Dead Like Me (2003 – 2004) (1-2 sezonai) – bendra viso serialo apžvalga

Kūrė: Bryan Fuller
Vaidina: Ellen Muth, Callum Blue, Jasmine Guy, Mandy Patinkin
2003 – 2004 .m, Kanada, JAV, 29 x 50 min
Žanras: fantastinė komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Su neramumu Hannibal gerbėjai laukia galutinio sprendimo dėl jo likimo, o aš tuo tarpu peržiūrėjau dar vieną nuostabaus Bryan Fuller serialą Dead Like Me. Apie Wonderfalls ir Pushing Daisies jau esu rašiusi.

Džordžija – skeptiškai nusiteikusi jauna mergina, kuri vieną dieną žūva. Tiesa, gan kurioziškai – bet tai turite pamatyti patys. Tokiu būdu ji tampa viena iš giltinių. Kasdien ji gauna lapelį su pavarde to žmogaus, kuris tądien mirs ir prie kurio prisiliesti turės būtent ji. Visos giltinės yra kitų matomos, jos netgi dirba tarp gyvųjų ar kitais būdais prasimano pinigų. O taip pat – susiduria su tais pačiais sunkumais, gal net dažniau nei gyvieji – su klausimais apie egzistavimą ir mirtį.

Jei serialas sudomino ne nuo pat pradžių (vienu metu net galvojau, kad bus prasčiausias iš visų B. Fullerio serialų, kuriuos teko matyti), Džordžijos personažas tapo mėgstamu iš karto. Ji kiek primena Wonderfalls pagrindinę veikėją savo požiūriu į gyvenimą, ciniškumu, ironija bei sarkazmu – puikus, juokingas personažas, kuris yra kuo tikriausia varomoji jėga viso serialo metu.

Antraeilių personažų (nors kai kuriuos antraeiliais vadinti net gaila, nes apie juos sužinome serialo metu išties nemažai) yra ne tiek ir mažai ir jų portretai išplėtoti tiek, kad pažintume kiekvieną ir, nepaisant kiekvieno silpnybių ir minusų, kiekvienas liktų įdomus ir dominantis. Nors Džordžija mirusi, kone kiekvienoje serijoje galima stebėti, kaip sekasi su netektimi gyventi jos tėvams bei seseriai, kokios dramos vyksta jų namuose ir kaip sekasi jas spręsti. Taip pat svarbios yra ir kitos giltinės: nutrūktgalvis išsiblaškėlis ir pernelyg savimi pasitikintis Meisonas, griežtoji Rouzė (vienoje serijoje ji apibūdinama kaip būrelio mama), švelni ir savo grožį vertinanti Deizė bei lyg koks vadas (ar tėvas) – Rubis, kasdien išdalinantis kitiems lapelius su pavardėmis, jų buvimo vieta ir mirties laiku. Giltinių kasdienė susitikimo vieta – kavinė – tampa svarbia kiekvienos serijos dalimi, kurios visad su malonumu laukiu. Būtent kavinėje skamba geriausi dialogai, kurie įdomūs, šmaikštūs ir juokingi.

Mėgstantiems serialus ir filmus, kuriuose vaizduojamas biuro gyvenimas ir įvairios kvailos situacijos, kurių ten apstu, turėtų patikti viena iš siužetinių linijų – Džordžijos darbo vieta. Ten, be abejo, ryškiausia yra Delores – Džordžijos viršininkė, visuomet nutaisiusi šypseną, užsiimanti motyvavimu, tiksliau – visiška Džordžijos priešprieša. Biuras standartinis – daug darbo vietų, atitvertų žemomis sienelėmis, nemažai laiko praleidžiama nieko neveikiant, tempiant laiką. Administratorė – dar vienas serialo perliukas, kuris neliks nepastebėtas.

Taip, tai pagrindinė veikėja Džordžija. Ir jos firminis žvilgsnis.

Siužetas – lyg ir pasikartojantis, tačiau kiekviena serija įdomi ir pažerianti kažko naujo. Pasikartojanti – nes kiekvienoje serijoje kiekviena giltinė gauna po lapelį ir pasiunčia žmogų anapus. Tačiau kaskart keičiasi ne tik mirties būdai (lengvai patikėčiau, jei kai kurie siaubo filmai iš jų sėmėsi idėjų. Tiesa, čia viskas, kaip būdinga B. Fuller, pateikiama kartu ir tikroviškai, ir subtiliai), bet ir tai, kaip kiekviena giltinė reaguoja į mirštantįjį. Vieni paliečia labiau, kiti – visai nesujaudina. Žiūrėdama galvojau, kad būtų gyventi kiek lengviau, jei žinotume, kad mirties akimirką bent vienas asmuo bus šalia, negana to – kad tas asmuo nuims skausmą, kurį jaustume mirties momentu. Juk niekas nenori kentėti. Nemažai čia ir dramų, kančių dėl per ankstyvos mirties, dėl negalėjimo matyti artimųjų, dėl neatsakytos meilės, dėl negalėjimo užmegzti artimų ilgalaikių santykių su gyvuoju, dėl gyvenimo prasmės ir dėl dar visokiausių priežasčių.

Taigi tai serialas, kuriantis žmogiškus, turinčius tiek silpnybių, tiek stiprybių, gal šiek tiek šaržuotus (bet kitaip nebūtų įdomu žiūrėti) personažų charakterius, kurie nestoja vietoje, keičiasi – gaila, kad dariau gan nemažą (bemaž metų) tarpą dariau tarp pirmojo ir antrojo sezonų – šis progresavimas atrodytų dar ryškesnis. Žaidžiama dialogais, siužeto vingiais, nebijoma eksperimentuoti, pasukti įvykių nebūtinai ta linkme, kurios galima būtų tikėtis. Smagus, neprailgstantis serialas su dialogais, kuriuos norisi cituoti dažnoje gyvenimo situacijoje.

Ar žinot tą jausmą, kai pažiūrite ar perskaitote ką nors taip patikusio, kad net norisi visiems sutiktiems įrodinėti, kad būtinai jie turi pažiūrėti ir kad tikrai jiems patiks? Tai va, toks jausmas ir mane dabar ima, tačiau visgi susilaikysiu nuo rėkavimų, nes nemanau, kad patiktų visiems. Bet tai, kad jį sukūrė talentingasis B. Fuller ir Dead Like Me puikuojasi ne viename –iausių serialų sąraše, šį tą rodo.

9/10

Be abejo, filmas, kuris po kelerių metų buvo sukurtas, bus kada nors peržiūrėtas, nors jis jau iš karto turi keletą minusų: jo režisierius – ne B. Fuller, Deizę vaidina kita aktorė, o Rubio išvis nuspręsta atsisakyti.

Pushing Daisies / Kelias per ramunes (2007-2009) (1-2 sezonai) – bendra viso serialo apžvalga

Kūrėjas: Bryan Fuller
Vaidina: Lee Pace, Anna Friel, Chi McBride, Ellen Greene, Swoosie Kurtz, Kristin Chenoweth
2007 – 2009 m., JAV, 44 min X 22 epizodai
Žanras: fantastinė mistinė romantinė komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Bryan Fuller gyriau jau ne kartą: aprašydama tobuląjį ,,Hanibalą“ bei nutaikingąjį ir įžvalgų ,,Wonderfalls“. Pushing Daisies – jau po Wonderfalls ir Dead Like Me (kurio pirmąjį sezoną jau esu peržiūrėjusi, bet atsiliepimą rašysiu tik po antrojo) sukurtas serialas, kuriame rasite būtent tai, ko iš šio B. Fullerio būtų galima tikėtis.

Nedas – pyragų kepėjas, turintis antgamtišką galią. Jis gali prikelti iš numirusiųjų bet ką: žmones, sugedusius maisto produktus ir pan. – jam tereikia paliesti pirštu. Tačiau antras prisilietimas vėl ,,nužudo“. Vieną dieną Nedas sužino, kad jo vaikystėje mylėta mergina Šarlotė (ar tiesiog Čak) buvo nužudyta, tad jis sugalvoja ją prikelti. Negana to, jis užsiima su privačiu detektyvu Emersonu Kodu žmogžudysčių tyrimais, mat prikėlus iš numirusiųjų auką galima sužinoti vertingų faktų.

Jei prieš ,,Hanibalą“ būčiau mačiusi ,,Pushing Daisies“, tikrai nebūtų reikėję stebėtis, kaip nuostabiai gali atrodyti nužudytieji. Nes jau šiame seriale buvo išties nemažai mirčių, kurios pateiktos itin gražiai, visiškai nešlykščiai, o netgi taip, kad neįmanoma atitraukti akių dėl to, kaip puikiai sugalvota. Kiekviena serija – tai vis naujas žmogžudystės tyrimas. Nustebsite matydami, kokie keisti, vietomis nerealūs, bet tuo pačiu ir žavūs žudikų scenarijai būna sugalvoti.

Vizualinis grožis apima ne tik žmogžudysčių vietas ar sukurtus žmogžudysčių scenarijus. Jis apima visą šį serialą. Ryškios spalvos, gražiausi lyg nulieti pyragai, dinamika, neįkyrios fantastinės detalės bei puikūs kostiumai – būtent tai irgi neleidžia atitraukti akių kiekvienoje serijoje. Toks jausmas, lyg žiūrėtume pasaką, tad jei žiūrėsite nusiteikę, kad ,,realybėje taip nebūna“, gal apskritai vertėtų nutraukti šio serialo žiūrėjimą.

Svarbi siužetinė linija išlieka ir meilės: kažkas myli be atsako, kažkas myli be prisilietimo, o kažkam galbūt trūksta meilės… O gal viskas kartu. Ir vis tik, sudėliota siužete viskas taip, kad tos meilės nebūtų per daug, nes visuomet judėjimas, veiksmas, netikėti posūkiai.

Svarbų vaidmenį atlieka ,,balsas už kadro“ – arba kitaip, naratorius. Neįkyrus, malonus ir tinkantis tokio pobūdžio serialui balsas mums pasakoja apie tam tikrus praeities įvykius, kurie bus aktualūs tam tikroje serijoje, primins ankstesnius įvykius ar tiesiog supažindins su veikėjais, užsiims žmogžudysčių scenarijų išaiškinimu ir taip toliau. Jis tapo visiškai neatsiejama šio serialo dalimi, be jo ,,Pushing Daisies“ prarastų dalį savitumo.

Pagrindiniai veikėjai yra keturi: Nedas, Čak, Emersonas ir Nedo padėjėja ,,Pyragų skylėje“ (bežiūrėdama fantazavau apie tai, kaip būtų įdomu tokioje apsilankyti realybėje) Oliva. Aprašydama Wonderfalls jau buvau užsiminusi, kad Lee Pace vaidinamas Nedas yra keistokas, neįprastas pagrindinis personažas, tačiau galbūt todėl ir žavintis bei traukiantis dėmesį. Neretai susimąstęs, susigėdęs, savo didžiąją dalį emocijų rodantis antakiais – visuomet sukeliantis teigiamų emocijų, kurios pasiekdavo mane vos jį išvydus. Čak veikėja gal ir ne visuomet patikdavo, bet iš esmės, man ji be proto graži pasirodė, rengimosi stilius ganėtinai primena Zooey Deschanel seriale ,,New Girl“, tad belikdavo tik grožėtis naujomis dailiomis suknelėmis ar sijonukais. Emersonas – rimtas ir tikriausiai dėl to tampantis kone juokingiausiu personažu šiame seriale. Na, ir galop Oliva: vienas spalvingiausių ir geriausiai perteiktų personažų, o negana to, kelissyk jos balso galimybės visai neblogai buvo galima išgirsti (ją vaidina Kristin Chenoweth, tad užsidengti ausų tikrai nereikės klausant). Be šių dar iš didesnių vaidmenų yra dvi Čak tetos, bet prisipažinsiu, netapau jų fane ir jų siužetinė linija man beveik niekuomet neatrodė įdomi.

Kiekvienas personažas turėjo savo nišą ir atrodė, kad be kurio nors negalėtų vykti visas siužetas. Per abu sezonus jų veikėjai išvystyti taip, kad pažintume juos labai gerai: žinotume ne tik apie jų dabartį, bet ir praeitį nuo pat ankstyvos vaikystės. Perėjimai iš dabarties į praeitį gražūs, nėra kažkokio priverstinio perėjimo, scenos keisdavosi visiškai natūraliai, lyg būtų savaime suprantama, kad būtent tai turi dabar būti rodoma.

Patiko pabaiga tuo, kad visi taškai daugiau mažiau sudėlioti, neliko daug neaiškumų, kuriems paaiškinti reiktų dar bent vieno sezono. O ir užsibaigė, manau, pačiu laiku, nes vietomis antrąjį sezoną žiūrėdama jau jausdavausi ,,persivalgiusi“, nors pradžioje po 3-4 serijas be pertraukos peržiūrėdavau. Atsirado monotoniškumas, tad smagu, kad buvo nuspręsta užbaigti būtent tuomet. Nors visgi turiu pripažinti, kad pati kokybė nesumažėjo iki pat pabaigos – išliko toks pats malonumas tiek akims, tiek ausims iki pat galo.

Kadangi serialas man pasirodė gan specifinis, manau, patiks ne kiekvienam, bet kam pirma serija pasirodys verta dėmesio, tai ir kitos lygiai taip pat gerai turėtų būti įvertintos. Kiek supratau iš vieno įrašo socialiniame tinklapyje, gal net netolimoje ateity Lietuvos žymiausias ir tikriausiai geriausias blogeris apie serialus Telemanas pateiks savo nuomonę apie šį serialą.

8/10

Wonderfalls (1 sezonas) – bendra serialo apžvalga

Rež.: Bryan Fuller
Vaidina: Caroline Dhavernas, Lee Pace, Tyron Leitso, Carrie Preston ir kt.
2004 m., Kanada, JAV, 45 min, 14 epizodų.
Žanras: komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Bryan Fuller – tas pats žmogus, kuriam  galime dėkoti, kad šiemet jau antrą pavasarį su nekantrumu laukdavau vis naujos pasirodančios serialo ,,Hannibal“ serijos. Tačiau, panaršiusi po B. Fuller filmografiją, radau, jog jis yra prisidėjęs prie dar kelių gerai įvertintų (nors ir vos vieną ar du sezonus rodytų) serialų. Laikui bėgant tikrai atrasite atsiliepimus apie Dead Like Me ir Pushing Daisies, o dabar pristatau vakar užbaigtą Wonderfalls.

Džei – 24-erių metų, gyvena savo gimtame mieste (Niagara Folsas), kuriame yra ir garsusis Niagaros krioklys. Po mokslų baigimo ji pasidavė rutinai: gyvena priekaboje (dar kitaip – treileryje, vagonėlyje), dirba suvenyrų parduotuvėje Wonderfalls. Vieną dieną Džei gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom, kai visai nelauktai ima jai šnekėti suvenyrinės figūrėlės, žaislai ar kiti negyvi daiktai, turintys veidus. Dažniausiai jie pasako trumpą frazę, kuri skamba kaip liepimas kažką daryti.

Pirmiausia, krito į akis tai, kad Bryan Fuller atrodo lojalus. Caroline Dhavernas, atliekanti pagrindinį vaidmenį ,,Wonderfalls“, gerai žinoma ir iš ,,Hannibal“, kur vaidina dr. Alaną Bloom. Lee Pace, šiame seriale vaidinantis Džei brolį, ,,Pushing Daisies“ atlieka pagrindinį Nedo vaidmenį.

Kaip jums patiktų pardavėja visuomet su tokia veido išraiška?

Sulig kiekviena serija susigyvenau su kiekvienu personažu. Džei, jos brolis Aaronas, sesuo Šeron, tėvai Darinas ir Karen, draugė Mahandra ir naujas žavėjimosi objektas Erikas – kiekvienas tapo vienodai mylimas ir laukiamas pasirodant.  Be to, kad kiekvienas personažas sugebėjo visiškai atsiskleisti per vieną sezoną, nė vienas neliko kurio nors kito užgožtas, dar norisi pagirti ne tik scenarijų, bet ir aktorių vaidybą. Kad Lee Pace gali puikiai vaidinti keistuolį, jau pastebėjau bežiūrėdama Pushing Daisies, tačiau vaidmuo Wonderfalls pasirodė kur kas humoristiškesnis, tai, kad jis ekrane, žadėdavo, jog tuoj būsiu prajuokinta. Keistumu jis visai nenusileido savo sesutei Džei ir netgi bandė padėti rasti visos tos situacijos, susijusios su kalbančiomis negyvomis galvomis, priežastis.

Džei vaidinanti Caroline Dhavernas maloniai nustebino, kadangi iki šiol ją tebuvau mačiusi ,,Hannibal“, kur jos vaidmuo gan šaltas ir rimtas, kai tuo tarpu čia ji – kiek pakvaišusi, neretai pasimetanti, grubi su klientais. C. Dhavernas sugebėjo perteikti savo vaidinamo personažo gyvenimą rutinoje, bandymą taikytis su tuo, kad turėdama filosofijos diplomą ji, kitaip nei brolis (rašantis desertaciją religijos srityje) ir sesuo (teisininkė), nesiekia karjeros, o tiesiog diena iš dienos kone automatiškai dirba parduotuvėje, vakarais sėdi bare ir rečiau nei turėtų apsilanko tėvų namuose, jos žmogišką baimę užmegzti naujus meilės santykius vien todėl, kad visi turėtieji užsibaigė nekaip. Atrodo, turėtų liūdnai atrodyti toks personažas, bet taip nėra: Džei ironiška, juokinga, sava ir nenuspėjama. Ir tas gyvenimas vagonėlių aikštelėje (kur visi gyvena vagonėliuose) pateiktas taip patraukliai, kaip nebūčiau tikėjusis (tai paskatino ir kiek panaršyti apie tokios gyvenamosios vietos populiarumą užsienyje).

Kiekviena serija praeidavo labai greitai. Situacijos smagios, kartais klaidinančios, nes nebūtinai tiek veikėja, tiek aš iš karto suvokdavau, ką turi omeny kalbančios figūrėlės (ar kt.). Netrūksta lakstymo, veiksmo, smagių šeimynos susidūrimų, pamišimo akimirkų, ašarų, na, ir aišku, padūsavimų iš meilės. Nieko čia netrūksta, išskyrus tai, kad galėjo sukurti dar daugiau serijų. Bet aišku, gerai, kad jis apskritai pasirodė.

Fantastikos šiame seriale itin mažai: ji apsiriboja kalbančiomis figūrėlėmis, žaislais ir pan. Ir tai be galo juokingai atrodo, o pati Džei vietomis net ir kaip tikra beprotė, ypač, kai kalbėdavosi su kuria nors figūrėle prie kitų žmonių.

Muzikiniam takeliui priekaištų neturiu, žadu jį susirasti, kad galėčiau klausytis ir prisiminti šį puikų serialą. Jei taip visai nuoširdžiai, paskutinę seriją buvo labai sunku žiūrėti, nes žinojau, kad daugiau jų nebepamatysiu, nebent ateity nuspręsčiau darsyk peržiūrėti serialą. Juokiausi (nes toji serija kaip ir visos kitos – juokinga), bet tuo pačiu ir liūdėjau.

Galėčiau girti ir girti jį. Be abejo, 10/10.

P.S. imdb rašo, kad yra iš viso 14 serijų, bet gali taip būti, kad kur nors (kaip ir aš) surasite tik 13. Pati pirmoji serija yra oficialiai nepasirodžiusi ekranuose (nors internete ji yra), joje vaidina pora aktorių, kuriuos vėliau pakeitė kiti.

Hannibal / Hanibalas (1 – 2 sezonai) (*papildyta 2 sezonu)

Pirmasis sezonas.

Pamenu, kaip džiūgavau, kai išgirdau apie būsimą serialą apie Hanibalą Lekterį- vieną įdomiausių personažų literatūroje ir kine. Charakteriai paimti iš romano ,,Raudonasis drakonas“, todėl čia sutinkame specialųjį agentą Vilą Graham’ą bei kitus jame minėtus personažus, yra panaudoti ir keli dialogai bei įvykiai, tačiau pats pagrindinis- ,,Raudonojo drakono“ tyrimas- nebus rodomas. Apskritai, kol kas serialo kūrėjo planuose- net šeši sezonai (pasak kūrėjo, pirmasis sezonas: Vilo ir Hanibalo draugystė, antrasis: draugystės pabaiga, trečiajame būtų trumpalaikės situacijos susijusios su tuo, kas buvo antrajame, ketvirtasis sezonas orientuotųsi į ,,Raudonojo drakono“ įvykius, penktasis- į ,,Avinėlių tylėjimą“, na, ir galop šeštas- į ,,Hanibalą“ (kas nežinote, Thomas Harris knygų serija apie Hanibalą Lekterį susideda iš jau minėtųjų trijų bei ,,Hanibalas. Pradžia“ romanų). Kaip ten bus, pamatysime, bet dar nė neparodžius pusės sezono buvo išaiškėję, kad bent jau antrasis sezonas tikrai bus.

Taigi, šiame sezone pasakojama apie psichiatro Hanibalo Lekterio ir jauno FTB spec. agento Vilo Graham’o, kuris užsiima nusikaltėlių profilio sudarymu, draugystės pradžią. O viskas prasideda, kai Vilas kreipiasi į specialistą dėl savo keisto sugebėjimo susitapatinti su serijiniais žudikais, kuris jį varo iš proto.

Serialas gali pasigirti stipria ir jau pripažintų aktorių komanda. Didžiausias uždavinys skirtas pastaruoju metu tiesiog kasdien vis labiau populiarėjančiam skandinavų aktoriui Mads Mikkelsen, kuris gerai žinomas iš vaidmenų tokiose kino juostose kaip The Hunt (už vaidmenį jame jis laimėjo Auksinę palmės šakelę), Adam’s Apples, A Royal Affair (visus tris rekomenduoju!). Anthony Hopkins iki šių dienų ne vienam asocijavosi būtent kaip Hanibalas Lekteris, todėl reikėjo tokio pat gero aktoriaus ir kūrėjai rado puikų sprendimą. M. Mikkelsen sugebėjo įtaigiai pavaizduoti šį inteligentišką, puikias manieras ir išlavintą skonį bei uoslę turintį žudiką maniaką. Vilo Graham’ą įkūnija Hugh Dancy, kuris daugeliui labiau žinomas iš lengvesnio žanro filmų (Ella Enchanted, Adam, Confessions of a Shopaholic, Hysteria ir pan.), tad serialas jam pagaliau suteikė galimybę išbandyti kažką naujo, suvaidinti sudėtingą, abejonių krečiamą veikėją, kurio pagalba galbūt jo karjera kils aukštyn? Tiesa, pats personažas mane vietomis ganėtinai nervino.. Na, ir galop trečiasis svarbus veikėjas- FTB agentas Džekas Crawford’as-kurį vaidina Oskaro nominaciją turintis Laurence Fishburne. Iš tiesų, įdomu, kaip viskas jiems klosis tolimesniuose nuotykiuose.

Meluočiau sakydama, kad serialas mane įtraukė nuo pat pradžių. Kitu atveju, jį būčiau pažiūrėjusi labai greitai, o žiūrėjau pakankamai ilgai ir tik antrajai sezono pusei peržiūrėti prireikė kelių pastarųjų dienų. Ir visgi susumuodama visas serijas galiu teigti, kad tai be abejonės vertas dėmesio serialas. Galbūt jis nepatiks tiems, kurie nemėgsta matyti išlindusių žarnų, organų, o ir tai, kas karts nuo karto su jais daroma, sukels nepageidaujamų jausmų, tad įspėju iš anksto, kad žudikai kiekvienoje serijoje žavi sugebėjimu taip išmaningai žudyti. Fantazija beribė ir belieka tikėti, kad bent jau kai kurie žudymo variantai nebuvo tikrovėje išmėginti ir ateity nebus. Dar, kas domina bene labiausiai, tai, kad daug dėmesio skiriama psichologinei veikėjų būklei: ne vienas FTB agentas lankosi pas garsųjį psichiatrą Hanibalą Lekterį, o po kiek laiko pamatysime, kad ir pastarasis turi savąjį psichiatrą.

Ir kaip norisi daugelį iš jų papurtyti, kai psichiatrui atskleidžiamos visos svarbios nusikaltimų detalės, o ką jau kalbėti apie tai, kad būdamas ,,visų psichiatru“ jis gali manipuliuoti kiekvieno jausmus ir įteigti tai, ko iš tiesų nėra, tačiau, be abejonės, taip, kad nė patys pacientai nesusivoktų, kad tai Hanibalas pakišo mintį, ką jau kalbėti apie tai, kad visi galvojo, kad kas jau kas, o Hanibalas- tai šventuolis, nė vienam ilgiausiai neatėjo mintis, kad jis galėtų ką nors slėpti, ir tik pačiame gale atsiras toks vienas, bet aplinkybės bus pernelyg nepalankios. Rodoma daug terapijos seansų, daug pokalbių, kuriuose išaiškėja ne tik veikėjo asmeninė būklė, bet ir požiūris į kolegas, o visu tuo mėgaujasi pats psichiatras, kuris įdomesnis ne mažiau nei kiti. Ir netgi daugiau. Subtilus, vietomis žiaurus, bet tokius vaizdus nustelbia išsamūs, nebanalūs dialogai, stipriai sukaltas serialas, su kiekviena serija sukeliantis vis daugiau prieštaringų jausmų, o galop viršų paima pyktis: taip sunku žiūrėti, kai mačiau, kas vyksta ir kur link viskas krypsta.

Antrasis sezonas

Antrasis sezonas pranoko visus turėtus lūkesčius. Ypač, kai prisimenu, kaip pradžioj ganėtinai sunkiai ,,draugavau“ su šiuo serialu, tuo tarpu šio serialo kiekviena pasirodanti serija buvo pati didžiausia šventė ir nekantravimas pamatyti, kaip įvykiai toliau rutuliosis. Mads Mikkelsen ir Hugh Dancy (ypač pastarasis) pranoksta save, tad tikiuosi, vaidyba bus įvertinta ir kokiais nors apdovanojimais. Įtaigumas, beprotiškumas, intelektualumas, subtilumas – viso to netrūksta nei personažams, nei siužetui. Pastatymas apskritai estetiškumo viršūnė, tikriausiai iki šiol nebuvau mačiusi nė vienam tokio žanro filme nė didžiosios dalies tos estetikos ir grožio bjaurume, kiek viso to yra seriale. ,,Hanibalas“ ir toliau veda klystkeliais ir kelia klausimus bei abejones ne tik apie Vilą, bet ir apie pačią baigtį: tai ar bus išsiaiškinti Hanibalo nusikaltimai, ar bus rasta pakankamai įrodymų, ar bus sučiuptas, na, ir apskritai, tai kokie gi tie Vilo ir Hanibalo santykiai? Nes jie keisis serialo metu ir tik akylai žiūrint įmanoma suvokti, kiek suktumo, gudrumo visame tame yra. Bet tuo pačiu reikia nepamiršti, kad Hanibalas dažniausiai esti gudriausias iš visų, tad lengva nebus. Šiame sezone atsiranda naujų veikėjų, kuriuos, kaip supratau, galbūt išvysime ir kitame sezone (tiesiog baisu buvo skaityti tai, kad ,,Hanibalui“ grėsė nutraukimas, mat itin maži reitingai. Kaip galima nežiūrėti šio nuostabaus serialo?).  Taip pat, bus itin nepamirštamų kadrų ir situacijų, kurios susijusios su T. Harris knyga ,,Hanibalas“. Džiaugiuosi, kad tą siužetinę liniją kūrėjai panaudojo, nes ji išties verta dėmesio ir tikiu, kad ne vieną priblokš.

Taigi, ir tikriausiai pagyras galėčiau tęsti ir tęsti, bet galop pasakysiu tik tiek, kad antrojo sezono pabaiga palieka visą galybę klaustukų (po paskutinės serijos dešimt minučių sėdėjau dar ir negalėjau atsitokėti dėl to, kas ten nutiko). Nors įtampos netrūko vos ne kiekvienoje serijoje.

Galutinai įsimylėjau šį serialą. 10/10 

Rež.: Bryan Fuller, vaidina: Hugh Dancy, Mads Mikkelsen, Caroline Dhavernas, Laurence Fishburne, Gillian Anderson, Cynthia Nixon, Michael Pitt, 2013-… m., JAV, 43 min