Archyvas

Archive for the ‘Audrey Tautou’ Category

1108> Le fabuleux destin d’Amélie Poulain / Amelija iš Monmartro (2001)


Būsiu labai nepopuliari, bet labai nusivyliau. Lūkesčiai buvo aukštai, keistokas istorijas lyg ir mėgdavau kine, tad kaip ir įsijungiau, būdama rami. Taip, jis gražiai pastatytas: spalvos, muzika, kai kurios scenos, personažai. Bet siužetas, ypač romantinė dalis, manęs visiškai nepalietė, o kai kurie Amelijos poelgiai atrodė tokie vaikiški ir ir erzinantys, kad žiūrėjau ir nesupratau, kuo jis toks fainas kitiems.

6/10

imdb

554> De vrais mensonges / Beautiful Lies / Prancūziška apgaulė


De-vrais-mensonges_emission_premium_fondTam, kad mama pagaliau nebekentėtų dėl vyro, kuris ją paliko prieš ketverius metus, dukra Emilė sugalvoja neseniai nuo kažko gautą ir jau šiukšliadėžėje atsidūrusį anoniminį meilės laišką perrašyti taip, kad mama suprastų, kad tai jai skirtas laiškas. Tačiau viskas vienu melu neužsibaigia, kadangi, jei jau pradėjai meluoti, reikia ir tęsti…

Vėlgi trumpai, kadangi nelabai ir yra kur išsiplėsti. Romantinė prancūziška komedija – to tikriausiai užtenka, kad suvoktumėte, ar norite, ar ne. Kas kartą užsikabino už šios šalies romantinių komedijų, nežinia kada pavargs nuo jų, nes jos visuomet pralinksmins taip, kaip nė viena kita amerikietiška komedija (su keliomis išimtimis). Smagūs personažai, kad ir nuspėjamas, bet vis tiek mielas siužetas, situacijos paprastos, kartais kiek beprotiškos, bet vis tiek neerzinančios (gal tik vienas momentas pabaigoje nelabai patiko), čia nereikia nudailintų holivudinių šypsenų ar tobulos išvaizdos, pakanka charakterių įvairovės, puikiai sukurtos atmosferos, kad būtų įdomu ir išlaikytų dėmesį iki galo.

7/10

Rež.: Pierre Salvadori, vaidina: Audrey Tautou, Nathalie Baye, Sami Bouajila, 2010 m., Prancūzija, 105 min

498> Ensemble, c’est tout / Hunting and Gathering / Tiesiog kartu

24 rugpjūčio, 2013 Parašykite komentarą

5Pagal Annos Gavaldos romaną ,,Tiesiog drauge“ sukurtas filmas pasakoja apie kelis vienišus žmones. Kamilė dirba valytoja, o laisvalaikiu talentingai piešia glausdamasi mažutėje vieno namo palėpėje. Filibertas- jaunas, aristokratiškas ir gerai išmanantis istoriją vyras, iš močiutės paveldėjęs didžiulį butą, tačiau pats būdamas neturtingas greitu metu žada jį parduoti. Jis viename iš kambarių yra priglaudęs Franką – virėją, jauną mergišių, kuris šešias dienas dirba vienos maitinimo įstaigos virtuvėje, o septintąją lanko savo vienišą močiutę, kuri kaip tik patenka į ligoninę. Kai atsitiktinai Filibertas susipažįsta su Kamile ir vieną dieną išvysta ją sergančią, pakviečia laikinai prisiglausti jo namuose.

Tai nėra tiesiog meilės istorija. Niekas staiga neįsimyli, jokių romantiškų akimirkų (na, gerai, tokių visgi viena kita atsiranda antroje filmo pusėje), tai netgi nukeliama į antrąjį planą ir prisimenama kone pabaigoje. Tai filmas apie vienišus žmones, kurie nenori tokiais būti. Vienišumas juos slegia ir kiekvienas kenčia jį savaip. Visi personažai labai mieli. Filibertas- geraširdis, kuris susijaudinęs mikčioja, tačiau tai atrodo kone žavu (taip ir pasirodo mano meilė prancūzų kalbai), Frankas – nematantis nieko išskyrus darbą ir sugebantis kas savaitę aplankyti žmogų, kuris daugiau nieko neturi be jo, toks jausmas, kad jis ir tesirūpina senole. O ir močiutė sugeba jam patampyti nervus su savo paburbėjimais. Tad grįžęs vakarais jis sugeba tik nusigriebti kokią vienkartinę merginą ir malšinti savo vienišumą kartu su ja ir garsia muzika. Kamilė turi kęsti motinos priešiškumą jos darbui, jų susitikimai- šalti ir kone formalūs. Liūdna žiūrėti į tokius žmones ir jau pačioje pradžioje Filibero ir Kamilės pokalbis užsimezga apie tai, kokie svetimi vienas kitam žmonės, kad dažnas net savo kaimynų nepažįsta, o tai juk ir yra grynų gryniausia tiesa. Trijulė, apsigyvenusi po vienu stogu, po truputį ima mokytis vienas iš kito, jų gyvenimai keičiasi pamažu, tačiau, kas svarbiausia- į gerąją pusę. Kalbant apie meilės liniją, tai man jos visiškai užteko tiek, kiek buvo.

Gražus ir liūdnokas filmas, turintis ir nemažai pakankamai juokingų vietų, tad nusijuokti bus tikrai kada. Aktorių komanda man pasirodė puiki – Audrey Tautou, kurią dar nevisiškai pamėgau, tačiau paneigti teiginį, kad ji gera aktorė tikrai nedrįsčiau, žavusis Guillaume Canet bei iki šiol nesutiktas Laurent Stocker, kuris ir buvo ,,atsakingas“ už linksmąją filmo dalį. Prancūziška atmosfera paveikė taip, kad eilinį sykį ėmiau svajoti apie tai, kaip norėčiau nuvykti į Prancūziją: ne tam, kad pamatyčiau Eifelio bokštą, o kad nors minutėlę pabūčiau tarp vietinių žmonių, kad girdėčiau iš visų pusių skambančią jų kalbą.

7/10

Rež.: Claude Berri, vaidina: Audrey Tautou, Guillaume Canet, Laurent Stocker, 2007 m., Prancūzija, prancūzų k., 97 min

319> Hors de prix / Priceless / Man per brangu


Žanas dirba padavėju viešbutyje, o laisvu nuo darbo laiku vedžioja turtuolių šunis. Irena- turtingų vyrų medžiotoja. Jie susitiko viešbučio bare vėlai naktį. Svarbiausia tai, kad ji jį palaikė turtuoliu ir jis sutiko žaisti pagal jos ,,taisykles“…

Niekada nebuvau Audrey Tautou gerbėja, netgi ir kiek vengiau filmų su ja. Bet šis filmas privertė pakeisti nuomonę apie ją. Vaidmuo jai tikrai tiko, nors daugelis tikriausiai ją įsivaizduoja tik kaip Ameliją (žiūrėjau pastarąjį filmą, bet pernelyg seniai ir manau, kad jam dar nebuvau ,,užaugusi“ pakankamai). Vaidindama suvedžiotoją ji sugeba išlikti kukli, be galo gracinga, miela,  o elegancija pas ją tokia, kuri tiktų apibūdinant tikrą prancūzaitę (tiksliau, jos stereotipą). Nesu žiūrėjusi daug prancūzų filmų, daug prancūzių aktorių irgi nežinau, numeris vienas man išlieka Marion Cotillard, bet Audrey mane maloniai nustebino. Tuo tarpu Žanas gal kiek keistokas pasirodė, toks.. Hm, net nežinau, pritrūko man jame kažko, vietomis nuobodokas dėl savo retai besikeičiančių veido mimikų, bet, kita vertus, tai jam duoda kiek šarmo, o kaip Irena sakė: But charm is more valuable than beauty. You can resist beauty, but you can’t resist charm.

Filmas suteikia labai daug gerų emocijų, šypsena atsirado mano veide nuo pat pirmų minučių. Nemažai juokingų situacijų, kurių taip pasigendu dažnoje komedijoje. Nors nuspėjamumo jai netrūksta (ypač kalbant apie pabaigą), bet kiekviena minutė išlieka įdomi ir nenuobodi. Jokių kvailų juokelių, nieko lėkšto, viskas subtilu, nieko nei per daug, nei per mažai.. Dar, be abejo, fone skamba prancūziška muzika ir apskritai, nuotaika sukurta tikrai tinkamai ir įtaigiai..

Mielas ir linksmas. 7/10

Rež.: Pierre Salvadori, vaidina: Audrey Tautou, Gad Elmaleh, 2006 m., Prancūzija, prancūzų k., 106 min

P.S. trailer’is prastos kokybės, todėl kad tik tokį su angliškais titrais teradau.