Archyvas

Archive for the ‘Charlotte Rampling’ Category

755> Melancholia / Melancholija (2011)

rugpjūčio 31, 2014 Parašykite komentarą

melancholia1Rež.: Lars von Trier
Vaidina: Kirsten Dunst, Charlotte Gainsbourg, Alexander Skarsgård, Charlotte Rampling, Stellan Skarsgård, Kiefer Sutherland
2011 m., Danija, Vokietija, Švedija, Prancūzija, 136 min
Žanras: drama, mokslinė fantastika
imdb nuoroda čia.

Ta proga, kad šiandien užėjo kažkokia niūri nuotaika ir visus norėjosi vyti šalin, suvokiau, kad pagaliau turiu pažiūrėti vieną paskutinių Lars von Trier darbų – Melancholia. Tai filmas apie dvi seseris. Džastina turėtų išgyventi pačias geriausias nuotaikas: šiąnakt ji susituokė, ta proga buvo surengta didžiulė šventė. Tačiau ji jaučiasi visiškai priešingai. Tuo tarpu jos seserį Kler kamuoja baimė, kad mėlyna planeta Melancholija, turinti praskristi visai šalia žemės, susidurs su Žeme ir įvyks katastrofa.

Kristen Dunst, vaidinanti Džastiną, šiame filme atliko tikriausiai vieną rimčiausių vaidmenų savo karjeroje. Ir pasirodė ji išties gerai, atskleisdama savo puikias galimybes vaidinti ne tik romantiniuose ar komedijinio žanro filmuose. Tik gaila, kad po šio filmo nieko rimto ji kol kas nebesuvaidino. Kler vaidmenį atlikusi Charlotte Gainsbourg, tikriausiai nesumeluosiu sakydama, yra L. von Trier tikrų tikriausia mūza, atlikusi kokį nors vaidmenį ne viename šio režisieriaus filme. Kiek mažesnius vaidmenis atlieka jau šešiuose L. von Trier filmuose suvaidinęs Stellan Skarsgård bei jo sūnus Alexander Skarsgård, taip pat aktorius, kuris po truputį kyla karjeros laiptais ir bando (bent taip manau) atsikratyti vampyro iš serialo True Blood įvaizdžio išties neprastais vaidmenimis. Tik tiek, kad šiame filme nė vienam iš jų abiejų reikštis nebuvo daug vietos.

O pats filmas – kone šedevras, kalbant apie vizualinę jo pusę. Kiekviena scena- užburianti, verta būti paveikslu, atidirbta kiekviena detalė, tikras rojus akims. Jei paskutiniuose matytuose buvo sudaromas buitiškumo vaizdas, čia jo visai nėra: atsiduodama spalvoms, plastiškiems, lėtiems judesiams, ,,sustok akimirka žavinga“ – taip norisi ir pasakyti, kai žiūrėdavau į sulėtintas veikėjų akimirkas.

Siužetas – lėtas, veiksmo nedaug, todėl tikiu, kad kažkam atrodys nuobodus, kažkas gal ir nusnaust spės. O man šis lėtumas patiko, geriau leido įsijausti į veikėjų nuotaikas, jų būsenas, emocijas. Ir nors visgi ne iki galo susigyvenau su veikėjų išgyvenimais ir nevisiškai pajutau tai, ką jos jautė, bet kiekviena filmo minutė man atrodo reikalinga kaip niekad, nė vienoje vietoje nėra ištempta, nebuvo nė minties, kad jis galėtų būti trumpesnis. Ir, o taip, eilinį sykį nebuvo prašauta pro šalį renkant muzikinį takelį – jis puikus.

Šis filmas priklauso ,,Depresijos“ trilogijai, į kurią dar įeina Antichrist bei Nymphomaniac, kuri dar laukia savo eilės, bet vieną dieną tikrai bus pažiūrėta.

 7/10. nors jei vertinčiau tik vizualinį vaizdą, būtų dešimtukas ir ne kitaip.

Reklama

227> Never Let Me Go / Neleisk man išeiti


Tuomet, kai tik pasirodė šis filmas, labai užsinorėjau jį pamatyti. Taip jau nutiko, kad pirmiau į rankas pateko knyga, kuri mane absoliučiai nuvylė. Matyt dėl to šio filmo peržiūrą atidėjau neribotam laikui..

Slaugė, slauganti organų donorą, pasakoja apie save ir nejučiomis žiūrovai po truputį perkeliami į atsiminimus. Pirmuoju asmeniu pasakojama istorija apie Hailšemą, kuris primena vaikų namus, tačiau sąmoningai šių namų paslaptis nėra atskleidžiama. Šis keistas namas gaubia paslaptį vaikų, kuriems negalima žinoti daugiau negu tai, kad jie „ypatingi“ ir turi besąlygiškai rūpintis savo sveikata.

Vėlgi, negaliu būti visiškai objektyvi filmo atžvilgiu, kadangi nejučia žiūrėdama lyginau filmą su knyga. Na, šiaip jau tai ganėtinai nebloga ekranizacija. Patiko man aktoriai, nors, pamenu, pradžioje nustebau išgirdusi, kad Rūtą vaidins Keira Knightley. Bet pažiūrėjusi pagalvojau, kad jai tiko. Carey Mulligan- puikus pasirinkimas Ketės personažui. Ji- nuostabi aktorė, kuriai tinka tokie melancholiški ir liūdni vaidmenys. Jos akys labai išraiškingos, pasako viską, ką kitas pasakytų tik žodžiais. O Andrew Garfield buvo įdomu išvysti pirmą kartą, šiuo metu nekantriai laukiu, kol pasirodys pakankamai geros kokybės The Amazing Spider -Man. Šiaip jau mažokai buvo skirta vietos Tomiui.. Ką jau čia Tomiui.. Man apskritai trūko daugiau visų trijų draugystės, merginų varžymosi dėl Tomio, na, trumpai tariant, nebuvo susitelkta į visus tris personažus. Suprantu, kad filmas- ne knyga, viską sunku sutalpinti į beveik poros valandų ekranizaciją, bet galėjo pasistengti nors kiek daugiau dėmesio skirti personažų charakteriams. Žiūrint filmą manęs neapleido mintis, kad per visą istoriją tiesiog perbėgama, susitelkiama tik į priežastį, dėl ko jie vaikystę praleido toje mokykloje bei bandymą šį bei tą atidėti. Pats filmas- lėtas, ramus, nemažai gražios muzikos, vizualiai gražus, bet tik tiek. Šiek tiek užkabino tik pabaiga..

Parašysiu 6/10

Rež.: Mark Romanek, vaidina: Keira Knightley, Carey Mulligan, Andrew Garfield, Izzy Meikle-Small, Charlotte Rampling, 2010 m., JAV, Didžioji Britanija, 103 min

199> Angel / Angelas


Matyt jei ne mano mylimas Michael Fassbender, tai šio filmo net ir nebūčiau niekada žiūrėjusi. Kita vertus, jame pagr. vaidmenį atlieka ir man patinkanti aktorė Romola Garai.. Na, bet kuriuo atveju pažiūrėjau jį ne kiek susidomėjusi siužetu, o kiek aktoriais, vaidinančiais jame.

O filmas apie Angel Deverell, kuri, kad ir gyvendama neturtingai su mama, svajoja apie didžiulę savo, kaip rašytojos, karjerą. Jos knygose- tik graži ir prabangi aplinka, o pagrindiniai veikėjai- mylintys ir gyvenantys gražų bei visavertį gyvenimą. Apie tokį gyvenimą svajoja ir ji. Ir vieną dieną jos svajonė išsipildo: išleidžiamas pirmasis romanas.

Tai filmas apie gyvenimą, susikurtą iš svajonių, nematant skaudžios realybės. Po truputį Angel pradeda gyventi kaip visos jos knygų veikėjos. Tačiau toks gyvenimas negali privesti prie nieko gero. Kai pabaigoje Norai, Angel draugei ir asmeninė sekretorei, buvo pasakyta: tu daug žinai apie jos gyvenimą, moteris paklausė: apie kurį? Ir tas visas gyvenimas, bandant visas blogybes nukišti kuo giliau, atrodė toks skaudus ir liūdnas.. Juk ateina diena, kai nebegali daugiau sau meluoti, kai privalai atverti akis.. Bet kas tada?..

Sukurtas gan tragikomiškas Angel personažas. Žinoma, galbūt drabužiais ir nekokiomis manieromis buvo norėta parodyti jos prasta kilmė, kurią ji taip slėpė, bet dažnai atrodydavo, kad ji išeina į viešumą kaip aktorė, kaip spektaklio veikėja, kur drabužiai- ryškūs ir drąsūs savo medžiagomis, spalvomis, kirpimu. Taip, tikriausiai tai dar vienas jos būdas jaustis gyvenant pasakišką gyvenimą. Bet mane tai kiek erzino. Ir ne tik jos elgesys ar apranga, bet ir mintys, charakteris.. Nežinau, bet taip ir nepavyko man jos pamėgti, kad ir kaip pati aktorė patiktų.

Fassbenderio personažas… Iš pradžių gal kiek intriguojantis (dailininką vaidina), tačiau kuo toliau, tuo ir jis nepakėlė šio filmo vertės.

Siužetas sukasi apie Angel gyvenimą. Vingių, įdomesnių posūkių ne tiek ir daug, tačiau labai greitai pradedama justi tragiškų įvykių nuojauta ir, kaip ir minėjau, jau pats Angel personažas pernelyg tragiškas atrodo. Tas visas stengimasis bėgti nuo realybės ar perdėtas stengimasis vaidinti, kokia ji patenkinta, kai paskutinę knygą rašydama ji pasakė, ką iš tikrųjų galvoja ir jaučiasi.

Ai, dar kažkaip norėjosi vieną vietą paminėti. Na, nežinau, bet man tai ji jau tokia dažna, kad net komiška pasidarė. Negalėjau nesijuokti, kai Angel išbėgo paskui Esmė (Fassbenderio personažą) ir tada kaip tyčia pradėjo lyti, o galop jie tame lietuje pasibučiavo. Žinau, kad gražu, žinau, kad romantiška, bet kiek gi galima? Norisi, kad ką nors naujo sugalvotų.

Taigi, filmas nelabai sužavėjo. Balu už aktorius pakėliau.

6/10

Rež.: François Ozon, vaidina: Romola Garai, Michael Fassbender, Charlotte Rampling, Simon Woods, Lucy Russell, 2007 m., Didžioji Britanija, Belgija, Prancūzija, 134 min.

 

78> The Duchess / Hercogienė


Pristatau dar vieną kostiuminę dramą. Šį kartą ji su gražiąja Keira Knightley.

Jauna ir gudri mergina ryžtasi sumainyti žiedus ne dėl meilės, bet dėl savo ateities. Panašių ketinimų neslepia ir turtingasis hercogas, kuriam žmona reikalinga tik tam, kad pagimdytų sūnų. Jis neturi patirties meilės reikaluose, nemoka patenkinti moters lovoje, niekuomet nesikalba su sutuoktine…

Tiek šiame, tiek neseniai matytame The Other Boleyn Girl matome paprasčiausią tiesą: užtekėjus už kokio nors didiko tiesiog būtina pagimdyti sūnų, nes kitu atveju neturėsi ramybės, o tavo vietą pasiglemš kita, kuri sugebės tai padaryti. Jei tai neįvyks su kita, tai bus dar viena.. Mano nuomone, tai baisu. Žinoma, iš dalies niekas, bent jau šioje istorijoje, nevertė Džordžijanos tekėti, bet buvo sakoma, kad ,,tai bus gera partija“. Ir net nesvarbu, kad merginai net nėra aštuoniolikos, o jaunikiui- visi penkiasdešimt. Tiesa, su tuo visi panašumai ir baigiasi.

Šis filmas- apie stiprią moterį, kurios galutinai nepalaužė beprotiškos neoficialios gyvenimo taisyklės, nemylimas vyras bei jo skaudūs sprendimai. Ši moteris įėjo į istoriją kaip įdomi ir didelę įtaką to meto visuomenei dariusi moteris.

Sužavėjo.

Rašau 9/10

Filmas laimėjo Oskarą už geriausius kostiumus. Ir iš tiesų, visi kostiumai- nepriekaištingi, o jau suknelės kokios gražios ! Tik man nesuprantama perukų mada… Kam moterys dedasi tuos didžiulius perukus? Rodos, šiais laikais kaip tik daugelis moterų nori išsiskirti, parodydamos savo plaukus, juos dažydamos ir formuodamos įv. šukuosenas, o tuomet vos ne visos vaikščiojo su tokiais pat perukais… Su vyrais tas pats… Na, bet tuomet jiems tai buvo labai gražu.

Rež.: Saul Dibb, vaidina: Keira Knightley, Ralph Fiennes, Dominic Cooper, Charlotte Rampling, Hayley Atwell, 2008 m., JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija, anglų k, 110 min.