994> Nocturnal Animals / Naktiniai gyvuliai (2016)

Dairiausi šiandien (taip, neskaitant keleto nepaminėtų serialų, pagaliau ir vėl rašau ne apie kažkada seniau žiūrėtus filmus, o visai šviežiai peržiūrėtą – taip, kaip man labiausiai ir patinka), ką čia pažiūrėjus. Kaip galima pastebėti, šiais metais didžioji dalis peržiūrėtų kino juostų priklauso kokiai nors ryškiai grupei (siaubo filmai, superherojai ar kt.). O to, kas mane ir įtraukė į filmų pasaulį – rimtųjų dramų – beveik ir nebuvo. Su šiokiomis tokiomis abejonėmis (dėl žanro) įsijungiau jau ilgokai turėtą Nocturnal Animals. Ir pakliuvau kaip tik ant labai neprasto kino.

Suzana – meno galerijos savininkė – rodos, turi pavydėtiną gyvenimą, tačiau jaučiasi vieniša ir kamuojama abejonių, ar iš tiesų jos pasirinkimai praeity buvo teisingi. Vieną dieną iš buvusio vyro gauna siuntinį, kuriame – jo knygos rankraštis. Suzana nepastebi, kaip įsitraukia į popieriuje pateiktą istoriją apie vyriškį, kuris su šeima pakliūva į nusikaltėlių nagus.

Tai gal ir pradėsiu nuo vaidybos. Surinkta puiki komanda: Amy Adams, Jake Gyllenhaal, Michael Shannon, Aaron Taylor-Johnson, Isla Fisher, Armie Hammer  ir kt. Žinojau apie Amy ir Jake, bet dėl kitų buvau primiršusi (ir tik po to prisiminiau, kad Aaron žibėjo tarp nominantų tais metais), todėl pamačiusi vis naują pažįstamą veidą tik dar labiau nenustygdavau vietoje. Neabejotinai ryškiausias personažas priklausė Aaron Taylor-Johnson. Iki tol aš jį mėgau, bet po šito filmo simpatijos tik dar labiau įsitvirtino. Nenuspėjamas, visiškai atsipalaidavęs, beprotiškas veikėjas, kuris traukė dėmesį kaip magnetas. Visi kiti – irgi puikūs, bet daugelis jų – savo tipiškuose vaidmenyse (gal tik Isla Fisher man labiau pažįstama iš komedijos žanro, o čia jai teko mažas draminis vaidmuo).

Apie tai, kaip gražiai pastatytas, kalbėti tikriausiai nė nereikia, nes pasirodžius filmui apie tai kalbėjo visi. Vizualiai išpildytas be priekaištų: aplinka, kostiumai, scenų pateikimas – didžiausias malonumas stebėti viską.

Tiesa, visgi siužetas ne iki galo įtikino (gal labiau tiktų – nesužavėjo). Kas man pasirodė be priekaištų – tai romano siužetas. Pradžioje net galvojau, kad štai, netyčia ant siaubo filmo pataikiau – įtemptų scenų apstu. Tuo tarpu realistinė dalis – vietomis dirbtinoka. Taip, Amy Adams vaidinto personažo vienišumas, nepasitenkinimas savo gyvenimu ir bandymas save įtikinti, kad juk viskas čia tvarkoje, buvo pastebėtas, bet vis tiek man trūko kažko visame tame, kad būtų sukelta emocija (ko netrūko išgalvotoje siužetinėje linijoje). Bet vis vien laikas beprotiškai pralėkė, dviejų valandų net nepajaučiau.

Tad kiek drebančia ranka 7/10 rašau, nors 8 kurią kitą dieną gal net išraityčiau.

956> Justice League / Teisingumo lyga (2017)

Rež.: Zack Snyder
Vaidina: Ben Affleck, Gal Gadot, Jason Momoa, Henry Cavill, Amy Adams, Ezra Miller
2017 m., JAV, Didžioji Britanija, Kanada,
Žanras: veiksmo, nuotykių, fantastinis, mokslinė fantastika, 120 min
imdb nuoroda čia.

Žiūrėtas kino teatre berods pačią pirmą dieną, kai tik pasirodė. Pasirodžiusios pirmosios apžvalgos internete nežadėjo nieko gero, bet čia buvo tas atvejis, kai nebuvo minties keisti sprendimą ir vietoj šio apsilankyti kuriame kitame. Išėjome po peržiūros nusivylusios, bet bent nebuvo taip blogai, kaip žiūrint prieš filmą rodomus anonsus, kuriuose – lietuvių kurtos komedijos. Jei anonsai visiškai nejuokingi, tai kokio prastumo patys filmai? Nes Justice League vietomis bent jau ,,pramušdavo“.

Briusas Veinas, a.k.a. Betmenas, pasiryžta surinkti grupę ypatingų galių turinčių bendražygių, kurie pagelbėtų jam stoti prieš didelį priešą ir jį nugalėti. Jam gelbsti žavioji Wonder woman Diana. Taip susipažįstame su the Flash, Aquaman ir Cyborg (nesinori man kažkaip rašyti vertimų).

Pradžioje, kai skamba gražus coveris (Sigrid – Everybody Knows), sėdėjau ir kone kaifavau, kažkaip toji vieta man kone tobula pasirodė. Bet po to pusę filmo sėdėjome ir galvojome, koks velnias čia vyksta, nes atrodė visiškas chaosas, kai kūrėjai užsimojo parodyti visko tiek daug, kad galiausiai liko krūva pavienių ir tarpusavyje nesusijusių scenų, kur kažkas su kažkuo kovoja, kažkieno ,,pradžios“ istorija, kažkur kažkas vyksta, bet nors menkiausio vientisumo nė su žiburiu negalima rasti. Visko per daug.

Kadangi nebuvau mačiusi ankstesnio filmo, kuriame jau pasirodė B. Affleck Betmeno vaidmeny, čia galėjau tik stebėtis, kokiu lopu tapo Betmenas šioje versijoje (Nolano fanė forever aš, ką jau bepadarysi), bet tokia nuomonė buvo ne mano vienos. Jis buvo neretai nenaudingas, nežinia ką veikiantis personažas, ką jau bekalbėti apie išvaizdą, kuri visai nepanaši į kovotojo, labiau jau – į daug privalgiusio pasenusio, į pensiją išėjusio buvusio kovotojo. Apie Cyborg pasakyti nelabai ką turiu – nors ir svarbus veikėjas, turėjo nemenkai įtakos kovojant, bet paprasčiausiai neįsimintinas. Wonder woman tik darsyk galiu pasidžiaugti (kadangi jau esu aprašinėjusi tik jai skirtą filmą), tikrai nuostabi moteris – ir protinga, ir karinga, ir daug nuveikianti. Aquaman įsiminė labiausiai dėl ,,atsipūtimo“ – atrodė, kad jis visą laiką mėgaujasi tuo, ką daro, na, o the Flash tapo priežastimi, palengvinusia šio chaotiško ir visai neįtraukiančio savo siužetu filmo žiūrėjimą. Ezra Miller eilinį sykį parodė savo talentą natūraliai įkūnyti bet kokį vaidmenį, o ir pats charakteris sukurtas neprastai, humoras, susijęs būtent su šiuo veikėju, būdavo vietoje ir laiku, toks smagiai išsiskiriantis iš visos rimtosios komandos. Tiesa, kalbant apie humorą – vietomis jis būdavo neįtikėtinai perspaustas, net kildavo klausimas, ar parodiją jie čia kažkokią daro, ar rimtai nesupranta, kiek smarkiai į šoną nueina su savo humoru. Liūdna ir dėl blogiuko – aš dabar net nebepamenu, kaip jis atrodė, filmo metu susidomėjimo irgi nekėlė jokio. Tiesa, Supermenas. Kažkaip net ir džiaugiuosi, kad su juo mano keliai iki šiol prasilenkdavo – kaip personažas labai jau erzinantis pasirodė, kad ir mažai jo tebuvo šiame filme.

Kažkaip labai jau nieko gero, daugiau nei 3/10 net nekilo ranka rašyti.

945> The Wedding Date (2005)

Rež.: Clare Kilner
Vaidina: Debra Messing, Dermot Mulroney, Amy Adams
2005 m., JAV, 90 min
Žanras: romantinė komedija
imdb nuoroda čia.

Seniai jau peržiūrėtas ir, neslėpsiu, menkai ką iš jo teatsimenu, tai ir labai trumpas įrašas. Esmė tokia, kad pagrindinė veikėja pasisamdo vyrą, kuris jai asistuotų jos sesers vestuvėse, kadangi ji šiuo metu vieniša, o tose vestuvėse bus jos buvęs. Na, ir viskas aišku, kaip viskas pasisuks. Pamenu, kad dar pasirodė toks pusė bėdos, visai žiūrimas ir kažkiek juokingas, nors, žinoma, ten klišė ant klišės panaudota, tai kažko išskirtinesnio vargiai galima pamatyti. Tuomet 5 buvau parašiusi, bet dabar kai nieko nebepamenu, tai gaila tiek rašyt. 4/10

933-935> Leap Year / Keliamieji metai (2010), One Day / Viena diena (2011), Lost in Translation / Pasiklydę vertime (2003) [pakartotinės peržiūros]

Pastaruoju metu kažkokių kvailokų filmų (ir pagrinde romantinių) metas, ką galbūt pamatysite, jei tik prisiruošiu visus paminėti, o ten dvejetų ir trejetų įvertinimuose prisitaikė… Bet kol kas pradėsiu nuo bene geriausių, ką teko matyti per artimiausias kelias savates. Norėjosi romantikos, bet kažkaip sunku išsirinkti nesyk buvo, kokį dar nematytą žiūrėti, tad jau žinomus įsijungdavau, kurie garantuotai bus geri. Atskirą įrašą daryti kiekvienam nebesinorėjo, o užsižymėti, kad nepasimestų, norisi.

Išsidėstė visai neplanuotai pavadinime pagal patikimo lygį, tad ir įraše po truputį iki geriausio ir mylimiausio prieisiu.

Leap Year / Keliamieji metai. Aptartas jau čia. Dabar vertinimą sumažinau iki 7, nebepasirodė toks puikus kaip tada, bet kaip romantinis, vis vien vienas mieliausių. Dar ir Amy Adams, Matthew Goode vaidina. Smagus, kaip ir minėjau, mielas, neužknisantis, aišku, klišių ir viso kito yra, bet humoras gan neblogas, išjungti ar nudobti kurio nors veikėjo nesinori. Romantinė komedija.

One Day / Viena diena. Aptartas jau čia. Pakėliau įvertinimą iki 9. Nežinau, gal ant tinkamos nuotaikos pataikiau, bet pažiūrėjus iš karto antrąsyk norėjosi jungti (tiesa, to nepadariau). Senoje apžvalgoje išsakyta nuomonė tinka ir dabar. Žavi aplinka, kostiumai, aktoriai, liūdnos gyvenimo peripetijos, piktinantis, bet tuo pačiu taiklus parodymas, kaip nematome to, kas yra visai arti, kaip nesustojame pagalvoti, ko išties norime iš gyvenimo, o dar ir ten visokie dalykai apie nežinojimą, ką daryti su gyvenimu, ko siekti, užsisėdėjimą ir dar krūvą visko, su kuo pačiai tenka susidurti jau kurį laiką. Tai tas matyt ir paveikė. Romantinė drama.

Lost in Translation / Pasiklydę vertime. Aptartas jau čia. Pakėliau įvertinimą iki absoliutaus 10. Vienas mylimiausių. Senoji apžvalga gan nebloga ir išsami. Vienatvė, žmogaus, su kuriuo gera kalbėtis, kurį supranti ir su kuriuo tiesiog gera būti, radimas, toji pabaiga, kurią interpretuoti galima kaip tik norisi, jaukus, liūdnas, bet kartu ir šviesus filmas, kai žiūri, pamatai tas retas šypsenas veikėjų veiduose ir taip gera pasidaro. Nemanau, kad paskutinįkart žiūrėjau. Puikus. Drama.

838> Catch Me If You Can / Pagauk, jei gali (2002)

Pasirodau, kad dar esu gyva ir kad tikrai nesiruošiu apleisti šio tinklaraščio. Pastarąjį mėnesį, kol nebuvo čia nė vieno įrašo, iš tiesų filmų ir nežiūrėjau – jei rasdavau laiko, akį užmesdavau į Game of Thrones, True Detective, Younger, o visa kita liko tik ateities svajonėse. Šį filmą žiūrėjau gal prieš porą savaičių būdama pas tėvus, nes labai jau ten geru laiku per televiziją jį rodė.

Rež.: Steven Spielberg
Vaidina: Leonardo DiCaprio, Tom Hanks, Christopher Walken, Martin Sheen, Nathalie Baye, Amy Adams, James Brolin, Jennifer Garner, Nancy Lenehan, Elizabeth Banks
2002 m., JAV, Kanada, 141 min
Žanras: biografinė kriminalinė drama
imdb nuoroda čia.

Esu jį mačiusi labai seniai, mažai ką teprisiminiau, taigi, buvo proga atnaujinti atmintį. Tai biografinė drama apie sukčių, kuris klastojo čekius, tapatybes, o jo intensyviai ieškojo vienas FTB agentas.

Nors ir nepriskiriamas, bet šį filmą rašyčiau prie komedijų – man jis būtent toks pasirodė. Linksmas, nuotaikingas, kartais net pikta darydavosi dėl absurdiškumo. Nesidomėjau, kaip skamba tikra istorija ir įsivaizduoju, kad daug kas pasaldinta, hiperbolizuota, bet iš esmės vietomis galvojau, kad yra gi žmonių, kuriems taip sekasi. Ypač pabaigoje, jau kai einant titrams buvo pasakojama, kaip kam užsibaigė, teliko tik atsidūsti ir nusijuokti.

Spalvingi charakteriai. Ne tik Leonardo DiCaprio (jis man labai priminė savo veikėju The Wolf of Wall Street vaidintą personažą), bet ir Christoper Walken žavėjo savo gebėjimais vaidinti. Amy Adams ,,kvailutė“ matyta jau ne pirmą kartą ankstesnėje jos filmografijoje, todėl, kaip kažkada, pasidžiaugsiu, kad ji sugebėjo išaugti iš tokių vaidmenų.

Visai nenuobodus ir nuotaikingas – tiek, kad net nekreipiau dėmesio į ilgiausias reklamas ir neužmiršdavau iki jų pabaigos, ką ten rodė. Pramoginis, be kažkokios ten gilios užslėptos minties, prie geriausių matytų nepriskirčiau, bet prie tų, kuriuos su malonumu pažiūrėčiau darsyk – tikrai taip.

7/10

808> Drop Dead Gorgeous (1999)

Rež.: Michael Patrick Jann
Vaidina: Kirsten Dunst, Denise Richards, Ellen Barkin, Allison Janney, Kirstie Alley, Brittany Murphy, Amy Adams
1999 m., JAV, Vokietija, 97 min
Žanras: komedija
imdb nuoroda čia.

Pastarąsias kelias dienas buvau kiek aptingusi rašyti, tad dabar turiu tris neparašytus įrašus. Belieka džiaugtis, kad visi trys paskutiniai žiūrėti filmai buvo pakankamai skirtingi, tad neturėtų gautis identiški įrašai. Pirmasis iš trijų – Drop Dead Gorgeous. Po nežinia kiek laiko grįžau prie mokyklinių filmų.

Idėja tokia: mažame miestelyje vyksta grožio konkursas. Jame dalyvauja pačio įvairiausio statuso ir skirtingus pomėgius bei pažiūras turinčios merginos. Netrukus tampa aišku, kad kažkuri konkursantė pasiryžusi laimėti bet kokia kaina.

Filmas nufilmuotas dokumentine forma: dokumentinio filmo kūrėjai iš šalies stebi įvykius, ima interviu iš dalyvių, stebi jų kasdienybę, taip pat, kalbina konkurso rengėjus, buvusias laimėtojas, konkursančių artimuosius. Toks būdas pasirodė neįprastas, tikriausiai todėl visai ir patraukiantis. Įsivaizduoju, kad šį filmą galima vadinti satyriniu ar ironišku, kadangi jaučiama žiūrint, kad yra pašiepiami tokie konkursai, nemažai perspaustų scenų, personažai – šabloniniai, nesunkiai nuspėjamas siužetas. Tačiau nesugebėjo viso to pateikti juokingai – o juk iš komedijinio žanro ir norisi būtent to, kad prajuokintų. O dabar kai kurios itin hiperbolizuotos scenos nesukėlė jokio jausmo, kai kurie įvykiai – irgi. Žiūrėjau, laikas ėjo, bet nieko verto žiūrėjimo taip ir nepamačiau apart idėjos, kuri nemažai žadanti, bet jos išpildymas, deja, nesužavintis.

Kas gali patraukti akį, tai visai nebloga aktorių komanda surinkta. Švelnų ir neišsiskiriantį vaidmenį suvaidinusi ir veiksmo centre atsidurianti Kirsten Dunst, žavingoji Brittany Murphy, na, ir tikriausiai svarbiausias faktas, kad tai pirmasis Amy Adams filmas. Ji čia atrodo visiškai kitokia nei pastaruoju metu esam įpratę matyti, tik akys išduoda, kad čia toji pati aktorė.

3/10 .

804> Big Eyes / Didelės akys (2014)

Rež.: Tim Burton
Vaidina: Amy Adams, Christoph Waltz, Krysten Ritter
2014 m., JAV, Kanada, 106 min
Žanras: biografinė drama
imdb nuoroda čia.

Jei būčiau nežinojus prieš filmą, kas šio filmo režisierius, tikrai jokiais būdais nebūčiau atspėjusi. Po pastarųjų ne itin įdomių kino juostų Tim Burton grįžta su filmu, kuris visai nepanašus į tai, ką jis daugiausiai kuria. Paprasčiausia biografine drama, kur nėra nei magijos, nei paslapčių, nei kitų jam būdingų savybių – tik didelės akys.

Pasakojama apie dailininkę Margaret Keane. Jos skiriamasis bruožas – didelės išraiškingos akys, kurios dominuoja visuose piešiniuose. Vieną dieną ji, bandydama parduoti vieną kitą savo darbą gatvėje, susipažįsta su netoliese taip pat pardavinėjusiu piešinius vyriškiu. Netrukus jų draugystė pereina į šiltus jausmus, o Margaret darbai ima populiarėti.

Nežinojau, kaip kitaip parašyti, neišduodant svarbaus siužetinio vingio. Juk įdomiau kuo mažiau žinant? Paveikslai išties įspūdingi, pati su malonumu tokį namuose pasikabinčiau. Tos akys – nuostabios. Beje, žiūrėdama filmą galvojau, kad nieko geriau už Amy Adams Margaret vaidmeniui ir nebuvo galima išrinkti: man jos akys tokios pat liūdnos ir išraiškingos kaip ir M. Keane piešinių.

Prie siužeto norint įmanoma būtų prisikabinti. Gal kažkurioje vietoje neišbūta, tiek kiek reikia, kažkas pernelyg greitai praėjo, kulminacija – gal ne tokia ryški kaip norėtųsi. Bet iš esmės filmas neleido atsiplėšt iki paskutinės minutės. Toks daugiau mažiau aiškus siužetas, vietom linksmesnis, vietom niūresnis, kartais pykau, kartais juokiausi, o buvo, kai ir baisėjausi vienu personažu. Lyg ir nieko ypatingo, bet turi kažkokį cinkelį.

Nors visgi pagirti yra ką. Vaidyba puiki. Ch. Waltz nuostabus šiame filme (kaip ir kituose, kuriuose yra tekę jį matyti). Išraiškingas, itin gerai atskleidęs savo personažo charakterį, emociškai stiprus ir įtaigus. Žiūrėjau ir negalėjau atsistebėti, kiek talento šis žmogus turi. Amy Adams, kuri už šį vaidmenį  jau gavo Auksinį gaublį, o tarp ,,Oskarų“ nominantų, deja, net nepakliuvo, pasirodo taip pat neprastai. Palaužta, nepasitikinti savimi, bijanti, stipri ir viltinga – kokia ji tik nebuvo šiame filme.

Muzikiniame takelyje pritrūko daugiau spalvų, gal tik Lanos del Rey viena ryškesnė daina buvo, o daugiau – net ir nelabai derinosi prie bendros atmosferos.

Patiko. Tim Burton, kurio filmais mano susidomėjimas buvo jau visiškai sumažėjęs, atsitiesė. Nors, tiesą sakant, tik išgirdusi apie projektą ir tai, kad jame nebus pastaruoju metu nuolatiniais jo aktoriais tapusių J. Depp ir Helenos Bonham Carter, pagalvojau, kad čia tikrai bus į ką pažiūrėti. Taip ir buvo.

8/10

720> Sunshine Cleaning

Rež.: Christine Jeffs
Vaidina: Amy Adams, Emily Blunt, Alan Arkin, Steve Zahn
2008 m., JAV, 92 min
Žanras: komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Tam, kad uždirbtų pinigų privačiai mokyklai, vieniša mama Rouz sutinka su pasiūlyta idėja valyti patalpas, kuriose buvo įvykdyta žmogžudystė/savižudybė. Kartu dirbti pasikviečia savo nerandančią, ką nori veikti gyvenime, seserį Norą.

Prieš įsijungdama galvojau, kad bus čia kokia nors eilinė romantinė komedija, bet tos romantikos čia anei kiek nėra, o iki meilės kaip nors pritempti įmanoma, jei norisi. Tai daugiau apie santykius su seserimi, norą pakeisti savo gyvenimą.

Rouz mokykloje itin sekėsi: ji buvo palaikymo komandos šokėjų lyderė, draugavo su populiariausiu vaikinu. Tačiau dabar ji – vieniša mama, karts nuo karto vakarais susitinkanti su tuo pačiu vyruku, tik kad jis vedęs kitą, o dienomis – dirbanti valytoja.  Tuo tarpu Nora – nesugebanti rasti darbo (o tiksliau – jame išsilaikyti), drąsiai sakanti tai, ką galvoja ir nerūpestinga. Tačiau bendras darbas jas suartina, o tuo pačiu ir parodo jų skirtumus.

Didžiulį pliusą dedu jau vien už darbo idėją – tikrai ne kiekvienam kiltų mintis ,,įdarbinti“ personažus tokių vietų valytojomis. Tai pasirodė ir originali, ir smagi idėja. Stebėti buvo dar įdomiau, kaip gramdomos kraujais nutaškytos sienos ar grindys. Ir tuo pačiu buvo gražu stebėti seserų santykius. Emily Blunt ir Amy Adams (abi mano mėgstamos aktorės) sutikti kartu buvo verta, abi viena kitą papildė ir tiko savo vaidmenims.

Filmas žavi paprastumu, kuris mane dažnai patraukia. Jokios pompastiškos, nemažai nuoširdumo, net ir tai, jog pabaigoje nebuvo visiško ,,sutvarkymo“ (na, žinot, kai per kulminaciją susipykstama su visais, o galop per paskutines 10 min visi susitaiko), man atrodė kaip privalumas. Dialogai – neįmantrūs, bet šilti, o nuspėjamumas… Tebūnie. Šįkart jis netrukdė. Svarbu, kad atmosfera buvo tinkama.

7/10

 

661> The Master / Mokytojas

Po karo namo grįžęs Laivyno veteranas Fredis nebemoka gyventi civilizuotoje visuomenėje. Gyvenimas slysta iš po kojų, o ateitį temdo migla. Tačiau buvęs kareivis stipriai įsitraukia į keisto kulto veiklą, kuris turėtų padėti išsklaidyti kylančias dvejones.

Paskutiniu metu vėl kažko mintys nesidėlioja aprašant filmus, tad pakalbėsiu trumpai ir atkreipsiu dėmesį į svarbiausius šios dramos aspektus.

Pernai šis filmas trissyk skambėjo tarp Oskarų nominantų: visos trys nominacijos buvo skirtos už vaidybą Philip Seymour Hoffman, Joaquin Phoenix ir Amy Adams. Visgi iš šių trijų talentingų aktorių didžiausios mano liaupsės skiriamos J. Phoenix. Žiūrėdama šį filmą jutau, kad pagaliau jis mane įtikino. Kad jis talentingas – įrodė ne vienoje kino juostoje, tačiau visus tuos kartus, kai jį matydavau atliekant vienokį ar kitokį vaidmenį, man vis pritrūkdavo kažkiek iki to, kad patikėčiau juo iki galo. 2013-ųjų Her jau buvo itin arti to, o The Master buvo galutinis taškas, kuris įrodė šio aktoriaus talentą su kaupu. Vietomis jo vaidyba tiesiog gniaužė kvapą, buvo momentų, kurie atrodė emociškai tokie stiprūs, kad vos pakeliami. Tai, ką pavyko padaryti J. Phoenix, pavyksta ne visiems, būtent dėl jo šio filmo vertė išauga išties nemažai. P. S. Hoffman suvaidintas personažas taip pat stiprus ir įsimenantis, kadangi buvo puikiai perteikta, kaip žmogus gali įtikinti ir paveikti žmones. A. Adams šis vaidmuo visgi nebuvo toks, kurį dar ilgai įsiminčiau ir tiesą pasakius, nustebau, kad jis apskritai buvo pastebėtas… Nebuvo ji bloga  -anaiptol, aš ją mėgstu visuose filmuose, nes visur ji atsiskleidžia kaip talento nestokojanti aktorė, tačiau šis vaidmuo nebuvo toks išsiskiriantis kaip pvz. J. Phoenix.

Kalbant apie filmą, galvojau galvojau ir priėjau prie išvados, kad man jis pasirodė pernelyg ištęstas. Siužetas kad ir be didelio veiksmo ar dinamikos, tačiau sudomino bene nuo pat pirmų minučių, buvo įdomu stebėti pagr. veikėjo keitimąsi ar užsispyrusį stovėjimą vietoje. Tačiau paskutinį pusvalandį jau nenumaldomai jaučiau, kaip noriu, kad viskas kuo greičiau užsibaigtų ir žvilgčiojau į laikrodį kas kelias minutes, sumanydavau, tai ko nors užkrimsti pasiimti, tai dar kur nors… Išlaikyti dėmesio iki galo neprivertė net ir puiki aktorių vaidyba, apie kurią anksčiau kalbėjau.

7/10

Rež.: Paul Thomas Anderson, vaidina: Philip Seymour Hoffman, Joaquin Phoenix, Amy Adams, 2012 m., JAV, 144 min

640> Her / Ji

Her – tai filmas, pasakojantis apie vienišą vyriškį Teodorą, kuris sunkiai susitaiko su tuo, kad jo santuoka sugriuvo. Vieną dieną jis nusprendžia įsigyti naują operacinę sistemą (ar tiesiog OS1), kuri vadinama pirmąja sistema, kuri laikui bėgant tobulės, formuosis pagal savo šeimininko asmenybę ir taps gal net geriausiu draugu. Teodoro operacinė sistema prakalbu gražiu moters balsu ir pasivadina Samanta. Netrukus vyras be jos negali gyventi nė dienos.

Tai be abejo, vienas tų ,,keistųjų“ ir nestandartiškų filmų savo tematika, o bet tačiau – koks taiklus ir taikantis tiesiai į šiuolaikinę visuomenę, kurioje tiesioginio bendravimo vis labiau mažėja, o žmonės negali atsitraukti nuo savo mobiliųjų, kompiuterių ir pan. Tad galiausiai, kam bereikalingi tikri draugai, jei galima įsigyti štai tokį- kompiuterinę sistemą, kurią įsijungi kada nori, kuri prisitaiko prie tavęs bet kokiomis aplinkybėmis, gali diskutuoti bet kuria tema. Net ir Teodoro darbas – rašyti laiškus artimiesiems tų žmonių, kurie patys nesugeba nieko gražaus sukurti. Jokio nuoširdumo, rodos, nebelikę, o pagrindinis veikėjas – sugebėjęs išlaikyti jautrią sielą. Tačiau ir tai jo neišgelbsti nuo vienatvės, tad taip ir užkimba už naujovės: kompiuterinės sistemos, kuri viską mato, girdi, diskutuoja, domisi jausmais ir .t.t – net ir pati žiūrėdama negalėjau suvokti, kaip tokia sistema apskritai galėtų egzistuoti, nes žiūrint atrodė, kad Samanta – tiesiog žmogus, kuris kalba su Teodoru telefonu ar kita susisiekimo priemone. Na, bet čia ,,neįmanomumo“ klausimas nė nekeliamas, nes ne esminis. Melancholiškas, iki sielos gelmių nuoširdus ir paprastas filmas, atmosfera sukurta tobulai, o dar ir muzikinis takelis kaip ir sudeda paskutinius taškus. Jau prieš kiek laiko skaičiau, kad jei būtų koks nors apdovanojimas tik už balsą, tai jį šiemet tikrai būtų gavusi Scarlett Johansson , jos balso skambesys ir atitinkamos intonacijos čia itin tiko. Joaquin Phoenix buvo šiokia tokia priežastis, dėl kurios filmą vis atidėliojau, bet, kaip neretai būna, be reikalo, nes jis čia buvo puikus. Jo vaidyba buvo įtikinanti, tuo labiau, kad čia nemažai jausmų ir išgyvenimų teko rodyti vien tik veido mimika, o ne žodžiais ar veiksmais.

Pažiūrėjau, kuriose kategorijose šis filmas nominuotas Oskarams (iš viso penkiems), tai, nors dar ir nemačiau daug nominuotų filmų, laikau kumščius, kad šis laimėtų bent jau apdovanojimą už geriausią scenarijų.

8/10

Ir, beje, šis filmas jau yra įkopęs į imdb Top250 ir šiuo metu yra 120-oje  vietoje.

Rež.: Spike Jonze, vaidina: Joaquin Phoenix, Amy Adams, Scarlett Johansson, Rooney Mara, Kristen Wiig, 2013 m., JAV, 126 min