1011> Avengers: Endgame / Keršytojai: Pabaiga (2019)

Prieš mėnesį įsigyti bilietai leido jau premjeros vakarą gan gerose vietose sėdint žiūrėti finalinę Keršytojų dalį. Daug šnekėti neturiu ką, man rodos, čia ir ne tas filmas, apie kurį verta plėstis, nes kas norėjo, tikriausiai jau peržiūrėjo, nepriklausomai nuo visokių vertinimų.

Kadangi mačiau tik mažą dalį Marvel filmų, tai baisiai neliūdžiu, nes atsiradus norui galėsiu įsijungti dar nematytus, bet žinoma, žiūrėti paskutinę dalį buvo keistas jausmas, visgi tai atsisveikinimas ir su kai kuriais personažais (o tiksliau – juos vaidinančiais aktoriais).

Buvo baimės dėl trijų valandų trukmės, bet prabėgo jos nepastebimai, kad ir išėjus iš salės padarėme išvadą, kad kai kur tikrai galima buvo trumpinti ar nesiplėsti. Su Toru irgi buvo pernelyg užsižaista, pradžioje dar kaip ir juokinga, vėliau tie patys bajeriai jau ėmė pabosti. O visa kita – įdomu, veiksmas ir siužetiniai vingiai įtraukia, kai kur humoras tiko ir patiko, veikėjai, rodos, visi savi – emocijų visokių buvo pilna, aišku, neramaus laukimo dėl to, kas išgyvens ir kaip sugalvos užbaigti, irgi buvo. Nesu tikra, ar geriau už Infinity War (galvoju, kad priešpaskutinė dalis gal net ir labiau įstrigo), bet tikrai galutinis rezultatas nenuvylė, net ir turint nemažus lūkesčius.

8/10

1010> Captain Marvel / Kapitonė Marvel (2019)

Pažiūrėjau, kad mačiau šį filmą maždaug prieš mėnesį (man rodos, tai buvo viena iš pirmųjų dienų, kai jį pradėjo rodyti kino teatruose). Ne už kalnų ir didysis metų įvykis – Avengers finalinė dalis, kurią žiūrėsiu premjeros vakarą, o tai tikrai pridės savotiško šventiškumo. Tikiu, kad ten bus gerai.

O kalbant apie Captain Marvel, buvau kiek nusiteikusi prieš filmą. Nors Brie Larson man pažįstama kaip talentinga aktorė, mačiau ją ne vienoje kino juostoje, bet niekaip negalėjau jos įsivaizduoti šiame vaidmenyje. Tad nemaniau, kad ir į kiną eisiu, bet gavosi, kad nuėjau ir buvo ganėtinai smagu.

Smagiausia dalis buvo ta, kad pradžioje žiūrėdama galvojau, kad bus vienaip, o eigoje viskas pasisuko kiek kitaip ir tas taisyklių pakeitimas kiek pakeitė visą reikalą, t.y. pagerino bendrą įspūdį. Apie pačią Captain Marvel nuomonė išliko panaši į išankstinę, kurią susidariau ir iš anonsų, nes ji tokia per daug medinė (statiška), kažkaip neįsipaišo į bendrą Marvel personažų šutvę, bet žiūrėdama likau kiek atlaidesnė jai ir dėmesį sutelkiau kitur. Šiaip pasidžiaugti galės tie, kurie laukia stiprių moterų vaidmenų, nes šiame filme veikėjos išties toli gražu nėra tik gražios puošmenos. Humoras vietomis neblogas, dar labai smagi istorija su katinu yra (jis man truputį viso filmo gelbėtojas pasirodė), Jude Law buvo seniai matytas, mačiau, daug kas serialą, kur jis berods popiežių vaidina, giria, gal kada užmesiu akį.

Buvo veiksmo, buvo istorija su paaiškinimais, iš kur toji Captain Marvel atsirado (su visokiais atsiradimais Žemėje ir bandymais suprasti, kaip viskas veikia, kažkas panašaus į Thor’o pirmą filmą), kaip susitiko su Nick Fury ir kas nutiko pastarojo akiai. Visai įdomu, bet kažkaip po mėnesio jau ir išblukę beveik viskas. Tai 6/10 ir palieku.

715> Short Term 12 / Internatas

Rež.: Destin Cretton
Vaidina: Brie Larson, Frantz Turner, John Gallagher Jr.
2013 m., JAV, 96 min
Žanras: drama
imdb nuoroda čia.

Pasakojama apie internatą, kuriame glaudžiasi rizikos grupėje esantys paaugliai. Jauna darbuotoja Greis ne tik stengiasi suteikti viską, ką gali geriausio, likimo nuskriaustiems gyventojams, bet ir susivokti savyje, santykiuose su mylimu žmogumi bei skaudžia praeitimi.

Po kelių išties patikusių filmų iš šio tikėjausi gal kiek per daug, nes teko kiek nusivilti. Tiesiog galvojau, kad sukels daug daugiau emocijų rodoma situacija. Nes siužeto prasme tai filmas stiprus ir dėtinas prie rekomenduotinų.

Internate gyvena paaugliai, kurie turi daug skaudžių patirčių, ne vienas linkęs žaloti save. Internatas jiems tampa namais, nors, be abejo, gyvenant su nemažai žmonių, nutinka visko. Šypsena – retas reiškinys, bet kai tik ji atsiranda, supranti, kaip tai nuoširdu. Tie paaugliai visai nesistengia įtikti, dažnas nori būti paliktas ramybėje. Sunkiausia tai, kad sukakus 18 metų, paauglys turi greitai palikti internatą. Ir čia tik kyla klausimas: kur eiti? Juk ateidamas čia jis neturėjo nieko, kur norėtųsi grįžti, tad ir išeina tarsi į niekur. Čia visai panašu į vaikų namus, tik tiek, kad šio internato gyventojai dažnai turi artimuosius (ir žino apie juos bei kur jie tuo metu gyvena), tik tiek, kad tie artimieji juos apleidę arba padarę ką nors blogo.

Greis istorija niekuo ne prastesnė už daugelio tų vaikų. O dar ji susiduria su vienu sprendimu, kurį turi priimti greitai, negana to, atsiranda mergina, kuri pasidaro moteriai artima, tad Greis turi stengtis neišprotėti ir surikiuoti viską į vietas. Žiūrėjau į ją ir galvojau, kad nieko kito ir nelieka dirbant tokį darbą: kiekvienas internato gyventojas tampa šeima, už kiekvieną ji jaučiasi atsakinga ir nori kiek įmanoma padaryti juos nors kiek laimingesnius. Ir tai gražu.

Filmo nuotaika liūdna, netrūksta ir momentų, kai silpnesnių nervų žmonėms ašara nuriedės. Tačiau svarbiausia, kad viskas rodoma neperspaustai (na, nebent viena scena man truputį fantastiškesnė atrodė, bet juk filmuose reik tokių?), paprastai ir nuoširdžiai. Vietomis atrodo, lyg būtų tiesiog paprasta kamera fiksuojama internato rutina. Bet paprastumas dažniausiai ir paperka.

7/10

 

628> The Spectacular Now

Užtikusi, kad prie The Spectacular Now scenarijaus rankas prikišę tie patys vyrukai, kurie scenarijų kūrė ir 500 days of Summer, su nekantrumu laukiau pasirodysiančio šio filmo, nes nuspėjau, kad pažiūrėti bus į ką. Tiesa, daug kam gali nepatikti tai, kad pasakojama apie paauglių meilę: populiarus mokyklos vaikinas Suteris, neseniai paliktas savo gražuolės merginos, susipažįsta su Eime, kuri mokosi toje pačioje mokykloje, bet, be abejo, jis jos net nepamena, nes ji yra ne iš tokių, su kuriomis jis bendrauja. Sakysit, ar gali būt kas nors stereotipiškiau?..

Nuo pat pradžių į akis krenta aktoriai – ypač paaugliškuose romantiniuose filmuose esame pripratę prie gražuoliukų (net jei kalbam apie ,,pilkas peles“), tuo tarpu čia gauname tai, dėl ko kažkas galbūt ir nusivils. Bet juk realybėje nėra vien tik nusaldinti veikėjai, todėl net ir vietomis lyg ištinęs atrodantis S. Woodley veidas kelia teigiamas emocijas – nes šie personažai tikri, tokie, kokius sutinki gal net kasdien.

Istorija iš pažiūros paprasta, tačiau tuo pačiu ir nuoširdi. Parodoma, kad posakis ,,gyventi šia diena“ – ne toks ir vykęs, nes nori nenori turi galvoti ir apie ateitį, nes tai susiję ne tik su tavim pačiu, bet ir kitais artimais žmonėmis. Dėmesys skiriamas ne tik populiarumui – nepopuliarumui (nors išvengta nemažai su tuo susijusių stereotipiškų ir kone kiekviename šio žanro filme esančių situacijų), draugystėms, bet ir santykiams su tėvais, iliuzija, kurios gali labai lengvai sudužti, apie buvimą savimi, supratimą ,,kas aš“ ir ,,ko noriu iš gyvenimo“. Visa tai pateikiama lengva ir visiems suprantama forma, tačiau nenusaldinant ir nesulėkštinant visko, kiek tik įmanoma. Jei juoksitės – tai dėl to, kad rodoma miela scena, nes šio filmo idėja: žavesys paprastume. Nėra jokių bajerių apie antrą galą, jokių kvailų kuriozinių situacijų. Tik du paaugliai ir jų gyvenimai. Labai patiko ir pabaiga: ,,nukirsta“ taip laiku ir vietoje, kad geriau tikriausiai ir nebūtų buvę įmanoma. Labai panašu į Last Night pabaigą, kur neišbaigtumas tiko tiesiog idealiai.

Gražu, paprasta, kažką net ir privers susimąstyti.

7/10

Rež.: James Ponsoldt, vaidina: Miles Teller, Shailene Woodley, Kyle Chandler, Brie Larson, 2013 m., JAV, 95 min