797> Brokedown Palace / Griūvantys rūmai (1999)

Rež.: Jonathan Kaplan
Vaidina: Claire Danes, Kate Beckinsale, Bill Pullman
1999 m., JAV, 100 min
Žanras: drama, mistinis trileris
imdb nuoroda čia.

Įsijungiau net neperskaičiusi anotacijos, tikėjausi visai kitokios istorijos: kažkokių paslapčių, mistikos ir pan. Todėl maloniai nustebino, kai gavau tai, ko visai nesitikėjau. Ir dar gan neprastai pastatytą.

Pasakojama apie dvi merginas, kurios kitoje šalyje yra apkaltinamos bandymu pervežti narkotikus ir pasodinamos į kalėjimą. Jos bando įrodyti esančios nekaltos, tačiau korumpuoti pareigūnai, nemokėjimas kalbos (jos – anglakalbės, esančios Honkonge) ir buvimas toli nuo tėvų, kurie galvojo, kad jos – Havajuose, vis mažina viltį, kad joms pavyks ištrūkti iš kalėjimo.

Tai ar pavyks? Sakysit taip, juk čia holivudinis filmas. O aš galiu pasakyti tik tiek, kad pabaiga nustebins. Mane tai ir sutrikdė, nes nieko tokio nesitikėjau, motyvai neįtikino iškart, tik po kiek laiko sau bandžiau įteigti, kad galbūt čia ir viskas gerai padaryta, bet abejonių kyla iki dabar, nors jau praėjo kokia savaitė nuo peržiūros tai tikrai. O kalbant apie visą siužetą, tai jis ganėtinai įtraukiantis, išlieka intriga ir klausimas, tai kaip ten iš tikrųjų buvo, kiek jos sako viena kitai, kiek ne, jau apkalbėta atomazga, kuri sukelia dar daugiau klausimų ir neaišku, kaip ten ta istorija apskritai baigias. Moralas? Būti protingiems ir nesusigundyti greitomis pažintimis ir berneliais, mirksinčiais akytėmis kiekvienai. Dar vienas moralas? Dažniau įsijungti filmus, nieko apie juos nepaskaičius – didesnis malonumas stebėti ir spėlioti, kas čia bus. Yra netikėtų posūkių, išlaiko dėmesį iki paskutinės minutės, nebuvo nė vieno ,,švento“ ar priverčiančio žavėtis personažo – visi priėdę velnių, tik vieni atviriau tai parodo, kiti mažiau. Buvo ir piktumų, ir nuostabos, taigi, emocine prasme sužaidė filmas neprastai. Aktorės dar tik savo karjerų pradžiose, su Claire Danes apskritai reiktų dažniau filmų pažiūrėt.

Taigi, priešpaskutiniam 2014-aisiais matytam filmui rašau 7/10.

781> Terminator 3: Rise of the Machines / Terminatorius 3: mašinų prisikėlimas (2003)

Rež.: Jonathan Mostow
Vaidina: Arnold Schwarzenegger, Nick Stahl, Claire Danes
2003 m., JAV, Vokietija, Didžioji Britanija, 109 min
Žanras: mokslinės fantastikos veiksmo trileris
imdb nuoroda čia.

Na ką, trečiasis ,,Terminatorius“, prie kurio sėdo nebe Cameronas, ir kuris įvertintas žymiai prasčiau nei pirmieji du filmai. Šiame filme Džonas Konoras jau pakankamai suaugęs ir gyvenantis ramų gyvenimą, kurį karts nuo karto ,,prablaško“ baisūs sapnai iš praeities. Bet vieną dieną sapnai tampa tikrove – jis vėl akis į akį susiduria su terminatoriais.

Ir vėl galiu tik pritarti kritikams ir žiūrovams, kad ši dalis išties prastesnė už pirmąsias dvi. Visų pirma, mane sutrikdė Džonas Konoras, kuriame nebeliko nė trečdalio drąsos, kiek turėjo jo prototipas, tik kiek mažesnis, pirmuose dviejuose filmuose. Antra, terminatorius, kurį suvaidino A. Schwarzenegger, irgi kažkoks jautrus pasidaręs kaip ir Konoras. O jis juk kaip ir turėtų būti bejausmė mašina? O toji scena prie automobilio parodė kažkodėl priešingai. Betrūko, kad apsiverktų. Trečia, toji linija su veikėja, kurią vaidino Claire Danes, irgi nelabai susižiūrėjo: iš serijos ,,vienas mirė, nieko tokio, aš jau įsižiūrėjau kitą“. Tik to betrūko šiai serijai.

Bet vis vien tai buvo gan smagus veiksmo filmas, nenuobodus, vietomis pralinksminantis, vietomis nervinantis dėl efektų (dūžtantys automobiliai ir taip toliau), bet išlaikęs dėmesį iki paskutinės minutės.

6/10

Liko dar vienas (arba du, jei skaičiuotume dar nesukurtą)

610> The Hours / Valandos

Filmas, kurio dalį tikrai esu mačiusi, bet dar būdama pakankamai mažai (na, gal kokioje ketvirtoje klasėje spėčiau…) ir dėl to manęs jis nesudomino, tačiau jau tada žinojau, kad tai – daugelio giriama kino juosta. Darsyk prie jos sugrįžau šiandien.

Pagal M. Cunningham romaną ,,Tos valandos“ sukurta kino juosta pasakoja apie tris moteris, jų gyvenimo istorijas ir tai, kaip jas paveikia Virginios Woolf romanas ,,Ponia Dolovėj“.

Tai filmas, gavęs net devynias ,,Oskarų“ nominacijas ir vienoje iš jų šventė laimėjimą – Nicole Kidman už Virginios Woolf vaidmenį laimėjo geriausios pagrindinės aktorės kategorijoje. Ne tik puikus grimas, bet ir išties verta dėmesio vaidyba nuo pat pirmos minutės patraukia dėmesį taip, kad viso filmo metu taip ir neįmanoma atitraukti nuo N. Kidman akių. Tačiau vis dėlto, man pasirodė, kad kitos dvi aktorės – Meryl Streep ir Julianne Moore – pasirodė ne ką blogiau, ypač pastaroji, kuri taip pat buvo nominuota Oskarui už antraeilį vaidmenį, tačiau, deja, bet to apdovanojimo taip ir negavo. Visos juostos metu J. Moore tiesiog užbūrė savo vaidyba, taip tiksliai rodomais išgyvenimais, kad nė sekundei neleidžia suabejoti, o amžinai liūdnos akys palieka niūrų jausmą viduje.

Siužetas – lėtas, veiksmo čia itin mažai, todėl viskas remiamasi į veikėjų išgyvenimus, jausmus. Ypač įstrigo tai, kaip vienas veikėjas kitam sako: ,,tu esi laimingas, nes turi tą ar aną, nes gyveni taip, nes, nes, nes… Ir tuo pačiu metu matau, kad nė iš tolo tas žmogus nėra laimingas, kas vienam atneštų laimę, kitam palieka skausmą, mažai kas rodo viešumoje tikruosius jausmus. Skausmas, neviltis, savižudiškos mintys ((ne-)pereinančios į veiksmus), išjausta kiekviena minutė, kiekviena scena įneša tik dar daugiau liūdesio.. Ir pateikta viskas taip, kad tiesiog nesinori nustoti žiūrėti, nė minutei neapima nuobodulys, įdomu, kaip susiklostys kiekvienos likimas (tiesa, vienos iš jų likimas jau pačioje pradžioje parodomas), kur viskas pasisuks.

Rekomenduoju, jei dar nematėte. 8/10

Rež.: Stephen Daldry, vaidina: Meryl Streep, Nicole Kidman, Julianne Moore, Ed Harris, Toni Collette, Claire Danes, Jeff Daniels, Allison Janney, John C. Reilly, 2002 m., JAV, Didžioji Britanija, 114 min

552> Little Women / Mažosios moterys

Taupiau šį filmą, kuris yra Louisa May Alcott ,,Mažosios moterys“ ekranizacija vien todėl, kad romanas – vienas labiausiai patikusių vaikystėje, tad įtariau, kad ir filmas bus neprastas. Šiandien pamaniau, kad negatyvumo gavau pernelyg daug, tad ši kino juosta įneš bent vakare teigiamų emocijų.

Pasakojama apie keturių seserų gyvenimą: pradedant vaikyste/paauglyste, baigiant išėjimu į savarankišką gyvenimą.

Pati to nežinodama ,,užšokau“ ant kalėdinio filmo – Kalėdas veikėjai šventė net kelissyk, ir kalėdines giesmes giedojo. Oi ne, žiemos nelaukiu, bet visuomet ši šventė asocijuojasi su jaukumu, ramybe, šeimyniškumu, o būtent toks šis filmas, tokia šeima, kurią stebėti lengva ir širdy taip gera gera. Kaip ekranizacija gal ir nėra filmas labai jau puikus, trūko ypač vieno numylėto personažo geresnio pateikimo, bet žinoma, laikas spaudžia, o kai dar ne vienerius metus trunkanti istorija, tai ir pateikti matyt viską sunkoka. Todėl ir nesikabinėjau, nes lūkesčius visus išpildė, tad nėra ir ko norėti. Surinktas nemažas būrys žvaigždučių, aišku, kai kurie tuomet tikriausiai dar nežinojo, kokį įžymumo laipsnį pasieks: Christian Bale, Susan Sarandon, Winona Ryder, Kirsten Dunst, Claire Daines ir kt. Siužetas paprastas, jokių didelių sukrėtimų (gal išskyrus vieną pabaigoje) nėra, toks lengvas, nieko sudėtingo, tiesiog gražus ir mielas filmas su gražia muzika, literatūrą ir meną mėgstančiais personažais (o kad visi tokie būtų!), gal ir banalokas, bet šį kartą tai visai tiko. Vienos veikėjos likimas nelabai patiko, norėjau, kad viskas susisuktų kiek kitaip, bet, na, kad jau taip, tai ką čia padarysi.

Rekomenduoju, kam patinka mažai veiksmo turinčios ,,šeimyniškos“ ir gera aura spinduliuojančios kino juostos.

9/10

Ir o, labai patiko, kai išvydau, kad filmas net trijų Oskaro nominacijų sulaukė (už muziką, kostiumus bei geriausią pagrindinės aktorės rolę – Winona Ryder).

Rež.: Gillian Armstrong, vaidina: Susan Sarandon, Winona Ryder, Kirsten Dunst, Gabriel Byrne, Claire Danes, Christian Bale, 1994 m., JAV, Kanada, 115 min

My So-Called Life (1 sezonas)

Po Freaks and Geeks užsinorėjau kažko panašaus, todėl į akiratį pakliuvo My So-Called Life–  taip pat vos vieno sezono(19 episodų) serialas, pasakojantis apie penkiolikametę paauglę, jos santykius su draugais, tėvais, dėmesio skiriama ir tėvų tarpusavio santykiams.

Andžela- penkiolikametė, kuriai matyt atėjo metas maištavimui, kadangi ji susiranda naujų, įtartinų draugų, o jau bene pirmojoje serijoje ją matome nusidažančią plaukus raudonai. Tačiau tai- gal vienintelis didelis smūgis tėvams, nes išlieka ji tipinė paauglė su savo problemomis ir lūkesčiais. Ir pripažinsiu, mane ji dažnai nervindavo savo flegmatiškumu ar tiesiog nieko nesakymu, kai tų žodžių taip reikia. Bet šiaip jau ji miela ir su kiekviena serija ją vis labiau mėgau. Jos naujieji draugai- įdomūs ir išgyvenantys savas, kartais netgi labai liūdnas ir sudėtingas dramas. Rajana- gryna maištautoja, nevengianti karts nuo karto piknaudžiauti alkoholiu ar eiti nuo vieno vaikino prie kito, tuo tarpu Rikis- išskirtinės išvaizdos netradicinės orientacijos vaikinas, turintis itin gerą širdį. Rajana ir Rikis- tai du geriausi draugai, palaikantys vienas kitą visur ir visada. Negana to, jie negali pasigirti turintys gražias šeimas, todėl apsilankę pas Andželą visuomet jaučiasi nesmagiai: pagr. veikėjos tėvams bei mažajai sesutei skiriama ne ką mažiau dėmesio nei kad Andželai. Ir stebėti visų išgyvenamas situacijas vienodai įdomu. Ir manau, dėl to šis serialas būtų įdomus ne tik jaunimui. Dar verti išskyrimo iš veikėjų du vaikinai: Džordanas Katalano bei Brajanas Krakou. Apie Džordaną (beje, jį vaidina Jared Leto) sukasi visas Andželos pasaulis ir jų santykiai viso serialo metu buvo pakankamai nestabilūs. Džordanas- lyg ir priskirtinas mokyklos kietuoliams, pasižymintiems gražia išvaizda, populiarumu, tačiau tik ne protu (jo ribotas žodynas ypač pabaigoje kėlė juoką). Tuo tarpu Brajanas (orig. Brian, o tas pats Džordanas jį dar ir Breinu (Brain- smegenys) praminė. Šis vaikinas- tikra Katalano priešingybė: nedrąsus, nepasitikintis savimi, tačiau protingas ir sumanus. Na, ir gal reiktų pridurti, kad beviltiškai įsimylėjęs Andželą? Man taip jo gaila būdavo..

Kiekviena serija atnešdavo ką nors naujo, spręsdavo naujas problemas, kurios aktualios iki šių dienų. Prasmingas, įdomus (tiesa, ne toks kaip Freaks and Geeks) serialas, kuris gal ir nebuvo įtraukiantis nuo pat pradžių iki pabaigos (pradžioje man jis lėtai įsivažiavo), tačiau kelias paskutines serijas sužiūrėjau su didžiausiu malonumu ir liūdesiu, nes ir vėl telieka liūdėti, kad nebuvo pratęstas dar vienam sezonui. Ir pabaiga tokia liūdna, tiesiog reikalaujanti pratęsimo! Deja. Susigyvenau su veikėjais, kaskart spėliodavau, ką dar sumąstys serialo kūrėjai: ir tai, jog kiekviena serija buvo geresnė už praėjusią, tik įrodė, kad jie turėjo ką pasakyti. Ne kartą ir juokiausi, ir liūdėjau žiūrėdama šį serialą. Na, gal ir nėra jis idealus, gal ir nėra kažkuo ypatingas ar originalus, bet be galo mielas, patinka man tokie! Galėtų sukurti ir šiais laikais tokių serialų jaunimui, kuriuose vietoj išorinio grožio kulto būtų tikrųjų vertybių puoselėjimas.

Beje, Andželą seriale vaidinanti Claire Danes šiuo metu atlieka pagr. vaidmenį garsiajame seriale Homeland – dabar dar labiau noriu jį pradėti žiūrėti.

8/10

Rež.: Winnie Holzman, vaidina: Bess Armstrong, Wilson Cruz, Claire Danes, Jared Leto, Devon Gummersall, JAV, 1994-1995 m., 19 epizodų