Wonderfalls (1 sezonas) – bendra serialo apžvalga

Rež.: Bryan Fuller
Vaidina: Caroline Dhavernas, Lee Pace, Tyron Leitso, Carrie Preston ir kt.
2004 m., Kanada, JAV, 45 min, 14 epizodų.
Žanras: komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Bryan Fuller – tas pats žmogus, kuriam  galime dėkoti, kad šiemet jau antrą pavasarį su nekantrumu laukdavau vis naujos pasirodančios serialo ,,Hannibal“ serijos. Tačiau, panaršiusi po B. Fuller filmografiją, radau, jog jis yra prisidėjęs prie dar kelių gerai įvertintų (nors ir vos vieną ar du sezonus rodytų) serialų. Laikui bėgant tikrai atrasite atsiliepimus apie Dead Like Me ir Pushing Daisies, o dabar pristatau vakar užbaigtą Wonderfalls.

Džei – 24-erių metų, gyvena savo gimtame mieste (Niagara Folsas), kuriame yra ir garsusis Niagaros krioklys. Po mokslų baigimo ji pasidavė rutinai: gyvena priekaboje (dar kitaip – treileryje, vagonėlyje), dirba suvenyrų parduotuvėje Wonderfalls. Vieną dieną Džei gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom, kai visai nelauktai ima jai šnekėti suvenyrinės figūrėlės, žaislai ar kiti negyvi daiktai, turintys veidus. Dažniausiai jie pasako trumpą frazę, kuri skamba kaip liepimas kažką daryti.

Pirmiausia, krito į akis tai, kad Bryan Fuller atrodo lojalus. Caroline Dhavernas, atliekanti pagrindinį vaidmenį ,,Wonderfalls“, gerai žinoma ir iš ,,Hannibal“, kur vaidina dr. Alaną Bloom. Lee Pace, šiame seriale vaidinantis Džei brolį, ,,Pushing Daisies“ atlieka pagrindinį Nedo vaidmenį.

Kaip jums patiktų pardavėja visuomet su tokia veido išraiška?

Sulig kiekviena serija susigyvenau su kiekvienu personažu. Džei, jos brolis Aaronas, sesuo Šeron, tėvai Darinas ir Karen, draugė Mahandra ir naujas žavėjimosi objektas Erikas – kiekvienas tapo vienodai mylimas ir laukiamas pasirodant.  Be to, kad kiekvienas personažas sugebėjo visiškai atsiskleisti per vieną sezoną, nė vienas neliko kurio nors kito užgožtas, dar norisi pagirti ne tik scenarijų, bet ir aktorių vaidybą. Kad Lee Pace gali puikiai vaidinti keistuolį, jau pastebėjau bežiūrėdama Pushing Daisies, tačiau vaidmuo Wonderfalls pasirodė kur kas humoristiškesnis, tai, kad jis ekrane, žadėdavo, jog tuoj būsiu prajuokinta. Keistumu jis visai nenusileido savo sesutei Džei ir netgi bandė padėti rasti visos tos situacijos, susijusios su kalbančiomis negyvomis galvomis, priežastis.

Džei vaidinanti Caroline Dhavernas maloniai nustebino, kadangi iki šiol ją tebuvau mačiusi ,,Hannibal“, kur jos vaidmuo gan šaltas ir rimtas, kai tuo tarpu čia ji – kiek pakvaišusi, neretai pasimetanti, grubi su klientais. C. Dhavernas sugebėjo perteikti savo vaidinamo personažo gyvenimą rutinoje, bandymą taikytis su tuo, kad turėdama filosofijos diplomą ji, kitaip nei brolis (rašantis desertaciją religijos srityje) ir sesuo (teisininkė), nesiekia karjeros, o tiesiog diena iš dienos kone automatiškai dirba parduotuvėje, vakarais sėdi bare ir rečiau nei turėtų apsilanko tėvų namuose, jos žmogišką baimę užmegzti naujus meilės santykius vien todėl, kad visi turėtieji užsibaigė nekaip. Atrodo, turėtų liūdnai atrodyti toks personažas, bet taip nėra: Džei ironiška, juokinga, sava ir nenuspėjama. Ir tas gyvenimas vagonėlių aikštelėje (kur visi gyvena vagonėliuose) pateiktas taip patraukliai, kaip nebūčiau tikėjusis (tai paskatino ir kiek panaršyti apie tokios gyvenamosios vietos populiarumą užsienyje).

Kiekviena serija praeidavo labai greitai. Situacijos smagios, kartais klaidinančios, nes nebūtinai tiek veikėja, tiek aš iš karto suvokdavau, ką turi omeny kalbančios figūrėlės (ar kt.). Netrūksta lakstymo, veiksmo, smagių šeimynos susidūrimų, pamišimo akimirkų, ašarų, na, ir aišku, padūsavimų iš meilės. Nieko čia netrūksta, išskyrus tai, kad galėjo sukurti dar daugiau serijų. Bet aišku, gerai, kad jis apskritai pasirodė.

Fantastikos šiame seriale itin mažai: ji apsiriboja kalbančiomis figūrėlėmis, žaislais ir pan. Ir tai be galo juokingai atrodo, o pati Džei vietomis net ir kaip tikra beprotė, ypač, kai kalbėdavosi su kuria nors figūrėle prie kitų žmonių.

Muzikiniam takeliui priekaištų neturiu, žadu jį susirasti, kad galėčiau klausytis ir prisiminti šį puikų serialą. Jei taip visai nuoširdžiai, paskutinę seriją buvo labai sunku žiūrėti, nes žinojau, kad daugiau jų nebepamatysiu, nebent ateity nuspręsčiau darsyk peržiūrėti serialą. Juokiausi (nes toji serija kaip ir visos kitos – juokinga), bet tuo pačiu ir liūdėjau.

Galėčiau girti ir girti jį. Be abejo, 10/10.

P.S. imdb rašo, kad yra iš viso 14 serijų, bet gali taip būti, kad kur nors (kaip ir aš) surasite tik 13. Pati pirmoji serija yra oficialiai nepasirodžiusi ekranuose (nors internete ji yra), joje vaidina pora aktorių, kuriuos vėliau pakeitė kiti.

455> Doubt / Abejonė

Vakar bele kiek laiko praleidau youtube. Nesu iš tų, kurie priklausomi nuo šio puslapio, bet ir man būna dienų, kai tiesiog užsikabliuoju ir žiū- kelios valandos išgaruoja. Vakar ir buvo tokia diena. O susidomėjau Oskarų apdovanojimais. Buvau sužavėta 2009-ųjų ceremonijos idėja (kiekvieną nominantą pristatydavo anksčiau statulėles laimėję aktoriai), tad bežiūrėdama jos ištraukas atkreipiau dėmesį į tai, kad ne kartą- t.y. net penkis- buvo paminėtas filmas ,,Doubt“, tiesa, nė vieno apdovanojimo jis taip ir neatsiėmė. Nusprendžiau, kad turiu būtinai jį pamatyti.

1964-ieji. Katalikiškos mokyklos direktorei vienuolei įtarimus kelia pernelyg artima visų gerbiamo charizmatiško kunigo Brendano Flyno draugystė su dvylikamečiu juodaodžiu berniuku. Įtarimai sustiprėja, kai savo abejonėmis pasidalija ir mokytojos pareigas einanti sesuo Džeims.

Visų pirma, ši kino juosta gali pasigirti ne tik puikia aktorių komanda, bet ir itin ryškiais charakteriais. Keturios iš penkių Oskarų nominacijų buvo skirtos būtent už geriausią vaidybą (tais metais šiose kategorijose triumfavo Heath Ledger, Penelope Cruz bei Kate Winslet). Vaidyba įtikino ne tik kritikus, bet ir mane. Labai stiprus Meryl Streep vaidinamas personažas, kurį pamėgti galima dėl drąsos ir ryžto, jos griežtumas- tik paviršutinis, viduje ji turinti širdį moteris, tai galima įsitikinti stebint jos visus veiksmus, ypač nenorą, kad vyresnybė sužinotų apie ligotą vienuolę (tokiu atveju ją išsiųstų kitur), ką jau kalbėti apie pagrindinį- sugebėjimą apkaltinti tiksliai nė neturint įrodymų, tačiau tuo pačiu parodant įsitikinimą, kad tai tiesa. Jaunoji vienuolė, kurią vaidina Amy Adams, sužavėjo savo naivumu ir nekaltumu, tiesiog net nesitiki, kad iš tikrųjų dar galėtų būti tokių žmonių. Bet į pabaigą man pasirodė, kad po truputį tas nekaltumas dingsta jai suvokiant, kad ne tokie žmonės geri kaip gali pasirodyti… Kunigą vaidinęs P. S. Hoffman paliko įspūdį, jo personažas nuo pat pradžių man visai nepatiko, nors ir vėlgi, kartais jo elgesys sukeldavo abejonę- o būtent juk apie tai ir yra šis filmas. Abejonę, kuri gali viską pasukti tiek į vieną, tiek į kitą pusę. Ir, o taip, verta paminėti ir Violą Davis, kuriai vienintelei Oskaro nominacija buvo pirmoji (bet, kaip po kelerių metų pamatėme, ne paskutinė). Ji vaidino vaiko motiną ir, nors vaidmuo buvo nedidelis, bet nepamirštamas. Ir iki dabar aš negaliu suvokti, kas dėjosi jos viduje. Ar ji rinkosi mažiausią blogybę iš visų galimų? Galbūt..

Siužetas panašiai ir sukasi būtent apie tai, kas rašoma anotacijoje. Siužetas pateikiamas nenuobodžiai, vis spėliojau, kaip viskas baigsis, nes vienu momentu atrodė, kad kunigas tikrai prasikaltęs, kitu- kad spalvos pernelyg sutirštintos, nes jis tiesiog bando apsaugoti berniuką nuo galimų patyčių, visaip jį palaiko. Ir tik paskutinis abiejų vienuolių dialogas man išsklaido abejones, nors visgi, anot šaltinių, režisierius palieka pačiam žiūrovui nuspręsti.

Patiko. 7/10

Rež.: John Patrick Shanley, vaidina: Meryl Streep, Philip Seymour Hoffman, Amy Adams, Viola Davis, Carrie Preston, 2008 m., JAV, 104 min