849> Ex Machina / Ex Machina (2015)

Rež.: Alex Garland
Vaidina: Alicia Vikander, Domhnall Gleeson, Oscar Isaac
2015 m., Didžioji Britanija, 108 min
Žanras: mokslinės fantastikos drama
imdb nuoroda čia.

Jau norėjau sakyti, kad kaip užkerėjimas koks – kiek žiūriu, tiek nusiviliu paskutiniu metu filmais. Tačiau užvakar matytas Ex Machina vėl priminė, kodėl taip mėgstu kiną.

Dar ganėtinai šviežias filmas apie dirbtinį intelektą. Jaunas programuotojas laimi loteriją ir išvyksta į atokią vietą, kur jo prašoma išbandyti dirbtinį intelektą moters pavidalu. Tam jis turi savaitę, po kurios reikės pasakyti, ar jam kilo abejonių dėl to, ar tai yra mašina, ar mąstanti būtybė.

Pasirodė itin kokybiškas filmas. Minimalistinė, sterili aplinka – pats tas, kai kalbama apie tai, kas susiję su ateitimi. Dirbtinis intelektas – tai, kas jau kurį laiką yra kuriama, bandoma, tad kas žino, kada sulauksime išties puikiai veikiančios mašinos? O kol kas filmų ir serialų kūrėjai gali perkelti savo vaizduotės vaisius į ekraną. Juolab, kad ši tema gan įdomi ir žiūrovams. Muzikinio takelio neįsidėmėjau – vadinasi, trukdyt netrukdė, nors įspūdžio irgi nepaliko.

Dialogai ganėtinai protingi, t.y. mažai kalbama apie nieką, daugiau diskutuojama apie dirbtinio intelekto veikimą, galimybes, kodėl jis sukurtas būtent toks, o ne kitoks, keliami klausimai dėl to, kas galėtų nutikti, jei jis išeitų iš savo patalpos ribų, kokią įtaką ateičiai dirbtinis intelektas galėtų padaryti. Trumpiau – ne tik diskutuojama, bet ir nori nenori, skatina pačius žiūrovus įsitraukti į apmąstymus apie tai ir formuoti savo nuomonę (jei to iki šiol dar nepadarė), jau nekalbant apie tai, kaip klausant dialogų gali įsisiautėti vaizduotė – ir štai, jūsų galvose galbūt naujo filmo siužetas. Hiperbolizuoju, žinoma, bet, kaip minėjau, dialogai tikrai įdomūs.

Aktoriai parinkti jauni, įdomūs, dar nespėję nusibosti. Alicia Vikander, be abejonės, tampa šio filmo žvaigžde ir galgi rimčiau žengia į holivudinį kiną. Aš ją jau esu pastebėjusi keliose kino juostose, o šioje jos potencialas tapti ryškia žvaigžde matomas ne ką mažiau nei anksčiau matytuose – talentinga, įtaigiai suvaidinusi mašiną, išlaikytos mimikos. Sklando gandai, kad kitamet per įvairius apdovanojimus gali skambėti tarp nominančių jos vardas (tiesa, ne už Ex Machina).

Siužetas – lyg ir paprastas, plius minus nuspėjamas, tačiau žiūrėti įdomu. Tiek dėl geros, neperspaustos vaidybos, tiek dėl dialogų, tiek dėl pačios atmosferos, o galiausiai kulminacijos laukimas lieka įvertintas tuo, kad kūrėjai nepasišiukšlino iki pat paskutinės minutės – pabaiga išlaikyta, apgalvota ir gerai nuteikianti.

8/10

 

409> En kongelig affære / A Royal Affair / Karališkas romanas

1767 m. britų princesė Karolina pirmąsyk pasimato su Danijos karaliumi Kristianu VII, kuriam ji pažadėta. Tačiau išankstiniai lūkesčiai taip ir lieka neišsipildę, nes karaliaus protas pakrikęs, į karalienę jis nė nežiūri, tik lėbauja ir kasnakt lankosi viešnamiuose. Pažintis su karaliaus asmeniniu gydytoju vokiečiu Johann Struensee praskaidrina jos gyvenimą. Turėdamas didelę įtaką karaliui Johanas su Karolina imasi keisti Daniją, bet viskas ne taip lengva, ypač, kai rūmuose daug rezgamų pinklių..

Patinka man kostiuminės dramos, tad, pirmąsyk išgirdusi apie ją (manau, kad tai buvo kur kas anksčiau nei paskelbtos Oskarų nominacijos- mat ši kino juosta nominuota šiemet kaip geriausias užsienio filmas), jau žinojau, kad tikrai nepraleisiu progos pažiūrėti. Ir to pasekmė- ašaros akyse, kurios dar nespėjo nudžiūti. Esu jautri aš tokioms istorijoms ir nieko čia nepakeisi..

Visos tokios istorijos skirtos tam, kad dar sykį pamatytume, kaip sunku gyventi, kai esi visiškai suvaržytas. Juk ne vienas pasakytų: ,,bepigu tiems karaliams šnekėti“ – taip, pinigais gal ir aptekę jie, bet čia puikiai tinka posakis, kad ne piniguose laimė. Kas iš tų pinigų, jei negali turėti laimės, negali turėti žmogaus, su kuriuo galėtum nuoširdžiai pasikalbėti, neturi galimybės pasirinkti net kai kalbama apie smulkmenas.. Tiesiog tragikomiška, kad karalius, sėdėdamas prie vakarienės stalo, turi atsistojęs išdidžiai pranešti, kad šį vakarą jis lankysis karalienės kambariuose.. Kodėl rūmų gyventojai turi žinoti apie kiekvieną sykį, kai monarchai naktį leidžia vienoje lovoje?. Absurdas. Dar didesnis absurdas, kai šalį valdo karalius, kuris turi rimtą protinį atsilikimą. Na taip, šiuo atveju tikrai nesinorėjo, kad jį pakeistų kitas, bet vis tiek- tai yra baisu, juk šalį valdyti- tai ne juokas. Žinoma, Kristianas prajuokins ne vieną žiūrovą, bet kažkaip kuo daugiau į jį žiūrėjau, tuo labiau buvo nebe juokinga, o liūdna, o galop ir gaila. Gaila, kad silpnaisiais taip lengvai pasinaudojama.

Tuo tarpu Johanas- tikra atsvara karaliui. Tvirtas, ramus, rimtas, inteligentiškas. Vokietis gydytojas- švietimo idėjų šalininkas, o šioms idėjoms nepritarė viduramžiais tebegyvenanti Danijos valdžia. Bet sutikęs panašių pažiūrų Karoliną ir įkalbinant karalių pamažu ima keisti sustabarėjusią valdžią. Tačiau dėl valdžios kova vyksta amžinai, todėl nenuostabu, kad ilgai tai negalėjo tęstis. Be abejo, koją kišo ir abiejų minėtųjų veikėjų meilė. Ir čia vėlgi man atrodo nesąžininga (taip taip, vėlgi nelygios teisės..), kad karalius gali turėti meilužių kiek tik nori, o štai, kad karalienė turi- tai jau didžiausia tragedija. Graži ta jų meilė, bet, kaip ir galima nespėti, nėra laiminga.

Ir, kad ir kas benutiko pabaigoje, kad ir kiek ašarų pralieta, tačiau netolimos ateities įvykiai Danijoje priverčia nusišypsoti.

Puikus. Gražūs kostiumai, aplinka, įdomūs veikėjų charakteriai.

8/10 Mėgstantiems istorines kostiumines dramas šią tiesiog reikia pamatyti.

Rež.: Nikolaj Arcel, vaidina: Alicia Vikander, Mads Mikkelsen, Mikkel Boe Følsgaard, 2012 m., Danija, Čekija, Švedija, danų, anglų, vokiečių, prancūzų k., 137 min

364> Anna Karenina / Ana Karenina

Kai sužinojau, kad yra kuriama nauja ,,Anos Kareninos“ ekranizacija su mano mylimais aktoriais, supratau, kad daugiau atidėlioti nebegalima, tad perskaičiau knygą. Ja nusivyliau, todėl filmo laukimas tapo nebe toks varginantis. Bet dabar, po peržiūros, galiu pasakyti, kad likau maloniai nustebinta.

Nors, kita vertus, daug ką sako režisieriaus vardas- Joe Wright. Jau buvau mačiusi porą jo filmų (Atonement ir Pride & Prejudice), kurie man patiko. Negana to, tai trečiasis bendras Joe Wright ir Keiros Knightley darbas, o jai, ne paslaptis, tinka vaidinti istoriniuose filmuose. Ir jų bendradarbiavimas dar kartą pasirodė vykęs (ir netgi daugiau nei tik vykęs). Keira Knightley šiame filme atrodė tiesiog puikiai- aišku, dėl to reikia dėkoti tikrai įspūdingiems kostiumams (labai norėčiau, kad Oskarą filmas gautų bent geriausių kostiumų kategorijoje (iš viso nominuotas 4-iems)), nors vaidyba buvo irgi neprasta, tik vienoje vietoje man ji atrodė ,,netikra“. Beje, grįžtant prie režisieriaus, tai matyti, jog jis mėgsta dirbti su tais aktoriais ne kartą, nes filme sutiksime ir Matthew Macfadyen, kuris vaidino poną Darsį Pride & Prejudice.

Tie, kurie iki peržiūros apie filmą nelabai ką težinojo apie patį pastatymą, turėtų likti nustebinti: žiūrint atrodo, lyg stebėtume ne filmą, o spektaklį. Besikeičiančios uždangos, perėjimai iš vienos erdvės į kitą tiesiog išėjus pro duris, teatrališki pasirodymai (ypač, kai rodomi pokylių šokiai), rodos, atidirbta viskas iki pat smulkmenų. Neįprasta, originalu ir paliekamas tikrai geras įspūdis. Tiesiog negalėjau atsižiūrėti. Vien už tokį pastatymo sprendimą negailėčiau gero vertinimo.

O siužetas- apie aukštuomenę ir jos normas, apie skandalingą, nelaimingą ir kone uždraustą meilę. Aukštuomenė drabstoma purvais, kadangi viskas labai paprasta: meilužį turėti galima, tačiau įsinorėti skirtis, mylėti ne savo vyrą- jau uždrausta. Tampi paprasčiausia kekše, nors aplinkui tiek daug kitų, kurie apgaudinėja savo antrąsias puses, tačiau vaidina dorus žmones. Sukels nemažai jausmų, tuo labiau, kad ir nuo pat pradžių neatrodo, kad viskas bus gerai, nes po truputį tik dūš visa aplinkui..

Kadangi skaičiau knygą, tai matyt vertėtų pasakyti keletą žodžių kaip apie kūrinio ekranizaciją. Tie, kurie skaitė ir kuriems knyga labai patiko, tikriausiai nusivils, o galbūt apskritai net nežiūrės šio filmo, kadangi vėlgi, kaip dažniausiai būna- paimtas pagrindas, jokių gilumų, pamąstymų ar samprotavimų, kurių gausu romane. Manau, taip yra todėl, kad didelis dėmesys buvo sutelktas vizualiniam vaizdui. Kalbant apie charakterius, tai bent man pasirodė, kad Jude Law vaidinamas Kareninas ne itin panašus į pažintą iš knygos: filme Kareninas švelnesnis, atrodė ne toks griežtas (nors jo įsitikinimai ir sprendimai lyg ir išlikę tie patys). Vronskiui priekaištų neturėjau, tik baisu, kaip pakeitė Aaron Johnson (dabar žinomo kaip Aaron Taylor-Johnson) išvaizdą, na, bet norėta taip geriau atskleisti to meto Rusijos gyventojų išvaizdą, juk ir Jude Law atrodo visai kitaip nei įprasta.

O kadangi man knyga ne itin patiko, tai ir kabinėtis prie filmo nesinori, tuo labiau, kad visumoj man jis paliko labai gerą įspūdį.

8/10

Rež.: Joe Wright, vaidina: Keira Knightley, Jude Law, Aaron Johnson, Matthew Macfadyen,  Kelly Macdonald, Olivia Williams, Alicia Vikander, Ruth Wilson, 2012 m., Didžioji Britanija, 129 min