933-935> Leap Year / Keliamieji metai (2010), One Day / Viena diena (2011), Lost in Translation / Pasiklydę vertime (2003) [pakartotinės peržiūros]

Pastaruoju metu kažkokių kvailokų filmų (ir pagrinde romantinių) metas, ką galbūt pamatysite, jei tik prisiruošiu visus paminėti, o ten dvejetų ir trejetų įvertinimuose prisitaikė… Bet kol kas pradėsiu nuo bene geriausių, ką teko matyti per artimiausias kelias savates. Norėjosi romantikos, bet kažkaip sunku išsirinkti nesyk buvo, kokį dar nematytą žiūrėti, tad jau žinomus įsijungdavau, kurie garantuotai bus geri. Atskirą įrašą daryti kiekvienam nebesinorėjo, o užsižymėti, kad nepasimestų, norisi.

Išsidėstė visai neplanuotai pavadinime pagal patikimo lygį, tad ir įraše po truputį iki geriausio ir mylimiausio prieisiu.

Leap Year / Keliamieji metai. Aptartas jau čia. Dabar vertinimą sumažinau iki 7, nebepasirodė toks puikus kaip tada, bet kaip romantinis, vis vien vienas mieliausių. Dar ir Amy Adams, Matthew Goode vaidina. Smagus, kaip ir minėjau, mielas, neužknisantis, aišku, klišių ir viso kito yra, bet humoras gan neblogas, išjungti ar nudobti kurio nors veikėjo nesinori. Romantinė komedija.

One Day / Viena diena. Aptartas jau čia. Pakėliau įvertinimą iki 9. Nežinau, gal ant tinkamos nuotaikos pataikiau, bet pažiūrėjus iš karto antrąsyk norėjosi jungti (tiesa, to nepadariau). Senoje apžvalgoje išsakyta nuomonė tinka ir dabar. Žavi aplinka, kostiumai, aktoriai, liūdnos gyvenimo peripetijos, piktinantis, bet tuo pačiu taiklus parodymas, kaip nematome to, kas yra visai arti, kaip nesustojame pagalvoti, ko išties norime iš gyvenimo, o dar ir ten visokie dalykai apie nežinojimą, ką daryti su gyvenimu, ko siekti, užsisėdėjimą ir dar krūvą visko, su kuo pačiai tenka susidurti jau kurį laiką. Tai tas matyt ir paveikė. Romantinė drama.

Lost in Translation / Pasiklydę vertime. Aptartas jau čia. Pakėliau įvertinimą iki absoliutaus 10. Vienas mylimiausių. Senoji apžvalga gan nebloga ir išsami. Vienatvė, žmogaus, su kuriuo gera kalbėtis, kurį supranti ir su kuriuo tiesiog gera būti, radimas, toji pabaiga, kurią interpretuoti galima kaip tik norisi, jaukus, liūdnas, bet kartu ir šviesus filmas, kai žiūri, pamatai tas retas šypsenas veikėjų veiduose ir taip gera pasidaro. Nemanau, kad paskutinįkart žiūrėjau. Puikus. Drama.

898> Fantastic Mr. Fox / Šaunusis ponas Lapinas (2009)

Rež.: Wes Anderson
Įgarsino: George Clooney, Meryl Streep, Bill Murray, Willem Dafoe, Owen Wilson
2009 m., JAV, 87 min
Žanras: animacinė nuotykių kriminalinė komedija šeimai
imdb nuoroda čia.

Nesiseka man susidraugauti su Wes Anderson nors tu ką. Šis bandymas buvo gerokai geresnis. Tikrai tikrai geresnis ir todėl šis filmas yra tas, kurį išties rekomenduočiau. Po peržiūros norėjau rašyti 8, bet dabar, kai praėjo keletas dienų, daugiau nei 7 rašyti nekyla ranka, nes supratau, kad po peržiūros kažkaip aš jį ir užmiršau. Ne tai, kad neprisiminčiau siužeto, bet tiesiog visai negalvojau apie jį, kol neprisiruošiau aprašyti paskutinių peržiūrėtų filmų čia.

Bet šiaip jau tai filmas, kuris gali patikti ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Iki menkiausių detalių apgalvotas, subtilaus humoro prikištas filmas, kuris nesyk gali prajuokinti. Dialogai įdomūs (tik kai kurių veikėjų įgarsinimas man pernelyg monotoniškas ir tai vietomis leisdavo nukrypti mintims kitur), yra ironijos ar sarkazmo. Kiekvienas personažas išsiskiriantis, todėl, nors jų nemažai, kiekvieną įsiminsite ir atskirsite be problemų (čia ypač gerai tokiems kaip aš, kuriems veikėjų gausa būna nemažas galvos skausmas). Asmeniškai man pats įsimintiniausias personažas buvo sūnus – kiekvienąsyk, kai jis pasirodydavo ekrane, žinodavau, kad tuoj juoksiuosi.

Siužetas nėra itin sudėtingas ar nenuspėjamas, bet pati pateikimo forma – žavinti ir traukianti dėmesį. Tai vienas tų filmų, kuriuos galima žiūrėti kelisyk ir kiekvieną kartą būtų galima atkreipti dėmesį į vis kitus dalykus. Apie tai, koks stilingas vizualiai šis filmas kalbėti tikriausiai neverta, nes režisieriaus vardas jau viską pasako.

7/10

 

725> The Grand Budapest Hotel / Viešbutis ,,Didysis Budapeštas“

Rež.: Wes Anderson
Vaidina: Ralph Fiennes, Adrien Brody, Willem Dafoe, Jude Law, Edward Norton, Harvey Keitel, Bill Murray, Saoirse Ronan, Léa Seydoux, Tilda Swinton, Tom Wilkinson, Owen Wilson
2014 m., JAV, Vokietija, 100 min
Žanras: komedija
imdb nuoroda čia.

O viskas prasideda tuomet, kai mirus Madam D, paveldėtoju tampa viešbučio ,,Didysis Budapeštas“ savininkas Gustavas H. Tačiau yra tuo nepatenkintųjų, todėl Gustavas su ištikimuoju pasiuntinuku pavagia paveikslą, kuris pasak testamento turėtų jam priklausyti.

Apie Wes Anderson filmus teko girdėti nemažai, bet pirmąja peržiūrėta jo kino juosta tapo viešbutis ,,Didysis Budapeštas“. Aktorių komandos (kurios kai kurie veidai yra pasirodę ne viename jo filme) galėtų pavydėti ne vienas režisierius: surinkti tokią įvairovę (pradedant labiau draminiuose filmuose pasirodančiais R. Fiennes, W. Dafoe ir kt., baigiant antrarūšių komedijų dažnu veidu O. Wilson.) ir sudaryti tokią dermę, kad nė vienas iš aktorių neatrodytų prastesnis ar ne savo vietoje. Jau nekalbant apie laužomus stereotipus, nes Adrien Brody blogiukų vaidmenimis pasigirti negalėjo, o tuo tarpu šiame W. Anderson filme parodė, kad ir jo vizitine kortele tapusios liūdnos akys netrukdė įsijausti ir puikiai atlikti nedorėlio vaidmenį. Kitų vaidmenys – taip pat pakankamai įsimintini. Jų charakteriai skirtingi, prie veikėjų atsiskleidimo prisideda ir kostiumai bei grimas (Tilda Swinton beveik neatpažįstama).

Kiekviena scena atidirbta iki smulkmenų. Ypač spalvingas, daug ryškių spalvų, kurios sugeba derėti tarpusavyje ir nerėžti akies. Kiekvienas veiksmas – nudailintas, be galo estetiškai pateiktas. Kad ir ta scena, kur su mažyčiais įrankiais Gustavas su dar keliais ,,likimo draugais“ darbavosi. Dialoguose netrūksta gero humoro, ironijos. Todėl nenuostabu, kad dauguma lieka patenkinti šia kino juosta.

Tačiau tuomet pasirodau aš ir per visas porą valandų stengiuosi, kad man patiktų. Žiūrint šį kinematografiškai nuostabų filmą, manęs visai ,,nekabino“ siužetas, tik paskutinės 20 min pagaliau buvo tos, kurias su didžiausiu įsitraukimu žiūrėjau, tačiau jos greit praėjo, o tai, kas buvo prieš jas, paliko tik gražių vaizdų ir nykoko siužeto įspūdį. O aš išties stengiausi pamėgti, gal net per daug, ir todėl likau nieko nepešusi. Bet nieko negaliu padaryti eilinį kartą: juk ir Life of Pi žiūrėdama mačiau jo grožį, bet visa kita nesužavėjo. Taip ir čia: gera vaidyba, stulbinanti kinematografija, bet pasakojime nieko įsimintino.

Ateity žadu žiūrėti ir kitus šio režisieriaus filmus ir tikiuosi, kad bus verti žiūrėjimo ne tik dėl vaizdų, bet ir dėl siužeto. 6/10

606> What About Bob ?

Sėkminga karjera galintis didžiuotis psichiatras sutinka perimti iš kolegos pacientą – Bobą. Po pirmojo jų pažintinio susitikimo specialistas praneša, kad mėnesiui su šeima išvyksta atostogauti, tad kitąsyk susitiks tik po minėtųjų atostogų. Tačiau Bobui psichiatras pernelyg svarbus, tad jis stengiasi jį surasti bet kokiais būdais.

Bill Murray yra suvaidinęs ne vieną įsimintiną personažą, o jo suvaidintas Bobas – irgi ne išimtis. Tiesa, pradžioje dar kilo dvejopi jausmai į jį žiūrint, dar nesupratau, ar juokingas, ar erzinantis jis man. Tačiau netrukus linksmos situacijos paskatino apsistoti ties pirmuoju variantu. Labai smagi komedija, priverčianti ne kartą vos ne balsu juoktis, personažų charakteriai atidirbti, aktorių vaidyba – kone be priekaištų, išties pasidarbuota iš peties. Kai kur atidirbta net iki detalių (pvz. psichiatro vaikų vardai: Zigmundas ir Ana – kaip žymiojo Sigmund Freud ir jo sesers Annos Freud) ir daugelis situacijų pateikiamos taip paprastai, rodos, be jokių pastangų įvyksta įvairios kuriozinės situacijos. Pabaiga, bent man, kiek netikėta, o pats pats galas, kai parašoma Bobo ateitis, apskritai juokingas. Matoma, kaip kūrėjai žaidžia stereotipais, kurie taikomi psichologijos specialistams, ir tai daro pakankamai neblogai.

Kai norėsis komedijos, pažiūrėkite! 7/10

Rež.: Frank Oz, vaidina: Bill Murray, Richard Dreyfuss, Julie Hagerty, 1991 m., JAV, 99 min

500> Lost in Translation / Pasiklyde vertime

Paskutiniu metu prieš miegą žiūriu romantinius filmus, kad po to geri sapnai būtų. Vakar vakare išsirinkau Lost in Translation ir visiškai nepasigailėjau. Anksčiau buvau mačiusi Sofios Coppolos ,,The Virgin Suicides“ (1999) ir galiu pasakyti, kad galima įžvelgti panašų braižą: ta pati nuotaika, lėtas veiksmas ir dar kurį laiką po peržiūros išlikusi niūruma viduje.

Tokijuje susitinka du nuobodžiaujantys ir dabartiniu gyvenimu nusivylę žmonės. Bobas Haris- kadaise populiarus amerikietiškų filmų aktorius, o dabar į Tokijų atvykęs nusifilmuoti reklamoje, pavargęs nuo ilgamečio santuokinio gyvenimo, kuriame nebelikę šiltų jausmų. Šarlotė- fotografo žmona, atlydėjusi vyrą čia dirbti, o pati dar nenusprendusi, ką nori veikti gyvenimą. Per darbus vyras jos nemato ir nė nesistengia jai suteikti nors kiek dėmesio.

Gaila, kad nepasidalinau įspūdžiais iš karto po peržiūros, tuomet ryškiausiai matytųsi užplūdusios emocijos. Dabar viską atkurti kur kas sunkiau, tačiau pamėginsiu pabrėžti tai, kas man labiausiai patiko šiame filme. Taip, tai gera ir verta žiūrėjimo kino juosta, tokia, apie kurią kalbant nė neateina į galvą mintis šnekėti apie minusus, kuriuos paprasčiausiai sunku būtų atrasti. Todėl ir kalbėti galiu tik apie pliusus. Taigi, pirmiausia- atmosfera. Vienišumas, slogi abiejų veikėjų, nusivylusių dabartiniu gyvenimu, nuotaika sukurta įtaigiai ir jaučiama nuo pat pradžių iki pabaigos. Tiesa, vietomis išlenda ir saulės spindulys- veikėjų veiduose trumpam pasimato šypsena ir akimirkai jie pagaliau pasijaučia iš tikrųjų gyvenantys. Personažai- be galo tikroviški, vaidyba- puiki, situacijos ir dialogai verti dėmesio. Nieko, rodos, pernelyg ir nevyksta, tačiau šiam filmui lėtumas visai netrukdo, tai kaip tik skatina norą mėgautis kiekviena minute ir visiškai nesinori sulaukti pabaigos. Rodos, tokie skirtingi žmonės, tačiau suradę tame svetimame mieste vienas kitą ir praleidę nemigos naktis besišnekėdami ar leisdami laiką kartu. Bobas – vidutinio amžiaus vyriškis, anaiptol nebe išvaizdus, geriausius laikus palikęs praeityje ir dabar besifilmuojantis viskio reklamai… Tačiau, paradoksalu- net ir joje kūrėjams nereikia tikrojo Bobo, jie reikalauja, kad vyras savo maniera pavaizduotų vieną ar kitą tuo metu populiarų aktorių. Žmona nerodo didelio noro šnekėtis ir kiekvienąsyk dar pažeria įvairiausių priekaištų. Tuo tarpu Šarlotė – jauna, vos porą metų ištekėjusi moteris, kuriai vedybos jau nebekelia džiaugsmo, negana to, kad vyras į ją nebekreipia dėmesio, tai ir jo draugų kompanijoje moteris nesijaučia gerai: banalūs pokalbiai apie grožį, svorį ar pan. jos visai nedomina. Vienas šypsnis po kito ir taip užsimezga Bobo ir Šarlotės santykiai.

Čia nebus nuobodžios meilės istorijos, nieko šabloniško ar banalybių kaip daugelyje filmų, viskas natūralu ir tikroviška, jokių skubių ir neplanuotų gyvenimą radikaliai pakeisiančių veiksmų, jokio impulsyvumo, tik du vieniši žmonės atradę vienas kitą.

Labai patiko ir buvo liūdna matant ekrane bėgančius pabaigos titrus.

Mėgstantiems lėtą, liūdną kiną arba tiesiog geras dramas.

8/10

Rež.: Sofia Coppola, vaidina: Bill Murray, Scarlett Johansson, 2003 m., JAV, Japonija, 101 min