857> A Midsummer Night’s Dream (1999)

Rež.: Michael Hoffman
Vaidina: Kevin Kline, Michelle Pfeiffer, Rupert Everett, Stanley Tucci, Calista Flockhart, Anna Friel, Christian Bale, Dominic West, David Strathairn, Sophie Marceau, Sam Rockwell
1999 m., Italija, JAV, Didžioji Britanija, 116 min
Žanras: fantastinė romantinė komedija
imdb nuoroda čia.

Pagal V. Šekspyro ,,Vasarvidžio nakties sapnas“ sukurtas filmas mano sąraše atsidūrė, žinoma, kaip vienas tų, kuriuose vaidina Ch. Bale ir todėl tiesiog privalau jį anksčiau ar vėliau pažiūrėti. Jei ne šis aktorius, kažin, ar galiausiai nebūčiau jo ištrynusi nė nebaigusi – kažkada ištvėriau keturiasdešimt minučių ir pažadėjau, kad grįšiu kada nors. Nes tai Ch. Bale filmas ir aš noriu pamatyti visus filmus, kuriuose jis vaidina. Iki galo. Žinau, kad tai gali skambėti kvailai, bet taip jau būna, kai norisi mylimo aktoriaus visas kino juostas pamatyti.

Galiausiai, po nežinau kiek mėnesių, įsijungiau jį prieš porą dienų ir, nors prireikė poros vakarų, kad įveikčiau, galiu pasakyti, kad laukti, kol filmas pagaliau įtrauks, buvo verta. Nors laukimas vietomis atrodė varginantis, o ir senovinė anglų kalba (buvo cituotos eilutės iš kūrinio) neprisidėjo prie kiek malonesnės peržiūros pradžioje. Po ilgo laiko užsinorėjau lietuviškų titrų, bet tokių ir su žiburiu nerasi, tad kai kurios eilutės taip ir liko neaiškios. Laimei, laikui bėgant nebereikėjo žiūrėti taip įsitempus – pripratau prie dažnai kartojamų įvardžių ir kitų sakinio dalių, kurios kiek skiriasi nuo dabartinės kalbos, ėmiau suvokti jų prasmę, tad peržiūra tapo lengvesnė. Negana to, ir pats siužetas tapo vis įdomesnis: buvo įdomu, kaip pasisuks viskas su įsimylėjėlių ketveriuke, ko pridarys nežemiškos būtybės, kokie dar kuriozai įvyks su aktorių grupe, o dar kažkaip pripratus, kad Šekspyras tragedijas rašo, nejučia mirčių ėmiau tikėtis, nors vis dėlto Vasarvidžio nakties sapnas – visai ne tragedija. Galiausiai likau ne tik sudominta, bet ir prajuokinta – pabaigoje rodytas spektaklis, virtęs parodija (ironijos taip pat rasti galima), sukėlė tiek daug teigiamų emocijų, kad net norėjosi numoti ranka į sunkią pradžią. Visgi, kai spektaklio įspūdžiai kiek sumažėjo ir galėjau objektyviau žiūrėti į tai, kaip patiko šis filmas, galutinis rezultatas liko toks, koks kokį parašysiu pabaigoje.

Kūrinio siužetas perkeltas į XIX a., todėl išvysite tai, ko Šekspyro laikais dar nebuvo – modernesnės technikos, dviračius. Tekstas sakomas eiliuotas, tad kalbai netrūksta teatrališkumo. Vaidyba – nebloga, nors ne visi personažai įtikino. Iš ryškesnių – Stanley Tucci paliko gerą įspūdį. Žiūrint į jo vaidmenis, atrodo, kad nėra nieko, į ką jis negalėtų įsikūnyti. Mano minėtas Ch. Bale šiame filme atliko Dimitrijaus – vieno iš įsimylėjėlių – vaidmenį. Atmosfera sukurta įdomiai, fantastika – lengva, neperspausta, pritaikytas muzikinis takelis, gražūs kostiumai, netrūko spalvų.

Viską susumavus, A Midsummer Night’s Dream yra neblogas filmas, kuriame yra išties smagių scenų, dėl kurių yra aišku, kad komedijos žanras priskirtas neatsitiktinai. Simpatiški personažai, graži aplinka, kalbėjimas Šekspyro žodžiais – tai daro šią ekranizaciją išskirtinę iš eilinių romantinių komedijų. Visgi sudominęs tik maždaug po valandos filmas kelia dviprasmiškus jausmus, o kai kurių vidutinė vaidyba (ypač kliuvo Oberoną vaidinęs aktorius) prisidėjo prie to, kad negaliu šio filmo vertinti aukščiau nei 6/10.

Pushing Daisies / Kelias per ramunes (2007-2009) (1-2 sezonai) – bendra viso serialo apžvalga

Kūrėjas: Bryan Fuller
Vaidina: Lee Pace, Anna Friel, Chi McBride, Ellen Greene, Swoosie Kurtz, Kristin Chenoweth
2007 – 2009 m., JAV, 44 min X 22 epizodai
Žanras: fantastinė mistinė romantinė komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Bryan Fuller gyriau jau ne kartą: aprašydama tobuląjį ,,Hanibalą“ bei nutaikingąjį ir įžvalgų ,,Wonderfalls“. Pushing Daisies – jau po Wonderfalls ir Dead Like Me (kurio pirmąjį sezoną jau esu peržiūrėjusi, bet atsiliepimą rašysiu tik po antrojo) sukurtas serialas, kuriame rasite būtent tai, ko iš šio B. Fullerio būtų galima tikėtis.

Nedas – pyragų kepėjas, turintis antgamtišką galią. Jis gali prikelti iš numirusiųjų bet ką: žmones, sugedusius maisto produktus ir pan. – jam tereikia paliesti pirštu. Tačiau antras prisilietimas vėl ,,nužudo“. Vieną dieną Nedas sužino, kad jo vaikystėje mylėta mergina Šarlotė (ar tiesiog Čak) buvo nužudyta, tad jis sugalvoja ją prikelti. Negana to, jis užsiima su privačiu detektyvu Emersonu Kodu žmogžudysčių tyrimais, mat prikėlus iš numirusiųjų auką galima sužinoti vertingų faktų.

Jei prieš ,,Hanibalą“ būčiau mačiusi ,,Pushing Daisies“, tikrai nebūtų reikėję stebėtis, kaip nuostabiai gali atrodyti nužudytieji. Nes jau šiame seriale buvo išties nemažai mirčių, kurios pateiktos itin gražiai, visiškai nešlykščiai, o netgi taip, kad neįmanoma atitraukti akių dėl to, kaip puikiai sugalvota. Kiekviena serija – tai vis naujas žmogžudystės tyrimas. Nustebsite matydami, kokie keisti, vietomis nerealūs, bet tuo pačiu ir žavūs žudikų scenarijai būna sugalvoti.

Vizualinis grožis apima ne tik žmogžudysčių vietas ar sukurtus žmogžudysčių scenarijus. Jis apima visą šį serialą. Ryškios spalvos, gražiausi lyg nulieti pyragai, dinamika, neįkyrios fantastinės detalės bei puikūs kostiumai – būtent tai irgi neleidžia atitraukti akių kiekvienoje serijoje. Toks jausmas, lyg žiūrėtume pasaką, tad jei žiūrėsite nusiteikę, kad ,,realybėje taip nebūna“, gal apskritai vertėtų nutraukti šio serialo žiūrėjimą.

Svarbi siužetinė linija išlieka ir meilės: kažkas myli be atsako, kažkas myli be prisilietimo, o kažkam galbūt trūksta meilės… O gal viskas kartu. Ir vis tik, sudėliota siužete viskas taip, kad tos meilės nebūtų per daug, nes visuomet judėjimas, veiksmas, netikėti posūkiai.

Svarbų vaidmenį atlieka ,,balsas už kadro“ – arba kitaip, naratorius. Neįkyrus, malonus ir tinkantis tokio pobūdžio serialui balsas mums pasakoja apie tam tikrus praeities įvykius, kurie bus aktualūs tam tikroje serijoje, primins ankstesnius įvykius ar tiesiog supažindins su veikėjais, užsiims žmogžudysčių scenarijų išaiškinimu ir taip toliau. Jis tapo visiškai neatsiejama šio serialo dalimi, be jo ,,Pushing Daisies“ prarastų dalį savitumo.

Pagrindiniai veikėjai yra keturi: Nedas, Čak, Emersonas ir Nedo padėjėja ,,Pyragų skylėje“ (bežiūrėdama fantazavau apie tai, kaip būtų įdomu tokioje apsilankyti realybėje) Oliva. Aprašydama Wonderfalls jau buvau užsiminusi, kad Lee Pace vaidinamas Nedas yra keistokas, neįprastas pagrindinis personažas, tačiau galbūt todėl ir žavintis bei traukiantis dėmesį. Neretai susimąstęs, susigėdęs, savo didžiąją dalį emocijų rodantis antakiais – visuomet sukeliantis teigiamų emocijų, kurios pasiekdavo mane vos jį išvydus. Čak veikėja gal ir ne visuomet patikdavo, bet iš esmės, man ji be proto graži pasirodė, rengimosi stilius ganėtinai primena Zooey Deschanel seriale ,,New Girl“, tad belikdavo tik grožėtis naujomis dailiomis suknelėmis ar sijonukais. Emersonas – rimtas ir tikriausiai dėl to tampantis kone juokingiausiu personažu šiame seriale. Na, ir galop Oliva: vienas spalvingiausių ir geriausiai perteiktų personažų, o negana to, kelissyk jos balso galimybės visai neblogai buvo galima išgirsti (ją vaidina Kristin Chenoweth, tad užsidengti ausų tikrai nereikės klausant). Be šių dar iš didesnių vaidmenų yra dvi Čak tetos, bet prisipažinsiu, netapau jų fane ir jų siužetinė linija man beveik niekuomet neatrodė įdomi.

Kiekvienas personažas turėjo savo nišą ir atrodė, kad be kurio nors negalėtų vykti visas siužetas. Per abu sezonus jų veikėjai išvystyti taip, kad pažintume juos labai gerai: žinotume ne tik apie jų dabartį, bet ir praeitį nuo pat ankstyvos vaikystės. Perėjimai iš dabarties į praeitį gražūs, nėra kažkokio priverstinio perėjimo, scenos keisdavosi visiškai natūraliai, lyg būtų savaime suprantama, kad būtent tai turi dabar būti rodoma.

Patiko pabaiga tuo, kad visi taškai daugiau mažiau sudėlioti, neliko daug neaiškumų, kuriems paaiškinti reiktų dar bent vieno sezono. O ir užsibaigė, manau, pačiu laiku, nes vietomis antrąjį sezoną žiūrėdama jau jausdavausi ,,persivalgiusi“, nors pradžioje po 3-4 serijas be pertraukos peržiūrėdavau. Atsirado monotoniškumas, tad smagu, kad buvo nuspręsta užbaigti būtent tuomet. Nors visgi turiu pripažinti, kad pati kokybė nesumažėjo iki pat pabaigos – išliko toks pats malonumas tiek akims, tiek ausims iki pat galo.

Kadangi serialas man pasirodė gan specifinis, manau, patiks ne kiekvienam, bet kam pirma serija pasirodys verta dėmesio, tai ir kitos lygiai taip pat gerai turėtų būti įvertintos. Kiek supratau iš vieno įrašo socialiniame tinklapyje, gal net netolimoje ateity Lietuvos žymiausias ir tikriausiai geriausias blogeris apie serialus Telemanas pateiks savo nuomonę apie šį serialą.

8/10