851> Men, Women & Children (2014)

Rež.: Jason Reitman
Vaidina: Kaitlyn Dever, Rosemarie DeWitt, Ansel Elgort, Adam Sandler, Jennifer Garner, Judy Greer, Emma Thompson, J.K. Simmons
2014 m., JAV, 119 min
Žanras: komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Filme persipina kelios istorijos, kurių centre – kompiuteriai, telefonai, internetas. O tuo pačiu – priklausomybė nuo žaidimų, pornografijos, anoreksija, paauglės noras išgarsėti į internetą dedant nuotraukas, kuriose ji pozuoja minimaliai apsirengusi, tam tikromis pozomis. Hmm. Kas ten dar – pagunda būti neištikimam sutuoktiniui, stengimasis apsaugoti dukrą nuo interneto pavojų sekant ir stebint visus jos turimus įrenginius. Taip, visko daug, todėl nenuostabu, kad viską sugaudyti kūrėjams tapo nelengvu iššūkiu. Filmas lyg ir neblogas ir jį užbaigus net ne iš karto pradeda lįsti minusai, kurie, kuo daugiau galvoji, tuo labiau nusveria vertinant bendrą filmo vaizdą.

Žinoma, kaip prevencinė priemonė šis filmas visai nieko, nors asmeniškai mane labiau įtikino ir sužavėjo kone analogiškas Disconnect. Atskleidžiamos nemalonios tiesos. Juk kiekvienas žmogus gali rasti internete jam prijaučiančiųjų grupę (kaip kad viena anoreksija serganti veikėja, kurią interneto ,,draugai“ skatina ir toliau laikytis dietos bei palaiko tais momentais, kai jai norisi maisto), surasti anonimiškų vienadienių pažinčių, sukurti tinklaraštį apie save ir taip suburti fanų būrį (argi nepanašu į mums gerai žinomas žvaigždes, kurios labiau garsėja savo nuotraukomis ir turimu sekėjų būriu, o ne atliktais darbais), pernelyg ilgai užsibūti kompiuterinių žaidimų pasaulyje, surasti kitą jam malonumą teikiančią veiklą. Net ir ta mamytė, pernelyg sekanti dukrą, pati to nejausdama praleidžia savo laiką būtent prie kompiuterio ir tampa kone apsėsta.

Siužete man pritrūko, kad būtų rodoma geroji interneto pusė. Juk visi žinome, kad internetas ar telefonas – tai ne tik blogybės. Patogus susisiekimas, greitas informacijos radimas ir dalijimasis ja – tai tik keli pliusai. Tuo tarpu filme nė užuomina neduota apie jokį pliusą. Todėl rezultate pagrindine mintimi tampa ,,atsisakykime kompiuterių, nes jie – blogis“. Kai tuo tarpu norėtųsi kažko panašaus į ,,saugokime asmeninę tapatybę internete, elkimės atsargiai, prisiimkime atsakomybę, daugiau bendraukime gyvai“ ar kažkas tokio. Tuomet daug įtikinamesnė mintis pavyktų. Pabaigoje man apskritai viskas susijungė ne į interneto pavojus, bet į vienišumą, kuris net nebūtinai susijęs su internetu (būtent šio filmo kontekste). Todėl iki galo taip ir neaišku, į ką koncentruotasi.

Veikėjai labai stereotipiški, toks jausmas, kad visus standartinių filmų veikėjus stengtasi sudėti į vieną filmą: populiarūs mokyklos vaikinai (sportininkai), populiarios mokyklos merginos (žinoma, ir mokyklos sportininkų palaikymo komandos narės), atstumtieji (metęs sportą netekęs ir draugų vaikinas bei su niekuo nebendraujanti mergina), išsiskyrimą kenčiantis tėvas, savo neišpildytus lūkesčius dedanti į dukrą motina, supermamytė, darnūs, tačiau aistros vienas kitam nebejaučiantys sutuoktiniai ir t.t. Nieko nenuspėjamo, įdomiau išvystytų charakterių taip pat neišvysite.

Dialogai sausi, neretai – tušti. Nebent čia irgi vienas iš norėtų parodyti interneto pavojų, kuris pasireiškia nebemokėjimu kurti ilgesnių, įdomesnių sakinių? Įdomesnis (nors ir nieko naujo) sprendimas rodyti žinučių turinį ekrane (pvz. šone veikėjo ar virš jo galvos).

Girdėtų pavardžių aktorių sąraše – ne viena. Prisipažinsiu, pamačiusi jame A. Sandler net pagalvojau, kad gal nenoriu šio filmo žiūrėti. Bet pasirodo, jis gali būti ir neprastas aktorius – tik prašau, tegu jis vaidina dramose (prie šio filmo rašomą komedijos žanrą galite išbraukti, nieko juokingo ten nemačiau), o ne komedijose. Gaila, kad J. K. Simmons buvo tiek mažai ir atsiskleisti jam tiesiog nebuvo kada per tą laiką, kurį turėjo. Jennifer Garner pasirodymas neprastas, įtikinamai pateiktas, o personažas – vis labiau nervinęs, tačiau kitokių jausmų kelti ir nelabai galėjo. Ansel Elgort, pasirodantis maždaug kas trečiame (perdedu, bet nesvarbu) naujesniame filme, nieko nesiskiria nuo kitų matytų vaidmenų. Reik tikėtis, kad mielo berniuko frazė praeis, nes neįdomu jau darosi žiūrėt į jį, kai nieko neįsitiki.

Iki ,,geras“ trūksta, bet kartą pažiūrėti galima.

6/10

753> The Fault in Our Stars / Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos (2014)

Rež.: Josh Boone
Vaidina: Shailene Woodley, Ansel Elgort, Sam Trammell, Willem Dafoe
2014 m., JAV, 126 min
Žanras: romantinė drama
imdb nuoroda čia.

O šiandien pažiūrėjau to paties pavadinimo garsiojo romano (kurį, beje, ir pačiai teko skaityti. Neatrodė šedevras, bet pakankamai graži istorija) ekranizaciją. Siužetas sukasi apie Heizelę ir Gasą (ar Augustą). Juos abu vienija ta pati diagnozė – vėžys, tik skirtingos rūšies. Nauja pažintis merginai vėl įkvepia noro gyventi.

Kaip ir vakar matytame Divergent, taip ir šiame vaidina Shailene Woodley bei Ansel Elgort, kuris minėtoje kino juostoje buvo S. Woodley vaidinamo personažo brolis. O šįkart jis – naujas draugas, o vėliau ir… Na, taip, nuspėti nesunku. Čia vaidina ir Willem Dafoe – kažkaip nejučia norisi lyginti vėl su Divergente, kur šalia jaunųjų aktorių buvo talentingoji K. Winslet. Tik tiek, kad W. Dafoe per gan trumpą turėtą laiką sukūrė visai įsimintiną personažą, kuris iš tikrųjų, įterptas man atrodo visai be reikalo, na, bet jei yra, tai yra. S. Woodley, kad ir vaidina ganėtinai natūraliai, manęs visgi iki galo neįtikino, kai tuo tarpu Ansel Elgort norisi pagirti. Žiūrėjau skeptiškai į parinktus aktorius dar tuomet, kai nebuvo pasirodęs nė vienas anonsas, todėl likau nustebinta, koks savas, nuoširdus ir išties turintis šarmo pasirodė Gasas. Malonu buvo į jį žiūrėti, mano nuomone, personažas buvo atskleistas būtent taip, kaip man jis atrodė knygoje.

Siužetą daugiau mažiau prisiminiau, ko neprisiminiau, tas buvo priminta, bet iš esmės, žinojau, ko galiu iš filmo sulaukti, tad tam ir nusiteikiau. Kad susigraudinsiu – buvo aišku kaip dieną, ir čia kalta ne tai, ,,kokia tai nuostabi meilės istorija“, bet pats ligos faktas ir tai, kad ši liga nesirenka žmonių nei pagal amžių, nei pagal charakterį, nei pagal ką kitą. Džiugu, kad filmo kūrėjai nemanipuliavo šio filmo tematika taip, kaip galėjo: esmė buvo veikėjų santykiai, jų dialogai, išgyvenimai, o ne sunkios scenos su chemoterapijos išvargintais, iš skausmo besiraitančiais, vemiančiais, išsekintais veikėjais (kaip pvz. My Sister’s Keeper, kuris, beje, man vis tiek tuomet patiko, kai žiūrėjau).

O pokalbiai smagūs, neretai ironiški ar net sarkastiški. Todėl klausytis neretai buvo įdomu, ypač, kai paliečiama nemažai temų. Žinoma, po ironijos ir juodo humoro kauke slepiasi bijantys mirties ir kaip niekas kitas gerai suprantantys, kad ji gali užklupti bet kurią dieną jautrūs jaunuoliai. Ir net nebūtinai mirties… Kiek laiko reikia, kad susitaikytum su kojos protezu, nuolat tampomu deguonies balionėliu ar stikline akimi? O kaip susitaikyti, kai žinai, kad visai greitai ir antroji akis bus pakeista į stiklinę? Ar kad būsi prikaustytas lovoje, negalėsi vaikščioti, jausi nepakeliamą skausmą, tačiau gydytojai paklausus, keliais balais vertini jaučiamą skausmą, parodysi devynis pirštus, nes dešimtą pasilieki dėl visa ko. Jei ateity skausmas bus dar stipresnis. Liūdna ir graudu.

Pati jaunuolių draugystė ir jos rutuliojimasis – banalus, dažnai saldus, bet buvo ne viena vieta, kai žiūrėjau ir galvojau: kaip tai gražiai atrodo. Banalumas juk irgi gali būti žiūrėtinas ir gražus, juk gali žiūrėti į banalybę ir jausti norą šypsotis, o ne raukytis dėl to, kokios čia nesąmonės vyksta, tikram gyvenime taip nebūna. Šiame filme buvo ir vienokių, ir kitokių scenų, tik gaila, kad neretai jausmas, kad tų mažiau patikusių banalių scenų buvo daugiau nei patikusių.

Atrodys, kad kartojuosi (nes ką tik aprašytoje Divergentėje trukmė irgi buvo minusas), bet negaliu nepaminėti, kad ,,The Fault in Our Stars“ pasirodė gerokai per ilgas. Man norėjosi daugių daugiausiai pusantros valandos (ar 1 h 40 min), bet ne dviejų valandų. Jau po pusės valandos galvojau, kad štai, jau galėtų suktis siužetas kažkokia įsimintinesne linkme, bet tuomet pažiūrėdavau į likusį laiką – pusantros valandos, ir suprasdavau, kad dar toli gražu, kol išsivystys į kažką rimčiau. Tempiama guma jautėsi ne vienu metu. Vietomis nebeįstengdavau išlaikyti dėmesį, jausdavau nuobodulį, kuris po kiek laiko apmažėdavo ir vėl ,,gyvendavau“ kartu su Heizele ir Gasu.

Kol kas imdb vartotojų reitingas 8,2 man atrodo didokas kaip tokiam filmui, bet galbūt žmonės yra išsiilgę paprastesnių, kad ir banalokų, meilės istorijų. Tuo labiau, kad už kokį nors A Walk To Remember šis dešimteriopai geresnis.

6/10

752> Divergent / Divergentė (2014)

Rež.: Neil Burger
Vaidina: Shailene Woodley, Theo James, Kate Winslet, Ashley Judd, Zoë Kravitz, Miles Teller, Ansel Elgort
2014 m., JAV, 139 min
Žanras: veiksmo, nuotykių mokslinė fantastika
imdb nuoroda čia

Vakar vakare užsinorėjau ko nors lengvo, tad pamaniau, kad ,,Divergentė“ bus pats tas. Knygos neskaičiau, tad tiksliai nežinojau kaip ten kas bus, bet daugmaž nuspėjau.

Sutrumpinus ,,Obuolio“ anotaciją, ją pateikiu čia: ateityje žmonės gyvena penkiose pagal asmenines savybes suformuotose bendruomenėse: Pasiaukojantieji, Taikingieji, Sąžiningieji, Ryžtingieji ir Išmintingieji. Į atitinkamą bendruomenę paaugliai paskiriami specialios ceremonijos metu. Jie gali pasirinkti savo tėvų bendruomenę arba išeiti į kitą. O didžiausias prakeiksmas tobuloje visuomenėje – apskritai likti be bendruomenės. Tapti atstumtuoju. Šešiolikmetė Beatrisė „Trisė“ Prior gyvena Pasiaukojančių tėvų šeimoje. Artėjant jos apsisprendimo metui, mergina sužino esanti divergentė: t.y. turinti savybių, tinkamų kelioms bendruomenėms. Tačiau ji yra perspėjama apie tai neprisipažinti net artimiausiems žmonėms, nes būti tokia – pavojinga. Apsispręsdama, kur eiti, ji turės nuspręsti ko iš tiesų nori, o po pasirinkimo – patirti daug išbandymų.

Kas stebite įrašus, žinote, kad ,,Bado žaidynių“ trilogija man ganėtinai patiko. Iš esmės, panašumų šios istorijos turi, tačiau ne tiek daug, kad badytų akis (nebent į pabaigą jau ėmiau jausti, kad ar tik ne panašų į Ketnės tikslą vėliau pagr. veikėja turės). Kaip suprantu, visą Divergentės istoriją turėtume pamatyti iki 2018-ųjų, nes kas metus yra numatyta antroji dalis ,,Insurgent“ bei dar dvi ,,Allegiant“ dalys, kurios, kaip jau pasidarė įprasta, bus pastatytos pagal vieną finalinę dalį. Taigi, ką aš norėjau pasakyti, tai kaip ir ,,Bado žaidynės“, taip ir ,,Divergentė“ turi potencialo surinkti nemažą kiekį žiūrovų, neskaitant knygų trilogijos gerbėjų. Atrodo, veiksmo yra, pakankamai įdomi idėja – taip pat, dar pridėkime išvaizdžius aktorius, meilės istoriją, pasiaukojimą, keletą blogiukų bei Kate Winslet – rodos, priežastį žiūrėti šį filmą rasti ne taip ir sunku.

Tik štai įsijungus nė nepajuntu, kaip imu galvoti: kokį velnią aš čia žiūriu? Na taip, šlamšto nemažai aš žiūriu  ir ne vieną įsijungusi esu net ir žinodama, ko tikėtis. Ir ,,Divergentė“ nėra nei pats prasčiausias nei vienas prasčiausių. Bet tikėjausi žymiai įdomesnės ir labiau įtraukiančios kino juostos.

Visų pirma, kas labiausiai kliuvo – trukmė. Iš esmės tokio žanro filmui tos pora valandų atrodo pakankamai normaliai, bet jos nebuvo išnaudotos tikslingai. Toks jausmas, kad, kaip treniruotėse veikėjai itin pavargdavo, taip pat priversti pasijausti norėta ir žiūrovus. Jau taip nuobodžiai ir ilgai ėjo kiekviena minutė pirmąją filmo valandą… Aišku, pati pradžia visai, atrodo, turėtų būti įdomi: stengiamasi paaiškinti pagrindus (kas tai per vieta, kodėl taip ir anaip yra ir pan.), dar į vieną kitą klausimą atsakoma vystantis siužetui, bet iš esmės viskas man gan blankokai atrodė, nepaisant to, kad idėja skamba įdomiai. Dialogai tiesiog vedė iš proto savo paviršutiniškumu. Rodos, juk daugelyje filmų šnekama primityviai, bet kai kelis kartus žodis į žodį atspėdavau, kas tuoj bus pasakyta, kažkaip jau ir skepticizmas atsirado.

Personažų charakteriai pasirodė neišplėtoti, net ir pagr. veikėją pažinti yra sudėtinga, jau nekalbant apie jos kolegas, kurie tiesiog ištirpo minioje su kitais. Tiesa, jos draugė išskirtinesnė atrodė, vietomis pagalvodavau, kad man ji labiau patinka nei pagrindinė. Anoje pastraipoje minėjau išvaizdžius aktorius – čia labiau rėmiausi skaitytais komentarais, o ne asmenine nuomone. Visgi gražus/negražus išnyksta, kai prakalbame apie talentą, tačiau kad ir vaidyba iki galo patenkinta nebuvau. Theo James atrodė gan medinis, Miles Teller vaidinami personažai, kiek teko pastebėti, turi labai jau daug panašumų, Ansel Elgort atsiskleisti kol kas nelabai galėjo (apie jį kiek daugiau pakalbėsiu kitame įraše, kuriame aptarsiu The Fault in Our Stars), Kate Winslet irgi neįsimintina, bet iš esmės, kaži, ar įmanoma įspūdingai suvaidinti, kai, kaip minėjau, personažų plėtojimui vietos nėra. Na, ir didžioji žvaigždutė Shailene Woodley, kurios fenomeno vis dar nesuprantu, bet gal su laiku kas ,,apšvies“.

Taigi, o kas man patiko? Idėja su baimėmis tiesiog puiki! Tas scenas žiūrėjau su nemažu susidomėjimu. Ir net pati susimąsčiau, kokios baimės manyje glūdi be tų, kurias žinau. Kad būtų išplėtota meilės linija, dviejų valandų nepakako, tad iš esmės džiaugiuosi, kad bent jau dūsavimų nereikėjo stebėti.

Galvoju, kad gal jei būčiau perskaičiusi knygą, kiek geriau vertinčiau. Juk knygoje turėtų būti daugiau paaiškinimų, daugiau vietos geresniam veikėjų pažinimui, jų mintims, tad filmas, tikiu, kad gali būti tiesiog kaip romano papildymas vaizdais. Tačiau šiuo atveju, išskyrus prie pliusų minėtas scenas, buvo nyku. Pusė filmo jei ne daugiau – treniravimasis, kuris iš pradžių priimamas kaip savaime suprantama dalis, tačiau galop išties pabosta, nes veiksmo kaip nėra, taip nėra.

5/10

639> Carrie / Kerė

Prieš kiek daugiau nei metus išgyriau pirmąją Stephen King romano ,,Kerė“ ekranizaciją. Iš pernai pasirodžiusios naujausios ekranizacijos, kurią kaip tik šiandien ir pažiūrėjau, nesitikėjau, kad pralenks pirmtaką, bet bent jau vyliausi pamatyti neblogą reginį.

Filmas pasakoja apie Kerę – merginą, augančią su itin religinga mama bei kenčiančią patyčias mokykloje. Vieną dieną ji atranda, kad turi paslaptingų galių.

Iš tikro, daugiausiai vilčių dėjau į jaunąją Chloë Grace Moretz, kurios veido bruožai turi kažko nemalonaus (nežinau, gal tik man čia taip) ir dėl to visai turėjo tikti šiam vaidmeniui. Deja, bet lūkesčiai taip ir liko neišpildyti. Tuomet, kai rodydavo savo baisiausią iš tų, kurias tik sugebėdavo padaryti, mimikų, jos būdavo ne vietoje ir ne laiku. Tuo tarpu kai tikrai reikėdavo tos creepy mimikos veide, išvysdavau tik dirbtinę ir nenatūralią veido išraišką. Iš tikrųjų, tos scenos, kai ji buvo visa kraujuota, atrodė tokia miela ir švelni mergaitė, kuriai taip žiauriai papokštavo tie nedorėliai bendramoksliai, tuo tarpu iki tol, kai tik ji jausdavosi supykusi, įniršusi ar tiesiog beviltiškai, sugebėdavo atrodyti išties bauginančiai.

Kalbant apie mažesnius vaidmenis atlikusius aktorius, tai be abejo, labiausiai išskirti reikia Julianne Moore, kuri nusipelno simpatijų už šį vaidmenį: patikėti jos personažu ne taip ir sunku. Dėmesį atkreipė ir jaunieji aktoriai, kuriuos artimiausiu metu dar išvysime ekrane. Viena iš jų – gerietę blondinę suvaidinusi Gabriella Wilde, kuri greitu metu pasirodys paaugliškame (bet būtų gera tikėtis, kad neprastame) filme Endless Love.

Tuo tarpu Ansel Elgort gal net ir nebūtų atkreipęs dėmesio, bet neseniai žiūrėjau The Fault in Our Stars trailerį ir užmačiau, kad jis atliks ten pagr. vyrišką vaidmenį. Panagrinėjusi jo vos iš kelių filmų susidedančią filmografiją pastebėjau keistą tendenciją. Tikriausiai žinote, kad Jennifer Lawrence ir Bradley Cooper pora bendrame projekte šiemet pasirodys ir vėl (taip, jau trečiąjį kartą, ir ne, Serena režisuojama kito režisieriaus nei kad pirmi du), bet prie ko čia jie?.. Ogi tai, kad Ansel Elgort pasirodys filme The Fault In Our Stars, kur jo partnerė bus Shailene Woodley. Neseniai esu aptarusi The Spectacular Now, kur be Shailene pasirodo ir Miles Teller. Visi šie trys aktoriai susitiks ir Divergent (2014). Ir net nesvarbu, kad jų vaidinamų personažų santykis skirtinguose filmuose skiriasi. Bet faktas, kad jų šiemet bus per daug bendruose projektuose. Ir kitas faktas – nemačiau nieko patrauklaus nei A. Elgort, nei šioje pastraipoje minėtųjų kitų aktorių vaidyboje, na, bet kas žino, jei jau jie taip priimami į visus iš eilės filmus, gal visgi yra patenkintųjų jų vaidyba ir jie netrukus taps naujaisiais paauglių dievukais ir pakeis kokį nors… Net nebežinau, kas šiuo metu jų tarpe toks populiarus..

O grįžtant prie filmo, norėtųsi pakalbėti ir apie siužetą. Kiek pamenu, ir senojoje versijoje, ir knygoje veiksmas vyko mažesniąją dalį nei visa kita. Tačiau šįsyk žiūrėjau ir man viskas baisiai ištempta buvo, vietomis nuobodžiavau ir galvojau, kada gi viskas prasidės. Senojoje versijoje padėtį gelbėjo bent jau įdomesni personažai, o čia daugelis jų – tokie sustabarėję ir mediniai, viskas slysta paviršiumi, tačiau nesikapstoma nė kiek giliau, jokio personažų gilesnio charakterizavimo, daugiau emocijų norėjosi, o dabar visą laiką matėme tik susitraukusią Kerę ir pašaipius veidus, neskaitant keleto užjaučiančių. Didelį minusą dedu modernizavimui – kam to reikėjo? Suprantu, kad galbūt filmavimas išmaniaisiais ir dėjimas video į youtube ar kokį facebook šiais laikais yra svarbi patyčių dalis, tačiau man labai norėjosi, kad būtų buvęs išlaikytas tas ,,senovinis“ įspūdis. Juolab, kad tokiu atveju net ir klausimas iš viso kyla, kaip šioje modernioje visuomenėje mergina dar gali nežinoti, kas tai yra mėnesinės: na ir kas, kad mama nekalba apie tai, juk yra internetas, o galiausiai – ir pamokos. Tai jei viskas būtų vykę ,,seniau“, dar būtų galima pateisinti, kad tos informacijos gal buvo ir mažiau ar pan., o dabar tas dalykas pasirodė jau kiek nelogiškas. Nors aišku, visko gali būti ir gal apskritai reiktų Kingui minusą dėt, kad kiek nelogiškai merginą mėnesinėmis ,,apdovanojo“ tik likus vos kelioms dienoms iki išleistuvių?.. Na, bet kad ir antrąsyk per daug nenukrypčiau šiandien, nes kažko mane traukia važiuoti į lankas, pasakysiu tai, kas svarbiausia man pasirodė: nors visi efektai (išskyrus kraują, kuris neatrodė kaip kraujas) buvo geri, įdomūs, o per didelį ekraną išties neblogai atrodytų, visas veiksmas kaip prasidėjo greitai, taip nepastebimai ir pasibaigė. Būtent dėl to tikriausiai man Kerė ir išlieka daugiau patyčių tematikos filmas nei siaubo.

Prašyčiau žiūrėti pirmtaką. O šį nebent palyginimui. 5/10

Rež.: Kimberly Peirce, vaidina: Chloë Grace Moretz, Julianne Moore, Gabriella Wilde, Ansel Elgort, 2013 m., JAV, 100 min