Archyvas

Archive for the ‘Charlotte Le Bon’ Category

1085> The Walk / Pasivaikščiojimas (2015)


Galvojau, kad bus toks truputį motyvacinis filmas apie tai, kaip viskas pasiekiama ir t.t. Na, žinoma, šioje istorijoje yra ir to, bet bent jau man šio filmo išskirtinumas yra pagrindinis veikėjas. 1974 m., lyno akrobatas Philippe Petit, būdamas vos 24-erių, nusprendžia įgyvendinti savo norą – pereiti lynu, ištemptu tarp Pasaulio prekybos centro dvynių stogų. Nežinau, kiek charakteris atitiko tikrovę, bet filme jis vaizduojamas kaip itin pasitikintis savimi ir netgi arogancija pasižymėjęs vyras. Nesu tokių žmonių gerbėja, o ir visos kalbos kiek nuobodokos buvo, tad dėmesys greitai nukrypo kitur, bet išjungti nesinorėjo, vis užmesdavau akį į ekraną. O tada atėjo didžioji akimirka – kai visas planas (nes, be abejo, viskas buvo daroma nelegaliai) žingsnis po žingsnio buvo pradėtas vykdyti. Ir čia nė nepastebėjau, kaip nebegalėjau atitraukti akių, o svarbiausią akimirką, rodos, net kvapą užgniaužė. Privalumas toks, kad nežinojau, kaip kas buvo realybėje, tik po filmo pasiskaičiau, kiek tikrovės buvo perteikta. Žiūrint nuotraukas, skaitant straipsnį ir suvokiant, kad žmogus iš tikrųjų pasiryžo tam ir atsirado jį palaikančių, kurie net ir suvokdami, kaip viskas beprotiškai skamba, vis vien prisidėjo prie plano, yra wow.

7/10

imdb nuoroda

975> The Promise / Pažadas (2016)


Dramų gerbėjams. Atrodo, reikia jau tą pabrėžti, kai retai ką rimtesnio įsijungiu (bus dar ir T. Malick, taip kad visai dar neapleidau ir tokio kino).

Istorinė drama apie vykdytą armėnų tautos genocidą. Pasirodo, iki dabar turkai nepripažįsta to, todėl daug visokio šaršalo galima rasti, susijusio su šiuo filmu. Tai paveikė ir imdb vertinimą – pamenu, filmas buvo parodytas dar tik festivaliuose, o imdb puikavosi jau kelios dešimtys vertinimų ir dauguma jų – vienetai. Po to, be abejo, daugelis vien dėl atsvaros įvertino dešimtukais (apžiūrėti galima čia) ir taip įvertinimas tapo maždaug toks, kokį ir norėtųsi duoti man pačiai. 6/10.

Solidi aktorių komanda (Christian Bale, Oscar Isaac), graži vizualinė pusė (vaizdai, kostiumai) – tai neabejotinas pliusas. Visgi pati istorija – pernelyg ištempta ir neretai užgožiama skysto meilės trikampio. Ir tik antroji filmo pusė, kai jausmai, kiek įmanoma (taigi, ne visai), nustumiami į šoną, o pirmą planą pastatoma istorinė filmo dalis, kuri skaudi, emociškai sunki, galop galima lengviau atsipūsti ir stebėti kur kas įdomesnę siužetinę liniją. O ir pabaiga patiko kur kas labiau, nes jau bijojau Pearl Harboro lemties.

Kiek blankokas, kad ilgiau atminty pasiliktų. Ir kas įdomiausia – ne pagrindiniai veikėjai labiausiai įstrigo, o O. Isaac vaidinto personažo draugas turkas.

Tai ir rekomenduočiau – istorinių dramų, kur visai dėmesio skirta romantiniams jausmams, mėgėjams.