiūrėdama nejučia pagalvodavau, kad visai nenustebčiau, jei po šio filmo į didesnius paukščių būrius imsiu žiūrėti įtariai.

Filme daug stiprių scenų. Tikriausiai vizualiai įsimintiniausia yra scena prie mokyklos, kur įtampa kilo tiesiog sekundžių greičiu. Įdomiausius dialogus išgirsti galima, kai rodomi kavinėje susirinkę žmonės: iš tikrųjų, kai kurių veikėjų ten pasakyti žodžiai verčia susimąstyti apie kai kurias tiesas, kurių apmąstymui nelabai kas skiria laiko (o gal tiesiog net neateina į galvą, kol va taip tiesiai nepasako). Aktorių vaidyba verta dėmesio, pakankamai natūrali ir įtikinanti. Tiesa, apie tai, kiek teko iškęsti Tippi Hedren vaidinant šį vaidmenį, galima rasti internete įdomių detalių, pavyzdžiui tai, kad jai buvo pažadėta, kad nereiks vaidinti su tikrais paukščiais, tačiau galop ji buvo priversta vaidinti su tikrais paukščiais, vienas jų ją buvo ir sužeidęs.

Filmas pastatytas pagal Daphne Du Maurier kūrinį ,,Paukščiai“.

Patiko, bet ne tiek, kiek pvz. Rebecca ar Rear Window. 7/10 .

732> Rebecca / Rebeka

Rež.: Alfred Hitchcock
Vaidina: Laurence Olivier, Joan Fontaine ir kt.
1940 m., JAV, 130 min
Žanras: drama, mistinis trileris.
imdb nuoroda čia.

Po keleto gan vidutiniškai įvertintų filmų grįžtu su Alfredu Hitchcocku, kuris ir vėl nenuvylė.

Pagal Daphne Du Maurier to paties pavadinimo romaną pastatyta ekranizacija pasakoja apie tai, kaip vos ištekėjusi moteris atvyksta į savo vyro namus. Tačiau priprasti prie gyvenimo permainų jai labiausiai trukdo aplinkiniai, nuolat užsimenantys apie tai, kokia nuostabi buvo pirmoji jos vyro Maksimo žmona Rebeka.

Romano nemačiau, siužeto nežinojau (naiviai tikėjausi, kad Rebeka – tai pagr. veikėjos vardas), bet žanras žadėjo visai ne klasikinę meilės istoriją – tai intrigavo. Nereikėjo laukti, kol siužetas ,,užkabins“, kadangi įtraukė nuo pat pradžių. Pradžia šviesi, su humoru, o ir pagrindiniai veikėjai simpatiški – ko gi daugiau reikia. Tačiau netrukus nuotaika visiškai pakinta, atsiranda vis daugiau mįslių, kurios neduoda ramybės ne tik pagr. veikėjai, bet ir man, žiūrovei. Nejučia imu spėlioti, kaip viskas pasisuks ir apskritai, kas galėtų netikėtai išaiškėti, bet tiesa – visai ne tokia paprasta kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

A. Hitchcock moka kurti įtampą taip, kad su kiekviena minute vis labiau jaučiausi įsitraukusi į siužetą. Nemažai netikėtų siužeto posūkių, įdomūs personažai, daug paslapčių, o dar toji Misis Danvers, tiesiog verianti savo žvilgsniu. Patiko kuriama atmosfera, aktorių vaidyba, charakterių plėtojimas. Iš tikrųjų, buvo gera pažiūrėti filmą, prie kurio nelabai ir turiu kaip prisikabinti.

9/10

683> Rear Window / Langas į kiemą

Rež.: Alfred Hitchcock
Vaidina: James Stewart, Grace Kelly, Thelma Ritter
1954 m., JAV, 112 min
Žanras: mistinis trileris
imdb nuoroda čia.

Pradėsiu nuo to, kad vakar pažiūrėjau ketvirtojo Game of Thrones sezono antrąją seriją, kurioje pagaliau įvyksta tai, apie ką ilgai svajojome. Nenustygau vietoje dar ilgai po to, todėl dar kurį laiką negalėjau net galvoti, kad galėčiau kokį filmą žiūrėti, nes bet kuris tikriausiai nublanktų ir nesukeltų nė pusės tiek emocijų, kiek vienintelė kiek mažiau nei valandą trunkanti GoT serija.

Tačiau prieš miegą visgi nusprendžiau įsijungti Rear Window, kuris paskutiniu metu vis sukosi galvoje ir traukė mane. Na, miegas nugalėjo, tad užbaigiau žiūrėti tik šiandien, tačiau tai nė kiek nesugadino įspūdžio.

Rear Window pasakoja apie Džefą, kuris dėl lūžusios kojos yra prikaustytas savo kambaryje invalido vežimėlyje. Neturėdamas ką veikti jis stebi šalimais esančių namų langus. Nenuostabu, kad jau greitai jis pažįsta visus gyventojus ir gali nemažai pasakyti apie jų gyvenimą. Tačiau vieną naktį jam užkliūva vieno stebėto buto gyventojas, kurį jis pradeda įtarinėti atlikus nusikaltimą.

Tai berods antrasis A. Hitchcock filmas, kurį teko matyti. Tad kol kas Rear Window statau į pirmąją vietą, nes ši kino juosta tiesiog pranoko visus lūkesčius. Pradžioje ėjosi viskas lėtokai, buvo netgi nuobodoka, tad nutarusi miegoti išjungiau nelabai susidomėjusi, tačiau šiandien tęsiau peržiūrą ir veiksmas jau įtraukė vos ne nuo pat pirmos minutės. Na, veiksmo nėra daug, tačiau įtampa puikiai kuriama psichologiškai, vien įtarinėjimais, kaip galėtų būti. Pati kūriau mintyse daug šio filmo pabaigos scenarijų (pavyzdžiui, kad Džefas tik įsivaizduoja viską dėl pernelyg ilgo sėdėjimo ir nieko nedarymo, kad stebimasis yra kaltas, kad stebimasis yra nekaltas, o Džefas daro tik blogas prielaidas jį stebėdamas ir t.t.), buvo be galo įdomu sužinoti, kaip viskas baigsis, ir galiu pasakyti, kad įtampa baigiasi tik rodant paskutiniąją sceną. Taigi, kiekviena minutė svarbi, nesinorėjo nė minutei nuleisti akių, kad nepraleisčiau kokios smulkmenos, kurią pastebėdavo Džefas ar kuris kitas veikėjas. Kuo toliau į pabaigą, tuo sunkiau buvo nusėdėti ramiai, nes baisiai nervinausi dėl pačios kulminacijos, veikėjų likimo ir, na, tiesiog sukėlė labai daug emocijų.

Beje, šis filmas buvo proga pagaliau ,,susipažinti“ su Grace Kelly, kurią tikiu, dar matysiu ne vienoje kino juostoje. Jai teko ne tik vaikščioti aplink Džefą ir gražiai su juo kalbėti, bet ir įrodyti, kad jokios suknelės ir šukuosenos nesvarbu, galima viską pasiekti. O kad jau prakalbau apie sukneles, tai Grace Kelly kiekvienąsyk, kai tik pasirodydavo, atrodydavo nuostabiai, aišku, čia reikia dėkoti ne tik suknelėms, bet ir jos natūraliam grožiui.

Jei dar nematėt, tai būtinai pažiūrėkite! 9/10

512> Psycho / Psichopatas

Psycho – įžymusis Alfred Hitchcock mistinis siaubo trileris. Galbūt nesate jo matę, tačiau tai nereiškia, kad nors kartelį negirdėjote ar nematėte garsiosios scenos duše. Pati jau seniai norėjau susipažinti su minėto režisieriaus kūryba, o kadangi vienas iš norimų pamatyti filmų – Hitchcock (2012), kuriame daug dėmesio skiriama ir Hičkoko filmui Psycho, suvokiau, kad tiesiog negaliu pirmiau pamatyti klasika virtusio filmo.

Marion Crane pavogusi didelę sumą pinigų išvyksta iš miesto ir apsistoja pakelėje esančiuose nakvynės namuose. Čia jis susipažįsta su jų savininku, kuris didžiuliame name gyvena su pamišusia motina.

Taigi, be dušo scenos apie filmą nežinojau ničnieko. Todėl viskas, ką rodė, buvo įdomu, o kai kurie posūkiai buvo netikėti, o maniau, kad tai bus tiesiog paprastas, be jokių įmantrybių filmas, kur viskas numanoma kaip 2*2. Kita vertus, A. Hičkokas juk nebūtų veltui giriamas, jei tai būtų ,,tiesiog paprastos“ kino juostos? Žinoma, iš vienos juostos negaliu pasakyti apie tai, koks tai Hičkokiškas filmas, tačiau bent man užkliuvo įvairių paukščių iškamšos, kurios asocijuojasi su kitu jo kurtu filmu The Birds (irgi norimų sąraše! Tik prieš šį žadu perskaityti ir knygą), taip pat, kaip dažnai žiūrėdama senuosius siaubo filmus, giriu muzikinį takelį: nenuobodus, tinkantis bei didinantis įtampą. Kai kurios scenos įdomiai nufilmuotos, čia kraujo beveik nematyti, žiaurumus galima tik įsivaizduoti, tad laisvai gali žiūrėti tie, kurie bijo žiaurių scenų. Visai nebaisus, tačiau dėl to žiūrėti nebuvo nuobodu. Mano nuomone, kino juosta sukurpta pakankamai įdomiai, dialogai patraukiantys dėmesį, o kulminaciją kad ir įmanoma nuspėti, bet vis dėlto buvau maloniai nustebinta. Gal ir nepaliko neišdildomo įspūdžio, bet pažiūrėti nors kartelį tiesiog būtina.

7/10

Šiuo metu filmas užima 30-ąją vietą imdb Top 250. Taip pat, kino juosta buvo nominuota 4 Oskarams.

Rež.: Alfred Hitchcock, vaidina: Anthony Perkins, Janet Leigh, 1960 m., JAV, 109 min