Archyvas

Archive for the ‘Christopher Plummer’ Category

855> Beginners / Pradedantieji (2010)


beginnersRež.: Mike Mills
Vaidina: Ewan McGregor, Christopher Plummer, Mélanie Laurent
2010 m., JAV, 107 min
Žanras: romantinė komedija, drama
imdb nuoroda čia.

Tiesą pasakius, širdis džiaugėsi žiūrint šį filmą. Iki tobulumo jam trūko (bet šiemet apskritai man sunku įtikti), bet vis vien – tai tokia kino juosta, kurią su malonumu pažiūrėčiau ir darsyk.

Vyras, išgyvenantis tėvo netektį. Tėvo gyvenimas iki jam mirštant. Iš vienos vietos į kitą persikelianti ir aktorių peržiūrose dalyvaujanti moteris. Vienišumas ir noras jo nejausti. Ai, dar kalbantis šuo (neįkyriai ir ne taip, kaip šneka įprastuose filmuose).

Šviesus ir kartu liūdnas. Šiltas, mielas, o tuo pačiu – visur jaučiamas vienišumas, iš kurio žmogui ištrūkti nelengva. Meilė gyvenimui, meilė žmogui, noras džiaugtis gyvenimu iki paskutinės minutės – taip, pozityvumo irgi rasite. O kur džiaugsmas, ten ir skausmas. Ir todėl žiūrėdama tai šypsojausi, tai graudinausi.

Natūrali, neperspausta vaidyba. Christopher Plummer vaidmuo apskritai toks stebuklingas – net sulaukus septyniasdešimties pasiryžęs suspėti pagyventi taip, kaip visą gyvenimą norėjo (ta proga, kad mirė jo žmona, su kuria gyveno ne vieną dešimtį, jis prisipažino esąs gėjus ir dabar nori santykių būtent su vyru), kova su negailestinga liga, ironija ar tiesiog humoras, po kuriais paslėptas skausmas, galop – ligos neigimas ir stengimasis gyventi taip, lyg gyvenimas būtų šventė. Ir lyg kiekviena diena būtų paskutinė. Ewan McGregor ir Mélanie Laurent vaidinami personažai kalba ne tik lūpomis – kalba ir akimis, žvilgsniais. Viskas taip švelnu, jauku, gal net kažkas panašaus į Lost in Translation.

Toks pat kaip siužetas, švelnus ir muzikinis takelis – lengvas, derantis prie personažų žingsnių, judesių, žvilgsnių. Ir prie liūdesio, kuriuo persmelktas visas filmas.

Sunku kalbėti apie filmą, kuriame įspūdį daro ne siužetiniai vingiai, o kuriama atmosfera, personažų būsena, charakteriai.

Net gaila, kad anksčiau nepažiūrėjau.

8/10

845> The Girl with the Dragon Tattoo/ Mergina su drakono tatuiruote (2011)


girl3Rež.: David Fincher
Vaidina: Daniel Craig, Rooney Mara, Christopher Plummer, Stellan Skarsgård, Robin Wright
2011 m., JAV, Švedija, Norvegija, 158 min
Žanras: kriminalinė mistinė drama, trileris.
imdb nuoroda čia.

Prieš ketverius metus žiūrėjau švediškąją versiją. Kitų dalių taip ir neprisiruošiau žiūrėti, o dabar kilo noras pažiūrėti amerikietiškąją versiją. Jokių lyginimų nebus, kadangi žiūrėjau pernelyg seniai ir jis nebuvo tiek įsimintinas, kad prisiminčiau iki šių dienų (išskyrus kelis momentus).

Žurnalistas Mikaelis susigadina savo reputaciją ir nusprendžia atsistatydinti iš pareigų. Maždaug tuomet jis gauna pasiūlymą ištirti prieš keturiasdešimt metų įvykusį moters dingimą. Jam padeda Lisbeta Salander, puiki įsilaužėlė į kompiuterius.

Pradedant nuo aktorių vaidybos, yra ne tik ką pagirti. Žinoma, Rooney Mara, puiki, ne veltui jos vaidyba įvertinta ir įvairiais apdovanojimais ar bent jau nominacijomis. Iki tol ją mačiau kaip švelnią, mielą merginą, o šiame filme ji atsiskleidžia įvairiom spalvom. Aišku, neretai į apdovanojimus papuola aktoriai, kurie kurdami savo atliekamą vaidmenį pakeičia neatpažįstamai išorę, ne išimtis ir R. Mara, kuri ir auskarus vėrėsi, ir plaukus dažė, kiekvienoje scenoje – su ryškiu, tamsiu makiažu, juodais drabužiais, apsižergusi motociklą. Tačiau ir būdo savybės bei elgesys buvo perteikiamas puikiai: brutualumas, žiaurumas, skausmas, praeities nuoskaudos, artimo santykio vengimas. Visai kas kita – Daniel Craig. Nesužavėjo ir neįtikino manęs jis, amžinai ta pati veido mimika, gan medinė vaidyba, taip ir norėjosi vietoj jo matyti ką nors kita.

Režisūrai priekaištų nelabai turiu. Niūrus, įtaigus, šaltų tonų filmas. Atmosferą stengtasi padaryti panašią į skandinavų filmų, kiek pavyko išpildyti, tiksliai negaliu pasakyti, nes vietomis visgi norėjosi kiek daugiau to skandinaviško prieskonio. Nustebino, kad pradžioje palyginus ilgokai rodė titrus (prie filmo dirbusių žmonių pavardes), o jų fone – subtilius, Hannibal ir True Detective stilių primenančius vaizdus. Jeigu rimtai, tai net ir nustebino, kad kai kurie filmo momentai buvo panašūs į minėtų serialų. Laiku pakliuvo, ir ne kitaip.

Pamenu, žiūrint švediškąją versiją, vietomis nesugebėdavau išlaikyti dėmesio – taip buvo ir šįkart. Daug pokalbių, ne visi įtraukiantys, nors praleisti kažko irgi nesinorėdavo. Juolab, kad istorijos niuansų nelabai prisiminiau, tad tik, kai kas nors išaiškėdavo, pagalvodavau, kad taip, juk būtent taip ir turėjo būti. Kaip minėjau, filme daug pokalbių, veiksmo – ne tiek ir daug. Lisbetos ir Mikaelio keliai susikerta labai negreitai – iki tol reikia stebėti, kaip vienas ir kitas ,,grumiasi“ su savo gyvenimais, kol galiausiai Mikaelis pasirodo jos namuose ir jie susiduria akis į akį.

Nepaisant to, kad prisikabinti prie siužeto kažkiek norisi (ir kadangi mačiau dvi šio siužeto versijas, įžvelgiu, kad visgi tikrai manęs iki galo pati istorija ,,neužkabino“), o D. Craig vaidyba skurdoka, bet pastatymas bei nuostabioji R. Mara suteikia šiam filmui to šarmo, kurio užtenka, kad užsinorėčiau pažiūrėti kitas dvi dalis (aišku, skandinavų, nes amerikiečių dar nėra ir kurį laiką nieko rimto nesigirdi apie jų pasirodymą ateityje).

8/10

713> Dolores Claiborne / Doloresa Kleiborn


Dolores-Claiborne-1995-kathy-bates-30819297-1500-996Rež.: Taylor Hackford
Vaidina: Kathy Bates, Jennifer Jason Leigh, Christopher Plummer, John C. Reilly,
1995 m., JAV, 132 minŽanras: kriminalinė mistinė drama, trileris
imdb nuoroda čia.

Reportere dirbanti Selena po penkiolikos metų grįžta į gimtąjį miestelį, sužinojusi, jog jos mama Doloresa yra kaltinama vyresnės moters, kurią ji slaugė, nužudymu.

Tai dar viena verta ekranizacija, pastatyta pagal Stephen King to paties pavadinimo romaną. Šis autorius daug kam žinomas kaip ,,siaubo karalius“, tačiau šioje istorijoje nėra nei siaubo, nei mistikos. Tai tiesiog skaudi istorija: po truputį atskleidžiami praeities įvykiai, kurie leidžia suprasti ne tik Doloresos būdą, bet ir dukters ir motinos tokių šaltų santykių priežastį.

Ateity planuoju pakartoti ,,Mizerės“ peržiūrą, kurioje irgi vaidina K. Bates (ir žinau, kad ten ji yra puiki), tačiau, kad ir nebuvo įvertinta, bet šiame filme jos vaidyba taip pat verta dėmesio. Doloresos gyvenimo istorija – visiškai nelaiminga, tačiau jos stiprybė, kuria ji tiesiog spinduliuoja, buvo išties kažkas tokio. Ironijos, pamenu, netrūko knygoje, netrūksta ir filme. Todėl juoko pro ašaras čia yra nemažai. Įvairūs siužetiniai vingiai ir tamsios paslaptys padaro šią moterį vertą pagarbos, nepaisant to, kad yra žmonių, kurie mano priešingai. Jie tiesiog nežino visko. Kaip ir Selena, kuri pabėgo kaltindama motiną, kad ši sugriovė jos vaikystę, o pačius skaudžiausius prisiminimus ji nustūmusi taip toli į pasąmonę, kad tenka Doloresai nemenkai įrodinėti vieną ar kitą praeities faktą.

Atmosfera sukurta puikiai, o kad ir įvykių itin nedaug, siužetą stebėti įdomu ir visai nenuobodu. Vaidyba man gal tik Seleną vaidinančios J. Jason Leigh vietomis atrodė perspausta, tačiau visumoje jos ir K. Bates duetas darnus.

Galiu tvirtai teigti, kad tai dar viena verta dėmesio S. King ekranizacija. Ir nusiteikite rimtai, niūriai dramai. 8/10

701> The Imaginarium of Doctor Parnassus / Daktaro Parnaso fantazariumas


Tony-Valentina-the-imaginarium-of-doctor-parnassus-31866048-1280-715Rež.: Terry Gilliam
Vaidina: Christopher Plummer, Lily Cole, Heath Ledger, Andrew Garfield, Gwendoline Christie, Johnny Depp, Jude Law, Colin Farrell,
2009 m., Didžioji Britanija, Kanada, Prancūzija, 123 min
Žanras: nuotykių fantastinis, mistinis.
imdb nuoroda čia.

Tai paskutinis filmas, kuriame vaidino Heath Ledger. Jei ne jo mirtis, tikriausiai šiame filme neišvystume Johnny Depp, Jude Law ir Colin Farrell, kurie vaidino naujuosius H. Ledger personažo veidus, kai tik jis atsidurdavo fantazijų pasaulyje.

Daktaro Parnaso fantazariumas – tai keliaujantis teatras, kuris žmonėms duoda daugiau nei jie galėtų tikėtis. Įžengę į magišką veidrodį jie patenka į savo pačių fantazijų pasaulį. Tačiau be viso to dar yra svarbi ir su noru gyventi amžinai susijusi daktaro Parnaso su šėtonu sudaryta sutartis.

Kadangi šį sykį noriu kalbėti trumpai, tai iš karto einu prie esmės: man šis filmas pasirodė vienas tų, kurie sužavi tik vizualine puse, kai tuo tarpu siužetas taip ir lieka nei šioks, nei toks. Pažiūrėti iš tiesų yra į ką: kostiumai, dekoracijos, įdomūs fantazijų pasauliai (kažkuris iš jų man priminė Salvadoro Dali paveikslą) – visa tai pateikta itin skoningai ir gražiai, tikras malonumas akims buvo stebėti šį filmą. Tačiau vizualumas – tai kone vienintelis dalykas, kuris šiame filme man patiko. Tiesa, dar Lily Cole su savo veido bruožais man čia labai tiko, tiesiog nežemiškai atrodė. O visa kita – padaryta lyg pro pirštus, siužetas teka savo linkme, nė kiek neįtraukia ir nesudomina (nors pradžioje kaip ir įdomu, kas čia ir kaip bus). Žiūrėjau, o į galvą ėjo pašalinės mintys, negelbėjo net ir numylėti aktoriai.

6/10

526> A Beautiful Mind / Nuostabus protas


beautiful-mindTai filmas, kuris 2002-ųjų metų Oskarų ceremonijoje atsiėmė statulėles tokiose kategorijose, kaip: geriausias metų filmas, geriausias scenarijus, geriausias režisierius bei geriausia antraplanė aktorė (Jennifer Connelly). Taip pat, filmas buvo nominuotas dar keturioms statulėlėms už geriausią pagrindinį aktorių (Russell Crowe), geriausią grimą, geriausią muziką bei geriausią montažą. Kino juosta sutikta palankiai ne tik profesionalių kritikų, bet ir žiūrovų (imdb.com Top250 filmas su 8,1 vertinimu šiuo metu yra 193-oje vietoje). Ar dar reikia priežasties, kuri jus įtikintų, kad, jei dar kartais jo nematėte, tai turite tai kuo greičiau padaryti?

Būna taip (bent man), kad, rodos, filmas gavo galybę apdovanojimų, yra beprotiškai populiarus ir gerai vertinamas tarp žiūrovų, o kažkodėl manęs nesužavi. Prisipažinsiu, kad šis filmas mane ,,užkabino“ ne iš karto, tiesą pasakius, vos ne valandą žiūrėjau kone nuobodžiaudama, tad ne veltui ir ėmiau skeptiškai žiūrėti į šią kino juostą. BET. Tuomet įvyko lūžis ir, jei pradžioje galvojau, kaip man reikės ištverti kiek daugiau nei porą valandų trunkančią juostą, tai po to negalėjau net atsitraukti ir spėliojau, kur viskas pasisuks toliau. Dabar suprantu, kas taip sužavi žiūrovus: nesižavėti John Forbes Nash tiesiog neįmanoma.

Filmas koncentruojasi į garsaus matematiko, Nobelio premijos laureato John Forbes Nash gyvenimą. Tarp žmonių pasižymėjęs kaip vienišius ir keistuolis John sugeba savo kantrybe ir užsidegimu padaryti keletą itin svarbių atradimų. Tačiau vieną dieną viskas ima griūti, kai sužinomas svarbus faktas (kurio neminėsiu, nes įdomiau jo nežinoti prieš žiūrint) apie John’ą.

Tai sukrečiantis, bet tuo pačiu ir įkvepiantis filmas, tiesiog puiki istorija apie žmogų, apie nuostabųjį protą, kurį džiaugėmės turėdami ir nė nesusimąstome, kaip būtų, jei vieną dieną jo nebegalėtume valdyti taip, kaip norime. Be abejo, tai kino juosta ir apie meilę bei atsidavimą, puikioji Jennifer Connelly niekuomet nenuvilia ir atrodo, kad tik įdomiuose filmuose ji tik ir tevaidina. Na, o Russell Crowe taip pat parodo savo meistriškumą, įkūnydamas garsųjį matematiką. Filmas sukėlė daug įvairiausių emocijų, o istorija pakeri. Štai tokios istorijos ir turi tapti filmais bei įkvėpti žmones nenuleisti rankų bei tikėti ir viltis.

8/10

Rež.: Ron Howard, vaidina: Russell Crowe, Ed Harris, Jennifer Connelly, Josh Lucas, Christopher Plummer, 2001 m.,  JAV, 135 min

344> The Sound of Music / Muzikos garsai


The-Sound-of-Music-006Turėjau kone savaitę prabūti be kompiuterio, todėl neliko nieko kito, kaip ,,pasidžiaugti“ lietuviškų televizijų programomis. O jos tikrai turi ką parodyti. Žinoma, geresni filmai jau buvo matyti anksčiau, o nematytas tik koks vienas kitas perliukas. Taip pat matyt visai kita nuomonė būtų, jei televizorių žiūrėčiau pakankamai reguliariai, nes tada galėčiau burbėti, kad daugelį filmų jau rodė ir kad juos jau mačiau, bet kadangi normaliai televizorių žiūrėjau tik šią šventinę savaitę, grįžusi namo, nuomonė per televiziją rodomų filmų atžvilgiu susidarė ganėtinai nebloga.

O grįžtant prie filmo, galiu pasakyti, kad tai ir yra tas perliukas, kurio dar nebuvau mačiusi. Šiaip jau prieš keletą metų (sakyčiau prieš kokius šešerius ar septynerius) buvau mačiusi šio miuziklo pastatymą Kauno muzikiniame teatre. Ir, nors, deja, bet ne kažkas iš jo teišliko galvoje, bet pamenu tik įspūdį, kurį paliko šis miuziklas. Su malonumu nueičiau ir dar. O filmą vis atidėliodavau dėl tikrai ilgos trukmės (3 valandos). Tačiau iš tikrųjų tos valandos labai greitai prabėgo. Filmas, kaip ir turėjo būti, labai muzikalus, nuotaikingas ir mielas. Pasakojama apie Mariją, kurią vienuolynas pasiunčia į vienus namus tapti guvernante (ar tiesiog vaikų aukle), kad geriau suvoktų, ar nori tapti vienuole. Namai, į kuriuos ji patenka, pilni liūdesio: mirus motinai tėvas vaikus ėmė prižiūrėti griežtai, namuose neskamba dainos, nešokama, nerengiami pokyliai. Tačiau kaip viesulas įsiveržusi Marija nusprendžia viską pakeisti.

Muzikinis takelis nuostabus. Siužetas- paprastas, pakankamai nuspėjamas, tačiau tikrai nenuobodus. Žavi veikėjai, kurie išsiskiria savitais charakteriais, o tai yra ypač svarbu. Vaidyba miela, na, kartais gal kiek ir perspausta, bet juk čia miuziklas, o tokiame žanre, manau, tai yra atleidžiama. Negaliu nepaminėti ir vaizdų, kurie tikrai nuostabūs.

Kadangi mačiau filmą jau prieš gerą savaitę, tai gaila, kad galbūt visko, ką norėjau pagirti, neatsimenu.. Bet šiaip jau tikrai puikus filmas, miuziklų mėgėjams rekomenduoju.

9/10

Filmas, laimėjęs 5 Oskarus.

Rež.: Robert Wise, vaidina: Julie Andrews, Christopher Plummer, 1965 m., JAV, 174 min

282> Up / Aukštyn

rugpjūčio 25, 2012 Parašykite komentarą

78-erių metų Karlas Fredriksenas visą gyvenimą svajojo apie tai, kad pripūs daugybę balionų ir išskris pasižvalgyti į Pietų Amerikos laukinę gamtą. Vieną gražią dieną senukas pagaliau ryžosi… Taigi, pripūtė tūkstančius spalvotų balionų, kurie atplėšė jo seną namelį pakėlė į orą. O netrukus į jo duris (beje, kabančias kelių kilometrų aukštyje) pasibeldžia Raselas- nenustojantis šnekėti vaikis.

Taigi, po truputį toliau ,,pažindinuosi“ su animaciniais filmais ir šį kartą į mano akiratį pakliuvo filmukas Up– imdb Top 250 šiuo metu užimantis 112 vietą ir laimėjęs du Oskarus ir dar trims nominuotas. Tai absoliučiai mielas filmukas, pasakojantis apie didžiulę ir visą gyvenimą trokštą norą- aplankyti vieną Pietų Amerikoje esančią vietą. Žinot, net vos nesusigraudinau keliose vietose, nes jau tokių liūdnų akimirkų parodė.. Nors šiaip jau tai ganėtinai linksmas (nors ir ne toks juokingas kaip maniau) ir šviesus filmas. Labai gražūs paveiksliukai ir vaizdai. O kur dar ir nusikėlimas į gamtą, kuris, manau, paskatins tikrai ne vieną vietoj valandos kitos praleistos prie kompiuterio nueiti pasivaikščioti į parką ar pan. Na, ir aišku, šis filmas sukelia dar didesnį norą pakeliauti..

Labai patiko šuo (nors kiti irgi mieli išskyrus vieną 😀 )- toks jau fainas. Bet ir kiti veikėjai tikrai mieli, todėl buvo gera ir pakankamai įdomu žiūrėti.

O pabaiga (kai parodė, kur namas nukeliavo) sukėlė šypseną, nes tikriausiai tobulesnės nebebūtų galima sugalvoti.

Dar patiko pats apipavidalinimas gale, kai rodė titrus. Smagu, kad kūrėjai apmąstė visas detales.

7/10

Rež.: Pete Docter, Bob Peterson, įgarsina: Edward Asner, Christopher Plummer, Jordan Nagai, 2009 m., JAV, 96 min

Beje, yra ir trumpas filmukas, kuriame rodoma, ką Dagas veikė iki pasirodant mūsų keliautojams. Būtinai pažiūrėkit, nes labai įdomus. Įdedu visą: