Archyvas

Archive for the ‘Brady Corbet’ Category

632> Mysterious Skin / Paslaptinga oda


mysterious_skinRuošiausi jį pažiūrėti jau senokai, bet vis bijojau, nes numaniau, kad tai bus sunkus, liūdnas filmas. Bet vakar vakare nė nekilo abejonės, kad noriu būtent šio – filmo, kuriame pasakojama apie du vaikinus. Vienas jų – pinigus užsidirbantis pardavinėdamas savo kūną vyrams Neilas, kitas – pasimetęs ir dėl ,,skylių“ atmintyje kaltinantis ateivius Brianas. Tačiau Briano prisiminimuose iškyla ir Neilo veidas – tai raktas, atskleisiantis visą tiesą.

Ne, tai ne detektyvas. Mes žinome viską jau kone nuo pat pradžių, tačiau tai nesumažina įspūdžio, kurį palieka šis filmas. Specialiai pažiūrėjau, kokie filmai 2005-aisiais buvo nominuoti įvairiems apdovanojimams ir pripažįstu, kad tai buvo išties gerų filmų metai, bet tai, kad Mysterious Skin mažai kur paminėtas – ganėtinai liūdna.

Filmas sutrikdo nuo pat pirmų minučių, kai jau numanau, ko link viskas eina, žinau, kad tai neišvengiama ir kad pati niekaip negaliu padėti, kad tai neįvyktų, tik bjaurėtis tuo šlykščiu ūsuotu treneriu ir nejaukiai laukti, kada Tai įvyks. Vaikas per daug nesipriešino nei tą, nei kitus kartus, tačiau šitai aš paaiškinčiau tuo, kad treneris jam buvo kaip autoritetas, vaikas stengėsi jam patikti ir įtikti, namuose neturėdamas jokio tėvo, tik motiną, kuri vyrus keisdavo kaip kojines. Ir štai, po keleto metų tas vaikas – Neilas – užauga į paauglį. Jis turi ištikimus du draugus ir motiną, o visas laikas, neskiriamas jiems, lieka tenkinti tokių pat šlykščių vyrų kaip ir tas treneris užgaidoms. Joseph Gordon – Levitt vaidyba šiame filme tiesiog kerinti, tai, kaip jis perteikia savo personažo jausmus negali nesukelti kokių nors emocijų. Kaip viena veikėja sakė: jis vietoj širdies turi akmenį, o būtent taip ir atrodydavo žiūrint į Neilą: akmeninis veidas, kone roboto veiksmai, iš pažiūros – visiškas atsiribojimas. Tuo tarpu Brianas – šiaip užsisklendęs vaikinas, besidomintis ateiviais, nors atminties ,,skylės“ – ne ateivių darbas, tai blokavimas tų įvykių, kurių geriau neprisiminti. Jie abu – skirtingi, bet tuo pačiu ir panašūs, kadangi tiek vienas, tiek kitas neteko vieno svarbiausio gyvenimo etapų – vaikystės. Ji buvo pražudyta ir atitaisyti tai žalai prireiks daug laiko, gal net viso gyvenimo. Nufilmuotas subtiliai, kažkam gal net šokiruojantis jis pasirodys, o dažnam vietomis ir nepatogus, nemalonus – teigiamų minčių kažin ar kils. Tai sunkus, niūrus filmas, kurio tiek turinys, tiek pastatymas palieka labai gerą įspūdį: kiekviena scena ,,atidirbta“ iki galo, kiekvienas personažas – įdomus ir įsimenantis, be jokio happy end’o, nes kažin, ar toks šioje situacijoje apskritai gali būti.

9/10

Rež.: Gregg Araki, vaidina: Joseph Gordon-Levitt, Michelle Trachtenberg, Brady Corbet, 2004 m., JAV, Olandija, 105 min

357> Martha Marcy May Marlene


034-M4_02627Debiutavusi vos 2011-aisiais jaunesnė dvynių Olsen sesutė Elizabeth, panašu, tuoj bus garsesnė (jei dar nėra) už savo seseris, ir bus garsi ne savo gyvenimo būdu, o veikla filmavimo aikštelėse. Ir, nors paskutiniu metu visi labiausiai diskutuoja apie Liberal Arts, nusprendžiau susipažinti su E. Olsen pažiūrėdama MMMM, tuo labiau, kad jau senokai norėjau jį pamatyti, o po kelių nuotaikingų serialų serijų kitokios nuotaikos filmas pasirodė pats tas.

Marta ištrūksta iš siaubingos sektos gniaužtų ir kamuojama siaubingų prisiminimų stengiasi po dvejų metų nesimatymo vėl suartėti su vyresne seserimi bei jos vyru ir gyventi toliau.

Bet kaip yra sunku gyventi toliau, kai atrodo, kad tave visuomet stebi, persekioja, kad iš už kampo gali išlįsti kuris nors tai sektai priklausęs narys, kuris vėl ją sugrąžins atgal arba nužudys- ir kuri geresnė blogybė iš dviejų, pati Marta tikriausiai negalėtų pasakyti. O ką jau kalbėti apie persekiojančius prisiminimus, siaubingus košmarus. Ne ką lengviau ir Liusei su Tedu, kurie nori merginai padėti, tačiau nesuvokia kaip, kadangi Marta neprasitaria nė žodeliu apie tai, ką jai teko pamatyti ar išgyventi, tik keistas elgesys rodo, kad jai reikalinga pagalba. Jos sesuo Liusė irgi išgyvena vidinę dramą- su vyru jie stengiasi susilaukti vaiko, bet vis nesėkmingai. Abiejų seserų neišsikalbėjimas, tik vaikščiojimas ant pirštų galiukų apie griaužiančias problemas iš vidaus taip ir neleidžia joms suartėti, abi jos lieka svetimos viena kitai..

Psichologiškai sunkus, slogus, niūrus, tačiau ir nepaprastai įtraukiantis ir įtemptas filmas. Toji pagrindinės veikėjos paranoja perėjo ir pas mane, taip ir galvojau, kad štai, dabar tai tikrai jau kažkas pasirodys ir įvyks.. Patiko man ir sprendimas kaitalioti veiksmo laiką ir rodyti tai praeitį, tai dabartį, vietomis abu laikai susilieja ir dar ne nuo pat pirmos akimirkos suvoki, kad visa tai vyksta jau kitame laike. Tai filmas, kurį žiūrint nebežinai, ko tikėtis toliau, nes kartu ir bijai, kad viskas tiesiog ims ir galutinai sugrius, tačiau ir žinai, kad per minutę vyravusi nuotaika tikrai neapsivers aukštyn kojom ir neišvysiu Martos besijuokiančios, džiugiai bendraujančios su Liuse ir Tedu. Įtampa, kurią jau minėjau pradžioje pastraipos, taip ir išlieka viso filmo metu, iki pat paskutinės minutės.. Ir svarbiausia tai, kad kai pamačiau, kad tai jau pabaiga, nepatikėjau, ypač kai įrašas būtent tuomet, kai iš vaizdų pereinama į titrus kiek sutrūkčiojo. Pamaniau, kad čia blogas įrašas ir susiradau kitą, tačiau, pasirodo, viskas gerai, taip ir turėjo baigtis. O pabaiga dviprasmiška ir neišbaigta, paliekama žiūrovui spręsti, kaip viskas baigėsi.. Na, aš šį kartą noriu būti kiek įmanoma optimistiškesnė..

Puiki Elizabeth Olsen vaidyba tikrai nemažai prisidėjo prie šio filmo kokybės ir įtikinamumo. Dargi labai nustebusi buvau, kai pamačiau Sarah Paulson, vaidinančią Liusę. Juk tik vakar baigiau American Horror Story antrą sezoną, kur ji atlieka vieną pagrindinių vaidmenų.

Beje, savo kuriama nuotaika, psichologiškai sunkiu siužetu man šis filmas primena We Need To Talk About Kevin, nors tematika labai skiriasi.

Tikrai rekomenduoju. 9/10

Rež.: Sean Durkin, vaidina: Elizabeth Olsen, Sarah Paulson, John Hawkes, Brady Corbet, Hugh Dancy, JAV, 2011 m., 102 min

132> Funny Games U.S. / Pakvaišę žaidimai


Jau kurį laiką galvoje sukosi noras pažiūrėti kokį nors panašų filmą, taigi, įsijungiau šį. Šiaip jau norėčiau pamatyti originalą, bet kadangi pirmasis papuolė remake’as, tai ir pažiūrėjau jį. (Tiesa, remake’as darytas to paties režisieriaus)

Pasakojama apie šeimą, atvykusią paatostogauti viloje prie ežero. Netrukus joje pasirodo porelė vaikinų. Ir išeiti jie tikrai neketina..

Geras, psichologiškai stiprus trileris, kurio centre nežinia dėl ko ramybėje nepaliekantys nepažįstamieji ir kankinama šeima. Nėra čia beveik nei kraujo, nei jokių šlykštybių, visa įtampa kuriama veiksmais ir kalbėjimu. Abu vaikinai primena visiškus psichopatus, kurie vieną minutę šneka apie vieną,  o kita- visai apie ką kita. Stebėtinas šaltumas ir nekaltumas padarius kokią blogybę, beprotiškas ramumas ir mąstymas apie valgį ganėtinai dažnai šokiruoja.

Kalbant apie aukas, tai jie gan įtikinamai verkia, pyksta, bėga, džiovina telefoną… O telefonas savo ruožtu sušlampa, išdžiuvęs neveikia, kai tik pradeda veikti, ima ir išsikrauna baterija, o pakrovimo laidas tikriausiai kokiam automobilyje.. Bet šiaip jau tų klišių, kurios būdingos tokiems filmams, ne tiek ir daug. Todėl ir stebina.

Žiūrėti įdomu, įtampa neslūgsta iki pat paskutinės minutės, tikėjimas, kad išsigelbės, kybo tiesiog ant plauko, o tiedu- tiesiog pasmerkti tolesniems darbeliams, kad net nesitiki, jog jie žus ar bus nužudyti…

Rekomenduoju! Rašau 8/10

Rež.: Michael Haneke, vaidina: Naomi Watts, Tim Roth, Michael Pitt, Brady Corbet, 2007 m., JAV, Prancūzija, Didžioji Britanija, Austrija, Vokietija, Italija, anglų k., 111 min.