1142> The Talented Mr. Ripley / Talentingasis misteris Riplis (1999)

Klasika, kurios pristatyti tikriausiai nereikia. Ir klasikos vardo šis filmas, mano nuomone, iš tiesų vertas. Matt Damon čia vaidina tokį šlykštuką, o dar ir taip įtikinamai, kad supratau, jog negalėsiu dar kurį laiką žiūrėti į jo veidą kine. Jau kurį laiką esu ypatingai perimanti emocijas (dėl to nebesigauna žiūrėti kai kurių komedijų / romantinių filmų ar šiaip kažko su abejotinu siužetu, nes apima stipri svetima gėda dėl personažų elgesio ir suprantu, kad reikia jungti lauk), tad šis filmas irgi buvo gan nemaloni patirtis dėl to, kaip reagavau į viską, kas ten vyko. Bet šiuo atveju tai yra absoliutus komplimentas, nes įtaigumu, faina vaidyba, įdomiais siužetiniais posūkiais galintis pasigirti filmas išties vertas dėmesio, net keista, kad tiek laiko vis marinavau jį ir nežiūrėjau.

8/10

1048> Cinderella / Pelenė (2015)

Turėjau vilčių, kad patiks, nes aktoriai visai faini, bet visgi nelipo filmas man. Pasaka puikiai žinoma, bet žiūrint filmą niekaip negalėjau atsikratyti dirbtinumo jausmo, neįtikino manęs visa ta istorija (kad ir kaip keistai galėtų skambėti žodis ,,neįtikino“, kai kalbame apie tokį žanrą.). Vizualiai gražus, bet nieko daugiau.

5/10

imdb

983> Knight of Cups (2015)

T. Malick – viskas, ką reikia žinoti, prieš įsijungiant šį filmą. Daug tylos, tobulas vaizdas, kiekviena scena atidirbta iki smulkmenų, net ir aktorių vaidyba atrodo kažkokia specifinė būtent šio režisieriaus filmuose. Apie vienatvę, emocijas, santykius su savimi ir kitais, laiko tėkmę – gal skamba abstrakčiai, bet būtent taip norisi apibūdinti ne vieną jo filmą dėl lėto veiksmo (tiksliau – jo beveik nėra). O dar kokia nuostabi aktorių komanda surinkta – mano mylimas Christian Bale, dar ir Natalie Portman, Cate Blanchett, Antonio Banderas, Freida Pinto ir taip toliau.

Visgi ne taip įsirėžęs į atmintį, mažiau patikęs, lyginant su To the Wonder ar Life of Tree.

6/10

978-980> Thor / Thor: The Dark World / Thor: Ragnarok (2011-2017)

Kaip kažkada užsiminiau, dar planavau šį bei tą pažiūrėti iki naujausios Avengers filmo dalies peržiūros. Suspėjau tik visus tris filmus apie Torą pažiūrėti, bet tiesą pasakius be jo gal tik Doctor Strange nebent dar būčiau norėjusi suspėti pamatyti. Aptarsiu visas dalis be didelių spoilerių.

Pirmoji dalis – Thor / Toras (2011) – yra gan standartinė pirmoms dalims būdinga istorija, kurios metu sužinomi pagrindiniai faktai apie herojų. Jei nebūtų patikusi ši dalis, tikrai nebūčiau žiūrėjusi kitų, tad jau vien tai rodo, kad man pasirodė visai verta žiūrėjimo kino juosta. Iki šiol pernelyg nekreipdavau dėmesio į Torą, bet šiandien žiūrint trečiąją Avengers dalį teko Captain America dalintis dėmesiu su juo, kadangi personažas pasirodė ir mielas, ir gan smagus (arogancija kai kada būna ir neatstumianti, pasirodo), o ir, neslėpsiu, Chris Hemsworth balsas yra toks, kurio galėčiau klausytis visą laiką. Žinoma, yra ir meilės istorijos kažkiek, čia ir Natalie Portman sutinkama, bet jos istorijoje nieko ypatingo nemačiau, o pats personažas, kad ir bandantis kažką savito parodyt, bet galiausiai liekantis skystokas ir neišplėtotas. Ir o taip, Loki – blogiukas, kuriuo negalima nesižavėti. 7/10

Iš karto po pirmosios dalies įsijungiau antrąją – Thor: The Dark World / Toras 2: Tamsos pasaulis (2013). Ir teko nemenkai nusivilti, nes ši dalis pasirodė nuobodi. Vietomis net suprasdavau, kad kažkur ne ten žiūriu ir ne tą galvoju, nes nebesuprasdavau, kas vyksta. Bet Loki ir Toras vis vien sugebėdavo atkreipti į save dėmesį ir toliau kurti simpatiškus ir smagius personažus. 5/10

Na, ir trečioji dalis – Thor: Ragnarok / Toras. Pasaulių pabaiga (2017), kuri kėlė nemenkai lūkesčių, nes daug kas ją labai gyrė. Čia nebelieka vietos meilei (šios trilogijos atveju – ir puiku), tačiau netrūksta veiksmo ir humoro. Atrodo, kad nuomonės dėl pastarojo dalyko – humoro – išsiskiria. Vieniems kaip tik atrodė jis – didelis filmo pliusas, kitiems – kad jo buvo per daug ir dėl to kino juosta atrodė labiau kaip komedija. Man pačiai kai kada irgi atrodė pernelyg perspausta, net ir nejuokinga, nors kaip ir turėtų būti juokinga, bet kita vertus, vietomis humoras buvo kaip tik smarkiai prajuokinantis. Nemažai dėmesio skiriama ir vienam nuobodžiausių (man) superherojų Hulk’ui, kuris šįsyk visai praskaidrino bendrą atmosferą. C. Blanchett vaidinta blogiukė priminė A. Jolie vaidintą personažą vienoje pasakoje, bet šiaip jau gan neblogai pasirodžiusi. Žymiai geresnė dalis už antrąją, čia net klausimų nekyla. Bet kad būtų absoliučiai sužavėję, irgi nepasakyčiau. Smagi pramoga ir tiek, ko daugiau iš tokių filmų tikėtis. 7/10

744> The Lord of the Rings: The Fellowship of the Ring / Žiedų valdovas: Žiedo brolija

Rež.: Peter Jackson
Vaidina: Elijah Wood, Sean Astin, Sala Baker, Sean Bean, Cate Blanchett, Orlando Bloom, Ian McKellen, Dominic Monaghan, Viggo Mortensen, Liv Tyler
2001 m., Naujoji Zelandija, JAV, 178 min
Žanras: veiksmo, nuotykių, fantastinis
imdb nuoroda čia.

Ne kartą girdėjau ,,rimtai?“, ,,kodėl?“ ir kitais klausimais ar teiginiais išreikštą nuostabą, kai pasakydavau, jog nesu mačiusi nė vienos ,,Žiedų valdovo“ dalies. Bet maždaug prieš mėnesį pirmąsyk mano ausys išgirdo Ed Sheeran ,,I See Fire“, kurį klausiau jau n kartų, į klipą youtubėj su vaizdais iš kažkurios ,,Hobito“ dalies taip pat atsižiūrėti vis negaliu, tad supratau, kad jau laikas.

Gamtos vaizdai – stulbinantys, žavi ir sukurto pasaulio aplinkos detalės. Dėl šito įsivaizduoju, kokį įspūdį visa tai padarytų, jei būčiau žiūrėjusi kino teatre, o ne kompiuterio ekrane.

,,Žiedų valdovo“ pasaulis įspūdingas ir dėl gyvenančių būtybių įvairovės. Kol kas labiausiai patikę – elfai ir hobitai, kuriems bene daugiausiai dėmesio ir buvo skirta. Nors buvo personažų, kurie šiame filme atrodė ne itin turintys kažkokios išskirtinės veiklos, bet tikiu, kad ateity jie nebus tik ekrane šmėkščiojantys veikėjai, prisidedantys pvz. tik kovoje. Juk jų kelionė tik prasidėjo! Įdomių personažų nemažai, o ir išvaizda kiekvienai būtybei sukurta taip, kad trauktų akį. Yra linksmesnių dialogų, nutikimų, tų, kurios nuliūdintų – mažiau, asmeniškai man, tokia buvo tik viena. Apskritai man ši dalis atrodo kone kaip pažintinė: šio filmo metu susipažįstu su visais personažais, kito filmo metu jau galėsiu su jais kartu išgyventi visus nuotykius. Nuojauta kužda, kad ateity bus tik įdomiau.

Siužetas įtraukė įvairiai – lyg važiuočiau kalvotu keliu. Pradžioje viską žiūrėjau labiau smalsiai, nes reikėjo su visais susipažinti, po to buvo momentas, kai pasidarė nuobodu, taigi, išjungiau, tačiau kitą dieną galvojau tik apie tai, kaip vėl kuo greičiau man jį įsijungti ir tęsti žiūrėjimą. Įdomumas vis didėjo, nepaisant to, kad dažnai ir to veiksmo, rodos, nebuvo tiek daug, na, o paskutinį pusvalandį, kai veiksmas pasipylė visu griausmu, vėl kažkas nutiko, nes ,,pamečiau ryšį“ su šiuo filmu. Taigi, visumoje – pernelyg ištęstas. Nors kita vertus, kai kurios vietos, kur veikėjas/veikėjai tiesiog kažkur eidavo, kaip tik, rodos, prikaustydavo labiau nei kad veiksmo pilnos scenos. Todėl tikrai nenorėčiau iš kino juostos iškirpti būtent tų scenų, kuriose nieko labai neveikiama.

7/10 . Kada nors ateis eilė ir kitoms dalims.

657> The Aviator / Aviatorius

Toliau ,,kamšau skyles“. Šį kartą atėjo laikas dar vienam Martin Scorsese filmui ,,The Aviator“, kuris laimėjo penkis Oskarus ir dar šešiems nominuotas.

Tai biografinė drama, pasakojanti apie garsų režisierių ir aviatorių Howard Hughes, apimanti maždaug dvidešimties metų laikotarpį, kuriame netrūksta tiek pakilimų, tiek nuopuolių.

Kino akademija išties gaili Leonardo DiCaprio statulėlės – už šį filmą jam irgi pavyko gauti tik nominaciją, nors vaidyba jo puiki. Aišku, kad geriau įvertinčiau, kiek teisingai jis pavaizdavo Howard Hughes, man reikėtų daugiau pasidomėti apie šį asmenį, pamatyti nufilmuotų vaizdų su juo ir pan. Tačiau užteko man pamatyti Leo , kad suvokčiau matanti dar vieną gerą pavyzdį, įrodantį, kad jis talentingas. Nejučia prisiminiau ir What’s Eating Gilbert Grape, kur jis dar visai nedidutis atliko superinį vaidmenį. Jo vaidinamas personažas įtikina nuo pat pradžių, jame tiek spalvų, išraiškos, kad net jei vietomis siužetas atrodydavo nuobodesnis, visą dėmesį sulaikydavo būtent Howard: sudėtingas, siekiantis savo tikslų ir ieškantis tobulumo visame kame, ką daro, turintis kone liguistą bakterijų baimę. Per rodomą laikotarpį jis patiria visko, pabaigoje visiškas taškas irgi nepadėtas, nes gyvenimas tęsiasi ir toliau, o nuo tam tikrų dalykų pabėgti sunku.

Pastatymui priekaištų neturiu: atmosfera atspindi rodomą laikotarpį, gražūs kostiumai, apie DiCaprio besisukančios moterys – fatališkos, ypač žavi Cate Blanchett, kuri buvo atitinkamai ir įvertinta apdovanojimuose (o naktį iš sekmadienio į pirmadienį matyt bus įvertinta ir antrąsyk). Stiprus, išlaikantis dėmesį filmas, kurį žiūrėti įdomu, o ilga trukmė šiuo atveju visai netrukdė.

8/10  – jei yra nemačiusių, pažiūrėkite.

Rež.: Martin Scorsese, vaidina: Leonardo DiCaprio, Cate Blanchett, Kate Beckinsale, John C. Reilly, Alec Baldwin, Jude Law, 2004 m., JAV, Vokietija, 170 min

646> Blue Jasmine / Džesmina

Po 2012-aisiais pasirodžiusio nykaus filmo To Rome With Love 2013-aisiais Woody Allen grįžo su trenksmu – Blue Jasmine. Filmas, kuris nominuotas trims Oskarams ir greičiausiai bent jau vieną turėtų laimėti, kadangi apie Cate Blanchett, atlikusios šioje kino juostoje pagrindinį vaidmenį, puikų pasirodymą kalbama jau nuo pat filmo pasirodymo.

Minėtoji aktorė vaidina Džesminą – moterį, kuri turi susitaikyti su tuo, kad prarado ne tik šeimą, bet ir stabilų bei gerai aprūpintą gyvenimą. Ji apsistoja pas nedideles pajamas turinčią seserį, gyvenančią mažame namuke su dviem vaikais.

Džesmina sukelia dvejopus jausmus. Viena vertus, jos galima gailėti: vyras nusižudė, vaikas atsisakė jos kaip mamos, visas turtas ir pinigai buvo atimti. Kam nebūtų sunku pradėti viską nuo visiško nulio? Tačiau kita vertus, matant jos elgesį tuomet, kai ji dar priklausė aukštuomenei, ir netgi tą elgesį, kuriuo pasižymėjo jau po visko atsikrausčiusi pas seserį, personažas sukelia tik neigiamus jausmus. Ne vienas žiūrovas tikriausiai pagalvojo: ,,taip jai ir reikia“. Kalbos apie C. Blanchett sukurtą vaidmenį pasirodė ne iš piršto laužtos: jos vaidyba čia išties puiki, o turint omeny, kad vaidmuo – ne toks ir lengvas, norisi palinkėti, kad beveik užtikrintas Oskaras jai ir atitektų. Kaip suprantu, vienintelė didesnė konkurentė jai šiemet – Amy Adams, bet palyginus jų vaidinamų personažų charakterius ir galutinį rezultatą, kad ir kaip norėčiau, kad pagaliau A. Adams nusišypsotų sėkmė, šį kartą visgi lieku prie C. Blanchett.

Filmas priskiriamas tiek dramos, tiek komedijos žanrams, bet nusijuokti nė karto taip ir nepavyko. Tai rimta juosta ir, tiesą pasakius, viena iš nedaugelio rimtų, kurias mačiau iš W. Allen filmografijos. Tačiau W. Alleno braižą ir čia galima išvysti: įdomūs dialogai, pagr. veikėja – silpnų nervų, daug gražių vaizdų, o kai išgirdau muzikinį takelį, tai iš viso apėmė tas malonus jausmas, kurį jaučiu žiūrėdama šio režisieriaus filmus. Jei lyginčiau su Match Point (kažkaip sudėjus ,,rimtas filmas“ ir W. Allen būtent šį prisiminiau) , tai pastarasis siužetine prasme daug stipresnis, tačiau Blue Jasmine irgi vertas dėmesio.

7/10

Rež.: Woody Allen, vaidina: Cate Blanchett, Alec Baldwin, Peter Sarsgaard, Sally Hawkins, 2013 m., JAV, 98 min

499> Hanna / Hana

Joe Wright – mano mylimiausio filmo Atonement bei tokių kostiuminių dramų kaip Anna Karenina (2012) ir Pride & Prejudice (2005) režisierius. Todėl Hanna – kiek netipiškas jo darbas ir nepasakyčiau, kad labai vykęs.

Hana – 16-metė paauglė. Ji sumani ir atsidavusi dukra. Tačiau be šių savybių Hana turi ir šį tą ypatingo: ji stipri, ištverminga ir išradinga kaip karys. To ją išmokė našlys tėvas Erikas, buvęs CŽV agentas. Mergaitė augo miškuose, grūdinama nesibaigiančių treniruočių ir užduočių, kurios buvo skirtos vieninteliam tikslui – paversti ją tobula žudike. Tėvas išsiunčia Haną į žygį. Ji slapčiomis keliauja per Europą, vieną po kito šalindama agentus, kuriuos jos sučiupti pasiuntė CŽV agentė Marisa. Pagauti 16-metę žudikę Marisai yra asmeninės svarbos reikalas, tad niekuo nepasitikėdama taip, kaip pačia savimi, ji pati leidžiasi gaudyti Hanos. Kas laukia paauglės, kuri buvo ugdoma tapti tobula žudike ir pažinojo vienintelį žmogų – tėvą, pasaulyje, valdomame visai kitokių taisyklių ir pilname įvairiausių žmonių?

Retai dedu copy-paste anotacijas, tačiau šį sykį būčiau sunkiai sugalvojusi, kaip čia trumpai parašyti esmę. Mat pusę valandos nuo pradžios galvojau wtf? Filmas- nuolatinis bėgimas ir slapstymasis, keletas juokingai atrodančių kovos scenų bei krūva aktorių mediniais veidais. Tiesa, S. Ronan pasirodė sakyčiau kiek geriau nei kiti aktoriai, kurie nemenkai žinomi kino pasaulyje.

Peržiūra varginanti ir nesukėlusi jokių teigiamų jausmų, tik norą, kad filmas kuo greičiau baigtųsi. Tikiu, kad jau rytoj menkai ką beprisiminsiu..

Nerekomenduoju. 4/10 . Tiesa, muzikinis takelis visai patiko.

Rež.: Joe Wright, vaidina: Saoirse Ronan, Cate Blanchett, Eric Bana, Olivia Williams, 2011 m., JAV, Didžioji Britanija, Vokietija, 111 min

400> I’m Not There / Manęs čia nėra

Ta proga, kad šiandien Heath Ledger švenčia gimtadienį (t.y. būtų šventęs, jei dar gyventų tarp mūsų..), nutariau pažiūrėti kokį filmą su juo. Ir išsirinkau garsųjį I’m Not There, pasakojantį apie Bobo Dilano gyvenimą. Šeši charakteriai, šeši skirtingi aktoriai vaizduoja šešis skirtingus B. Dilano gyvenimo tarpsnius.

[Off Topic, kurį galima praleisti] Kai pamačiau, kad turėsiu galimybę paspoksoti ne tik į Heath Ledger, bet ir į Christian Bale, tiesiog negalėjau persigalvoti ir įsijungti kito filmo. Beje, tikiuosi neatsibostu kartais su pasakymais, koks tas Bale’as nuostabus, ar koks Ledger’is nuostabus, ar dar koks aktorius nuostabus?.. Perskaičiusi, ką parašiau apie vieną ar kitą filmą dažnai pasijuntu, lyg būčiau viena iš tų paauglių, kurios klykia pamačiusios savo dievaičius.. O tiesą pasakius, būdama penkiolikinė nė neturėjau jokio stabo, nebuvau įsimylėjusi jokio garsaus atlikėjo/aktoriaus.. Ir dabar ta mano ,,meilė“ nėra tokia: na taip, žinoma, tikriausiai pamačiusi vieną ar kitą mėgstamą aktorių ,,gyvai“, būčiau žiauriai apsipatenkinusi, bet realiai man vien gražaus veidelio nepakanka: jei nekabintų jų vaidyba, filmai, kuriuose jie pasirodo, tai tikrai ir nesakyčiau, kokie jie puikūs. Na, bet grįžkime prie filmo…

Norite tikėkite, norite ne, bet iki šios dienos Bobas Dilanas man tebuvo vardas, garsi asmenybė, kuria daugiau pasidomėti taip ir nebuvau radusi laiko, tiesa, miglotai pamenu neseniai skaitytą straipsnį apie jį, bet ir tai dabar galvoju, ar bent jau visą perskaičiau… Taigi, todėl į filmą ir žiūrėjau tik kaip į filmą, neturėjau galimybės gilintis į tai, kiek tiesos jame, o kiek melo ir kaip teisingai buvo pavaizduotas žymusis atlikėjas. Todėl beliko tik įsijausti į siužetą ir stebėti, kaip viskas čia įdomiai padaryta. Ir idėja parodyti vieno žmogaus gyvenimą per šešis skirtingus asmenis man labai patiko. Apie tai, kad vieną B. Dilano tarpsnį vaidins moteris, o tiksliau Cate Blanchett, buvau girdėjusi anksčiau, todėl tai nebestebino, užtat keistai iš pradžių pažvelgiau į tai, kad pasirinkti ir skirtingos rasės aktoriai, bet kai suvokiau, kad skirsis ne tik aktoriai, bet ir personažai, t.y. kiekvieno vardas vis kitoks, yra rodoma taip, tarsi būtų pasakojamos šešios skirtingos istorijos. Aktorių vaidyba puiki. Ir nors, kaip mačiau, įvertinta tik C. Blanchett vaidyba (na taip, persikūnyti į vyrą tikrai nėra lengva), tačiau norėčiau atskirai paminėti jau Off Topic pastraipėlėje girtus Christian Bale (jam tinka vaidinti tokius personažus!) ir Heath Ledger bei Ben Whishaw, nors visgi ir likusieji, kurių neišvardinau, pasirodė tikrai gerai. Ir visa puiki komanda pakėlė filmo vertę labai smarkiai ir būtent dėl jų vaidybos pakelsiu savo įvertinimą visu balu.

Na, o dabar apie blogus dalykus. Filmas neužkabino visiškai. Jei kas būtų iš šono stebėję, ką veikiau viso filmo metu, tikrai būtų juokęsi. Šiaip jau žiūrėdama filmus stengiuosi veikti nebent visiškai proto nereikalaujantį darbą (na, pvz. kokį rankdarbį, kur reikia verti/siuvinėti ar pan), bet kad ir tai retai darau. O šiandien per šį filmą ko aš tik neveikiau.. Tiesiog negalėjau ramiai nusėdėti, kad ir kaip bandžiau įsijausti ir pajausti, koks tai puikus filmas, nes man jis toks tikrai nepasirodė. Gėrėjausi aktorių vaidyba ir gailėjau, kad man taip neįdomu. Nors rodos, tokios tematikos filmai man patinka, bet šis.. Na, tikrai trūksta žodžių man apsakyti.. Tiesa, buvo ir įdomių momentų, kai sėdėjau ir mąsčiau, kad štai dabar jau nebegalėsiu atsitraukti, bet tai tetrukdavo keletą minučių ir vėl tas pats.. Žodžiu, liūdna. Kas dar? O taip, jis tikrai pernelyg ilgas.

Už gerą vaidybą, muzikinį takelį, įdomius personažus ir žavią idėją parašysiu 6/10. Daugiau rašyti neišeina niekaip..

Rež.: Todd Haynes, vaidina: Christian Bale, Cate Blanchett, Heath Ledger, Ben Whishaw, Marcus Carl Franklin, Richard Gere, Michelle Williams, Charlotte Gainsbourg, 2007 m., JAV, Vokietija, Kanada, 135 min

226> The Curious Case of Benjamin Button / Keista Bendžamino Batono istorija

Sakoma, kad seni žmonės vaikėja. Bet koks gyvenimas laukia to, kuris iš tiesų vaikėja: ne tik protu, bet ir išvaizda. Bendžaminas gimė raukšlėtas ir kamuojamas artrito. Būdamas vaikas jis atrodė kaip 80-ies metų senukas. Tačiau niekas nė nepagalvojo, kad bėgant metams jis ims jaunėti. Tačiau tai ne taip jau ir gerai, nes kol kiti sensta, jis jaunėja.

Bradą Pitą pamėgau tikriausiai po Fight Club, lig tol filmų su juo netgi vengiau. O tikrai gerų, rimtų filmų su juo, manau, yra tikrai nemažai. ,,Manau“- nes dar daugelio filmų su juo nemačiau. Taigi, šiame filme jis atlieka stiprų ir sunkų vaidmenį. Suvaidinti asmenį jo skirtinguose gyvenimo laikotarpiuose- ganėtinai sunki užduotis. Bet manau, kad jis susitvarkė puikiai. Įdomu buvo žiūrėti į Bendžaminą. Įdomi ir pati situacija: jis užauga senelių namuose, taigi, būdamas tarp tokių pat kaip jis Batonas jaučiasi kaip žuvis vandenyje. Juk visai kitaip būtų buvę, jei jis būtų augęs tarp savo bendraamžių- tuomet jaustųsi kitaip nei kad jautėsi: svetimas, nepritampantis. Tad dėl aplinkos, kurioje auga, jam labai pasisekė. Tolesnis Bendžamino gyvenimas priminė šiek tiek Forestą Gampą, bet, kiek teko skaityti, daug kas ieško panašumų tarp šių dviejų istorijų.

Cate Blanchett kol kas nebuvau mačiusi nė viename filme, nors girdėjau daug neblogų atsiliepimų apie ją. Ir tikrai, ji- labai žavi ir talentinga moteris. Šiame filme ji šoka baletą, taigi prieš tai turėjo praleisti repeticijų salėje nemažai laiko. Deizė- labai moteriška ir švelni.

Patiko, kad filmas gan ramus, nebuvo didelių konfliktų, lėkščių daužymo ar pan. Viskas vyko tyliai, ramiai, o tai dažnai atrodo liūdniau ir skaudžiau nei kad tais atvejais, kai pasipila šauksmai. Situacija tokia, kokioje galbūt niekuomet neatsidursime, bet vis tiek, o kas jeigu? Kaip tuomet elgtis, ką darytumėte būdami Bendžamino vietoje.. O ką Deizės?.

Nors, kaip minėjau, filmas ramus, tačiau sunku buvo atsitraukti. Rodos, be tos keistos ligos, nieko ypatingo filme nėra, nieko tokio, ko nepamatome kituose, bet vis dėlto.. Šis filmas turi kažką, kas įtraukia, kas net ir užbaigus žiūrėti pasilieka viduje..

Rekomenduoju. 8/10

Filmas laimėjo tris Oskarus ir dar dešimčiai nominuotas.

Rež.: David Fincher, vaidina: Brad Pitt, Cate Blanchett, Tilda Swinton, Julia Ormond, Faune A. Chambers, 2008 m., JAV, 166 min